Ses. A. Pajarskaitė MVS. Kunigas, labai paprastai nugalintis blogį meilingu gerumu

Autorius: Data: 2011-03-14 , 13:35 Spausdinti

2011 m. kovo 14 d. kunigas, marijonas Vaclovas Aliulis švenčia savo 90-ąjį gimtadienį.

Šia proga kalbiname keletą jubiliato bičiulių ir bendražygių, kurie įvairiu metu ir įvairiomis aplinkybėmis artimai bendravo su kun. Vaclovu Aliuliu. Šis pokalbis – su ses. Albina M. J. Pajarskaite MVS, ilgamete kun. Vaclovo Aliulio bendražyge.

Jus su kun. Vaclovu Aliuliu sieja ilgesnė nei 60 metų pažintis. Kada susitikote pirmą kartą? Kaip susipynė jūsų istorijos?

Ačiū už užklausimą. Visą laiką jaučiausi kalta, kad per tiek laiko neradau progos viešai padėkoti tėvui Vaclovui Aliuliui už tai, kiek mums, Vargdienių seserims, o ypač man, jis gera yra padaręs. Jūs gi dabar sudarėte tam sąlygas.

Su tėvu Vaclovu Aliuliu man teko laimė pirmą kartą susitikti gana seniai, atrodo, 1947 –1948 mokslo Vilniaus universitete metų žiemą. Mes, antrosios rusų okupacijos pirmieji Vilniaus universiteto (1945 m.) studentai, buvę moksleiviai ateitininkai ir jau išgyvenę 1941 m. trėmimus, sovietų atsitraukimo žudynes, sąmyšį bei vokiečių žydų naikinimą ir mūsų lietuvių patriotų skriaudas, šalia mokslo žinių universitete, ieškojom savo dvasiai atgaivos, suraminimo ir savo idėjų tąsos Vilniaus bažnyčiose. 1945–1946 m. žiemą dar su kai kuriais profesoriais šventadieniais dalyvaudavome šv. Mišiose Šventų Jonų Bažnyčioje. Ją uždarius, jau be profesūros šv. Mišioms rinkdavomės Šv. Ignoto bažnyčioje, o ir ją uždarius, man arčiausiai liko Dominikonų bažnyčia. Ten ir sutikau tėvą Aliulį, kur tarp savo artimiausių bičiulių vadindavome  žaismingu „Aleliuja“ vardu. Tuo metu nepagalvojau, kad šis kunigas taps man didžiausiu geradariu.

Kokie reikšmingiausi prisiminimai susiję su tėveliu Vaclovu iš sovietinio laikotarpio?

O buvo taip. Viskas nepaprastai greitai keitėsi, tėvas „Aleliuja“ paliko Vilnių, gausėjo mūsų artimųjų suiminėjimai, tremtys ir galiausiai reikėjo palikti universitetą su „švelnia“ formuluote: „Išbraukta iš studentų sąrašo“. Mano išbraukimas iš studentų sąrašo buvo kiek skirtingesnis nei daugelio, už ką aš buvau neužjaučiama kitų: tiek  tuo metu geranoriškos universiteto vadovybės, tiek net savo draugų. Dažnai girdėjau posakį: „Kas iš geros galvos, jei kvailam papuolė“. Taip 1949 m. vasarą buvau išmesta iš universiteto, atleista iš darbo Mokslų akademijoje ir likusi be tėvų globos (jie buvo Sibire).

Vieną dieną skubotai į mano kambario langą pabeldžia Valerija Bungardaitė (tuo metu ji dirbo irgi Mokslų akademijoje, tik kitame institute) ir liepia kuo skubiau eiti į Kutuzovo (dabar Daukanto) aikštę nurodytu adresu, nes manęs laukia tėvas Vaclovas Aliulis. Skubiai nuėjau, susitikau ir gavau iš tėvo Vaclovo tai, ko labiausiai man tuo metu reikėjo: patvirtinimą, kad teisingai pasielgiau, jog kitaip pasielgti aš, kaip katalikė, neturėjau teisės. Ir dar daugiau! Tik po daugelio metų suvokiau, kad tėvo Vaclovo atskubėjimas man padėti sunkiausiu  momentu ir lėmė tolesnę mano sėkmingo gyvenimo kryptį. Už tai, dėkodama Dievui, kartu jaučiu dėkingumą ir tėvui Vaclovui. Tai vienas iš reikšmingiausių man prisiminimų. Žinau, kad tokią t. Vaclovo paramą anais sunkiais laikais yra gavę ir kiti, į keblią situaciją papuolę, jauni žmonės.

Koks, jūsų vertinimu, jo svarbiausias įnašas į Lietuvos Bažnyčios ir visos visuomenės gyvenimą tuo metu?

Imtis vertinti tėvo Vaclovo Aliulio svarbiausius įnašus į Lietuvos Bažnyčios ir visos visuomenės gyvenimą ne mano jėgoms. Tam reikėtų, man atrodo, ne vieno atskirų Bažnyčios gyvenimo sričių specialistų darbo. Man žinoma geriau tik viena jo veiklos sritis – pagalba Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserims pogrindyje.

Kai 1974 m. mirė pagrindinis pogrindyje veikęs Vargdienių seserų dvasios vadas, tėvas dr. Juozas Grigaitis, seserys, ypač vadovaujančios kongregacijai, visais reikalais kreipėsi į tėvą Vaclovą Aliulį. Ir kuo daugiau pogrindžio veikla plėtėsi, tuo labiau seserims buvo reikalinga jo pagalba, tvarkant savo gyvenimą po II Vatikano Susirinkimo pagal naujus Bažnyčios kanonus, įtraukiant reikalingas pataisas į savo Įstatus, kad jie tiktų pogrindžio ir laisvojo pasaulio (JAV) seserims, bei tvarkant įvairius kasdienius reikalus. Nepaisydamas savo didelio darbų krūvio, tėvas Vaclovas visada ištvermingai mums, seserims, padėjo, kantriai visas mūsų rašliavas, rašliavėles taisė, redagavo ir mokė. Maža to! Plečiantis naujoms katechezės užduotims, iškilo neatidėliotinas reikalas labiau užsiimti katechečių ruošimu. Šiuo reikalu vėl buvo kreiptasi į tėvą Vaclovą, ir jis ėmėsi vadovauti šiam darbui. Taip pogrindyje buvo suorganizuoti platūs (kelių grupių) aukštesnieji katechetikos kursai. Kartu buvo įsteigta reikalingos šioms studijoms medžiagos (skriptų) leidykla ir tuometinė „spaustuvė“ (kur rašomosiomis mašinėlėmis buvo perrašinėjimi dokumentai). Šios leidyklos vyr. redaktorius buvo tėvas Vaclovas; jis ir kitus mokė redaguoti.

Ruošiantis arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimui Palaimintuoju, galutinį istorinių nuotraukų albumo užrašų, įvairių pranešimų, maldų tekstų redagavimą irgi atliko tėvas Vaclovas. Jis iš  atskirai surinktų kreipinių sudarė ir galutinai suredagavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio litaniją. Jis redagavo knygelės Arkivyskupas Jurgis Matulaitis- Matulevičius (1871 -1927) vertimą į rusų kalbą – jis buvo labai reikalingas mūsų vienuolijos seserims, kurios darbavosi Sibiro (Prokopjevsko, Novokuznecko) misijoje 1985 -1997 m.

Tėvelis Vaclovas aktyviai dalyvavo Atgimimo metų įvykiuose. Be jo neįsivaizduojamas ir Ateitininkų atsikūrimas. Jūs buvote šių istorinių pokyčių sūkuryje, ką galėtumete papasakoti apie tai?

Jau Lietuvos Atgimimo pradžioje (1988 m.) tėvas Vaclovas Aliulis pradėjo leisti žurnalą  Katalikų pasaulis ir buvo jo vyr. redaktorius. Ir pirmieji Caritas žurnalo numeriai buvo atspausdinti ant pasiskolinto iš Katalikų pasaulio redakcijos popieriaus.

O kai 1989 m. balandžio 15–16 d. buvo sušauktas Katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimas, tėvas Vaclovas atvyko į suvažiavimo registraciją jau iš vakaro, abi dienas ištvermingai sekė suvažiavimo eigą ir viename plenariniame posėdyje į susirinkusius taip aliuliškai prabilo: … „Mane vakar vakare labai sujaudino apsilankymas suvažiavimo registratūroje, kai ten pamačiau mūsų kaimo moterų, mamų ankstyvos pavasario saulės jau nudegintus susirūpinimo ir kartu ryžto pilnus veidus. Kai Tautai kraštą ima gaivinti moterys, motinos, seserys, jis turi atgimti.

Šiame posėdyje, kuris skirtas Tautos bendrijos atkūrimui, vienas žodis – Vyriausybei. Gerai, kad jūs čia dalyvaujate, gerai, kad matote tikrą, nesufalsifikuotą Lietuvos liaudį, nesurežisuotą pagal nurodymus ir ankstesnes schemas. Gal buvote daugelis susiję su ateizmo frontu? Ir gal skaudu, nepatogu klausyti, kai čia akcentuojama religija, Bažnyčia? Tai nieko, juk tai autentiška, taip jaučia Tauta. Ir jeigu šiuolaikinė Vyriausybė nori atkurti savo Valstybės valdžios autoritetą, jai duota reta galimybė, kurios neturėjo vadovai anksčiau prieš daugelį metų.

Lietuvos tauta, visi jos žmonės, įvairių dorybių ir tikybų žmonės parems dvasia, širdimi ir kitaip tuos žmones, kurie imsis ryžtingų, gal kur nors anksčiau ir nepopuliarių žingsnių. Kaip įsitikinome šiandien, ypač reikia ne ano garsiojo atskyrimo, o laisvo bendravimo tarp Bažnyčios, mokyklos, visos visuomenės ir Valstybės. 

Tikiuosi, kad Vyriausybės atstovų nenugąsdino tai, jog tikinti visuomenė tiek daug vilčių sieja su Bažnyčia. Juk su priešingais dalykais, matome, kiek daug prarasta. Bet, manau, pastebėta, jog niekam nenorima primesti ir  pasisakoma už pažiūrų laisvę. Ir jeigu kas, neturėdamas  religinių pažiūrų, taip nuoširdžiai kuria, stengiasi stiprinti dorovę ir šeimą, – Lietuvos ateitį, katalikška visuomenė priima ir tiesia ranką.

Ir dar vieną žodį skirsiu keliatautei Lietuvos visuomenei. Supraskime visų Lietuvos žmonių ir visų tautos bendrijų likimo bendrumą. Tik su lietuvių tautiniu atgimimu gali atgyti ir kitos Lietuvos tautybės su savita kultūra, savitu kultūriniu gyvenimu. Dažniau daroma klaida, kai leidžiama sukurstyti tautinę trintį ar net neatsakomybę, nepakantumą ir net grasinti… Be fantastinių autonomijų mūsų tautinės mažumos tegul siekia tarpusavio supratimo, paramos, nes žinom, kad viena yra Lietuvos gamta, viena ekonomika ir vienas likimas.

O pabaigai norėčiau pasišypsoti su jumis, pasiūlydamas šiandien tą tūkstantinį grožio konkursą. Ne tą, kur grožis matuojamas centimetrais ir ribojamas amžiumi, o sielos, dvasios grožio konkursą. Čia susirinkę tūkstančiai gražuolių, dvasinių gražuolių. Tad tegul dvasinis žmogaus grožis atgauna prestižą: vaiko, mergaitės, motinos, senutės, vyro ar jaunuolio. Ir tegul gražu-negražu atgauna senąją lietuvišką prasmę – dorinę prasmę“. Pacitavau šį anuometinį tėvo V. Aliulio pasisakymą, manydama, kad jis yra nepasenęs ir labai taiklus šiai dienai.

Mes, seserys, pogrindyje būrėme jaunimą remdamosi ateitininkų šūkiu „Viską  atnaujinti Kristuje“ ir  vadovavomės prof. Prano Dovydaičio ateitininkams nurodytais  principais. Taigi, buvo visoms smagu, kai tėvas Vaclovas į Ateitininkų atkūrimo organizacinį komitetą kaip sekretorę pasikvietė mūsų seserį Daivą M. K. Kuzmickaitę.

Tėvelis Vaclovas – pirmiausia yra kunigas, marijonas. Ką galėtumėte pasakyti apie jį kaip dvasios žmogų, krikščionį?

Taip, mano giliu įsitikinimu, tėvas Vaclovas visą laiką buvo ir yra tikras kunigas ir marijonas, labai paprastai nugalintis blogį meilingu gerumu su šypsenėle.  

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

www.bernardinai.lt

Katalikų kunigai , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra