Senoji Lietuva iš imperinių Rusijos saugyklų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Su viena iš pagrindinių Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtos parodos „Senoji Lietuva“ kuratorių, šio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vadove Elvyda Lazauskaite kalbasi Juozas Šorys.
 
2009 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau – LNM) pakvietė į neeilinę parodą „Senoji Lietuva“, kurios eksponatai buvo atgabenti iš Rusijos etnografijos muziejaus, įsikūrusio Sankt-Peterburge, karelų ir kitų finų-ugrų tautelių žemėse prie Baltijos jūros „iškirstame lange į Europą“, fondų. Lietuvos valstybės „injekcijos“ dėka pirmiausiai rusų, vėliau ir lietuvių kalbomis buvo išleistas daugiausia rusų etnografų straipsniais ir ypač unikaliomis eksponatų iliustracijomis bei jų aprašais vertingas parodos katalogas. Tikimės, kad šia muziejinių saugyklų turtų sklaidos visuomenei akcija įsisiūbuos lietuviškųjų archyvų, apskritai lituanistinio paveldo relikvijų eksponavimo, publikavimo ir tarpvalstybinių derybų su užsieniu (pirmiausia Rusija) dėl kai kurių ne visai teisėtai pasiglemžtų vertybių grąžinimo į „paskirties vietą“ procesas. Be abejo, už šios parodos surengimą ir katalogo išleidimą pirmiausia turime padėkoti LNM direktorei Birutei Kulnytei, beje, šiemetinės valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatei. Dar sovietmečiu ji ėmė lankytis Rusijos muziejuose ir domėtis, kokios mūsų kultūros paveldo vertybės juose „nusėdo“, užmezgė daug naudingų pažinčių. Kaip jau vėliau Jums ir B. Kulnytei klostėsi tolesnis bendravimas su itin gausaus lituanistinio lobio saugotojais – Rusijos etnografijos muziejaus vadovybe ir bendradarbiais?
 
Į Rusijos etnografijos muziejų (toliau – REM) mus nuvedė būtent lituanistinės medžiagos paieškos – vieninteliame REM sukauptas toks didelis lietuvių tradicinės kultūros rinkinys. REM darbuotojų duomenimis, šiuo metu ten saugoma apie 3 tūkstančius daiktinių eksponatų, maždaug tiek pat negatyvų ir fotoatspaudų, gausi iliustracinė ir kartografinė medžiaga, žymių praeities etnografų ir medžiagos rinkėjų archyvai. Mus labiausiai domina senoji jų sukauptos kolekcijos dalis. Ištisus dešimtmečius etnologų sambūriuose kalbėdavomės apie į Rusiją išvežtus mūsų tradicinės kultūros objektus. Vienas kitas iš mūsų mokslininkų, nuvažiavęs į REM, pavydžiai apžiūrėdavo tuos eksponatus, kiek įmanydamas pasirinkdavo medžiagos pagal tyrinėjamą temą, ir tiek. Tada eksponatų visumos dar nebuvom suvokę, nes jų visų ir nerodydavo, kita vertus, pavieniams konkrečių reiškinių ir realijų tyrėjams menkai ji ir terūpėjo. Mūsų gerbiamieji etnologai profesoriai Vacys Milius, Angelė Vyšniauskaitė, kiti tyrinėtojai anksčiau skelbtose publikacijose yra užsiminę apie REM rinkinį. Svajota bendromis jėgomis jį kada nors parvežti į Lietuvą bent parodomis ir gerai parengtais leidiniais.
 
Seniausioji rinkinio dalis yra sudaryta iš įvairių eksponatų, surinktų įvairiais XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios tarpsniais. Jo formavimo pradžia – XIX a. septintasis dešimtmetis. Tada Maskvoje buvo imta organizuoti pirmoji visos Rusijos tautų paroda.
 
XIX a. viduryje Rusijoje buvo kilęs nemažas susidomėjimas prie imperijos prijungtų tautų bei etnosų tautine savimone, ne vien tada garsėjusiais didžiuliais ir prabangiais dvarais, kuriuose buvo sukaupta daugybė meno vertybių, kultūrinę vertę turinčių kolekcijų. Suvokta, kad greta išskirtinių didikų gyvena ir paprasti žmonės, išlaikantys iš protėvių paveldėtą, tautos esmę atspindinčią tradicinę kultūrą. Kai kurie šviesūs Rusijos žmonės ėmė domėtis, koks jų gyvenimo būdas, kokia jų materialinė ir dvasinė kultūra, kur slypi savitos gyvensenos šaknys? Jiems buvo netikėta, kad ne kokios nors išskirtinės, o paprastos, po imperiniu ereliu pakliuvusios tautos turi su niekuo nesupainiojamą savastį. 1865 m. Rusijoje veikusios Gamtotyros, antropologijos ir etnografijos mėgėjų draugijos iniciatyva imta organizuoti minėtąją parodą ir siekta parodyti visuomenei, kuo įvairūs tautiniai dariniai yra įdomūs ir saviti. Iškeltą viešumon idėją parėmė Maskvos universiteto profesoriai, pavyzdžiui, Anatolijus Bogdanovas, kuris netgi parengė programą, kaip didžiuliuose imperijos plotuose rinkti reikiamą medžiagą, netgi kaip ją suvežti į eksponavimo vietą, kad ji visapusiškai atspindėtų tautų gyvenimą, jų papročius, tradicijas. Tam buvo išplatinta instrukcija. Be to, tuo metu pasikeitė ir supratimas, kaip rinkti eksponatus ir turtinti muziejų kolekcijas: atsisukta į paprastus žmones. Iki tol eksponatai muziejų kolekcijoms daugiausia būdavo įsigijami iš kolekcionierių rinkinių, įvairiais keliais ir būdais, todėl kartais į jas įsimaišydavo ir nebūdingų, vienam ar kitam kraštui netipiškų, kartais ir iš visai kito regiono atklydusių daiktų. Taip atsitiktinai surinkti, jie dažnai nesuformuodavo išsamaus įvaizdžio apie vieną ar kitą tautą. Todėl buvo nutarta, kad eksponatai parodai būtinai turi būti surinkti iš tos teritorijos, kurioje gyvena tauta. Jie turėjo būti ten pagaminti, turėti aiškią paskirtį. Taip pirmajai Rusijos imperijos tautų parodai buvo sukaupti ir lietuviškieji eksponatai.
 
Ar išliko žinių, kas konkrečiai iš maskviečių ir lietuvių tuo užsiėmė? Kaip vyko parengiamasis procesas?
 
Buvo sudarytas organizacinis parodos komitetas, kuriam vadovavo Vasilijus Daškovas, žinomas Maskvos kolekcionierius. Jo talkininkai to komiteto vardu visų imperijos gubernijų administracijos valdininkams išsiuntinėjo raštus apie rengiamą parodą. Gubernijų valdininkai, kaip valdžios įgalioti asmenys, turėjo užtikrinti, kad būtų surinkti būdingiausi krašto eksponatai. Gubernijų administracija, aišku, palaikė ryšius su to meto Lietuvos šviesuomene, visuomenės veikėjais. Kita vertus, archyvinėje medžiagoje yra išlikę prie tos akcijos prisidėjusių žmonių pavardžių, kurios dabar mums nieko nebesako, pavyzdžiui: Blautenas, Malininas, Isajevas… Matyt, tai buvo eiliniai carinės valdžios „sraigteliai“… Žinoma, kad parodą organizuoti nutarta Rusijos carui Nikolajui II žodžiu sutikus ir ją palaiminus, o caro norui niekas negalėjo priešintis. Reikia pripažinti, kad, nors ir būdami svetimi administruojamam kraštui, tie „sraigteliai“ gana supratingai įvykdė gautas užduotis.
 
Iš Lietuvos į parodą Maskvoje nukeliavo apie 160 eksponatų. Kadangi tuo metu dar vykdavo ir vadinamosios žemės ūkio parodos, buvo nutarta, kad rengiamoje parodoje neturi būti rodomi, tarkim, žemės ūkio padargai, transporto priemonės, gyvulininkystės rykai ir kt. Buvo žinoma caro nuomonė, kad parodoje turi vyrauti daiktai, traukiantys akį – paroda turėjo būti graži. Jos tikslai toli gražu nebuvo moksliniai ar tiriamieji – greičiau šviečiamojo pobūdžio. Tikslas – supažindinti su Rusijos imperijoje gyvenusiomis tautomis. Todėl ir provincijų atrinkėjai daugiau dėmesio kreipė į išsiskiriantį spalvingumą, į ornamentus, į gražius daiktus…
 
Be abejo, tautos savastis labai raiškiai atsispindi žmonių aprangoje. Parodoje buvo eksponuota 13 tautinių kostiumų ir, atskirai, kai kurios tuometinių rūbų detalės. Kostiumų buvo parinkta beveik iš visų regionų – suvalkietiškų, aukštaitiškų, žemaitiškų. Įdomus parodos niuansas – manyta, kad kostiumai turėjo vaizduoti kažką konkretaus veikiančius žmones – dirbančius, grojančius, judančius ar bent jau pasisukusius, neslepiančius emocijų. Jie šiukštu neturėjo būti statiški. Būtent todėl eksponuojant parodą prie kostiumų buvo padėtos kanklės, pastatytas verpimo ratelis. Dabar jau kai kurių kostiumų nebeturime, bet jų vaizdą padeda išsaugoti iki 1880 m. Maskvoje dirbusio ir 1867 m. parodos eksponatus fiksavusio austrų fotografo T. Mitreiterio spalvotos nuotraukos. Vien todėl dabar galime gana tiksliai aptarinėti, kaip tada atrodė mūsų tautiniai kostiumai. Be to, vėliau kelis kartus reorganizuojant muziejus (TSRS tautų, REM) pagal tas nuotraukas buvo įmanoma atkurti kostiumus, nes kolekcijos būdavo jau iširusios. Ir šioje parodoje rodomi kostiumai buvo atkurti pagal spalvotas T. Mitreiterio nuotraukas. Pavyzdžiui, taip buvo sukomplektuotas štai šis suvalkietiškas moters kostiumas. O 1867 m. Maskvoje, Manieže, vykusioje parodoje tarp beveik 300 tautinių kostiumų iš visos imperijos lietuviškų buvo 13. Parodą aplankė net 83 tūkstančiai žmonių. Pasakojama, kad net caras ? eidamas per parodą, sustojo prie lietuviškų drabužių ir buvo ypač jais susižavėjęs. Šie atsiliepimai yra išlikę to meto Rusijos spaudoje ir REM archyve.
 
Beje, tie vienetiniai kostiumai yra pirminis mūsų tyrinėjimų šaltinis. Iš rinkėjų, kaimuose ir miesteliuose ieškojusių kostiumų, buvo reikalaujama pristatyti ne tik eksponatą, bet ir jo aprašą, rusišku stiliumi sakant, – legendą. Prie daugumos kostiumų buvo parašyta, kad šie nešioti dar XIX a. pradžioje, o juk mes negalime pasigirti to laikotarpio drabužių gausa. Specialiai parodai rūbai nebuvo nei audžiami, nei siuvami – pasirenkami iš jau pasidarytųjų.
 
Gal žinoma kokia iškalbinga papildoma informacija, kaip parodai buvo atrinkinėjami kostiumai? Va, tarkim, šis, prie kurio stovime, – suvalkietiškas juodas paltas iš mieste pirktos medžiagos?
 
Ar galime įsivaizduoti, kad XIX a. septintajame dešimtmetyje lietuvė moteris galėjo dėvėti tokį prabangų paltą? Iš šių dienų žvelgiant, tai – unikalus eksponatas. Juo ir XXI a. pradžioje būtų negėda pasipuošti. Pasiūtas iš plonos vilnonės pirktinės medžiagos. Iš pasiuvimo matyti, kad į ekonomiškai labiau prakutusio Suvalkijos regiono (iš jo daug eksponatų su metrikomis ir su „žmonių tipais“ pristatė aktyvus rinkėjas Malininas) turtingesnių valstiečių gyvenimą vis labiau skverbėsi miestietiška mada, nors etnografai dėl to dabar ir raukytų nosis. Matyti, kad tada greta tradicinio kostiumo būta ir miestietiškos aprangos įtakos – siūti ir puošnūs paltai. Va, kokios jo sagos – iš karoliukų suvertos. Prie jo buvo dėvima kašmyrinė skarelė. Iš lietuviškų aprašų žinome, kad kašmyrinė skarelė buvo išskirtinis moters papuošalas. Merginos eidavo tarnauti, dirbti kitų sunkių darbų tam, kad užsidirbtų pinigų kašmyrinei skarelei. Buvo sakoma – jei turi kašmyrinę skarelę, gali ruoštis ištekėti. O ant sienos matome to meto suvalkiečio vyro nuotrauką – puošni sermėga, skrybėlė, papuošta galionu, rankose – kanklės.
 
Kaip sakiau, pagal parodos eksponatų rinkimo programą, buvo reikalaujama, kad būtų pateiktas visas tautinis kostiumas. Ne kasdieniniai darbo drabužiai, o šventadienio rūbai – kaip apsirengę žmonės eidavo į bažnyčią arba šiaip kur į miestą… Buvo pateikta visa moterų apranga nuo galvos dangos iki kojų apavo (matom netgi škaplierių). Ir ne vien moterų – parodoje buvo pateiktas ir vyrų kostiumas. Atkreiptas dėmesys ir į būdingus, žmones charakterizuojančius priedus – pypkę, tabokos maišelį… Tikėtina, kad atrinkimo metu konkretus žmogus visa tai prie savęs ir turėjo, nors į kostiumo komplektą tai ir neįėjo.
 
Mūsų parodoje rodomi šeši moterų kostiumai, tik dalis atvežta. Vyrų kostiumų šįkart nusprendėm nerodyti – moterų rūbai spalvingesni. Beje, ne visi Maskvos parodos eksponatai buvo perduoti į muziejų – dalis jų po parodos grįžo į Lietuvą, nes savininkai jų neatidavė, kita dalis buvo palikta V. Daškovo muziejuje, iš kurios tik dalis pateko į vėliau veikusius muziejus. Šiuo metu REM turi 121 lietuvišką eksponatą iš tuometinei parodai sukauptų 160. Dalis jų pražuvo ar „nubyrėjo“ per muziejų kraustimąsi.
 
Tegu nesusidaro įspūdis, kad anoje parodoje dominavo tik kostiumas. Buvo nemažai smulkesnių dirbinių, daug nuotraukų… Ir mūsų parodoje matome nuotraukas, kurios buvo siunčiamos į parodą iš Vilniuje veikusios teatro dailininko ir fotografo A. Strauso fotoateljė. Jis bei du jo bendradarbiai N. Okolovas ir J. Bžozovskis (vėliau jų keliai išsiskyrė – vienas išvažiavo dirbti į Kauną, kitas į Baltarusiją) fotografavo Vilniaus gubernijos valstiečius, jomis buvo iliustruota ir tautinio kostiumo ekspozicija.
 
Ar specialiai parodai tie valstiečiai buvo nufotografuoti?
 
Tiksliai negaliu pasakyti, turbūt dalis fotografijų buvo daryta ir specialiai parodai. Daugiausia valstiečių nufotografuota iš Vilkaviškio ir Marijampolės regiono ir Vilniaus gubernijos. Iš jų dabar matome žmonių etninius savitumus, pavyzdžiui, kaip dėvėjo sermėgas, kokia kukli buvo jų puošyba. Užfiksuotas ir šventiškai apsirengęs lietuvis, nufotografuota lietuvė su nuometu – tai būdinga lietuvėms aukštaitėms. Buvo parodai skirtų fotografijų iš Žemaitijos – štai grupinė valstiečių nuotrauka iš Platelių Šuazelių dvaro.
 
Kino režisierius Justinas Lingys per parodos atidarymą konstatavo, kad analogiškos Platelių dvaro valstiečių nuotraukos eksponuojamos Telšių „Alkos“ muziejuje ir Žemaitijos nacionaliniam parkui dabar priklausančiame Platelių dvaro svirne.
 
Grąžindami nuotraukas REM galėsime papildyti eksponatų aprašus.
 
Dar Maskvos parodoje buvo rodoma nemažai gauna tikslių maketų – norėta pavaizduoti aplinką, iš kur tie puošnūs kostiumai ir jų dalys surinkti. Matome, kokie buvo gyvenamieji trobesiai, ūkiniai pastatai, aptvarai, kur buvo rasodai, gėlių darželis, kryžius. Vieną maketą parodai buvo nusiuntęs ir Eustachijus Tiškevičius. Jame buvo pavaizduota Biržų apylinkių valstiečio troba, pridėti ir detalūs aprašymai, kam kokia trobos patalpa skirta. Muziejininkus stebina toks profesionalus medžiagos rinkimo būdas – viskas tiksliai užfiksuota, pateikti vietovei būdingi pavadinimai.
 
Koks tų maketų likimas?
 
Nė vienas iš jų neišliko, žinomi tik iš aprašų. Jie buvo padaryti daugiausia iš medžio, nors naudotos ir kitos medžiagos. Iš jų sužinome, kad tada sodybose būta daug klevų, tuopų, pavaizduoti gandralizdžiai, šuliniai. Buvo maketų ir iš Raseinių, Jonavos apylinkių.
 
Buvo pateikti ir kai kurie gražesni darbo įrankiai, ypač susiję su moterų darbais, pavyzdžiui, audimu. Eksponuotas E. Tiškevičiaus nusiųstas verpimo ratelis, dailiai išdrožinėtos verpstės, prieverpstės. Kai kurie iš tų reikmenų išliko, tiesa, mūsų parodoje jie nerodomi, bet yra pateikti kataloge. Beje, prisimenu savo ankstesnius įspūdžius iš Sankt-Peterburgo – oi, jie turi labai unikalią verpstę, išskobtą iš vieno medžio!.. Šiaip daugiausia turime įprastinių verpsčių – prie mentės, koto pridedama atskira pakoja (vieta, kur atsisėda verpėja).
 
Daugelis REM surinktų lietuvių tradicinės kultūros daiktų mums labai brangūs, kita vertus, negalime sakyti, kad ir Lietuvos muziejuose tokių nėra. Turim, bet pagal surinkimo laiką REM esantys dokumentuoti eksponatai patys ankstyviausi.
 
Apibendrindami turbūt galime teigti, kad prieš 142 metus Maskvos Manieže tų laikų mastais vertinant buvo surengta didžiulė Rusijos imperijos pavergtų tautų kultūrų paroda, kurią per du mėnesius aplankė daugybė žmonių?
 
Ne tik mastai, bet ir reikšmė buvo didžiulė – ne veltui ir dabar prie jos grįžtame. 300 parengtų manekenų, apie tūkstantį pavienių drabužių, apie 1 500 nuotraukų ir kitų daiktų.
 
Dar vieną REM rinkinio dalį sudaro ekspedicijose surinkta medžiaga. Ir po parodos domėjimasis lietuvių tradicine kultūra nenutrūko. Juolab kad Peterburgas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daug lietuvių sutraukdavo studijuoti, dažniausiai Peterburgo universiteto profesoriai ir paskatindavo juos domėtis savo liaudiškąja kultūra. Žymūs medžiagos rinkėjai ir tyrinėtojai Eduardas Volteris ir Anatolijus Seržputovskis tada sukūrė medžiagos rinkimo korespondentų tinklą.
 
Sakoma, kad kai kurie lietuviški eksponatai buvo gauti iš V. Daškovo muziejaus?
 
Po Maskvos parodos svarbiausieji lietuviški eksponatai buvo pakliuvę į V. Daškovo muziejų. Vėliau, reorganizuojant muziejus, dalis kolekcijos buvo kaupiama Rusų muziejaus Etnografijos skyriuje, kuriame dirbo A. Seržputovskis, bendravęs ir su E. Volteriu. Jis ir „užsuko“ tarsi antrąją lituanistinės kolekcijos formavimo pakopą. 1948 m. REM iš įvairių institucijų, pirmiausia iš TSRS tautų muziejaus, perėmė visas lituanistines kolekcijas.
 
Ar aprašai, arba legendos, visais atvejais yra užtektinai informatyvūs?
 
Pradedant antruoju medžiagos rinkimo etapu aprašai yra gana išsamūs. Visa muziejine metrika būtent ir pasižymi E. Volterio ir A. Seržputovskio suformuotos kolekcijos.
 
Pavyzdžiui, krivulės. Ne todėl, kad patys jų savo rinkiniuose neturėtume, panorome krivulių iš Sankt-Peterburgo atsivežti. Turime krivulių. Jos XIX a. buvo kaimo seniūnų valdžios ženklas, buvo siunčiamos per kaimą iš kiemo į kiemą su pridėtais pranešimais. Krivulė buvo daroma iš ąžuolo, kadagio, kartais iš eglės šakos ar šaknies. Ji galėjo būti tiesi arba kreiva (juk krivulė!), supintomis ar taip išaugintomis šakomis ar šaknimis, išaugusi su kambliu ar gumbu – trumpai sakant, tai buvo išskirtinė lazda. Prie „peterburgskos“ krivulės yra puikus E. Volterio aprašas, kuriame aprašyta, kaip ir pasakojau, kokia jos paskirtis, iš ko daroma, kaip siunčiama, net parašyta, kad buvusios ne tik vyrų krivulės (ir sueigos taip buvo imtos vadinti), bet ir bobų krivulės. Iš šaltinių žinome, kad vykdavo bendrosios krivulės, atskirai vyrų ir, pasirodo, dar ir moterų („bobų“) krivulės.
 
Ar žinoma, kuo skirdavosi tų krivulių pranešimų tematika?
 
Vyrai paprastai per krivulę spręsdavo tvorų taisymo, kelių tiesimo, kerdžiaus samdymo ir panašius klausimus, o moterys, matyt, turėjo savų rūpesčių. Muziejų fonduose turime įvairių formų krivulių, bet neturime va šitokios, kurią matome parodos ekspozicijoje, – mažutės, su raizgyta, ratu suformuota viršutine dalimi. Matyt, auganti šaka buvo specialiai surišama mazgu, kad medelis taip užaugtų. Manome, kad būtent tokia maža krivulė galėjo būti ta minima „bobų krivulė“. Beje, rusų atvežtoji didžioji krivulė turi gražiai praskeltą galą, į kurį įkišdavo raštelį, parašytą ant popieriaus, kartais ir ant skiedros, balanėlės.
 
Kuo garsusis humanitaras universalas nusipelnė mūsų kraštui?
 
E. Volteris, žinomas kalbininkas, etnografas, pilkapius tyrinėjęs archeologas, būdamas latvių kilmės ir baltų kultūrą tyrinėdamas plačiau, labai nusipelnė ir Lietuvai, su kuria nemenkai buvo susijęs (ypač gyvenimo pabaigoje). Juk jis yra buvęs Kauno muziejaus direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. 1883 m. baigęs mokslus (studijavo Charkove, Leipcige), jis grįžo į Peterburgą, kuris tuo metu buvo pagrindinis Rusijos imperijos mokslo židinys, iš pradžių dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje, paskui universitete.
 
Kaip tik tuo metu, XX a. pradžioje, į Sankt-Peterburgą atvyko studijuoti Ignas Končius. Nors studijavo fiziką, bet klausė ir E. Volterio paskaitų apie latvių ir lietuvių etnologiją, papročius, tautosaką. Bendraudamas su E. Volteriu, Ignas Končius ir buvo paskatintas užsiimti tradicinės kultūros tyrinėjimais. Jei ne E. Volteris, dabar gal ir neturėtume tų beveik 3200 užfiksuotų žemaitiškų koplytėlių, koplytstulpių ir kitos liaudiškosios mažosios architektūros objektų. E. Volterio veiklą labai palaikė tuo metu aktyviai veikusi Rusijos geografijos draugija. Kaip jos narys, gavęs užduotį, XIX a. pabaigoje jis pirmąkart atvyko į Lietuvą ir pamatė, kad būtina tęsti nuoseklius tradicinės kultūros tyrimus, nes medžiagos tada dar knibždėte knibždėjo. Juk jis irgi buvo paveiktas pirmosios Rusijos tautų parodos pasisekimo ir to, ką iš jos medžiagos sužinojo. Ilgainiui jis suvokė, kad vienas dirbdamas daug nenuveiks, todėl ėmėsi kurti platų medžiagos rinkėjų korespondentų tinklą. Pats ėmė ieškoti pagalbininkų, tarp kurių, ko gero, aktyviausias ir buvo I. Končius – jo prašydavo, kad, pavykęs namo atostogų, fiksuotų etnografinę vertę turėjusius objektus. I. Končius turėjo fotoaparatą ir važinėdamas po Žemaitiją fotografavo ką tik įdomaus pamatydavo. Labiausiai jį domino vadinamieji memorialiniai paminklai, nors… fonde yra išlikusių ir bendresnio pobūdžio kaimo vaizdų, gražių gamtovaizdžių, ūkininkų sodybų, bet nedaug, matyt, manė, kad tai nei labai gražu, nei aktualu. Vis dėlto kai kurios iš šių jo fotografijų yra unikalios. Pavyzdžiui, jis yra nufotografavęs žemaičių sodybų tvoras. Žemaitija garsėjo įvairių tipų tvoromis, bet jam į akį krito būtent tokios, kuriose yra ir lipynės. Dabar miestiečiai ir dažnas kaimietis net nežino, kas tai yra. Tam, kad sutrumpintų kelią, kad nereikėtų daryti didelių vingių apeinant tvoras, sodybos šeimininkai padarydavo perlipimą per tvorą – iš vienos ir kitos tvoros pusės padėdavo po akmenį ir toje vietoje šiek tiek pažemindavo tvorą. Įdomus I. Končiaus požiūris – va, greta to, kas mane iš tikrųjų domina, dar užfiksuosiu tą ir aną, o kitko ne. Tos fotografijos įdomios ir iš to meto socialinės psichologijos pozicijų žvelgiant. Antai jis labai detaliai nufotografavo Povilo Višinskio tėvų namus, bet taip detaliai, tarsi nagrinėtų, kas būtinai turi būti tos sodybos kieme. Iš to gauname daug imfornacijos – kur ir koks buvo šulinys, koks prie jo buvo padėtas lovys vandeniui semti, kaip iš jo vandenys išbėga ir kt.
 
Ir REM susiformavo tarsi pavyzdinė E. Volterio ir jo suburtų pagalbininkų užfiksuotos medžiagos kolekcija?
 
Į REM vadinamojo lituanistikos fondo E. Volterio kolekciją eksponatų medų nešė ne tik I. Končius. Būdamas ir Lietuvių mokslo draugijos narys, E. Volteris susipažino su kunigu kraštotyrininku Juozu Žiogu, kuris, kur tik bekunigautų, visur pažintį su parapijomis pradėdavo nuo susipažinimo su senovės įdomybėmis ir žmonėmis. Domėjosi ir pilkapiais, ir kryžiais, ir gražiomis sodybomis, ir savitais žmonėmis, kažkuo neįprastu besidominčiais ir bedirbančiais. Buvo labai pasaulietiškas kunigas, į savo tiriamąją veiklą įtraukdavęs ir parapijos žmones. Antai jo suplanuotuose kasinėjimuose dalyvaudavo ir pakviesti parapijiečiai. Jei nebūtų pasirinkęs kunigystės, J. Žiogas turbūt būtų tapęs puikiu mokslininku, nes be galo kruopščiai sutvarkydavo medžiagą – išmatuodavo, aprašydavo, nufotografuodavo. Apie tyrinėjamą pilkapį surinkdavo kuo platesnę medžiagą – kaip tai vadinama, ką žmonės atsimena ir pasakoja, kokie žinomi padavimai, sakmės apie tą pilkapį. Užfiksuodavo net menkiausius objektus, pavyzdžiui, medį Didžiasalyje – vinkšną, kurios išties per rūką fotografijoje beveik ir nesimato (įdomu, ar ji dar ten išlikusi?). Turėjo įprotį fotografuodamas užrašyti – fotografavau saulei leidžiantis arba fotografavau per rūką, objektas prastai matėsi. O prie tos vinkšnos nuotraukos J. Žiogas yra prirašęs tekstą, kad per Jonines į tą vinkšną suskrendančios raganos iš Kijevo, joje supasi, todėl vinkšna dažnai girgždanti… Buvo su žmonėmis nevengiantis bendrauti kunigas, kad žmonės jam pasakodavo tokius dalykus.
 
Kuo įdomus kitas retesnis eksponatas iš E. Volterio kolekcijos – vestuvinė kvieslė?
 
Rengiant lietuvių tradicines vestuves, ypač Suvalkijoje, buvo paprotys ir iš jaunosios, ir iš jaunojo pusės siųsti kvieslius, kurie kviesdavo žmones į vestuves. Paprastai kviesliu būdavo parenkamas jaunas iškalbingas vyras, nes jam atėjus į namus reikėdavo sakyti iškilmingą oraciją. Atėjęs į trobą ir sustojęs ties pirmąja sija bei rankoje laikydamas kvieslę (tokią štai lazdą) raiškiai išdroždavo išmoktą prakalbą. Sakydavo, kad Onutė, eidama per pievą, prisiskynė gėlelių, nusipynė vainikėlį, ant galvelės dėjo ir susipažino su jaunuoliu Jonu, todėl įvyksiančios vestuvės, į kurias tų namų šeimininkus jis ir kviečiąs. Ir dar pasakydavo: „Jeigu tu prie mano kvieslės pririši juostelę ir taip mane apdovanosi, tai būsi pašokdinta, už stalo pasodinta. O jeigu tu man nieko nepadovanosi, visas vestuves kampe pratūnosi“. Kvieslės nešiojimas rodo gyvavus gražią tradiciją, – taip išmoningai į vestuves kviečiama mergina kviesliui turėjo atsidėkoti tarsi savo vizitine kortele – pačios nuausta tradicine juostele. Nežinia, kiek kiemų pasitaikydavo kviesliui apeiti, bet jei kartais ant lazdos būtų užrišta keliasdešimt tokių juostelių, tai jos nė nebenulaikytų, todėl tokiam reikalui kartais nešdavosi krepšį. Kai kurias juosteles ir kitas dovanas susidėdavo į jį. Kalbą paprastai baigdavo taip: ai, dar tos prakalbos gerai neišmokau, tai, kai grįšiu, daugiau pasakysiu.
 
Prie kvieslio lazdos daugiausia merginos (kartais ir moterys) rišdavo pačių išaustas juosteles. Prie šios parodos kvieslės matome pridėtą ir tokio pat ilgio mėlyno kaspino atraižą (tada kai kurios netekėjusios merginos mėgo nešioti ilgus įvairių spalvų kaspinus). Šiaip mūsų tradicinėje kultūroje buvo gaji nuostata, kad dovana turi būti paties dovanotojo rankų darbas. O juostų tais laikais jaunos netekėjusios merginos turėdavo po labai daug – po kelias dešimtis. Net ir kamuoliuose prisisukusios laikė – kiek reikėdavo, tiek atsikirpdavo. Žinodavo, kad visur, kur bepasisuktum, reikia žmones apdovanoti. Už kiekvieną tau daromą dalyką turėdavo būti atsidėkojama.
 
Greta matome tabokinę, atsivežtą iš E. Volterio ekspedicijos. Tabokinė arba maišelis tabokai laikyti buvo beveik neatskiriama vyrų aprangos dalis.
 
Kodėl kartais tabokinę vadindavo tūze?
 
Tūzė buvo tų laikų tabokinės sinonimas, tiesą sakant, netgi pirminis žodis, skirtas tabokos maišeliui pavadinti.
 
Žinau, kad tūze vadinamos ir jaučio bei kai kurių kitų gyvūnų patinų mašnos…
 
Seniau neretai vyrai tabokines ir darydavosi iš jaučių mašnos odos…
 
Kitas žymus dabartinio REM fondo formuotojas buvo Anatolijus Seržputovskis, gimęs Baltarusijoje, surengęs kelias kone pavyzdines etnografijos duomenų rinkimo ekspedicijas į Lietuvą – Marcinkonis (Varėnos r.) ir į Ignalinos bei Švenčionių kraštą. Kas būdinga jo darbo su pateikėjais ir tyrimų stiliui?
 
A. Seržputovskis aktyviau šioje srityje ėmė reikštis, kai dirbo Rusų muziejuje Sankt-Peterburge. Rusijos geografų draugijos prašymu buvo išvykęs į gimtąsias vietas rinkti medžiagos apie baltarusių tautinę tapatybę. Vis dėlto pagrindinis jo domėjimosi objektas buvo baltarusių ir lietuvių etnosų paribys, tuo požiūriu specifinis teritorinis regionas.
 
Ekspedicijoje praleido beveik pusę metų. Nuo gegužės iki liepos, gražiausiu metų laiku, jis išbuvo Lietuvoje. Krinta į akis profesionalus to meto tyrinėtojų, vykusių į ekspedicijas, pasirengimas – A. Seržputovskis išvykai buvo pasirengęs specialią programą, kaip reikia tyrinėti pasirinktą gyvenamąją vietovę. Nuvykę į REM ne kartą matėme, kad jo darbuotojai ir dabar A. Seržputovskio ekspediciją Marcinkonyse laiko pavyzdine. Jis manė, kad ir platesnio regiono būdingus bruožus galima atskleisti gerai ištyrinėjus kokią nors nedidelę gyvenamąją vietovę. Atvykęs į Marcinkonis, ten ir apsigyveno, aktyviai bendravo su žmonėmis, daug ką fotografavo – šventes, dirbančius žmones, pavyzdžiui, išliko jo užfiksuoti vaizdai, kaip balinamos drobės. Jo rinkinys su signatūra 2283 ir yra ta pavyzdinė Marcinkonių kolekcija. Ypač įstrigo jo nuotraukos apie tai, kaip seniau žmonės subtiliai elgdavosi su artimųjų kapais. Smėlio kauburėlis, aplinkui apipintas vainikais. Toks kapų puošimo būdas gerai išreiškia dzūkų pasaulėjautą. Gerai parinktos, prasmingos detalės, jomis išreikštas jausmų santūrumas, bet ir akivaizdu, kad kapai gražūs, priderinti prie aplinkos, prie dzūkiškos gamtos. Kapų kauburėliai tampa neatskiriami nuo įprastos to krašto gyvensenos visumos. Marcinkonių ekspedicijoje, gal dar jausdamas 1867 m. parodos įtaką, A. Seržputovskis itin daug dėmesio skyrė dzūkų aprangai. Tai – regimiausia tautos savastis… Parodoma, iš ko ir kaip audžiami audiniai, kokie jų spalvų deriniai, raštai, ornamentai, koks rūbų dėvėjimo būdas, kaip moterys puošia galvas, kaip dėvimi kaspinai, kokio jie ilgio ir kt.… Matome, kaip A. Seržputovskis moteris su įvairiais skirtingomis progomis dėvimais drabužiais fotografavo ne tik iš priekio, bet, kaip tikras tyrinėtojas, ir kitais rakursais – ir iš nugaros, tam, kad atsiskleistų kuo išsamesnis dėvėsenos vaizdas. Be to, rusų etnografai iš REM, rengdami medžiagą apie fototekos rinkimą mūsų išleistam katalogui ir dar kartą išanalizavę jo darbo su žmonėmis stilių, pripažino, kad jam buvo būdingas ir fotografijos režisavimas. Va, šitoje nuotraukoje su Marcinkonių merginomis jis ir pats įsiamžino. Matyti, kad su tiriamais žmonėmis buvo susidraugavęs. Draugiškumu, artimumu žmonėms dvelkia jo nuotraukos apie darbus – lauko arimą, šieno pjovimą ir kt. E. Volterio kolekcijoje tokių vaizdų neišvysime… A. Seržputovskis regioninį savitumą bandė atskleisti fotografuodamas buitį, darbus, kasdienį gyvenimą, bet kartu ir šventes, laisvadienius. Kur dabar rastume duomenų ir ar galėtume patikėti, kad 1909 m. Marcinkonyse veikė vietinis jaunimo choras? Nuotraukoje choristai gražiai susėdę ant šlaito pušų fone.
 
Kaip A. Seržputovskio nuotraukose atsispindi kiek skirtingi merginų ir moterų rengimosi būdai?
 
Kaip etnografas, jis prie visų nuotraukų paliko aprašus. Juose trumpai nusako, kad tai, pavyzdžiui, mergina šventiniais rūbais arba ištekėjusi moteris. Moteris nuo merginų labiausiai atskirdavo galvos danga. Merginos galvas puošė vainikais, įvairaus ilgio kaspinais, o moterys daugiausia nešiojo skareles. Kiek daug vasarą fotografuotuose rūbuose baltumo, šviesumo! Ir prijuostės baltos, ir marškiniai, ir skarelės… Drabužiai nėra vilnoniai, kaip kartais iš kitų šaltinių atrodytų, jie lininiai, balti, kartais kiek pilkoki. O sijonai, liemenės žėri spalvomis. Kasdienių rūbų jo kolekcijoje mažiau, dominuoja tikslingiai atrinkti šventiniai ar išeiginiai drabužiai, pasitaiko ir pirktinės medžiagos naudojimo atvejų (ir mes, aišku, parodai rinkomės gražesnius pavyzdžius). Yra nuotraukų, kuriose stovi net keturių kartų moterys – vyriausiųjų rūbų koloritas tamsiausias, o kitos kartos atitinkamai šviesesnės, antai, šviesiai išpuošta jauna mergaitė ir kiek tamsėliau dėvinti dar jaunutė moteris.
 
Parodoje negalėjome rodyti daugiau kaip 50 eksponatų, toks buvo principinis mūsų muziejų vadovybių susitarimas, todėl kitą medžiagą pateikėme kataloge. Visuma dėliojasi iš parodos eksponatų ir katalogo medžiagos, tikimės, kad toliau bendradarbiaudami bendrąjį Rusijos lituanistinį paveldo vaizdą sugebėsime praplėsti.
 
Kuo pasižymi A. Seržputovskio medžiaga?
 
Panašiai A. Seržputovskis dirbo ir Ignalinos bei Švenčionių krašte. Beje, nepaminėjau, kad, be dėmesio drabužiams ir nuotraukų darymo, jis ir Marcinkonyse, ir šiaurės rytų Lietuvoje rinko namų apyvokos daiktus, žemės dirbimo padargus. Iš viso iš ekspedicijos buvo parvežta apie 400 eksponatų (ir juostų, ir drabužių, ir šaukštų, ir verpsčių – tai, kas atspindėjo to meto tradicinę kultūrą, valstiečių gyvenimą).
 
Iš REM lituanistikos fondo struktūros atrodo, kad buvo vien du grandai, kurių darbai vadinami kolekcijomis, bet juk tai kiek sąlyginis skirstymas?
 
Išties, pavyzdžiui, visas E. Volterio kolekcijos fotografijų fondas priskiriamas jam, bet fondą sudaro ne vien E. Volterio surinkta medžiaga. Ir I. Končiaus, ir J. Žiogo, ir kitų rinkėjų. Vėliau, atidžiau patyrinėję, rusų muziejininkai į tai atkreipė dėmesį, nors šiaip tai mums aktualiau, nes juk REM iš viso yra sukaupta 158 tautų apie pusės milijono vienetų medžiaga. Pavyzdžiui, E. Volterio kolekcijoje ant kai kurių nuotraukų juodu rašalu buvo užrašyta I. K. Pagal tai ir buvo nustatyta I. Končiaus tų nuotraukų autorystė (šiaip ir pats E. Volteris fotografavo).
 
Kaip vertinate rusų muziejininkų nuostatą prie lituanistinio fondo formuotojų priskirti ir tik nežymiai prie to prisidėjusius gana atsitiktinius asmenis – A. Harweiną, V. Čerkackį, N. Privalovą ir kt.?
 
Jie perdaug aukštai vertina jų indėlį. Kartais jie minimi vien todėl, kad kažkokiame dokumente buvo rastos ir jų pavardės. Iš to kildinami esą nemaži jų nuopelnai. Pavyzdžiui, kunigaikštis V. Čerkackis yra rinkęs kai kuriuos eksponatus, o kai kurie kiti į personalijų sąrašą yra pakliuvę visiškai atsitiktinai. Beje, kai rusai muziejininkai atsiuntė mums peržvelgti ir papildyti minėtą rinkėjų personalijų sąrašą, nustebome jame radę Juozą Rimšą. Galvojome – o kuo jis čia dėtas? Jį žinojome kaip slaptos lietuviškos spaudos iš Rytprūsių gabentoją, dailininko Petro Rimšos brolį. Medžiagoje radau užrašą, kad jis buvo vienas iš E. Volterio korespondentų. Beje, minėtoji gražioji kvieslio oracija susijusi būtent su J. Rimša. Jis kunigo Ramanausko paprašė, kad šis ją užrašytų. Taip ji ir pateko į REM archyvą. Atrodytų, niekuo su žinomais rinkinių sudarytojais jis nesusijęs, bet pasidomėjus paaiškėjo, kad yra prisidėjęs prie šio vertingo liudijimo užfiksavimo. Gal ir neatsitiktinai dailininkas P. Rimša slaptąją „Lietuvišką mokyklą“ iš medžio išdrožė? Kodėl jį tai domino? Jų tėvai buvo suvalkiečiai ūkininkai; jie sūnų Juozą pastūmėjo išmokti amato – jis buvo ne tik knygnešys, bet ir knygrišys. Besimokydamas knygrišystės amato ir bendraudamas su šios sferos žmonėmis susidūrė su knygų gabenimo iš užsienio veikla ir pats jon įsitraukė. Visa jų šeima tuo gyveno.
 
Kataloge yra ir tokių nuotraukų autorių, pavyzdžiui, K. Ostrovskis, kurie net rusų muziejininkų tarp rinkėjų neminimi, bet jų darbai ganėtinai informatyvūs… Ar šie „netyčiukai“ atsitiktinai pakliuvo į rinkinius, ar gal buvo tiesiog nutylėti?
 
Jie visai atsitiktinai „iššoko“ su savo fotografijomis, nes nėra žinomi nei iš istoriografijos, nei iš etnografinės literatūros. Matyt, kažkokiais mums nežinomais ryšiais tie žmonės buvo susiję su Rusijos imperijos tautų etnine kultūra besidomėjusiais žmonėmis. Tik sužinai, kad, pavyzdžiui, į Vilkmergės (Ukmergės) pavietą caro valdžios buvo atsiųstas žmogus, buvęs teisėjas ar koks valdininkas, kuris laisvalaikiu mėgo fotografuoti.
 
Beje, 1867 m. Maskvos parodai E. Tiškevičius buvo nusiuntęs, atrodo, 1795 m. darytas kankles iš karklo medžio ir jos REM yra išlikusios (nuotrauka publikuojama kataloge). E. Volterio kolekcijoje iš liaudies muzikos instrumentų yra lumzdelių, įvairiausių dūdelių… Ir prie jų yra prierašų, kad jomis dūduodavo piemenys, kitomis dūdomis pūsdavo naktigoniai. E. Volteris į Peterburgą atsivežė ir Labanoro dūdą, gautą iš J. Žiogo, kadangi jis tuose kraštuose kunigavo ir buvo tuo susidomėjęs. Turėjo raginių indų kolekciją. Ir raginių muzikos instrumentų. Surinko pasakojimų apie ragą, pavyzdžiui, kad ragas buvęs pirmasis lietuvių matas. Sakydavo, esą, kad kiek telpa į ragą, toks ir buvęs matų pirmavaizdis. Yra ir aprašymas. Sakydavo, kad niekada gyvenime nenorėk, kad grūdus reikėtų seikėti ragu. Nes tada jau badas.
 
Atrodo, daugmaž apie visą REM lituanistinio paveldo fondą pakalbėjome, išskyrus tai, kaip jame atsidūrė ir išliko 10 iš, regis, 150 Eduardo Gizevijaus tapytų paveikslų reprodukcijų. Tai juk Lietuvai irgi svarbus įvykis – eksponuojamos visos išlikusių E. Gizevijaus paveikslų nuotraukos, nes iki šiol labai uoliai įvairiuose leidiniuose „dildėme“ tik, atrodo, tris jo kažkieno nusikopijuotus kūrinius?
 
E. Volteris 1910 m. nufotografavo E. Gizevijaus paveikslus, kurie buvo tapyti aliejiniais dažais ir vaizdavo daugiausia Ragainės apylinkių moteris tautiniais kostiumais. Būtent šios nuotraukos ir išliko, nes visa kita sudegė per Antrąjį pasaulinį karą. Šioje parodoje pateikiame visą E. Volterio nufotografuotą E. Gizevijaus paveikslų kolekciją. E. Gizevijus visame už lietuvybę Mažojoje Lietuvoje kovojusių asmenybių kontekste yra savaip išskirtinis, buvo net gavęs premijų už lietuvybės saugojimą. Nuo vaikystės jo, suvokietėjusio mozūro, gyvenusio Seinuose, sieloje bendraujant su lietuvių vaikais buvo užsimezgęs palankumas lietuvybei (iš vaikų buvo išmokęs lietuvių kalbos). Vėliau atsitiktinai buvo pastebėta, kad jis gabus tapybai – būdamas gal aštuonerių metų, iš dėdės gavo dovanų aliejinių dažų dėžutę. Pagrindinis akstinas užsiimti tapyba jam buvo muziejuje matytas paveikslas. Jį labai patraukė tame paveiksle vaizduotos Mažosios Lietuvos moterų šukuosenos. Jo paveiksluose dominuoja moterys su ant galvos sudėtomis kasomis. Vėliau rašydamas jis išsitarė, kad niekas taip moters nepuošia kaip kasos, plaukai… Jo paveiksluose tai yra akivaizdus akcentas.
 
Kaip jos gebėdavo formuoti iš kasų sudarytas šukuosenas?
 
Jis sakė – ringėmis apie galvą. Jas sudėdavo po kelis kartus. Seniau supindavo vieną arba dvi kasas, paprastai dvi. Paskui jas apsukdavo apie galvą. Ir kad būtų ne kaip kuodas, o žemiau, beveik ant ausų, formuojamas kasų vainikas. Jį Mažosios Lietuvos kultūroje labiausiai ir domino moterys – jų šukuosenos ir subtiliai spalvingi jų drabužiai. Saviti buvo ir jų marškiniai, ir kita apranga; moterys apsigaubusios puošniomis drobulėmis su intarpais – perdrobuliais, kuriuos įstatydavo tarp dviejų audinio palų. Jie dabar atrodo kaip tikri meno kūriniai. Dar iš Mažosios Lietuvos turime išskirtinius moteriškus marškinius. Lietuvoje buvo gerai žinomi nusistovėjusio modelio marškiniai, o iš to regiono jie yra visai kitokio tipo – skiriasi ir pasiuvimas (jie lininiai), ir puošyba (puošti vadinamuoju koreliu). Turime parodoje ir Mažosios Lietuvos moteriškus marškinius – iš plonos lininės subtiliai išsiuvinėtos medžiagos. Iš išlikusių E. Gizevijaus paveikslų nuotraukų sunku spręsti apie jo matytus tautinius rūbus, bet žinome, kad jų drabužių spalvos sodrios, tamsios.
 
Turite beveik trijų dešimtmečių etninės kultūros srityje dirbančios muziejininkės patirtį ir matėte, kaip dirba Jūsų kolegės REM. Kuo skiriasi, tarkim, lietuviškasis ir rusiškasis supratimas apie fondų saugojimą, apskritai muziejininkystę?
 
Mažai ką galėčiau pasakyti apie jų muziejinį darbą atsisėdus prie darbo stalo. Daugiausia mačiau jų darbą fonduose. Jie panašiai tvarkomi kaip ir pas mus. Muziejiniai daiktai sandėliuojami grupėmis, pagal paskirtį. Jų rinkiniai dar skirstomi į vadinamuosius kietuosius (medis, metalai, kaulas, ragas) ir minkštuosius (tekstilė) fondus. Atskirai saugomi muzikos instrumentai, be to, dar atskirai yra fototeka, archyvas. Būtų panašu, kaip ir pas mus, tik iki visiškos tvarkos, žinant, kad jų kolekcijos yra labai didelės, aišku, trūksta patalpų. Jie sako, kad galėtų daug geriau tvarkytis, jei turėtų sąlygas patogiai sandėliuoti eksponatus. Gerai tai, kad iki šių dienų jie išsaugojo mums svarbius eksponatus, kad dabar galim juos parodyti visuomenei. Rašant etnografijos vadovėlį jau neužteks tik vienos eilutės, kad 1867 m. pirmojoje Rusijos imperijos tautų parodoje buvo parodyta lietuvių etnografija. Tą teiginį galime žymiu mastu praplėsti ir detaliai parodyti, kas vertingo ten buvo eksponuota ir kas pateko į tuometines ir vėlesnes Rusijos saugyklas.
 
Vis dėlto dar palyginkime mūsų ir rusų muziejininkų eksponatų saugojimo stilių – kaip jie saugomi, ar restauruojami, ar taip, kaip Lietuvoje, „čiustijami“, plaunami ir valomi?
 
Žinoma, rusų muziejininkystės mokykla savita. Mūsų muziejuose eksponatai, jei jau saugomi, turi būti švarūs, o rusų požiūriu, atneštas į saugyklas eksponatas nebūtinai iškart perduodamas restauratoriams… Mūsų muziejinė mokykla reikalauja, kad mes, gavę kiekvieną naują eksponatą, iškart jį perleistume per restauratorių „sietą“. Sutvarkytas eksponatas grįžta į saugojimo vietą. Rusai elgiasi kiek kitaip – nekreipia per daug dėmesio, kad eksponatai yra dulkėti, pilni nešvarumų, o tai, kaip žinome, pamažu eksponatą naikina. Rusai tai, be abejo, irgi supranta, bet tokiame dideliame muziejuje, kuriame rengiama tiek daug įvairių parodų, restauratoriai turbūt nė nespėja tvarkyti eksponatų.
 
Kokia numatoma bendradarbiavimo su REM ateitis?
 
Su rusų muziejininkais stengiamės geranoriškai bendradarbiauti. Manau, kad mūsų bendras projektas bus tęsiamas, nes darbas buvo pradėtas tam, kad būtų tęsiamas. Ši paroda iš REM pusės yra pirmoji, o LNM iš jų pusės turi pasiūlymą iš mūsų rinkinių Sankt-Peterburge parodyti tai, kuo manome galį deramai reprezentuoti Lietuvą. Tai, manau, gana greitai įvyks – juos domina mūsų memorialiniai paminklai, vadinamosios saulutės, ikonografinė medžiaga. O paskui žiūrėsim – gal ir mes turėsim galimybę plačiau padirbėti prie jų rinkinių, gal dar atsirinksime mūsų tradicinei kultūrai pažinti labai svarbios etnografinės medžiagos. Tikiuosi, kad bendradarbiausime, juolab kad tarp mūsų ir jų muziejininkų užsimezgė dalykiniai ir nuoširdūs santykiai.
 
Žurnalas „Liaudies kultūra“
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Manekenas šventiniais vyro drabužiais. Suvalkų gub., Marijampolė
2. Valstietis, grojantis dūdmaišiu – dudelis. Vilniaus gub., Vilniaus aps., Ožionių k. A. Seržputovskio nuotrauka iš ekspedicijos 1909 m.
3. Koplytėlė ir Jėzaus Kristaus atvaizdas su įžadų juostomis. Kauno gub., Telšių aps., Plungė. I. Končiaus nuotrauka. Iš E. Volterio ekspedicijos 1912 m.
4. Maldučių jaunimo kryžius palei kelią. Kauno gub., Novoaleksandrovsko (Zarasų) vls., Maldučių k. J. Žiogo nuotrauka. Iš E. Volterio ekspedicijos 1912 m.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra