Seniausios rašytinės žinios apie kuršius

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Anksčiausias kuršių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose susijęs su Brovalos mūšiu, apie 750 m. įvykusiu tarp danų ir švedų valdovų kariuomenių. Šios žinios, aptinkamos XIII a. pradžios Sakso Gramatiko veikale „Danijos istorija“, vertintinos kritiškai. Reikia pasakyti, kad taip pat abejojama, ar toks Brovalos mūšis apskritai yra buvęs. Kuršių pavadinimas Cori, taip pat ir jau tikėtinų bei konkrečių su jais susijusių įvykių aprašymai randami po 867 m. Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo Rimberto parašytame „Šventojo Anskaro gyvenimo aprašyme“.

Jis vaizduoja danų ir švedų įsibrovimus į Kuršą IX a. viduryje ir kovą dėl dviejų kuršių miestų, taip pat pateikia žinių apie Kuršo administracinę struktūrą ir santykius su skandinavais. Tolesniais šimtmečiais informacijos pastebimai padaugėja. Apie kuršius pasakoja skandinavų sagos, vokiečių dvasininkas ir kronikininkas Adomas Brėmenietis, senovės rusų kronika „Praėjusių laikų pasakojimas“, Latvijos teritorijoje parašytos „Henriko Latvio kronika“ ir „Eiliuotoji kronika“, kiti rašytiniai šaltiniai.
Skandinavų sagos, t. y. pasakojimai-sakmės, kuriose yra ir sakytinių istorinių duomenų, pradėtos užrašinėti XII a. viduryje. Jos sukurtos daug anksčiau ir paveldėtos pasakojant iš kartos į kartą. Sagų kaip istorijos šaltinių patikimumo laipsnis kiekvienu konkrečiu atveju yra skirtingas. Informacijos apie Kuršą randama vienoje iš garsiausių islandų sagų apie Egilį Skalagrimsoną. Jos herojus buvo realus asmuo – pavojingas nesuvaldomo ir atkaklaus būdo vikingas ir skaldas. Egilis gimė apie 910 m., mirė apie 990 m. Būdamas 14–15 metų, drauge su broliu Torolfu jis vyko puldinėti Kuršo. Sagoje yra vertingas kuršių kaimo ir jo gyventojų aprašymas, taip pat aprašoma skandinavų ir kuršių karinė taktika kilus tarpusavio konfliktui. Žinoma, kad tarp kitų Egilio grobio Kurše daiktų buvo kardas, kurį jis praminė Nadr (Angimi) ir kaip savo geriausią ginklą po dvejų metų naudojo mūšyje Anglijoje. Žinių apie skandinavų valdovų kovas su kuršiais pateikia keletas karalių sagų. Šia tema minėtinos „Šventojo Olavo saga“, „Magnaus Gerojo saga“, „Karaliaus Haraldo Hardrado saga“, „Kniutlingų saga“ ir kt.
„Kniutlingų sagoje“ pasakojant apie įvykius, vykusius apytikriai 1114 m. vasarą, kuršiai vaizduojami kaip plėšikai: „Vyrą vadino Vidgautu; jo giminė buvo iš Sembos; tuo metu jis buvo pagonis; jis buvo labai didis ir turtingas pirklys, gerai išmanęs daugelį dalykų. Jis nuolat plaukiojo į prekybos keliones po rytų kraštus. Tai buvo vieną vasarą, kai jis plaukiojo rytuose ir grįždamas namo pastebėjo, kad susivėlino; ir kai jis atvyko prie Kuršo, karo laivuose jo tykojo kuršiai, norėdami jį nužudyti ir apiplėšti. Jis turėjo vieną vienintelį laivą, o kuršiai – daug; jis nematė jokios galimybės jiems priešintis ir jų vengdamas plaukė namo į Sembą. Kuršiai plaukė jam iš paskos ir, norėdami jį užmušti bei apiplėšti, kelią į Sembą užkirto. Jis matė tik dvi galimybes – arba palaukti, kaip jų susitikimas baigsis, arba leistis į jūrą ir skubėti krikščionių žemėn. Kadangi nė viena galimybė neatrodė gera, jis nusprendė leistis į atvirą jūrą Danijos link.“
Nors Kuršo ir kuršių vardas dažnai minimas skandinavų sagose, jis nėra fiksuotas skandinavų runų įrašuose. Pagal tradiciją jie mirusiojo garbei pastatytame antkapyje iškirsdavo įrašą su trumpa informacija apie mirusįjį ir tuos įvykius, kuriuose jis dalyvavo. Gali būti, kad šiuose rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Ventos upės vardas. XI a. vidurio ar antrosios pusės įrašas Šonhemo (Sjonhem) runų akmenyje Gotlande skamba taip: „…Liknatui atminti. Jis mirė Vindau. Dvi seserys pergyveno tris brolius. Hrodvaldas ir Hrodgautas, Hrodaras ir Torsteinas, jie buvo jo tėvo broliai.“ Yra ir anksčiau užrašytų žinių, kurias būtų galima sieti su Venta. Gali būti, kad tai yra jau minėtoje Egilio Skalagrimsono sagoje minima didelė ir neįvardyta Kuršo upė, kurios krantus apie 925 m. aplankė vikingai Torolfas ir Egilis.
Daug vertingos informacijos apie Kuršą ir kuršius yra pateikta Adomo Brėmeniečio po 1074 m. parašytoje Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupijos istorijoje. Joje buvo panaudoti tiek kiti rašytiniai šaltiniai, tiek sakytinės tradicijos ir liudininkų pasakojimai. Tačiau Adomo Brėmeniečio žinios nebuvo išsamios. Štai ką jis žinojo apie kuršius: „…[iš salų] didžiausia yra ta, kuri vadinama Kuržeme (Churland). Kelias iki jos yra aštuonių dienų [trukmės]; tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų, kurie net vilki vienuolių apdarus. Iš viso pasaulio [kraštų] čionai [žmonės] vyksta ieškodami atsakymų, o daugiausia iš ispanų ir graikų. Mums atrodo, kad tai yra ta [pati] sala, kuri šv. Anskaro gyvenimo aprašyme vadinama Chori, kurią tuo metu engė švedai, [versdami] mokėti duoklę.“ Adomas Brėmenietis pirmasis mini ir bažnyčią Kurše, kuri galėjo būti pastatyta po 1070 m.: „Čia dabar kai kurių pirklių pastangomis pastatyta bažnyčia, tam juos paskatino gausios Danijos karaliaus dovanos. Pats karalius, kupinas džiaugsmo dėl [mūsų] Viešpaties [mokymo skleidimo], man papasakojo šitą istoriją.“
Plačiausiai skandinavų sagų tradicijos panaudotos danų istoriko Sakso Gramatiko veikale „Danijos istorija“. Jis parašytas tarp 1185 ir 1220 m. siekiant išaukštinti Danijos karalystę ir jos karalių galią. Pirmojoje dalyje, besiremiančioje sagomis, žinių apie Kuršą ir kuršius yra labai daug, o antrojoje dalyje, kurioje daugiau išvardijami faktai, jų maža. Šiuo aspektu vertingas 1170 m. prie Jarnlokos uosto Elando saloje vykusio danų ir kuršių mūšio aprašymas. Tikėtina, kad jis remiasi liudininkų žiniomis.
Kalbant apie skandinavų rašytinius šaltinius minėtinas dar vienas, pasakojantis apie krikščionybės pradus Kurše. Deja, nuomonės dėl to, kiek jis yra patikimas, skiriasi. Taigi Kuršo vyskupų sąraše paminėta: „Pirmasis Kuršo vyskupijos steigėjas buvo Abelis, šviesiausiasis ir galingasis Dacijos karalius, Danijos karaliaus Valdemaro Didžiojo sūnus. Jis iš tiesų 1161 m. atvyko su dideliu pulku ginkluotų vyrų ir daugeliu karo laivų, apsupo Palangą, užėmė pilį ir nugalėjo juos šventojo kankinio Vito dieną. O per tolesnę Šv. Jono Krikštytojo šventę kovojo su kuršiais ir šlovingai triumfavo; jo nužudytųjų buvo trys tūkstančiai. Likusieji pabėgo. Kai taika Kurše buvo užtikrinta, Dacijos karalius Kuršo vyskupu paskyrė Danijos Lundos bažnyčios kanauninką ir scholiastą Ernemordą sakydamas: „Tu būsi mano namų šeimininkas ir visiems mano žmonėms reikės klausyti, ką tu sakysi.“ Ir sakoma, kad Ernemordas atsakęs: „Karalius įvedė mane į savo namus ir parodė man savo malonę.“ Tas pats karalius 1169 m. siuntė poną Ernemordą į Romą dėl kuršių bažnyčios pripažinimo ir Ernemordo paskyrimo šios bažnyčios vyskupu.“
Reikia pasakyti, kad senosiose Rusijos kronikose apie kuršius pasakojama labai mažai. „Praėjusių laikų pasakojime“ kuršiai šalia žiemgalių, latgalių, lybių ir kt. paminėti tik išvardijant regiono tautas.
Pirmajame reikšmingesniame Latvijos teritorijoje parašytame šaltinyje – „Henriko Latvio kronikoje“, kuri pateikia žinių apie XII a. pabaigos–XIII a. pradžios įvykius, kuršiai vaizdžiai apibūdinti kaip kariai ir plėšikai. Jie veikė jūroje ir sausumoje tiek Latvijos teritorijoje, tiek Gotlande, Švedijoje, Danijoje ir kitur. Pavyzdžiui, įsitvirtinę šiaurės Kurše, jie išvijo vendus nuo Ventos upės, o vėliau ir iš Rygos vietovės. Ypač reikšmingi yra 1210 m. jūros mūšio Zundos sąsiauryje ir Rygos miesto puolimo aprašymai. Kuršiai taip pat parodyti kaip organizuota bendruomenė, dalyvaujanti regiono politikoje, sudaranti įvairias sutartis.
Palyginti su „Henriko Latvio kronika“, „Eiliuotojoje kronikoje“, kuri pasakoja apie įvykius nuo XII a. vidurio iki 1290 m., žinių apie Kuršą ir kuršius yra gerokai daugiau. Tai ir suprantama, nes minėtasis rašytinis šaltinis pasakoja būtent apie Kuršo užkariavimą. Jame randama informacijos apie kuršių centrus Talsus, Embutę, Kuldygą ir kt., taip pat apie naujas kryžiuočių pastatytas pilis Kuldygoje ir kt. Kuršiai apibūdinami kaip nuožmūs kariautojai. Kronikoje pateikiama žinių apie didžiuosius mūšius. Ypač svarbus 1260 m. Durbės mūšio aprašymas. Kronikos autorius mini ir svarbiausias taikos sutartis.
Kaip Kuršo nukariavimo ir tam tikras vėlesnės istorijos pažinimo šaltinis reikšmingos yra ir kelios kronikos, pasakojančios apie kitų baltų tautų kovas su kryžiuočiais. Šia proga būtina paminėti Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“. Joje aprašyti įvykiai nuo 1190 iki 1326 m. Štai ką jos autorius kalba apie Durbės mūšį: „1260 m. po Kristaus gimimo Livonijos ir Prūsijos broliai surinko galingą karo jėgą, kad pristatytų maisto Šv. Jurgio pilies broliams, ir kai jie prisiartino prie šios pilies, pasirodė šauklys, sakydamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių kardu ir ugnimi niokoja vieną Kuršo žemės dalį, lieja daugelio krikščionių kraują, išsiveža nelaisvėn paimtas moteris ir vaikus drauge su gausybe kito grobio. Kai broliai ir visa kariauna, išgirdusi tai, rengėsi kovai, kad išvaduotų iš priešo rankų sielas, išpirktas Jėzaus krauju, vienas kilmingasis iš Pomezanijos vardu Matas, Pipino sūnus, brolio Henricho, maršalo, paklaustas apie tai, kokiu būdu reikėtų užpulti priešus, atsakė: „Paliksim savo žirgus atokiau, kad nebūtų pagundos prie jų grįžti, ir eisime pas juos pėsti, taigi žmonės, negalėdami tikėtis žirgų pagalbos, liks mūšyje, nes kitaip, be abejonės, leisis bėgti.“ Jo patarimams priešinosi Danijos karaliaus riteriai iš Revelio ir daugelis kitų, tvirtindami, kad dėl šarvų sunkumo jie negalės kovoti be žirgų. Po to atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad jei Dievas krikščionims siųs pergalę, šie jiems grąžintų moteris ir mažus vaikus. Nors broliai buvo visiškai pasirengę patenkinti jų prašymus, paprasti Prūsų ir Livonijos žmonės prieštaravo, pranešdami, kad elgsis su savo belaisviais pagal tradiciją, kurios ligi šiol laikėsi kare. Dėl to kuršiai išlaikė tokį priešiškumą tikėjimui ir krikščionims, kad tuomet, kai broliai pradėjo kautis su lietuviais, jie visai kaip atsimetėliai nuo tikėjimo puolė krikščionis iš užnugario, ir kadangi lietuviai kovojo priešakyje, kuršiai – užnugaryje, tai beveik visa abiejų žemių liaudis, pametusi ten brolius ir jiems ištikimus žmones, išėjo [iš mūšio lauko]. Nuo to laiko kai kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai prisijungė prie brolių; vienas iš jų, sembas Sklodo iš Kvedenovo, Nalubo tėvas, sušaukęs savo gimines ir draugus, pasakė: „Šiandien prisiminkite brolių ne kartą dovanotų drabužių grožį ir tegu jūsų kūno drabužis atmindamas tą spalvą pasidengia žaizdų krauju, ir atmindami medaus ar gėrimo, jūsų ne kartą gauto iš jų rankų, saldumą, išgerkite dabar piktos mirties kartumą, jausdami tikrą tikėjimą amžinąja Trejybe.“ Po to jie vyriškai stojo mūšin ir kovojo beveik kaip naujieji Makabėjai, ir įvyko ten didelis mūšis, ir daugelis krito abiejose pusėse.
Galiausiai po ilgo galynėjimosi broliai, esant tokiai Dievo valiai, buvo sumušti, nes visa jų kariaunos jėga buvo palaužta pabėgus pėstininkams, ir krito šioje kovoje Šv. Margaritos dieną kuršių žemėje lauke netoli Durbės upės brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Heinrichas, Prūsijos maršalas, o kartu su jais 150 brolių, o iš Dievo žmonių tokia daugybė, kad apie tokią jų daugybę nesu girdėjęs. Po šių skerdynių priešai persekiojo bėgančius, kurie buvo tapę tokie bailūs, kad trys ar keturi priešai nužudydavo šimtą krikščionių arba jie labai sunerimę bėgo. Taigi mūsų priešai, sustiprėję įgydami gausybę karo grobio, žirgų ir ginklų, išplėštų iš tokios daugybės tūkstančių nužudytųjų, ir šiandien džiūgauja dėl savo galios.“
Žinių apie karą, susidūrus Livonijos ordino, Kuržemės vyskupo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesams, XIV a. pateikia Hermano Vartbergės „Livonijos kronika“. Autorius pasakoja apie įsiveržimus į Kuršą, Lietuvą ir kitur, kuriuose dalyvavusiose kariaunose būta ir kuršių.
Labai vertingi rašytiniai šaltiniai apie XIII a. Kuršo istoriją yra taikos ir pasidavimo sutartys. Ne visi jų tekstai išlikę iki mūsų dienų. Reikšmingiausi iš žinomų su kuršiais susijusių dokumentų yra 1230 ir 1231 m. taikos sutartys, 1267 m. pasidavimo sutartis. Minėtuose dokumentuose, be taikos ar pasidavimo fakto konstatavimo, yra ir ekonominių ar kitokio pobūdžio žinių. Taip pat reikšmingos žemių dalybų sutartys. Daug informacijos apie Kuršo žemes ir jose esančius kaimus aptinkama 1252 ir 1253 m. dokumentuose.
Dar ypač reikia paminėti kuršių kilmingųjų (ķoniņi) lenų raštus. Tai yra dokumentai, kuriais vasalams būdavo suteikiamos teisės į kokį nors naudojamą turtą. Taigi Kuršo užkariavimo metu susidarius naujoms sąlygoms tam tikriems kuršių bendruomenės atstovams pavyko išsaugoti savo nuosavybę ir ją juridiškai fiksuoti. Seniausias žinomas kuršių kilmingųjų leno raštas datuotas 1320 m. gegužės 6 d. Jame teigiama: „Visiems tikintiems Kristų, kurie šį raštą regės ir girdės, Vokiečių ordino brolių magistras Livonijoje G[erhardas] [siunčia] sveikinimus visų Išganytojo vardan. Šiuo [raštu] norime aiškiai paskelbti, kad, remdamiesi mūsų išmintingųjų brolių patarimu ir pritarimu, jo pateikėjui Tontegodei ir jo paveldėtojams esame suteikę leno du arklus žemės, kurią jo velionis pirmtakas Krišjanis kadaise buvo valdęs šiose ribose: einant Cerandės upe aukštyn iki ežero, paprastai vadinamo Syp (Vilgalės ežeras), toliau iki medžiuose išraižytų kryžių, pagal kryžius ir kitus ženklus grįžtant atgal prie minėtos Cerandės upės iš kitos pusės. [Visa tai] turėti savo galioje ir su visais priklausiniais amžinai valdyti [tomis pačiomis] teisėmis, kaip likusieji ordino vasalai Kurše valdo savo sritis. Tam patvirtinti prie šio [rašto] prikabintas mūsų antspaudas. Duota Daugavgryvoje trečią dieną prieš Šeštines Viešpaties 1320 m.“

Iš: Jānis Asaris, Vitolds Muižnieks, Arnis Radiņš, Ingrīda Virse, Irita Žeiere.
Kurši senatnē. Rīga: Latvijas Nacionālais vēstures muzejs, 2008

Vertė Daiva Murmulaitytė

www.culture.lt

Ainos Alksnės-Alksnītės piešinys

Nuotraukoje: Jarnlokos mūšio pirmoji diena

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra