Autorius: Voruta Data: 2016-04-02 , 09:57 Spausdinti

Vlado ir Veronikos Kulbokų Vilniaus universiteto bibliotekai padovanotas unikalus – 1209 m. rašytas pergamentas. (Vilniaus universiteto bibliotekos nuotr.)

Audronė VIKTORIJA ŠKIUDAITĖ, draugas.org

Kovo 11-osios švenčių dienomis Lietuvos radijas transliavo reportažą iš Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų rankraščių skyriaus, veikiančio centriniuose universiteto rūmuose Vilniaus senamiestyje (Universiteto g. 3). Reportaže buvo pranešta įdomi naujiena – Vilniaus universiteto bibliotekos seniausias turimas dokumentas yra jau Lietuvos nepriklausomybės metais padovanotas išeivijos lietuvio. Žurnalistei Vitai Ličytei retų spaudinių skyriaus vedėja Virginija Galvanauskaitė ir rankraščių skyriaus bibliotekininkė Nijolė Šulgienė su nuostaba papasakojo, kad vieną 1993 m. dieną į bibliotekos rankraštyną atėjo du mieli pagyvenę žmonės – Vladas ir Veronika Kulbokai, kurie į Lietuvą buvo atvažiavę pirmą kartą po 50 metų, ir pranešė, kad bibliotekai nori padovanoti vertingą dovaną. Vladas Kulbokas iš vidinės švarko kišenėlės išsitraukė į 3 dalis sulenktą nediduką, 1209 m. rašytą dokumentą – vos didesnį už delną pergamento lapelį. (Žurnalistė nusistebėjo, kad jis tik dviem šimtais metų jaunesnis už Lietuvos vardą, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtą 1009 m.)

Radijo laida paskatino apie šią retenybę ir jos dovanotojus sužinoti daugiau. Pasirodo, apie Kulbokus ir šį pergamentą „Lituanistikoje” 2005 m. yra rašiusi senųjų rankraščių specialistė Irena Katilienė. Jos straipsnyje sakoma, kad seniausią amžiumi pergamentą Rankraščių skyriui Vladas Kulbokas  (g. 1908 m. balandžio 6 d. Našiškiuose, Vilkaviškio valsčiuje; m. 2000 m. gruodžio 24 d. Putname, JAV) perdavė su tokiu prierašu:

„1209 m. pergamentas gautas 1933 m. Plungėje iš 4-os klasės mokinio Gadeikio, kurio tėvas dirbo dvarininko prancūzų kilmės didiko Choiseulio dvare. Choiseuliui pasitraukus, jo biblioteka buvo išdraskyta. Mokinio Gadeikio tėvas pergamentą dovanojo sūnui, o jis man. Pergamentas apkeliavo Austriją, Vokietiją, Ameriką. Po ilgo gulėjimo banko seife nutariau grąžinti į Tėvynę. Vladas Kulbokas, 1940– 1942 m. Vilniaus m. gimnazijos (A. Mickevičiaus vardo) mokytojas, 1942–1944 m. Švietimo valdybos patarėjas vadovėlių reikalams. 1993.VI. 2”.

I. Katilienė pateikia daugiau žinių ir apie pergamento perdavėjus Vladą ir Veroniką Kulbokus. Jie 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Vladas Kulbokas – pedagogas, literatūros tyrinėtojas, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir nuo 1932 m. mokytojavęs Plungės gimnazijoje, mokytojų seminarijoje, vėliau – Pasvalio aukštesniojoje komercijos mokykloje, nuo 1939 m. pabaigos iki pasitraukimo dirbęs Vilniuje švietimo srityje. Rinko tautosaką, žodžius „Lietuvių kalbos žodynui” (užrašė apie 10 tūkst. žodžių). Išeivijoje taip pat dirbo pedagoginį darbą, 1945–1947 m. studijavo romanistiką Tubingeno universitete. Nuo 1949 m. persikėlė į JAV, į Bostoną. Ten dėstė lituanistinėje mokykloje, buvo jos vedėjas, dirbo Bostono koledžo bibliotekoje. Taisė „Lietuvių enciklopedijos” (LE), pedagoginių leidinių, vadovėlių kalbą. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje („Aiduose”, „Ateityje”, „Darbininke”, „Drauge”), parašė nemažai monografijų apie lietuvių literatūros kritiką bei literatūrą tremtyje ir kt. Buvo Lituanistikos instituto narys, priklausė LKMA, Lietuvių rašytojų draugijai.

Veronika Maminskaitė-Kulbokienė (g. 1911 m. Lygumų kaime, Švenčionių r.; m. 2000 m. JAV) – taip pat pedagogė, visuomenės veikėja. Vilniaus universitete studijavo geografiją, dirbo Lietuvos mokslo draugijos muziejuje, dėstė Vytauto Didžiojo ir Kunigaikštienės Birutės gimnazijose, aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių organizacijų veikloje. Išeivijoje dirbo pedagoginį darbą jos pačios įsteigtoje lituanistinėje „Saulės” mokykloje, ilgai jai vadovavo. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, kurį laiką redagavo mergaičių skyrių žurnale „Vytis”, LE parašė per 300 straipsnių apie Vilniaus krašto vietoves, lietuviškas organizacijas, asmenis. Parašė atsiminimų knygą, parengė ir išleido kompozitoriaus J. Siniaus kompozicijų rinkinį ir kt., aktyviai dalyvavo įvairių moterų organizacijų veikloje. LKMA narė, dalyvavusi rengiant jos suvažiavimus ir pan.

Pergamentą perskaičiusi senų rankraščių tyrinėtoja Irena Katilienė pateikia tokį pergamento turinį: tai Le Manso vyskupo Hamelino raštas, kuriuo jis vienuoliams iš Švč. Mergelės Marijos de Castelli? vienuolyno dovanoja žemes ir vynuogyną. Tyrinėtoja 2005 m. „Lituanistikoje” rašė:

„Mūsiškio pergamento teksto informacija nėra artima lietuviškai aplinkai. Aštuonių amžių senumo faktai, susiję su sunkiai išaiškinama vietove Prancūzijoje, bei dokumente minimi asmenys priklauso istorijos miglomis užklotai praeičiai. Tekste minimas Hamelinus episcopus cenomanensis [Le Manso vyskupas Hamelinas] dovanoja savo vynuogynus Palaimintosios (lietuviškai verstume – Švenčiausiosios) Marijos vienuolyno [neaišku, kokio – cistersų, bernardinų ar kt.] broliams. Apie Hameliną pavyko rasti tiek žinių: 1190 12 01 išrinktas vyskupu, 1218 10 31 atsistatydino.

Le Mansas (Cenomanum) – miestas šiaurės rytų Prancūzijoje Sarthe departamente, prie Sarthe upės; sena vyskupų rezidencija, dabar garsėjanti sportinių automobilių ištvermės lenktynėmis, minima dar Ptolemėjaus, istorijoje žinomas romėnų miestas Suindinum, arba Vindinum, buvęs aulerkų cenomanų (cenomani aulerci) (vienos didžiausių keltų genties, gyvenusios dab. Sarthe departamento teritorijoje) sostinė Gallia Lugdunensis provincijoje…

Tekste minimi broliai – galbūt bernardinai. Sunkiai įskaitomas vietovardis Treveia ar Troveia – galbūt Trèves kaimas (Maine et Loire departamente), nors nėra jokių garantijų, arba Troyes miestas (Aube departamente), lotyniškai Trecensis, o gal ir dar kokia kita vietovė. Asmenvardžiai: Viljamas (Wills) – vadinamas mūsų pirmtaku, vadinasi, ankstesnis Cenomano vyskupas; Garnerijus (Garnerius), Baltramiejus (Bartholomaeus), Matas (Maths) – tikriausiai garbingi savo epochos žmonės, tačiau mums jų vardai ne ką tesako.

…Rankraštis rašytas lotynų kalba, vėlesni įrašai prancūzų k. Teksto apimtis – 16 eilučių, formatas – 19×14 cm. 2001 m. dokumentą restauravo D. Jonynaitė”.

Tyrinėtoja sako, kad pergamentas į Lietuvą atkeliavo su Augusto Šuazelio šeima. „Šuazelių (Choiseul) sena ir garbinga giminė, kilusi iš Prancūzijos Haute-Marne departamento, Choiseul vietovės. Mus labiausiai domina Augustas [Ogiustas] Gufjė-Šuazelis (Choiseul-Gouffier Marie Gabriel Floran August, 1752-1817) – prancūzų diplomatas ir archeologas, Prancūzų akademijos narys. Užsidegęs tyrinėti antikos pasaulį, metęs karo tarnybą (24 metų jau buvo tapęs pulkininku), išvyko į Graikiją drauge su keliais dailininkais ir mokslininkais, trejus metus piešė paminklus, studijavo liaudies buitį, rinko padavimus, kuriuos vėliau Prancūzijoje išleido. Už tai išrinktas Prancūzų akademijos nariu. Paskui dirbo ambasadoriumi Konstantinopolyje, o 1791 m. atsidūrė Londone. Po Burbonų žlugimo pasitraukė į Sankt Peterburgą, kur pelnė imperatorės Jekaterinos II didžiausią palankumą.

Caras Pavlas I jam suteikė slaptojo patarėjo, Dailės akademijos prezidento ir Imperatoriškosios bibliotekos direktoriaus vardą. 1797 m. šis caras Platelių dvarą ir jo apylinkes (po 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Plateliai atiteko Rusijai) padovanojo Augustui Gufjė-Šuazeliui. 1801 m. dovanojimą patvirtino caras Aleksandras I. Pagal išlikusius dokumentus, saugomus Žemaičių „Alkos” muziejuje, Šuazeliams dvaras oficialiai perduotas 1807–1808 m. Pastoviau dvare apsigyveno Augusto Šuazelio-Gufjė sūnus Antuanas Lui Oktavijus, kurio antroji žmona buvo Sofija Tyzenhauzaitė, prancūzų kalba parašiusi ne vieną istorinį romaną. Grafai Šuazeliai Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Po 1940 m. Platelių dvaro palikimas atsidūrė Žemaičių „Alkos” muziejuje”.

Tyrinėtoja dar priduria žinių ir apie pergamentą – tai pirmiausia rašymo medžiaga, pagaminta iš gyvūno odos. Pavadinimas kilęs nuo Pergamo miesto Mažojoje Azijoje, nors ryšys nėra visai aiškus. Pasak Plinijaus, pergamento išradėjas buvęs Pergamo karalius Eumenėjas II (195-158 m. pr. Kr.), priverstas ieškoti medžiagos rašymui dėl to, kad esą Ptolemėjas išleidęs draudimą išvežti iš Egipto papirusą. Tačiau moksliniai tyrimai šios versijos nepatvirtina. Oda rašymo tikslams buvo naudojama nuo labai senų laikų (XX a. pr. Kr.) ir pergamentas gamintas dar prieš Eumenėją. Galbūt jo valdymo laikais pergamento gamyba buvo patobulinta, o Pergamas tapo svarbiu jo produkcijos centru. Jau II a. po Kr. pergamentas ėmė konkuruoti su papirusu dėl galimybių jį gaminti savame krašte iš vietinių žaliavų, geriau tinkamą rašyti kodeksams ir panaudoti abi puses, taip pat iliuminuoti. Pergamentą pradžioje gamindavo daugiausia vienuolynai, vėliau, atsiradus miestams (nuo XII a.), jį gamino pergamentininkai (pergaminarii, membranarii). XIV a. pergamentą išstūmė popierius, nors ir toliau XV ir XVI a. jis buvo naudojamas iliuminuotiems rankraščiams.

Smalsu būtų ir daugiau sužinoti apie Vilniaus universiteto biblioteką, kur senų spaudinių ir rankraščių lobyne saugomos tokios retenybės kaip II Lietuvos statutas, Mikalojaus Daukšos ir Martyno Mažvydo „Katekizmas” ir kt., bet apie tai kitą kartą.

Beje, Vilniaus universiteto bibliotekos atstovės kvietė apsilankyti šioje mokslų šventovėje ir patikino, kad visos čia saugomos retenybės lankytojams yra prieinamos.

http://www.draugas.org/seniausias-vilniaus-universiteto-bibliotekos-dokumentas-iseivijos-lietuvio-dovana/

Išeivija Irena Katilienė, pergamentas, Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų rankraščių skyrius, Vladas ir Veronika Kulbokai