Pagrindinis puslapis Istorija Dvarai Senųjų Rytprūsių palikimas Trakų Salos pilyje

Senųjų Rytprūsių palikimas Trakų Salos pilyje

2015 m. lapkričio 3 d. Trakų salos pilies kazematuose buvo atidaryta dr. Eglės Senapėdienės fotoparoda „Atgarsiai. Senųjų Rytprūsių palikimas“.  Parodoje eksponujamos 34 fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti nykstantys lituanistinio kultūros paveldo paminklai Karaliaučiaus (dabar – Rusijos Kaliningrado) krašte. Paroda veiks iki 2016 m. sausio 15 d. „Trakų žemė“ pasiteiravo

fotomenininkės, kaip kilo idėja fotografuoti Mažosios Lietuvos paveldą.

 

Kokie keliai Jūs nuvedė į Rytprūsius, Karaliaučių, Mažąją Lietuvą?

Taip susiklostė, kad mano vyras Romanas Senapėdis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė. Išvažiavome 2011 m. pavasarį, š. m. kovo mėn. grįžome į Lietuvą. Ši paroda – tų ketverių metų darbo vaisius. Vyras palaikė mano idėją, visur važiavome kartu. Fotografuoti tikrai yra ką. Kai suvoki, kad daugelio vertingų kultūros paveldo pastatų greitai gali nebelikti, atsiranda stimulas važiuoti ir fotografuoti.

Gal pristatytumėte skaitytojams savo parodą – kas joje yra?

 

Didžiausias dėmesys parodoje yra skiriamas lituanistikos paveldui. Daugiausia medžiagos yra iš Prūsų Lietuvos, bet turime ir iš kitų vietų, kurios yra svarbios baltistikai: pavyzdžiui, Pabėtų (rus. – Романово) bažnyčios liekanos. Joje pastoriavo Abelis Vilis, kuris išvertė Martyno Liuterio „Katekizmą“ į prūsų kalbą ir 1561 metais jį išleido.  Didelis dėmesys skirtas vietoms, susijusioms su Kristijono Donelaičio atminimu. Šalia lietuviams žinomo ir lankomo Tolminkiemio, eksponuojamos sovietmečiu suniokotų Valtarkiemio (rus. Ольховатка) ir Gerviškėnų (rus. Приозерное) bažnyčių nuotraukos (šiandien jas sunku pavadinti bažnyčiomis, nes ten buvo įrengtos ūkinės patalpos). Jose dirbę evangelikų liuteronų kunigai Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822) ir Johanas Holfeldas (1767–1829) prisidėjo prie K. Donelaičio literatūrinio palikimo išsaugojimo.

 

Jūsų diplomatinis statusas leido važiuoti tenai, kur paprasti mirtingieji negalėtų patekti. Apie tas vietas gal pasakyti keletą žodžių?

Iš esmės visi nuotraukose užfiksuoti objektai yra visiems prieinami. Važiuoti į pasienio ar ypatingos paskirties zonas reikalingi specialūs leidimai.

 

Gal galėtumėte įvardinti, kokie žingsniai yra daromi, kad paveldas būtų išsaugotas?

 

Visos bažnyčios ir pilys yra perduotos  Ortodoksų-stačiatikių bažnyčiai. Dalis geriau išsilaikiusių kulto pastatų pertvarkyta ar pertvarkoma į stačiatikių bažnyčias, kelios restauruotos bažnyčios priklauso evangelikų liuteronų bendruomenėms. Tačiau smarkiai apgriuvę šventovės realiai toliau nyksta, nors ant jų ir kabo lentelės, kad tai – valstybės saugomi kultūros paminklai.

Reikia manyti, kad čia eksponuojama maža dalis iš Jūsų kolekcijos?

 

Taip, čia tik maža dalis kultūrinio paveldo objektų, kuriuos pavyko užfiksuoti.

Ką žadate ateity pateikti Lietuvos skaitytojui?

Yra idėja išleisti fotoalbumą, tačiau jos realizavimas priklausys nuo finansavimo. Bet tikrai sieksiu to. Informacijos susirinkusi turiu pakankamai – ir nuotraukų, ir aprašų. Leidybos patirties taip pat turiu.

Tikimės, kad ši paroda yra mažas žingsnelis į lietuvininkų ir Mažosios Lietuvos pasaulį ir kad ateityje džiuginsite skaitytojus savo naujomis parodomis ir knygomis.

Tikiuosi ir aš.

 

 

Dėkojame už pokalbį.

 

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Naujienos iš interneto