Senųjų knygų aukcionas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. kovo 14 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“.

Kadangi senovinių knygų aukcionai Lietuvoje nevyko net 19 metų, laikytume šį aukcioną neeiliniu įvykiu bibliofilijos istorijoje ir vertu pristatyti jį šiek tiek plačiau, kartu primenant ir pirmųjų Lietuvos aukcionų istorijas, kad būtų galimybė palyginti, prisimint, tuo labiau, kad šis aukcionas skiriasi nuo buvusiųjų.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų administracija taip pat susidomėjo šiuo aukcionu. Kaip žinoma, jau Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis XV a. pabaigoje Vilniaus rezidencijoje pradėjo kaupti biblioteką, kurią XVI a. gerokai išplėtė ir visoje Europoje išgarsino Žygimantas Augustas (iš šios didžiulės bibliotekos dabar Lietuvoje likę tik trupiniai). XVII a. pirmoje pusėje knygas toliau rinko Vazų dinastijos valdovai. Atkuriamuose valdovų rūmuose numatyta įrengti atskirą salę, primenančią XVI-XVII a. rūmų biblioteką, kur būtų eksponuojami senieji leidiniai, žemėlapiai, įvairios retenybės. Valdovų rūmų eksponatų rinkinyje 2003–2008 m. jau sukaupta 12 knygų, 52 žemėlapių ir grafikos darbų lituanistinė kolekcija. Dalis šios kolekcijos vertybių yra įsigyta, o dalis padovanota dr. Tomaszo Niewodniczanskio (Vokietija), Lilės ir Valentino Ramonių (JAV) bei Vidmanto Staniulio (Kaunas). Valdovų rūmų administracija aukciono proga išleido gražų lankstinuką, kuriame kvietė prisidėti prie bibliotekos rinkinio tolesnio formavimo, ekspozicijų praturtinimo ir padovanoti aukcione siūlomas įsigyti knygas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams. Dovanotojų vardus žadėta įamžinti eksponatų etiketėse, kataloguose ir kituose leidiniuose, elektroninėje rėmėjų duomenų bazėje bei nuolatinės ekspozicijos salės, kuri skiriama valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimui, mecenatų lentoje. Kitoje lankstinuko pusėje nurodyta 17 knygų, kurias prašoma įsigyti ir padovanoti. Tarp šių knygų ir Petro Dusburgo „Chronicon Prussiae“ 1679 m., (pradinė kaina 18 000 litų), bei Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ 1713 m. (pradinė kaina 4 500 litų). Prašė muziejus ir pačios brangiausios aukciono knygos – Erazmo Deziderijaus Roterdamiečio „Libellus“, išleistos 1529 metais. Deja, tokio geradario, kuris paklotų už šį retą leidinį 30 000 litų ir čia pat jos atsikratytų taip ir neatsirado. Ši knyga taip ir liko neparduota.
Tačiau grįžkime į pačią Lietuvos aukcionų praeitį. 1987 metai buvo pats Lietuvos bibliofilijos apogėjus. Pirmąjį antikvarinių ir bukinistinių knygų aukcioną TSRS suorganizavo Maskvos bibliofilai. Jais netrukus pasekė Odesos ir Charkovo prekybininkai, paskui ir Vilniaus. Vilniaus aukciono organizatoriai – Knygų prekybos valdybos Vilniaus zonos jungtinio knygyno vadovai. Vedėjais buvo Algimantas Čekuolis, Vytautas Petkevičius ir Tomas Vaisieta. Erdvi VRM salė vos talpino visus norinčius dalyvauti – o joje 600 vietų. Minsko, Rygos, Talino, Kaliningrado ir Tadžikijos atstovai į Vilniaus aukcioną atvažiavo tik pasimokyti – mat jie irgi ruošėsi tokiai operacijai. Pirkėjų dėmesiui buvo pateiktos 127 knygos, išleistos iki 1940 m. Brangiausiu aukciono pirkiniu tapo G. Neselmano 1853 m. Berlyne išleistas lietuviškų dainų rinkinys, parduotas už 650 rub. Palyginimui – Maskvos aukcione F. Brokhauzo ir I. Efrono enciklopedinio žodyno kaina pasiekė 3500 rub., o Kijeve N. Kankovo albumo „Bizantijos emalės istorija ir paminklai“ – 3250 rub. Taigi Vilniaus aukcionas kainomis gerokai atsiliko nuo Maskvos ir Kijevo. Pradinė visų leidinių kaina – 11 000 rub. Gauta – 17 270 rub. Neparduota 6 knygos. Atkakliausios derybos – 30 pasiūlymų – ėjo dėl „Lietuviškų ir lenkiškų monetų katalogo“, kuriuo savo kolekciją papildė bibliofilas Artūras Barysas, deja, prieš kelis metus miręs. Daugiausia kartų (beveik 7) padidėjo garsaus fotografo J. Bulhako Vilniaus fotografijų albumas, išleistas 1937 m. Aukciono komisija knygą buvo įvertinusi 40 rub., o pirkėjas sumokėjo 275.
Antrasis knygų aukcionas įvyko Kaune, VVU Kauno fakulteto auloje, organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Vienas aktyviausių pirkėjų – minėtas A. Barysas nusipirko 7 knygas. Brangiausią aukciono leidinį – laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ komplektą nupirko universiteto Mokslo muziejus už 2500 rublių.
Išskirtinis aukcionas buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, statybos tresto kultūros namų salėje. Organizacinio komiteto pirmininku buvo Vidmantas Staniulis, beje, ir naujausio aukciono organizatorius. Reikia paminėti, kad tuo metu Kaune bibliofilai jau neišsiteko miesto kolekcininkų klube ir 1986 metais buvo sukurtas net atskiras knygų mėgėjų klubas „Spindulys“, vienijęs apie 100 žmonių. Šis aukcionas išskirtinis dėl dviejų dalykų. Visų pirma dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik naujausio, 2009 m. aukciono katalogas. Šis katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Šio leidinio buvo išspausdinta 500 egzempliorių: iš jų I – XIII vardiniai ir 1 – 25 numeruoti. Paminėsiu tik keletą vardinių egzempliorių savininkų: VI – Juliaus Tamošiūno, IX – Ričardo Mikutavičiaus, XII – Prano Sasnausko. Kataloge buvo išspausdinta eilė straipsnių apie bibliofiliją. Man šį katalogą pavyko įsigyti tik 2001 metais, taigi tik po keliolikos metų. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus – šitą branginu labiausiai. Antrasis dalykas, dėl ko verta išskirti šį aukcioną – tai, kad jo metu veikė 7 bibliofilų paroda, kurioje buvo eksponuojami labai reti leidiniai. Penkiolika procentų galutinės leidinių pardavimo sumos buvo pervesta į Lietuvos kultūros fondo sąskaitą.
Kas buvo toliau? Toliau vyko nauji aukcionai, net ir mažesniuose miestuose – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Tokia geografijos plėtra tarsi rodė, kad viskas gerai ir bibliofilijos sąjūdis dar labiau plėsis. Tačiau laikas parodė ką kita – Lietuvos bibliofilijai greitai buvo lemta patirti didžiulį nuosmukį. Paskutinis aukcionas įvyko 1990 metais. Paskutinė vinis į bibliofilijos karstą buvo 1993 metai – lito įvedimas. Paskui susidomėjimas spaudos kolekcionavimu smarkiai sumažėjo. Kai kurių sričių – pavyzdžiui periodinės spaudos kolekcininkai buvo beveik visiškai išnykę. Dabar apie buvusį bibliofilijos aukso amžių legendas galėtų papasakoti tik išlikę mohikanai – senosios kartos bibliofilai. Aišku, ne visi tokiais pasakojimais tikėtų ar suprastų: ir kaip sunkiai tais laikais uždraustoji knyga buvo gaunama, kaip saugoma ir kiek kainuodavo šis pomėgis. Beje, kitos kolekcionavimo šakos irgi nukentėjo, bet nė viena taip smarkiai. Labiausiai mandrauna numizmatai – jų eksponatai išlaikė buvusį „košernumą“. Krizės ir pinigų nuvertėjimo atmosferoje visada atsiras vienas kitas, investuojantis į aukso ar sidabro monetas. Net ir filatelija susidomėjimas pilnai neišnyko.
Paskui aukcionų Lietuvoje nebuvo 19 metų. Vienas po kito bankrutavo abu antikvariniai knygynai: pirmiausia Kauno, o paskui ir Vilniaus.
Todėl šiais metais bibliofilų laukė malonus siurprizas. 2009 metų aukcioną organizavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas kartu su Vidmanto Staniulio knygynu (vieninteliu antikvariniu knygynu Lietuvoje).
Pagrindinis skirtumas tarp naujojo aukciono ir senųjų yra pateiktų aukcionui knygų asortimentas. Apie tokias knygas senųjų aukcionų pirkėjai dar negalėjo svajoti. Pirmuose aukcionuose praktiškai nebuvo senosios raštijos, išskyrus vieną kitą XVIII amžiaus knygą. Akivaizdu, kad naujasis aukcionas buvo orientuotas būtent į senąją raštiją. Nes jame buvo pristatoma puiki senųjų XVI-XVIII amžių leidinių kolekcija. Visi kiti leidiniai tebuvo fonas šioms puošmenoms. Tačiau pirkėjai daugiausia pirko antro plano leidinius.
300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus katalogas, talpinantis ne tik 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašus, bet ir spalvotas titulinių puslapių, kartais įrišimų iliustracijas. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį. Jau vien dėl šio katalogo bibliofilams buvo verta dalyvauti šiame aukcione.
Pasiteiravome keleto aukciono dalyvių atsiliepimų ir įspūdžių apie šį aukcioną. Bibliofilas Saulius paminėjo gerą organizaciją. Jo nuomone aukcione dalyvavo daug pirkėjų, tačiau aktyviai perkančių buvo nedaug. Ir tie aktyvieji nepirko brangiųjų leidinių. Tik vienas aktyvesnis pirkėjas nusipirko knygą už 4000 litų. O brangiausia parduota aukciono knyga buvo už 12 000 litų – ją pirkėjas įsigijo elektroniniu paštu. Tai Antonio Possevino „Moscovia“, išleista 1587 m. Beje, šią knygą nusipirkti ir padovanoti valdovų rūmams irgi prašė muziejus.
Sauliaus teigimu žmonės buvo nusivylę aukciono taisyklėmis, kurios absoliučią pirmenybę atidavė valstybinių įstaigų atstovams – o tai reiškia, kad norimo leidinio realiai ir nenusipirksi, jei tik jo panorės kuri nors biblioteka, ar muziejus. Šiaip tokiais atvejais pirkėjai elgėsi įvairiai – kai kurie juokėsi. Beje, muziejai brangiųjų knygų ir nepirko.
Pats Saulius įsigijo 2 knygas: lenkišką kelionių po Lietuvą knygą 1884 m. už 140 litų ir Šerno knygą už 200 litų. Iš viso aukcione parduota knygų už 50 tūkstančių litų.
Kai kurie senieji bibliofilai, kaip Algimantas Antanevičius nedalyvavo aukcione, nes kiekvienas aukcionas susijęs su nemažomis išlaidomis – jei jau dalyvauji tokiame renginyje, tai bent keletą leidinių save gerbiančiam bibliofilui būtina įsigyti.
Kaip vertinti šį aukcioną? Atsižvelgiant į tai, kad jis buvo orientuotas į senąją raštiją, galėtume teigti, kad nepavyko. Žinoma, kitaip ir negalėjo būti, nes bibliofilijos nuosmukis Lietuvoje, prasidėjęs 1993 metais, sustabdė šios srities tolesnį vystimąsi, jau nekalbant apie perspektyvas. Todėl aukcioną reikėtų vertinti kaip eksperimentą, parodžiusį, kad šių dienų Lietuvos bibliofilas tikrai nėra pasiekęs aukciono asortimento lygio. Vargu, ar aukcioną galime laikyti lietuviškos bibliofilijos atgimimu, žinant, kas buvo aukciono organizatorius. Kadangi Vidmantas Staniulis visada turėdavo savitų ir novatoriškų idėjų, neabejoju, kad tokių jis puoselėja dar ne vieną. Todėl galima teigti, kad be jo iniciatyvos aukciono nebūtų buvę. Liaudiškai tariant, aukcionas neatsirado iš apačių, iš liaudies masių poreikio. Šiaip ar taip, aukcioną vertinčiau teigiamai. Svarbu jau vien pats bibliofilijos populiarinimo faktas. 

Voruta. – 2009, geg. 9, nr. 9 (675), p. 5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra