Pagrindinis puslapis Sena Voruta Seniausios žinios apie Upytę

Seniausios žinios apie Upytę

XIII a. Lietuvos valstybę sudarė žemės, kurių didžioji dalis sunyko iki XIV a. Skirtingai nuo kitų panašių žemių, Upytė nesunyko, o išaugo į pavietą ir išliko iki pat XIX a. Todėl Upytė paliko ryškesnį pėdsaką istorijoje, aiškesnės ir jos ribos, kurios buvo pakankamai tiksliai aprašytos XVI a.
Šiaurės Lietuvos regionas į rašytinius šaltinius pirmą kartą pateko XIII a. I pusėje. 1208 metais žiemgalių kunigaikščio Viestarto žygis į Lietuvą ir 1236 metų Šiaulių mūšis – tai pirmieji šio regiono žinomi istorijos įvykiai.
1208 metais žiemgalių kunigaikštis Viestartas įsiveržė į Lietuvą, keršydamas už ankstesnius lietuvių žygius į Žiemgalą. Vargu ar tai buvo pirmas toks jo žygis, bet apie šį smulkesnių žinių turime dėl to, kad Viestartui į pagalbą atėjo kai kurie vokiečiai iš Rygos. Be to, sužinome svarbų faktą, kad tuo metu Lietuva jau ribojosi su Žiemgala, ir toji Lietuva jau buvo pakankamai vieningas politinis junginys. E. Gudavičius atkreipė dėmesį į neįvykusį lietuvių žygį Žiemgalon 1201–1202 metų žiemą. Iš to, kad lietuviai žygiavo palei Dauguvą ir grįžo, išgirdę apie Polocko kunigaikščio įsiveržimą į Lietuvą, jis padarė išvadą, kad buvo tarp žiemgalių ir rytų lietuvių (Polocko kaimynų) priešiški santykiai. Tuo jis grindė teiginį, kad 1208 metais Viestartas įsiveržė į Upytės, o ne į Šiaulių žemę. Tačiau nei Upytė, nei kokia nors kita Žiemgalos kaimynystėje buvusi žemė nebuvo kartu ir Polocko kaimynė. Be to, Viestartas valdė Vakarų Žiemgalą su centru Tervetėje, o Rytų Žiemgala (Upmala) su centru Mežuotnėje jam tiesiogiai nepriklausė. Tik Upmala ribojosi su Upyte ir bent iš dalies su Šiauliais. Todėl patikimiau manyti, kad Viestartas puolė Šiaulių žemę. Pagaliau net jei tai buvo Upytė, vis tiek būtų aišku, kad Viestartas kariavo ne su kuria nors viena žeme, o su visa Lietuva. Su žiemgaliais kovojo ir jų tiesioginiai kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai.
Remiantis vietovardžiais su šiuo regionu bandoma sieti ir kai kuriuos 1219 metais minimus kunigaikščius. E. Gudavičiaus manymu, kai kurie dabartiniai vietovardžiai yra susiję su XIII a. kunigaikščių vardais ir pagal juos galima nustatyti, kur kokio kunigaikščio valdos buvo. 1219 metų sutartyje įrašyti du žemaičių kunigaikščiai – Girdvilas (Erdvilas) ir Vykintas, o po jų išvardijamos dvi kunigaikščių giminės – Ruškaičiai ir Bulaičiai. Gudavičius mano, kad Ruškaičiai buvo Upytės kunigaikščiai, o Bulaičiai – Šiaulių.
Tačiau nekritiškai remtis vėlyvais vietovardžiais ir sieti juos su tokiais ankstyvais laikais yra labai rizikinga. Pažvelgus į XVI a. šaltinius matyti, kiek tuo metu buvo daug bajorų ir valstiečių, kurių vardai tokie patys kaip XIII a. kunigaikščių. Pavyzdžiui, Šiaulių krašte gyveno bajorai Vismantai ir Gedvilai, XIII a. Bulaičių bendravardžiai, todėl su šiais vardais susijusius vietovardžius patikimiau sieti su bajorų, o ne XIII a. kunigaikščių vardais. Dėl Ruškaičių neaiškumų dar daugiau, nes net tokių vietovardžių, kuriuos bent dėl vardų panašumo galėtume sieti su Ruškaičiais, tikrojoje Upytės žemėje nėra. Daugiau panašiai skambančių vietovardžių Gudavičius rado tik tuometinėse sėlių žemėse ir manė, kad tai esą Upytės kunigaikščių Ruškaičių ekspansijos į sėlių žemes padarinys. O pačioje Upytės žemėje su Ruškaičiais jis susiejo tik du vietovardžius, abu gerokai pritempti prie Ruškaičių vardų. Tai Velžys, siejamas su Višliu (kurio vardas tuo tikslu taisomas į Velžį) ir Gitėnai – su Kiteniu, kurio tikroji vardo forma yra gana neaiški (gali būti Kintenis ar Gintenis). Taigi jokių patikimų Ruškaičių sąsajų su Upyte nematyti, net jei pasitikėtume tokiu abejotinu šaltiniu kaip vietovardžiai. Tokiu atveju Upytę gal patikimiau būtų susieti su kunigaikščiu Girdvilu – bent jau XVI a. minimos Girdviliškės prie Šeduvos. Kaimyninių Šiaulių kunigaikštis, matyt, buvo Vykintas – jo vardas gana patikimai siejamas su Šiaulių mūšiu, tad remtis vietovardžiais šiuo atveju nėra reikalo.
Pirmoji tikra žinia apie Upytės žemę yra 1254 metų balandžio žiemgalių Upmalės žemės dalybų aktas, kuriame paminėtos ir kaimyninės Upytės bei Šiaulių žemės (Opiten et Saulen). Šiaulių žemė, valsčius, vėliau – Šiaulių ekonomija, irgi ilgą laiką išsilaikė Lietuvos administracinėje struktūroje, nors gal ir nebe tokio dydžio, kaip XIII a. Vis dėlto iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo pabaigos Upytės žemės, pavieto, ir Šiaulių, valsčiaus, ekonomijos, kaimynystė ir bendra siena išliko. Taigi Panevėžio–Šiaulių kraštas bene vienintelis Lietuvoje taip ilgai išsaugojo XIII amžių ir, matyt, dar priešistorinius laikus siekiančias administracines ribas.
Daugiau žinių apie Upytę yra tik nuo XIV a. Ji minima Gedimino laikais, kai šią žemę pradėjo puldinėti Livonijos kryžiuočiai. 1324 metais laiške Livonijos vyskupams ir Rygos miesto tarybai Gediminas tarp kitų kryžiuočių daromų nusikaltimų mini, kad „jie užmušė vieną medžiotoją iš Upytės, o du nusivedė į nelaisvę“. 1333 metais kryžiuočiai pirmą kartą pasiekė Ukmergę (tai pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose). Nors Upytė čia nepaminėta, bet iš vėlesnių žygių aprašymų žinome, kad į Ukmergę Livonijos kryžiuočiai žygiuodavo per Upytės žemę.
Šie antpuoliai pasidarė itin intensyvūs ir niokojantys tarp 1360 ir 1380 metų, kai į Upytės žemę buvo surengta mažiausiai 12–14 žygių. Kai kurie žygiai buvo smulkiai aprašyti Hermano Vartbergės kronikoje, todėl jų dėka sužinome apie daugelį to meto Upytės vietovių. Upytės kryptis tuo metu buvo populiariausia Livonijos kryžiuočių antpuolių kryptis.
Ypač detaliai aprašytas 1372 metų Livonijos kryžiuočių žygis, trukęs 9 dienas. Išvardinta, kokios vietovės kiekvieną dieną buvo niokojamos, kur kryžiuočiai įsirengdavo stovyklą nakvynei, vadinamą „sovalku“. Apiplėštos buvo žemės iki pat Kėdainių ir Labūnavos. Šį žygį smulkiai išnagrinėjo Zigmas Raulinaitis knygoje „Grobio ir naikinimo žygis“. Jo paskaičiavimu, <i>Livonijos kariuomenės žygio kelias, išdėstytas tiesiomis linijomis tarp stovyklų – „sowalk“, sudarė 147,5 km atstumą. Tikro, pražygiuoto kelio būtų bent 30 proc. daugiau, t. y. apie 192 km. Tiek buvo žygiuota plėšiant ir naikinant per 9 dienas.
To žygio pasiekti vidurkiai yra tokie:
kariuomenė judėjo vidutiniškai po 22 km per dieną;
apgrobė vidutiniškai apie 141 kv. km sritį per dieną;
atskiros apgrobtos apylinkės vidutinis dydis apie 26,5 kv. km.
Įsiveržimo gylis, nuo Nevėžio aukštupio, Pažalvaičių stovyklos  iki Labūnavos, toliausios apgrobtos apylinkės  tiesia linija yra 70 km.</i>
Kodėl Upytės žemė buvo toks mėgstamas kryžiuočių antpuolių objektas, galima suprasti pažvelgus į piliakalnių išsidėstymą. Upytės žemę galima pavadinti rimta spraga Lietuvos gynybinėje sistemoje. Šiame lygumų krašte piliakalnių nedaug, pilis įrengti buvo sunku, ir kryžiuočių šaltiniai jų visai nemini. Vienintelė pilis, kurią žygiuodami šia kryptimi jie pasiekdavo, buvo Ukmergė – jau už Upytės žemės ribų.
Upytės žemė buvo Aukštaitijos ir Žemaitijos paribyje. Nuo XIV a. Upytė priklausė Trakų kunigaikštystei, vėliau – vaivadystei. Galbūt ankstesniais laikais ji yra priklausiusi ir Žemaitijai. Vidurio Lietuvos žemumą kai kurie tyrinėtojai laiko vieta, kurioje susiformavo žemaičiai.
Nuo XIV a. žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe, šitaip dalydama buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Bet anksčiau abipus šios administracinės ribos buvo viena archeologinė kultūra. Taigi Aukštaitijos ir Žemaitijos riba tuo metu jau buvo pakeista, o tokį pakeitimą galėjo atlikti tik valstybinė valdžia. Ar ji pastūmėjo sieną Aukštaitijos, ar Žemaitijos naudai? Visa istorinės raidos logika sakytų, kad siena buvo pakeista Aukštaitijos naudai, nes būtent Aukštaitija buvo Lietuvos valstybės etnopolitinis centras. Žemaitija buvo valstybės periferija, jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo kur kas menkesnė. Abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita. Tai, kad nemaža dalis Vidurio Lietuvos kultūros vėliau vis dar priklausė Žemaitijai, gali būti argumentas, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška.
Aukštaitijos ir Žemaitijos sieną Nevėžiu išvedusi administracinė reforma turėjo įvykti dar XIII a., bet mažesni pakeitimai galėjo būti daromi ir vėliau. Tai nulėmė Upytės pavieto ypatumą. Nors administraciniu požiūriu visas pavietas priklausė aukštaitiškai Trakų vaivadijai, bažnytiniu – Upytė buvo padalinta į dvi dalis: vakarinė (su Šeduva, Pušalotu, Pakruoju, Linkuva, Saločiais) priklausė Žemaičių vyskupijai, o rytinė – Vilniaus. Taigi Upytė tapo ta žeme, kurioje sumišo aukštaitiškos ir žemaitiškos tradicijos.

Naujienos iš interneto