Seniausios Žemaitijos mokyklos jubiliejus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žiūriu Ragainėje į baltą debesį,
Link Varnių plaukiantį, –
Ir man ramu.
Ten broliai susirinkę stebisi
Prastųjų žodžių nepaprastumu.
 
(K. Bradūnas)
 
Senasis Vilniaus universitetas šiemet mini 430–ąsias metines, o štai nuo Varnių katedros mokyklos (anot M. Valančiaus, ,,mokslinyčėlės“) įkūrimo praėjo 540 metų – geru šimtmečiu daugiau. Tiesa, seniausia Lietuvos mokykla veikė prie Vilniaus katedros jau 1397 metais – švietimas atėjo į Lietuvą kartu su krikščionybe. Žemaitija tapo krikščionišku kraštu tik XV a. pradžioje, nes XIV a. viduryje ji dar buvo užrašyta Ordinui. Ir vis dėlto pirmosios katalikiškos lietuviškos knygos buvo parengtos būtent Žemaitijoje, Varniuose, kurie Lietuvos DK Vytauto valia tapo naujos įkurtos Žemaičių vyskupijos sostine. Naujajai vyskupijai trūko dvasininkų, kandidatų reikėjo ieškoti tarp vietinių jaunuolių, parengti juos. Čia verta atsigręžti į dar senesnius laikus.
 
1218 m. gegužės 15 d. popiežiaus Honorijaus bulėje reikalaujama paremti Prūsijos vyskupą Kristijoną ir jo pagalbininkus, norinčius mokyti dvasininkais prūsų berniukus: „Taigi, kadangi mūsų sesuo bažnyčia, kurią Viešpats sau priglaudė Prūsijos krašte, yra dar mažutė ir neturi krūtų, kad netrūktų mokslo pieno kūdikiams, dar negalintiems valgyti kieto maisto, mūsų gerbiamas brolis, Prūsijos vyskupas, ir jo broliai, kaip jie praneša, nutarė įsteigti (kas labai yra reikalinga) mokyklų prūsų berniukams, kurie geriau negu ateiviai išmoktų apie viešpatį Jėzų Kristų sakyti pamokslus ir skelbti Evangeliją savo tautai atversti į Viešpatį.“
 
Po 200 metų panaši situacija buvo ir Žemaitijoje. ,,Toj gadynėj visuose Žemaičiuose nė vienos mokslinyčios ir nė kokios nebuvo seminarijos, todėl jaunuomenė mūsų nieko nemokėjo, o   nieko nemokančią kaip galėjo švęsti į kunigus? Todėl vyskupas Motiejus II metuose 1469 įsteigė Varniuose mokslinyčėlę, kurioj patalpino jaunikaičius, ketančius kunigais būti,“ – skaitome M. Valančiaus ,,Žemaičių Vyskupystėje“. Mokyklos įsteigimas, be abejonės, labai svarbus faktas Varnių ir Žemaitijos istorijoje. Ilgainiui vietoj Katedros mokyklos atsirado kunigų seminarija (1622 m.), kurią globodavo jėzuitai. Apie 1628 m. seminarija iškelta į Kražius, nes ten veikė Jėzuitų kolegija ir mokyti seminaristus buvo patogiau. 1740 m. seminarija vėl grąžinta į Varnius, čia jai pastatytas naujas pastatas. Kiek daug ji, gyvavusi Varniuose iki 1864 metų, nusipelnė ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos dvasiniam ir apskritai kultūriniam gyvenimui, neįmanoma trumpame rašinyje išsakyti – mūsų tikslas bent lakoniškai apžvelgti išlikusias žinias apie Varnių mažąją mokyklą. Iš pradžių ji buvo vyskupų ir kanauninkų išlaikoma. Kaip ir kitose tų laikų mokyklose, čia buvo dėstomas triumas: gramatika, dialektika ir retorika. Bet 1579 m. vizitatoriai pažymi, kad Varnių mokyklos magistras moko ir skaičiuoti, skaityti lotyniškai ir Katekizmo.
 
Varnių mokykla iki 1918 metų
 
,,Mokslinyčėlė“, istorikų duomenimis, buvo prie Katedros, o ši stovėjusi kairiajame Varnės krante, ant kalvelės, kur dabar raudonuoja iškilaus buvusios seminarijos pastato stogai. Senoji Katedra buvo medinė, puošta senoviniais paveikslais, gerai prižiūrėta. 1680 metais miestelį ištiko didelė nelaimė – gaisras sunaikino Katedrą, kurijos namus, patį miestelį. Po gaisro nuspręsta Katedrą perkelti į saugesnę vietą – dešinįjį upės krantą, kur Varnė daro vingį ir kur ugnis nepasiektų pastato. Kartu su Katedra kėlėsi į kitą krantą ir mokykla, vyskupijos įstaigos. Nauja mūrinė Katedra išaugo 1691 metais. Kadangi vyskupijos archyvas dar ne kartą degė, neišliko duomenų, kur tada buvo įsikūrusi mokykla.
 
Nelaimingas Varniams buvo ir XVIII a. Šiaurės karas, maras. Varniuose iš 300 žmonių 1710 m. beliko 30. Be abejo, mokykla tuo metu irgi turėjo smarkiai apnykti, kai kuriais metais iš viso neveikė. Gyventojai labai keitėsi, daugėjo žydų tautybės žmonių, XIX a. pradžios miesto sklypų inventoriuose minima daug amatininkų (laikrodininkai, malūnininkai, net fortepijonų ir vargonų meistras, 2 varpų liejikai, auksakaliai, odininkai, staliai, batsiuviai, 12 siuvėjų), vienas gydytojas, o mokytojų, deja, nė vieno.
 
Žinoma, kad vyskupijos oficiolas A. Juškevičius 1774 m. užrašė mokyklėlės išlaikymui 756 raudonuosius, vyskupas Jonas Lopacinskis pastatydino trobelę mokytojui, o mokyklą įkurdino naujame pastatytame vikariate (1777 m.). XVIII a. pabaigoje mokykla atkuto: kasmet joje mokydavosi apie 150 mokinių. XIX a. pradžioje joje mokytojavęs labiausiai M. Valančiaus pagirtas mokytojas Ignacijus Štachas.
 
Po 1831 m. sukilimo pradėjus mokyklas rusinti, ir Varniuose mokytojai buvo nebe kunigai, o valdžios skiriami pasauliečiai. 1836 m. į Varnių mokyklą valdžia atsiuntė mokytoją Kaveckį. Tuo laiku mokinių būdavo apie 40, ir tai tik žiemos mėnesiais. Lietuviškos spaudos lotynišku raidynu ir lietuviškų mokyklų draudimas atsiliepė ir Varniams: visus keturis dešimtmečius ir dar keletą metų po to Varnių mokyklos mokytojai buvo rusai. Buvo mėginta varniškių vaikus mokyti ir privačiai. Privačioje mokykloje vaikus mokė Beniuševičiūtė–Šimelfenigienė, baigusi Liepojos mergaičių mokyklos 3 klases, vienu metu toje mokykloje mokėsi 48 vaikai. 1907 m. mokykla buvo uždaryta.
 
Po nepriklausomybės paskelbimo
 
1918 metais Varnių mokykloje buvo 4 skyriai. Pirmasis mokytojas lietuvis – Liudvikas Vasiliauskas, dirbęs apie 1918–1922 metus. Tai buvo atkaklus, griežtas žemaitis, kilęs iš Gaudkalnio (netoli Zdoniškės). Pats sunkiai prasimušęs į mokslą, labai jį brangino. Eksternu baigė Telšių gimnaziją. Sunkiu metu, kai nebuvo nei vadovėlių, nei metodikos knygų, jis auklėjo mokinius J. Biliūno kūrinių dvasia, skiepijo jautrumą, užuojautą, gerumą. Išvykęs iš Varnių, mokytojavo Alsėdžiuose, dirbo mokyklų inspektoriumi. Varnių pradinėje tuo metu buvo dėstoma ir vokiečių kalba. Ją dėstė A. Paukštaitė–Jogminienė. Apie prieškario Varnių mokyklą prisiminimuose pasakoja šviesaus atminimo buvęs jos mokinys Jonas Bartkus: ,,Varniuose iki karo buvo 3 mokyklos: viena prie Žarėnų–Telšių kelių sankryžos, vadinama didžiąja, antra, vėliau sudegusi, kur dabar yra ligoninė. Ją sudarė du pastatai, sujungti siauru koridoriumi. Tai buvo caro laikų pulkininko rezidencija. Aplink namą buvo didelis sodas, aptvertas galinga spygliuota tvora. Viename tų pastatų buvo vadinama mažoji mokykla, kitame – žydų mokykla. Abiejų tautybių vaikai žaisdavome viename kieme, vieni kitiems netrukdydavome. Pirmoji mano mokytoja buvo Rudaitienė (vardo, deja, nebe prisimenu). Buvo labai gera, tikra motina. Visus vaikus, tiek turtingų, tiek biednų žmonių, tiek dvi savo dukras, kurios kartu mokėsi, vienodai vertino, mylėjo ir vienodai bausdavo, o biednesnius gabius vaikus dar labiau mylėjo, net rodydavo savo dukroms pavyzdžiu.
 
Mokytojas Stasys Kaupas buvo Varnių valsčiaus mokyklų vedėjas, didžiosios mokyklos mokytojas. Reiklus, griežtas, žinodavo visų galimybes. Jeigu nepanaudoji savo galimybių, tinginiauji arba neleistinai išdykauji, verta būdavo jo bijoti, bet buvo atlaidus ir geras. Duodavo skaityti gerų knygų iš savo bibliotekos, pasikviesdavo sekmadieniais į savo butą paklausyti radijo laidų, nes radijas tada buvo naujiena.
 
S. Kaupas buvo aktyvus visuomenės veikėjas: kūrė jaunųjų ūkininkų organizacijas, kurioms priklausė daug jaunimo, rengdavo žemės ūkio kursus, pats skaitydavo paskaitas. Buvo gabus aktorius mėgėjas, organizuodavo vakarus su vaidinimais, pats režisuodavo. Mokykloje daug dėmesio skyrė eilėraščių deklamavimui, mėgo dainavimo pamokas – visa mokykla dainuodavom su savo mokytoju. Be to, buvo didelis patriotas, daug kalbėdavo apie Tėvynės grožį, jos istoriją, diegdamas Tėvynės meilę savo mokiniams.“
 
Mokytojas S. Kaupas buvo kilęs iš Betygalos valsčiaus. 1941 m. buvo pirmą kartą areštuotas, šeima ištremta į Sibirą. Karui prasidėjus, mokytojas atgavo laisvę. Grįžus sovietinei valdžiai, antrą kartą suimtas, kalintas Telšių ir Kauno kalėjimuose, nuteistas 10 metų, mirė 1955 m. viename iš Karagandos lagerių insultu. Suimtas buvo Telšiuose kaip pogrindinio judėjimo organizatorius.
 
J. Bartkus prisiminė kitus prieškario Varnių mokyklos mokytojus: ,,Labai mylėjome mokytoją Guzikaitę, kuri buvo linksma, gera sportininkė. Labai sunku buvo su ja išsiskirti, kai baigėm ketvirtą klasę. Jos brolis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jie abu buvo geri čiuožėjai, todėl kariuomenės jėgomis Varniuose buvo įrengta gera čiuožykla su šviesom ir muzika, kurioje jie stengėsi mus, jaunesnius, sudominti šiuo sudėtingu, bet puikiu sportu. Jis ir man gyvenime suteikė daug malonių akimirkų. Kai mūsų klasei teikė baigimo pažymėjimus, sirgau, negalėjau atsiimti. Kartą meškeriojau upelyje netoli mokyklos. Sakau, eisiu pasiimti pažymėjimo. Nuėjau basas, meškerę pasidėjau sode. Sakau: ,,Atėjau, mokytoja, pažymėjimo ir šviežių žuvelių atnešiau.“ ,,Bet, – sako, – gausi nuskusti.“ Kol nuskutau, mokytoja apdėjo stalą saldumynais, vaišino, įteikė pažymėjimą. Taip ji mūsų klasę išlydėjo į sunkią gyvenimo kovą, apginkluotus Lietuvos istorija, gimtąja kalba ir meile artimui.“
 
,,Skridau pro juodus debesis…“
 
Taip savo mokytojavimo laiką Varniuose pokario metais apibūdino literatūrologas A. Zalatorius. Tiesa, tai nebebuvo tas baisiausias pokario laikotarpis, apie kurį viena iš Varnių gimnazijos kūrėjų, Vaclava Jačionytė-Martinėnienė, rašė: ,,Padorius žmones grūdo Sibiran. Skaudžiausia ir sunkiausia buvo matyti, kaip iš klasių išveda vaikus ir veda į areštinę, kur jau seniai sėdi ir verkia išvežami tėvai. Baisu buvo, kai atėję mokiniai skųsdavosi, jog juos verbuoja NKVD darbuotojai ir verčia pasirašyti jiems dirbti. Daugelį tų, kurie nesutiko, išvežė. Ne visi grįžo, daug sugulė Sibiro ledynuose. Amžina šlovė jiems!“
 
Vaikeli, nebijok
Ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo,
Be jo ir mes – ne mes.
 
Šie poeto žodžiai – apie tragiškų 1941-ųjų mokytojus, tautos švietėjus, kurie pasakojo vaikams apie didžią mūsų tautos praeitį, apie protėvius, šimtmečiais gynusius Lietuvą nuo užkariautojų. Apie mokytojus, kurie dirbo Lietuvai didžiausio pavojaus akivaizdoje. Dauguma iš jų baisią kainą turėjo už tai sumokėti. Laisvės, Tėvynės, artimųjų netektimi. Dramatiški tie metai buvo ir Varnių mokytojams. Mokytojos A. Paukštaitės–Jogminienės vyras buvo nukankintas Rainiuose. Mokytoja Rekašienė, girininko žmona, kurią varniškiai labai gerbė už nuoširdumą, buvo ištremta su sergančiu vyru ir nepilnamečiu sūnumi. Dramatiški, be abejo, buvo ir mokytojų Jatulienės, Riminskienės, Šečkuvienės likimai, nes jos buvo Lietuvos kariuomenės karininkų žmonos.
 
Minint mokytojus, negalima nepaminėti ilgamečio Naujųjų Varnių parapijos klebono kunigo A. Juozapavičiaus, kuris dėstė tikybą. Jį prisimena buvusi jo mokinė V. Jačionytė:
 
,,Buvo neaukšto ūgio, rausvo veido, visada su akiniais. Ateidavo dažniausiai į paskutinę pamoką. Mokytoja Guzikaitė pagarbiai pasitikdavo, įvesdavo į klasę ir liepdavo mums tyliai sėdėti ir klausyti. Kunigas dažnai palto nenusivilkdavo, lazdą ir skrybėlę pasidėdavo ant stalo, į mus žiūrėdavo pro akinių viršų. Poterių neklausdavo, aiškindavo Šv. Rašto Senąjį ir Naująjį Testamentą. Atsakinėti reikėdavo greitai, aiškiai. Kartais paklausdavo, kur yra Jeruzalė, kokios tautybės buvo Jėzus ir panašiai. Kartą tikrino visus pavardėmis. Išsigandom, nesupratom, kodėl.. Tada klebonas ėmė aiškinti vietovardžių ir pavardžių kilmę. Sakė, kad daug lietuviškų vardų ir pavardžių yra sulenkintų, surusintų, suvokietintų. Kiekvienam mokiniui (mūsų buvo 10) paaiškino pavardės kilmę. Baufeldas – vokiška pavardė, reiškianti statytoją, Izdonas – lietuviška pavardė, Monkevičius – turi būti Monkus, pavardė sulenkinta, Zaulevičius – turi būti Saulė, prūsiška pavardė, pirma suvokietinta Zaulė, o paskui sulenkinta. Sustojo ties mano pavarde ir pasakė, kad pagrindinė šaknis yra Jatčen – pavardė sulietuvinta Jačionis, bet kilusi iš graikų kalbos. Aš vos nepravirkau, kad esu ne lietuvė. Parėjusi papasakojau apie klebono ,,išmislus“ tėveliui. Jis nenustebo ir papasakojo, kad jo proproprosenelis tikrai buvo barono von Ropo atvežtas iš Graikijos, įsikūrė Lietuvoje, Šėtos valsčiuje, vedė lietuvaitę ir liko gyventi Lietuvoje. Tėvelis pripažino, kad klebonas daug žino ir moksliškai vertina pavardžių kilmę, o mane nuramino, kad aš esu lietuvė ir nieko nereikia bijoti.
 
Iš tikrųjų kun. Juozapavičius mokėjo daug kalbų: lenkų, rusų, hebrajų, lotynų, graikų. Buvo patriotas, visada kalbėjo lietuviškai net su sulenkėjusiais dvarininkais. Aktyviai rūpinosi Šaulių ir Tautininkų organizacijų veikla, ragino žmones dirbti savo tautos labui. Dalyvaudavo tų organizacijų renginiuose, vaidinimuose. Draugavo su pulkininku Makulavičiumi, nors šis buvo kitos tautybės (karaimas), bet Lietuvos patriotas, kovojęs Nepriklausomybės kovose. A. Juozapavičius buvo artimas Respublikos prezidento A. Smetonos draugas. Mačiau kartą, kaip prezidentas atvažiavo šv. Antano dieną, matyt, pasveikinti savo bendravardžio su vardadieniu. Klebonas pasitiko prezidentą prie vartų, abu pasibučiavo.
 
– Tai dėkui, Untaniuk, kad atvažiavai, – tarė klebonas ir patapšnojo prezidento petį.
 
Žmonės pasakojo, kad A. Juozapavičius daug naudingų patarimų duodavo prezidentui ir jį atvirai kritikuodavo.“
 
A. Juozapavičius buvo ne tik aktyvus politikas (dalyvavęs rinkimuose į Valstybės dūmą), ne tik rūpestingas Naujųjų Varnių klebonas, DLK Vaidoto 8 pulko II bataliono, dislokuoto Varniuose, kapelionas, bet ir istorikas, parašęs kol kas vienintelę Varnių istoriją (gaila, iki šiol tebesančią rankraštyje), rašęs straipsnius į to meto spaudą, pastatęs Varniuose paminklą talentingiausiam Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui, surinkęs apie jį vertingų prisiminimų, kaupęs medžiagą apie žemaičių tarmę, vietovardžius, asmenvardžius, pasirašinėjęs Poškiečių Antano slapyvardžiu, globojęs kun. rašytoją J. Lindę–Dobilą, kai šis, skaudžių išgyvenimų po 1905 m. įvykių prislėgtas, pasiprašė į Varnius, kad galėtų ramiai užbaigti romaną ,,Blūdas“.
 
Ir štai atėjo 1940–ųjų košmaras. Paniekintas, išmestas iš klebonijos, prisiglaudęs varganoje altarijoje. Jo knygas, rankraščius išmetė į šiukšlyną, rudens audra blaškė popierius po purvą. Skaudžiausia kunigui buvo tai, kad viskam vadovavo žmogus, kurio šeimai, į Varnius atblokštai Pirmojo pasaulinio karo audrų, jis buvo daug padėjęs. Neatlaikė senojo klebono širdis – suklupo priegonky grįžęs iš šv. Mišių…
 
Karo metais Varnių mokyklos vedėju dirbo Vacys Mickus, mokytojavo K. Miltakytė, Kybartienė, Mėčiuvienė, Stragytė.
 
Pokariu buvo paskirtas naujas vedėjas, iš senųjų mokytojų liko tik Stragytė ir Kybartienė. Vėliau vedėjas buvo Ratkus, mokytojos Pipiraitė ir Miečienė. Paskutinis dar pradinės Varnių mokyklos vedėjas – Petras Baranauskas. Tai buvo labai geras mokytojas, gabus administratorius. Su juo pradžios mokykloje dirbo mokytojai Venclauskienė, J. Dzindzolėtaitė, Žalpys ir Vinciulis.
 
Kaip kūrėsi Varnių gimnazija
 
Šiandien jau nelengva tai įsivaizduoti – iš jos kūrėjų nedaug ką begalėtume pakalbinti. Laimei, Vilniuje tebegyvena viena iš jų – mokytoja V. Jačionytė–Martinėnienė. Ji prisimena, kaip kūrėsi gimnazija: ,,Mokyklos įkūrimu rūpinosi matininkas Januševičius iš Vidmantų kaimo, buvęs Radviliškio progimnazijos direktorius J. Gūžys, klebonas Zasas ir aš, V. Jačionytė. Visi pasitarę nutarėm pirmiausia surinkti norinčius mokytis mokinius, jų tėvus, o paskui kreiptis į Telšių švietimo skyrių (jo vedėjas buvo rašytojas Butkų Juzė, mano bendradarbis Telšių suaugusiųjų gimnazijoje). Netrukus leidimas buvo gautas. Veikti pradėjome tik nuo 1944 m. lapkričio 4 d. „Pirmasis pedagogų tarybos posėdis įvyko gruodžio 9 d., ta diena ir laikoma mokyklos gimtadieniu. Pirmasis direktorius buvo J. Gūžys, senas pedagogas, labai taktiškas su mokytojais ir mokiniais. Jis pirmas pradėjo rūpintis mokyklos patalpomis, inventoriumi. Suolus ir lentas teko skolintis senas iš pradžios mokyklos. Turėjo sargą – stalių, kuris padėjo remontuoti buvusio teismo patalpas – ten mokykla ir įsikūrė. Iš pradžių veikė tik 3 gimnazijos klasės. Mokytojai buvo šie: R. Gūžytė, Ralys (veterinaras, dėstęs gamtos mokslus), J. Pročkys (buvęs matininkas), Montvila (studentas), V. Jačionytė, dar keletas. Mokykla išaugo, antrasis jos direktorius Titas Taurosevičius dėjo visas pastangas, kad būtų suremontuoti buvusios kunigų seminarijos rūmai, į juos ir persikėlė mokykla, o senosiose patalpose įsikūrė medikai.“
 
Apie savo mokytojus pasakoja Varnių gimnazijos 2–os laidos abiturientė Irena Dambrauskaitė–Krivickienė: „Jų buvo subėgusių per karą iš aukštųjų mokyklų, tikrų akademikų. Nors buvom alkani ir su klumpėm, bet gavome labai aukšto lygio išsilavinimą, ypatingą dvasingumą (žinoma, tam turėjo įtakos ir istoriniai įvykiai, patriotizmas). Prisimenu savo pirmąją lietuvių kalbos mokytoją R. Gūžytę. Aš ją tiesiog dievinau ir buvau nusprendusi studijuoti tik lietuvių kalbą ir literatūrą, būti mokytoja.“
 
Tuo metu mokykloje jau dirbo mokytojai Šimkevičius (matematikas), iš Užvenčio atsikėlę Raičinskai ( fizikas ir lituanistė), Smilgys, Grigaitė, Masilionis, Aleknaitė, Jucevičius, Petraitis (įkūrus Varnių rajoną, paskirtas Švietimo skyriaus vedėju), dar vėliau įsidarbino S. Martinėnas, H. Mejeris, paskirtas mokymo dalies vedėju, o išvykus T. Taurosevičiui – direktoriumi. Pokario audros į Varnius atbloškė ir Vlado Mikšio šeimą. V. Mikšys, vargonininkas, tapo Varnių gimnazijoje puikiu muzikos mokytoju (jo dukros Aldona ir Danutė – Kauno muzikinio teatro solistė ir muzikologė). Jis drauge su direktoriumi T. Taurosevičium suorganizavo chorą, oktetą, mokytojai drauge su mokiniais vaidino net operetėse.
 
Apie tai pasakoja mokytoja V. Jačionytė: ,,Parašiau liaudies dainų motyvais operetę ,,Per kiemelį ėjau“, kurią sėkmingai suvaidinom. Paskui direktorius pasiūlė vaidinti studentų labai mėgstamą ,,Consilium facultatis“. Pasisekė. Pagrindinius vaidmenis atliko abiturientai A. Valius, A. Nausėda, Šalčius, Mikšytė ir kt. Visiems vaidinimams dekoracijas piešė Jonas Jucius, A. Valius, Lukoševičiai. Saviveikla turėjo didelį pasisekimą. Pokario nelaimių išvarginti žmonės nors valandėlei ateidavo atsikvėpti. Paskui vaidinome komediją ,,Talentai iš provincijos gilumos.“ Pagrindinį vaidmenį atliko mokinė Monstavičiūtė–Petraitienė, pavaizdavusi kaimo mergelę, kuri nori tapti artiste. Sėkmingai veikė tautinių šokių būrelis, jame dalyvavo visi vyresnių klasių mokiniai. Rūbus pasisiūdavo patys iš visokių senų skarų, paklodžių. Šokome ne tik liaudies šokius, net siužetinį baletą ,,XVII amžiaus žaidimai“ pastatėme. Geriausi šokėjai buvo Gudavičiūtė, Mikšytė, Dikselytė, Monstavičiūtė, Nausėda ir kt.“
 
Bet dramatiškas laikas vis primindavo apie save: ,,Sužinojau blogą naujieną – suėmė mūsų auklėtoją Vladą Mikšį, Danutės tėvą. Direktorius neleido eiti prie mašinos, kuria veš į Telšius. Bet mes, visos mergaitės ir trys berniukai, nuėjome. Pradėjome net balsu verkti, rodos, širdis plyš iš skausmo. Danutė su motina ir sesute taip pat buvo ten. Mašinai pradėjus važiuoti, jis nukėlė kepurę ir mums pamojo ,,sudie“. Mums dar labiau pasipylė ašaros, matant nutolstančią mašiną…“ – tai ištrauka iš I. Dambrauskaitės dienoraščio, rašyto 1946 metais. Tiesa, mokytoją Mikšį netrukus paleido, bet Irenai teko apverkti ir savo jaunystės draugą Albertą Mikutavičių, stribų nušautą ir numestą ant Varnių gatvės grindinio, o po kelerių metų, kai ji jau buvo baigusi gimnaziją, buvo ištremtas ir direktorius T. Taurosevičius. Sekimas, įtarinėjimai buvo tapę kasdienybe. Mokytoja V. Jačionytė–Martinėnienė prisimena: ,,1950 m. per žiemos atostogas organizavome didelį sporto vakarą buvusių kareivinių salėje. Daug darbo įdėjo mokyt. Martinėnas, direktorius J. Lapė, muzikos mokytojas ir kt. Vakaras visiems patiko, nes programoje dalyvavo apie 80 mokinių. Buvo svečių net iš Kauno, Šiaulių. Tačiau vietos valdžiai užkliuvo popierinių gėlių spalvos – įtarė, kad parinktos geltona, žalia, raudona, o sportinė piramidė pabaigoje – Gedimino pilis. Rajono laikraštyje buvom išpeikti. Prikišo, kad norėjom pademonstruoti savo buržuazines pažiūras.“
 
Įkūrus Varnių rajoną, mokytoja Vaclava paskirta dirbti Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, bet 1952 m. abu su vyru buvo priversti palikti Varnius. Matyt, nebuvo pamiršta ir tai, kad besimokydama Telšių gimnazijoje ji buvo aktyvi skautė, o 1938 m. drauge su mokytoja Serapiniene įkūrė skautų draugovę Varniuose: ,,Mokyklos partiečiai apskundė, kad lankau bažnyčią, kad abu su vyru esame ,,ne tų pažiūrų“. Netrukus ėmė kibti prie darbo, bet neįveikė, neprikibo. Pagaliau tiesiai pasakė, kad mes negalime būti mokytojais, patarė patiems paduoti pareiškimą. Taip ir padarėme…Nieko neminiu piktu žodžiu, niekam niekada nekeršijau. Prisiminimai apie Varnius šilti, malonūs, nes tai mano tėviškė. Dažnai susitinku su buvusiais auklėtiniais, kurie dar mūsų neužmiršo.“ 33 metus mokytojai Martinėnai dirbo Jonavoje, buvo mylimi mokinių ir jų tėvų, tai guodė ir atlygino visas skriaudas.
 
Jurgis Gūžys – pirmasis Varnių gimnazijos direktorius
 
Drąsiai galima teigti, kad Jurgis Gūžys visą savo gyvenimą atidavė Lietuvos mokyklai. Gimė 1885 m. Kauno apskrityje, Rokelių kaime, buvo jauniausias sūnus ūkininkų, auginusių septynis vaikus, šeimoje. Anksti neteko motinos. Žiemą vaikus mokė pasamdytas ,,daraktorius“, vėliau Jurgis lankė A. Panemunės pradinę mokyklą. Baigė mokyklą pas vyresnį brolį Lomžoje, kur šis dirbo liaudies mokytoju. Veiverių dviklasėje mokykloje prie mokytojų seminarijos buvo parengtas dirbti mokytoju ir gavo darbą Lenkijoje. Iš spaudos sužinojęs, kad lietuviai reikalauja įvesti mokyklose lietuvių kalbą, leisti lietuviams mokytojams dirbti vietoj rusų, J. Gūžys parašė prašymą Vilniaus apygardos mokyklų globėjui perkelti jį mokytoju į Kauno guberniją. 1906 m. buvo paskirtas į Kupreliškių pradžios mokyklą Panevėžio apskrityje. Ten dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915 m. pasitraukė į Rusiją, dirbo švietimo srityje. 1918 m. grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje, lankė J. Jablonskio lietuvių kalbos kursus mokytojams, žurnalistams ir rašytojams. 1920 m. parašė prašymą Švietimo ministerijai skirti jį viduriniosios mokyklos vedėju ir buvo paskirtas steigiamos Anykščių mokyklos vadovu. Labai sudėtingomis sąlygomis J. Gūžiui pavyko įkurti, sutvarkyti, išplėsti iki 4 klasių mokyklą. 1929 m. jis perkeltas į Šėtos progimnaziją, kurios direktoriumi dirbo iki 1931 m. Nuo tų metų J Gūžys – Radviliškio valstybinės progimnazijos direktorius, ten dirbo iki 1940 m. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įvertino J. Gūžio kruopštumą ir sąžiningumą: 1938 m Lietuvos Prezidento jis apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 1918–1938 m. medaliu.
 
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Gūžių šeimai, kaip ir visai Lietuvos inteligentijai, prasidėjo nemalonumai. 1940 m. J. Gūžys perkeltas į Šilalę progimnazijos direktoriumi. 1941 m. birželio 14 d. Tauragėje, kur gimnazijoje mokėsi Gūžių dukra Birutė, suėmė daug žmonių ir išvežė į Sibirą. Direktoriui Gūžiui vienas iš mokinių pranešė, kad būsimų tremtinių sąrašuose yra ir jo pavardė. Gūžių šeima skubiai pasitraukė iš Šilalės į Kauną. Prasidėjo karas. Sumaištyje žuvo visas į Kauną išsiųstas šeimos turtas. ,,Mes visi likome kaip stovime“, – prisimena dukra Birutė. Vokiečių okupacijos metais J. Gūžys vėl dirbo Šilalėje, nuo 1942 m. – Žemaičių Naumiestyje, 1943 m. persikėlė į Kuršėnus, dirbo progimnazijos direktoriumi.
 
1944 m. nauja karo banga Gūžius atbloškė į Varnius, čia, kaip jau žinome, J. Gūžys ėmėsi kurti progimnaziją, vėliau išaugusią iki gimnazijos. Čia savo pedagoginį darbą pradėjo ir jo dukra Regina. Iš jos prisiminimų: ,,Varniai sugriauti, žmonės išsiblaškę, bet kaip gera, kad nebegriaudžia pabūklai, naktimis nebeūžia bombonešiai. Tačiau nelemta mums džiaugtis taika. Pokario metu Stalinas sugriovė daug šviesių vilčių…“ Dramatiškas buvo ir pačios Reginos likimas. 1939 m. įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą su tokiais garsiais literatais kaip V. Mačernis, P. Aukštikalnytė–Jakimaitienė, K. Bradūnas. Studijuodama sutiko Antaną Jakštą, jaunuoliai pamilo vienas kitą. Meilei net karas – ne kliūtis: ,,Mama ir tėvelis džiaugiasi, kad Velykoms mus aplanko Antanas. O mano širdyje išsisklaidė visos sutemos<…>Ar buvau liūdna? – Ach, jau pamiršau! Ar bijojau pavojų – kokių? Jų nėra, nes mes kartu, ir skamba juokas lūpose, spindi akys džiaugsmu!“ Jaunuoliai prašo tėvelių leidimo susituokti. ,,Mama apsiverkė: frontas čia pat, rytdiena neaiški, o jos dukra svajoja apie santuoką su mylimu žmogumi!“ Bet Antanas į Varnius neatvažiavo. ,,Veltui aš laukiau atvažiuojant Antano. Tėvelis, pasitaręs su mama, pats išvažiavo pažiūrėti. Jaučia širdis, kad įvyko baisi nelaimė…Jau iš tolo pasirodžiusi tėvelio figūra nieko gera nelemia. Jo eisena, jo žvilgsnis viską pasako: nėra, nesurado, suimtas…“ Ar bent nujautė mokytoja Regina Gūžyte susižavėjusios Varnių gimnazistės, kokį skausmą ji nešiojosi savo širdyje? Po Stalino mirties, kai sovietinių lagerių kaliniams atsivėrė durys į laisvę, 1955 m. vasarą Regina išvyko į Uchtą pas Antaną. ,,Ten įvyko ir jųdviejų lauktos vestuvės. Kai grįžo į Lietuvą, jie gyveno Ukmergėje, Čiobiškyje, Ignalinoje, čia Reginos, kaip mokytojos, darbas nutrūko, kadangi kažkas įskundė valdžiai, kad jos vyras Antanas Jakštas buvęs tremtinys.“ Tai citata iš Rūtos Švabauskienės, J. Gūžio provaikaikės, pagarbiai, su meile tyrinėjančios savo giminės istoriją, darbo. Reikia pasidžiaugti, kad Regina ir Antanas užaugino du sūnus ir dukrą, vienas iš sūnų – mokytojas, mokyklos direktorius, yra ir vaikaičių, pasirinkusių pedagogo profesiją.
 
Apie J. Gūžį, Varnių mokyklos direktorių – pasakoja mokyt V. Jačionytė: ,,Labai įdomūs buvo pedagogų tarybos posėdžiai. Direktorius kreipė dėmesį į pamokų kokybę, mokytojų ir mokinių santykius, tačiau nelipo mokytojams ant kulnų, nelandžiojo į pamokas. Sakė, kad, pasikalbėjęs su mokytoju apie dėstomą dalyką, jis jau žino, kokios mokytojo žinios. Mėgo drausmę ir tvarką. Kokia ji bus, pasakė pirmą dieną susirinkusiems mokiniams. Prašė tėvelių, kad mokiniai įsigytų uniformas. Nemėgo vėluojančių, netgi stovėdavo prie durų ir klausdavo, kodėl vėluoja. Labai nemėgo, jei mokytojas su mokiniu konfliktuodavo, sakydavo: ,, Mokytojui bartis su mokiniu netinka. Mokytojas mokinį gali tik pamokyti.“ Buvo nusistatęs ne tik prieš alkoholį, bet ir prieš rūkymą, sakydavo: ,,Kad mokykloje dūmo kvapo neužuosčiau!“ J. Gūžys buvo ir drąsus žmogus. Jis neišsigando ir nuėjo į saugumą užtarti mokytojos V. Jačionytės–Martinėnienės, kai ji 1945 m. buvo suimta už tai, kad vokiečių okupacijos metais vieną kartą buvo iškviesta vertėjauti. Nors paties direktoriaus ir jo šeimos likimas kabėjo ant plauko, nuvykęs į NKVD, jis įrodinėjo, kad V. Jačionytė netarnavo vokiečiams. Gūžių šeima ėmė domėtis saugumas – tai buvo viena iš priežasčių jiems išvykti iš Varnių, be to, sūnus Donatas gavo paskyrimą dirbti Plungės ligoninėje. Plungės gimnazijoje J. Gūžys dirbo rusų kalbos ir matematikos mokytoju, ir ten buvo gerbiamas ir mylimas. Mirė staiga: klasėje jį ištiko priepuolis, mokiniai parvedė namo, ir tą pačią dieną mokytojo nebeliko.
 
Dramatiškas direktoriaus Tito Taurosevičiaus likimas
 
Neilgai Varniuose dirbo ir antrasis gimnazijos direktorius Titas Taurosevičius. ,,Advokatas, nepanoręs juo būti esant sovietinei santvarkai“, – rašo apie jį V. Jačionytė–Martinėnienė. 1945–1946 mokslo metais pakeitęs į Plungę išvykusį J. Gūžį, T. Taurosevičius pasirodė esąs geras administratorius, griežtas mokiniams ir mokytojams. Dėstė lotynų kalbą. Daug dėmesio skyrė sportui, saviveiklai. Jam vadovaujant mokykla išaugo iki pilnos gimnazijos. Direktorius dėjo visas pastangas, kad būtų suremontuotas kunigų seminarijos (vėliau – kareivinių) pastatas ir gimnazija turėtų tinkamas darbui patalpas. T. Taurosevičius visą laiką ieškojo naujų gerų mokytojų. Mokytoja V. Jačionytė prisimena: ,,Direktoriaus nemėgo Vykdomojo komiteto pirmininkas, skundė jį ministerijai. Todėl direktorius buvo priverstas išsikelti į Mažeikius.“ To sudėtingo laiko gimnazistė I. Dambrauskaitė laiške šiuolaikiniam mokyklos jaunimui rašo: ,,Mes irgi nebuvome kokie superšventieji. Ir kentėjome, ir mylėjome, ir pykome… Man dabar gėda, kad pykdavome ant savo mokytojų, ypač ant direktoriaus Tito Taurosevičiaus, kad jis domisi, kur mes vaikščiojam vakarais, kad stengiasi apsaugoti nuo pavojų. Į viską žiūrėjome pro savo vaikiško idealizmo akinius, be kompromisų. Daug ko nesupratome, nežinojome. Ne vienas mokytojas tada turėjo slėpti savo tikrąsias pažiūras, gyveno savo slaptą gyvenimą, bijojo dėl savęs ir norėjo apsaugoti mus. Gal ir apsaugojo. Suėmimai ir trėmimai prasidėjo jau mums baigus gimnaziją. Ir pats direktorius buvo ištremtas. Nežiūrint mano išdaigų, jis visada man padėjo, skatino baigti mokyklą aukso medaliu. Jį gavusi lengvai įstojau į universitetą.“
 
O tais 1946 m. rašytame dienoraštyje Irena, šešiolikmetė moksleivė, svarstė labai drąsiai: ,,Mano viena svajonių – tapti partizane ir kovoti už Tėvynę. Ak, kaip tai būtų kilnu ir gražu!“ Galima suprasti, kodėl direktorius taip sekė savo mokinių žingsnius ir ko jis bijojo, norėdamas apsaugoti būsimus ,,einšteinus ir galilėjus“ ateities Lietuvai. Tame pačiame Irenos dienoraštyje yra ir kitas įrašas. Visą naktį išlaikyta NKVD pastate, kur buvo tardoma bandant ką nors įtartino sužinoti apie direktorių, ji liko tvirta: ,,Kai sėdėjau pas tardytoją, girdėjau už sienos moters klyksmą: ,,Jėzau Marija, nemuškit!“ Bet laikiausi. Geriau aš nukentėsiu, nei kito nelaimės ar ištrėmimas gulėtų ant mano sąžinės.“ O juk neseniai buvo supykusi ant direktoriaus, kad už visai nekaltą ,,robaksiuką“ jie, keli gimnazistai, buvo svarstomi ir net grasinama šalinti iš gimnazijos. ,,Mokytojai barasi už neišmoktas pamokas, nė nepagalvoję, kur naktį buvome, kur sukasi mūsų mintys, kankina savo pamokslais ir pažymiais, graso šalinti iš gimnazijos už menkiausią nieką… O nuo vieno mūsų žodžio priklauso jų likimas…“
 
Geriausiai apie direktorių T. Taurosevičių Varniuose žino buvęs mokytojas Algirdas Jonas Purtokas, 1948–1951 metais gyvenęs pas jį ir jo išlaikomas. T. Taurosevičiaus žmona buvo gydytoja stomatologė Romualda Trečiokaitė, Marijos Purtokaitės–Trečiokienės, iki 1938 metų dirbusios Šiaulių gimnazijoje mokytoja, duktė. Jie susipažino Varniuose, čia ir susituokė.
 
Gimė Titas Taurosevičius Beržės kaime, Varnių valsčiuje, 1910m. Sausio 1 d. ūkininkų šeimoje. Tėvai buvo pirkę žemės iš kunigo A. Juozapavičiaus. Tėvas – Benediktas, motina – Morta Daujotaitė. Nuo 1924 m. Titas mokėsi Kražių gimnazijoje. Po 6 klasių buvo įstojęs į Telšių kunigų seminariją, bet buvo pašalintas iš 3 kurso. Vėl grįžo į Kražių gimnaziją, ją baigė ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 1938 m. baigęs advokatavo Kelmėje. 1944 m. atvyko į Kuršėnus, mokytojavo, o 1945 m., kaip jau rašyta, tapo Varnių gimnazijos direktoriumi. Priverstas palikti Varnius, T .Taurosevičius 1947–1948 metais dirbo direktoriumi Mažeikių gimnazijoje, 1948 mokytojavo Eržvilke, 1950 m. persikėlė į Laukuvą ir dirbo Rietavo apskrities sveikatos skyriaus ūkio dalyje. 1951 m. trėmimo metu buvo suimtas ir nuvežtas į Plungės geležinkelio stoties vagonus. Jo žmona Romualda su mėnesio dukrele Birute pati pasiprašė į tremtį drauge su vyru. Šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą ūkio darbams. Gali būti, kad T. Taurosevičiaus tremtis buvo nulemta jau Varniuose. Išlikusiame Varnių mokyklos komjaunimo organizacijos metraštyje rašoma: ,,1946–1947 metų pirminę komjaunimo organizaciją sudarė 8 nariai (pavardes praleidžiu – nenoriu piktų anoniminių skambučių. – V. V.). Sekretorius – J. Š. Deja, po poros mėnesių paaiškėjo, kad jis, nacionalisto mokyklos direktoriaus T. Taurosevičiaus priverstas, priklauso pogrindinei nacionalistinei organizacijai. Komsorgu išrenkamas atsidavęs komjaunuolis V. R. 1949–1950 m. komjaunimo sekretorius ir komjaunuoliai St. S ir J. N. su ginklu rankose vyksta į kovines operacijas naikinti buržuazinių nacionalistų likučių.“ Taigi iš Varnių T. Taurosevičius jau išsivežė nacionalisto etiketę, o tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui. (Reikėtų pridurti, kad komjaunimo sekretorius turėdavo teisę net vizituoti mokytojų pamokas).
 
Iš Sibiro Taurosevičių šeima grįžo 1956 m. Titas dėstė rusų kalbą Pajūrio žemės ūkio technikume, nuo 1959 m. – Plungės centrinėje ligoninėje dirbo vyriausiojo gydytojo pavaduotoju ūkio rekalams. Mirė Plungėje 1972 m. Dukra Birutė – gydytoja pediatrė Kaune.
 
T. Taurosevičius turėjo 4 seseris. Dvi iš jų palaidotos Varnių kapinėse: Adolfina Vismantienė, mirusi 1961 m., ir Zofija Kairienė, garsaus Lietuvos lakūno Jurgio Kairio mama, palaidota šių metų pavasarį. Telšių ligoninėje dirba T. Taurosevičiaus vaikaitis Artūras, gydytojas traumatologas.
 
Truputis žinių apie Henriką Mejerį
 
T. Taurosevičiui išvykus, nuo1949 iki 1951 m. direktoriumi dirbo Henrikas Mejeris. Tai buvo nepaprasta asmenybė, eruditas, be galo humaniškas žmogus. Kilęs iš Žemaitijoje žinomos Mejerių giminės, vertėjos, rašytojos, pedagogės Barboros Mejerytės gentainis, H. Mejeris taip pat turėjo didelių kūrybinių gabumų. Išliko periodikoje publikuotų jo novelečių, vaizdelių gamtos tema. Administracinis darbas jam nebuvo prie širdies, bet buvo labai humaniškas, mylėjo mokinius. Buvę mokiniai prisimena: jis niekad nebardavo, retai pakeldavo balsą, neskubėdavo rašyti nepatenkinamo pažymio, bet būdavo gėda neišmokti jo užduotos pamokos. Buvo baigęs vokiečių kalbą ir lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, galėjo mintinai cituoti ilgiausias tiek vokiečių, tiek lietuvių rašytojų ištraukas. Ypač mėgo V. Mykolaitį–Putiną.
 
Varnių gimnazija nebuvo pirmoji H. Mejerio darbovietė. Vokiečių okupacijos metais jis buvo pirmasis Laukuvos gimnazijos direktorius, kai 1943 m. gimnazija buvo atkelta iš Šilalės į Laukuvą. Sovietmečiu H. Mejeriui teko kentėti už tai, kad keletą kartų jis buvo vokiečių pakviestas vertėjauti tardymo metu. Nors vertėjas iš paskutiniųjų stengėsi padėti tardomiems žmonėms, į nieką neatsižvelgta – suimtą mokytoją išvežė į Šilalę, po to – į Tauragės kalėjimą ir į tremtį į Sibirą. Pasakojama, kad išvežant H. Mejerį laukuviškiai būriu susirinko palydėti jų mylimo gimnazijos direktoriaus, ėjo paskui vežimą iki pat Šilalės (jo buvusios mokinės Doros Kaganaitės – Tallat Kelpšienės liudijimas).
 
Varnių mokykloje išdirbęs apie 30 metų, iš pradžių direktoriumi, paskui mokymo dalies vedėju, H. Mejeris paliko čia nepaprastai šviesų pėdsaką. Visada ramus, taktiškas, jis mokėdavo rasti paguodos žodį susikrimtusiam kolegai, užtarti kokio nors kerštingo vizituotojo puolamą jauną mokytoją. Kai mokykloj kildavo panika sužinojus, kad tuoj tuoj užgrius kokia komunistinio auklėjimo tikrintojų brigada iš rajono ar ministerijos, užtekdavo ramios Vedėjo (taip jį vadinome) šypsenos ir žodžių: ,,Ko bijot? Juk nuo Žemės rutulio nenustums.“ Mokytojoms, tyliai burnojančioms, kad tiek daug laiko atima privalomi politšvietimai, kurie iki gyvo kaulo nusibosta, jis, gudriai šyptelėjęs, tarstelėjo: ,,O man nenusibosta…“ Mokytojos nustebo – iš Vedėjo to nesitikėjo! ,,Aš per tą laiką mintyse pasiruošiu visoms rytdienos pamokoms“, – paaiškino jis.
 
H. Mejeris sunkiai išgyveno atsisveikinimą su mokykla, kai teko išeiti į pensiją, paskui – atsisveikinimą su pamiltais Varniais, savo gražia sodyba Varnelės pakrantėje, Lūksto ežeru, kurį meškeriodamas buvo eilėmis ir proza aprašęs. Po pakartotinio insulto teko glaustis prie vaikų, iš pradžių Kaune, paskui Vilniuje. Žmona yra pasakojusi: kai nebedirbo, kas rytą anksti keldavosi, nusiskusdavo, apsirengdavo kaip į mokyklą, stovėdavo prie lango, pro užuolaidą stebėdavo į mokyklą einančius vaikus, o per veidą riedėdavo ašaros… Laiške iš Vilniaus rašė: ,,Nelengva persodinti medį, augusį vienoj vietoj trisdešimt metų. Bėgti nuo Varnių erdvės, nuo nuoširdžiųjų varniškių, nuo Lūksto ir visų jo gyventojų, nuo Pušyno su storakočiais ir juodagalviais baravykais tikrai nenorėjau. Truputį negerai, kad mano langas išeina į rytus, o Varniai vakaruose…Kada rašiau atsiminimus apie savo didžiąją kelionę, tik pakeldavau akis ir matydavau tolumoje dumiantį traukinį Sibiro žeme. Atsistojus suspindėdavo toliau Baikalas, dar toliau nesunku buvo pamatyti Tolimųjų Rytų sopkas…“ Kitame laiške skundžiasi Vilniumi: ,,Aplinka čia visa kažkokia nežemaitiška. Gavau laišką iš socialinio skyriaus, tai net pavardės ant voko nemoka lietuviškai užrašyti. Sunkus ir atsakingas darbas laukia jūsų, lituanistai. Seniai, dar Varniuose, klausiausi LKP suvažiavimo atidarymo. Juk negirdėjau nė žodžio lietuviškai! O tai buvo aukščiausio Lietuvos organo pasitarimas.“
 
Labai gražus, kaligrafiškas buvo H. Mejerio raštas. Susirgęs rašė labai sunkiai, bet be galo stengėsi, kiekviena raidelė atrodo išpiešta mažais brūkšneliais. Taip parašyti ir poetiškieji prisiminimai apie tais pačiais 1981 metais mirusius mylimus kolegas ir draugus Joną Jucių ir Joaną Brunienę. Maža ištraukėlė iš jų:
 
,,Neprisimenu, ar tai buvo paprastas sekmadienis, ar didesnė šventė(mums, žvejams, tai ,,įprasta darbo diena“). Praleidęs darbingas rytmečio valandas ant ežero, išplaukiau į pakrantę pailsėti, praleisti tvankią vidurdienio kaitrą. Čia, Lūksto paplūdimyje, radau būrį draugų, besidžiaugiančių vasaros malonumais. Kaip paprastai, tuoj atsirado norinčių valtele pasiirstyti. Šitokiu būdu vienu kartu valtyje atsirado mokytojai Jonelis ir Joana. Plaukiant pro Šermukšninę, keleiviai užsigeidė pameškerioti. Visos priemonės čia pat, po ranka. Reikėjo tik noro. O šito abu keleiviai, pasirodo, turėjo. Nedidelis instruktažas ir darbas prasidėjo. Abi mano meškerės ,,dirbo“, taigi jų šeimininkas galėjo ramiai ilsėtis, patogiai atsisėdęs valties gale. O buvo, prisimenu, nuostabiai graži, rami, saulėta diena. Buvo gera vidurdienio tyloje, ramiai besisupančiame laivelyje, ilsėtis, svajoti, džiaugtis, kad gyvename:
 
Slenka valtelė kaip debesėlis
Saulės krašte.
Bangos švininės supas ir tviska
Žvaigždžių rašte…“
 
H. Mejeris paskutiniąsias gyvenimo vasaras praleido Žalpelių kaime, netoli savo tėviškės. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse. Prie kapo duobės šiltais, įsimintinais žodžiais su buvusiu kolega ir bičiuliu iš Varnių vidurinės laikų atsisveikino Albertas Zalatorius.
 
Dar šis tas iš tų laikų
 
1949 metais Varniai tapo rajono centru. Buvo atidaryta daug naujų septynmečių mokyklų, kuriose dirbo jau ir buvę Varnių gimnazijos mokiniai. Pirmasis rajono Švietimo skyriaus vedėjas buvo K. Petraitis. 1951–1952 mokslo metais Varnių mokyklos direktoriumi Klaipėdos apskrities švietimo skyrius atsiuntė IV kurso studentą Juvencijų Lapę. Mokytojams patiko naujasis direktorius, nes buvo labai doras, jautrus, humaniškas, visiems buvo malonu su juo dirbti. Mokėjo bendrauti su žmonėmis: iš senesnių nesigėdijo pats pasimokyti, nebijojo paprašyti patarimo ir neslėpė, kad to patarimo jam reikia. Vyresni mokytojai tai vertino labai teigiamai – direktorius neriečia nosies ir nemenkina patyrusių mokytojų. Jauniems mokytojams stengėsi padėti, užtarė tuos, į kuriuos šnairavo valdžia.
 
Apie ilgokai direktoriavusį Joną Mikalauską kol kas mokyklos muziejus nedaug teturi sukaupęs prisiminimų, o štai direktoriaus Kosto Dabulskio laikotarpis – ištisa epocha, verta atskiro straipsnio. Tikimės, kad atsiras ir buvusių mūsų mokinių, norinčių pasidalinti prisiminimais apie savo mokslo metus, mokytojus, mokslo draugus, taip pat ir Varniuose dirbusių mokytojų mintys, šviesios ar liūdnos – nesvarbu, būtų mums labai vertingos ir įdomios. Juk prisiminimai – vienas iš nedaugelio būdų išsaugoti praeitį, nutiesti tiltelį tarp praeities ir ateities. Antraip mūsų gyvenimas nustotų didelės dalies savo prasmės ir grožio. Tokios mintys kyla skaitant kad ir šią ištraukėlę iš nuostabaus žmogaus, talentingo mokslininko, gabaus literato, 1956–1960 m. mokytojavusio Varniuose, Alberto Zalatoriaus prisiminimų:
 
,,Ketveri metai Varniuose – ko gero, smagiausias mano gyvenimo laikotarpis. Gal todėl, kad buvau jaunas ir labai pasitikėjau savimi, gal todėl, kad mokytojo darbas man sekėsi, o gal todėl, kad sutikau simpatiškų ir dorų žmonių (visada išsaugosiu buvusių kolegų Mejerio, Juciaus, Smilgio atminimą). Per pamokas kalbėdavau su įkvėpimu, mokiniai manęs klausė ir, atrodo, pasitikėjo. Prisimenu, kartą dešimtokai per pertrauką pasikvietė mane, kad aš jiems išspręsčiau kažkokį svarbų klausimą. Nueinu: visi įkaitę, susėdę ant suolų viršaus, akys blizga. ,,Pasakykite, mokytojau, yra Dievas ar nėra?“ ,,Pasakykite, mokytojau, kas yra meilė?“ Sakau: vaikai, čia ne vienos pertraukos pokalbis, paskirkime tam porą pamokų. Pamokas tekdavo tvarkyti pagal sąžinę: tik į žurnalą surašai daugmaž pagal programą, o darai, kaip liepia širdis. Maironiui, Biliūnui, Nėriai pridedi, o Girą ar Guzevičių šuoliais prašoki.<…>. Jaučiau bendraminčių petį, pritariantį žvilgsnį, mokinių dėmesį, ir man to užteko. Vaikščiojau skliautuotais buvusios kunigų seminarijos koridoriais taip, lyg skrisčiau ant teisumo ir drąsos sparnų…“
 
Iš gimnazijos muziejuje sukauptos medžiagos
 
Nuotraukose:
 
1. Varnių pradžios mokyklos mokiniai apie 1930 m. Centre – vedėjas S. Kaupas, jam iš dešinės – mokytoja Rudaitienė, iš kairės – mokytoja Guzikaitė. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – būsimasis literatūrologas A. Sprindis, ketvirta – V. Jačionytė
2. Pirmasis Varnių gimnazijos direktorius Jurgis Gūžys 1934 metais
3. Varnių mokytojai apie 1950 m. su direktoriumi H. Mejeriu 

Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 14.
Voruta. – 2009, gruod. 5, nr. 23 (689), 14,
Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra