Senovės dvasia ir šiandien gyva Stelmužėjė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos istorijoje daug vietos skiriama sėlių genčiai. Sėliai – tai rytų baltų gentys, gyvenusios tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos, apie XIV a. susiliejusios su lietuviais ir latgaliais. Sėlių istorija ypač branginama Zarasų krašte. Sėlių genties istorija glaudžiai susijusi su šiuo mėlynų ežerų ir žalių miškų kraštu. Daug pasakojama, kad sėliai čia rinkosi, čia kūreno laužus, čia meldėsi savo dievams.
Tad nenuostabu, kad sėlių genties ir jos palikuonių  istorija glaudžiai siejama su garsiąja Stelmuže, ten kur seniausias Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje ąžuolas. Šis kraštas unikalus savo kraštovaizdžiu, jame gausu gamtos ir kultūros paminklų. Suprantama, kiekvienam mūsų šalies žmogui Stelmužė asocijuojasi su galiūnu ąžuolu, kuriam apie pusantro tūkstančio metų. Nors tikslus šio ąžuolo amžius negali būti nustatytas. Neįmanoma jam būtų pritaikyti kelmo rievių metodo, kadangi Stelmužės ąžuolas jau seniai tuščiaviduris. Šis Lietuvos galiūnas jau apniktas infekcijų, todėl molekulinės genetikos ir biotechnologijos specialistai jau yra nuomonės, kad jį reikia klonuoti. Tad yra perspektyva, jog ateityje šiame krašte gali sužaliuoti Stelmužės ąžuoliukų giraitė.
Šalia ąžuolo, ant kalniuko yra šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji pastatyta 1650 metais, pastatyta tik kirviu, kaltu, be metalinių vinių. Įdomi Stelmužės bažnytėlės istorija. Iš kartos į kartą pasakojama, kad čia senovėje atklysdavo latviai, todėl čia ir buvo liuteronų koplyčia. Bet bėgo laikas ir latviai iš šių vietų nyko, jų vietą užėmė lietuviai katalikai. Stelmužės dvare baudžiauninkams nebuvo lengva ir iš šio dvaro jie bėgdavo. Dvarininkai juos sugaudavo ir vieną sykį vienas iš dvarininkų paklausė, ko jie taip dažnai bėga iš Stelmužės, juk kitur irgi ne saldžiau. Baudžiauninkas prisipažino, kad bėga dėl to, kad čia nėra bažnytėlės. Ir buvo pažadėta, kad Stelmužėje bus bažnytėlė. Žodis buvo ištesėtas. Altorių ir sakyklą sukūrę Latvijos meistrai. Altorius ir sakykla nudrožė iš medžio 1713 metais Latvijos Ventspilio meistrai. Jie yra barokiniai. Stelmužės bažnyčios altorius ir sakykla yra respublikinės dailės paminklai. Šalia bažnyčios yra varpinė. Šis Stelmužės kompleksas yra unikalus liaudies architektūros ir turtingos medžio skulptūros jungties pavyzdys. Šalia seniausio ąžuolo  Europoje yra ir vienas seniausių feodalizmo laikotarpio etnografinės statybos ansamblių Lietuvoje. Stelmužės bažnytėlė yra Bažnytinio meno muziejus, kuriame gausu unikalių eksponatų.
Stelmužėje vyksta daug renginių, kurie sutraukia svečių ne tik iš įvairių rajono, šalies kampelių, bet ir užsienio šalių. O štai neseniai Zarasų rajono kultūros centras pakvietė į mitologinį vakarą “Parėję iš sėlių genties”.
Į Stelmužės bažnyčioje gausu vakaro dalyvių. Pasižiūrėti iš ties buvo ką, daug ką ir sužinoti. Programoje legendos, mitai, poezijos posmai, sutartinės. Gražiai skambėjo rajono kultūros centro vaikų folklorinio ansamblio “Oželis” balsai, bažnyčioje skambėjo ir dusetiškių Marijos Varenbergienės, Danutės Stankevičienės eilėraščiai, antazaviškė Stanislava Kirailytė skaitė legendą apie Tatulą, ,  darniai sutartines traukė aviliškė Irena Blinstrubienė  su dukra Daiva ir anūke Vidmante, nudžiugino žiūrovus etnografiniais kūriniais ir dainininkai iš Vilkaviškio, taip pat Latvijos Respublikos Jekabpilio dainininkės. Visi pasirodymai buvo sutikti šiltai, palydėti plojimais.
Vėliau įspūdingi renginiai vyko ir prie ąžuolo. Čia  vyko aukuro aukojimas prie ąžuolo.
Smagi buvo ir vakaronė. Šventės dalyviai buvo supažindinti su lietuvių tautiniais drabužiais, jų savitumais pas aukštaičius, žemaičius, suvalkiečius, dzūkus. Smagiai šoko rajono kultūros centro šokėjai. Šoko ir gražios, įspūdingos šventės dalyviai. Jie turėjo progą pasimokyti folklorinių šokių.
Nuo dainų ir muzikos skambėjo visa Stelmužė. Šventė vyko iki pat išnaktų. Vietos gyventojai šnekėjo, kad seniai tiek žmonių nematė, tiek šokių neregėjo ir dainų negirdėjo senasis Stelmužės ąžuolas.
Čia sėliams, jų palikuoniams vyksta ir kiti renginiai. Poezijos pavasariai. O šiemet nuspręsta surengti ir prozos rudenį.
Pasakojama, kad sėliai gražiai švęsdavo ilges. Įvairūs šaltiniai apie jas traktuoja įvairiai. Vieni etnologijos specialistai tyrinėtojai mano, kad Ilgės apėmė Visų Šventųjų dieną, Vėlines ir lapkričio 3-ąją – mokesčių ir duoklių dieną. Kiti Etnologijos šaltiniai teigia, kad tai kur kas ilgesnis laikas. Prasideda nuėmus nuo laukų visą derlių. Sėlių laikais šis laikas buvo skiriamas Perkūnui ir Vaizgamtai šlovinti, kad žemė būtų vaisinga, kad dievų malonė lydėtų šeimą. Senovėje laukuose arba miško aikštelėse šeimos kūrendavo ugniakurus, gausiai vaišindavosi, dalį maisto nuberdami ant žemės, nupildami alaus, kad ir vėlės galėtų ateiti ir vaišinti kartu. Panašių senovinių tikėjimo apraiškų išliko ir šiandien. Tik mažiau pagoniškų papročių, šios tradicijos įgavo grynai krikščionišką išraišką. Zarasų krašte manoma, kad Ilgės tai nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos. Jau praėjusiais metais prie Stelmužės ąžuolo Zarasų rajono kultūros centro folkloro ansamblis nusprendė padaryti šventę viešą. Šventė pasisekė. Jos metu buvo atliekamos apeigos, dainuojamos liaudies dainos protėvių vėlėms, savo artimiesiems ir visiems, išėjusiems iš šio pasaulio. Tokios šventės čia numatomos rengti ir ateityje.
Tad prie senelio Stelmužės ąžuolo ir šiandien gyva senovės sėlių, jų palikuonių dvasia.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra