Ses. Ligita Ryliškytė SJE. Ilgesio pažadinti

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje.

Iz 2, 5

Jėzus gimė prieš daugiau nei du tūkstančius metų, Jis ateina į mūsų gyvenimus dabar įvairiausiais būdais. Jis pažadėjo, kad vėl ateis šlovėje laikų pabaigoje. Šie trys Viešpaties atėjimai švenčiami advento laikotarpiu.

Advento pradžioje liturginiai skaitiniai susitelkia ties Mesijo atėjimo pranašystėmis. Beveik dvi savaites pirmajame skaitinyje kasdien girdėsime pranašo Izaijo žodžius. Jie persmelkti ilgesio, troškimo ir vilties. Adventas visada paženklintas šios trijulės, nes jis yra Ateinančiojo laukimo laikas.

Pirmiausia adventas kviečia pastebėti ir pripažinti savo ilgesį. Nors ilgesys, ko gero, yra neatsiejama mūsų prigimties dalis, glūdinti giliau nei genų sekos, mes linkę jį išduoti. Išduodame kartu ir save, kai atsidavę kasdienybės maratonų sukeliamai nejautrai pradedame tikėti, kad jokio ilgesio nėra, o gal niekada ir nebuvo… Net ir tada apmarintas ilgesys vis dar gali kartais suvaitoti – jo balsą girdime per nerimą, baimes, savigraužą ar širdies tuštumą, kai atrodo, kad stovime ant gyvenimo beprasmybės slenksčio. Tada ilgesio kalba toli gražu nėra gerai artikuliuota ir suprantama – lyg narkozės miege skendinčio žmogaus. Susidūrę su tokia nesąmoninga savo ilgesio būkle, kartais net pradedame jo bijoti ir slopinti jį visais įmanomais būdais – kad tik neatsibustų…

Tuo tarpu adventas skelbia, jog išmušė valanda pabusti iš miego (Rom 13, 11), kviečia išdrįsti atsiverti ilgesiui – kartais skausmingam iki saldumo. Ilgesiui To, Kuris yra, ilgesiui to, kas viršija visą šio pasaulio siūlomą asortimentą. Ilgesys yra dovana, nes jis ženklina, jog esame sukurti pačiam Dievui, visai Jo siūlomai pilnatvei, ir bet kas mažiau negali mūsų pasotinti. Ilgesys pranašauja ir liudija trečiojo Kristaus atėjimo laikų pabaigoje realumą. Pažadintas ilgesys pažadina mus gyventi šviesoje.

Adventas pasiūlo ir priemonę, kuri atveria širdį tokiam ilgesiui, jau pirmojo sekmadienio skaitiniu šaukdamas: „Budėkite“! Budėti reiškia kreipti dėmesį į tai, kas yra. Sustoti, kad išgirstume. Būti pasiruošusiems veikti sulig pirmaisiais ženklais, kad esame pakviesti… Advento budėjimas nėra vienišas budėjimas, kuriame širdis tirpsta nuo nežinomybės ir pavojaus krebždesių. Tai budėjimas, kuriame palaipsniui suvokiame, kad ne mes dėl Jo budime, o Jis dėl mūsų. Toks budėjimas Įsikūnijimo slėpinio dėka tampa meilingų dieviškosios ir žmogiškosios prigimties mainų vieta, Kristaus atėjimo į mūsų kasdienybę tikrove.

Troškimas yra neatskiriamas nuo ilgesio. Ilgesys kalba per troškimus: miegantis – nerišliai ir todėl dažnai nesuprantamai, budrus – vis aiškiau ir nuosekliau. Trys Kristaus atėjimai, kuriuos švenčiame per adventą, formuoja mūsų troškimus. Pirmasis, Jėzaus įsikūnijimas istorijoje, kviečia mus trokšti to, ko Jis. Persiimti Jėzaus motyvais, nuostatomis, veikimo būdu. Tapti viena su Juo Jo misijoje.

Antrasis, t. y. susitikimas su Jėzumi savo gyvenimo kairos momentais, padeda atpažinti, kad tai, kam kviečia pirmasis Kristaus atėjimas, nėra koks „iš aukšto“ primestas svetimkūnis, bet savastis, tikresnė nei „nuosavi“ planai. Giliausius mūsų troškimus užklojusias įvairiausių reikalavimų uždangas pamažu švelniai nudengia pats Jėzus, trokštantis mumyse. Deja, kartais tas uždangas laikome tikraisiais savo poreikiais, ir neatpažįstame troškimo, slypinčio giliau. Lyg vaikai reikalaujame kaskart vis naujo žaislo ir trumpai tepasidžiaugę metame į krūvą kampe. Nebeįdomių žaislų krūva auga, o mes vis esame lėti suvokti, kad tai, ko iš tiesų mums reikia, yra pati mama… Adventas tarsi sako: mama su tavimi, jokie žaislai jos niekada neatstos. Sėsk ant jos kelių, nebėk į kiemą, truputį pabūk ramiai. Su ja.

Trečiasis, galutinis Kristaus atėjimas, taip pat formuoja mūsų troškimus. Gal ne taip švelniai kaip pirmasis ir antrasis, bet neabejotinai veiksmingai. Kai pasimetę vidinių judesių jūroje nebežinome, kas svarbiausia, koks nors bažnyčios bokštas, iškilęs virš miesto kasdienybės, gatve pareinančio vienuolio vaizdas, Šventojo Rašto ar juo gyvenusio švento žmogaus parašyta eilutė pakviečia: pažiūrėk iš laikų pabaigos taško. Jei žvelgtum savo mirties valandą į šiuos troškimus ir pasirinkimus, kuriems būtumei norėjęs teikti pirmenybę? Jei įsivaizduotum Kristų, ateinantį šlovėje laikų pabaigoje, ką Jis tau sakytų? Pirmąjį advento sekmadienį skaitoma Evangelija primena, kad antrasis Žmogaus Sūnaus atėjimas nėra vien vaizduotės pratimas, bet visų mūsų galutinė tikrovė. Raginimas „budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42) kviečia klausytis savo troškimų ir leisti Dievui juos formuoti.

Taigi, adventas pažadina ilgesį, suteikia kryptį mūsų troškimams ir dovanoja viltį, kad Tas, kurio buvimas gali užpildyti mūsų ilgesio bedugnes, tikrai atėjo, ateina ir ateis į mūsų gyvenimus. Laukti šio atėjimo – tai ne stovėti vietoje, bet džiaugsmingai keliauti į Viešpaties būstą, pasitikint, kad bent viena „mūsų koja jau stovi tavo, Jeruzale, vartuos“ (Ps 122, 1–2).

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Apšviestas kelias

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra