Senasis kuršis Eduardas Jonušas (Pirmoji dalis)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Atkakęs Neringon, būtinai susidursi su Eduardu Jonušu – ne, ne su juo asmeniškai (dabar atsitiktinio susitikimo tikimybė su „krėslelyje“, tegu ir smagiai važiuojančiame, sėdinčiu, Likimo smarkiai kresteltu žmogumi itin reta), bet – sustojęs senųjų Nidos kapinaičių pakraštėlyje prie surinktų, atkurtų, jau vėjo–lietaus nudrengti spėtų krikštų, būsi pastovėjęs prie „Jonušo krikštų“, Pervalkoje turėsi progos pasveikinti Jonušo Liudviką Rėzą, o Juodkrantėje – prasilenkti su jo Ragana…
 
Dar, ko gero, išgirsi apie pastatytą kurėną, nutapytus paveikslus, – ir vis tiek dar liks galimybė nustebti: oho, ir čia Jonušo!.. Tokia nuostaba ištiko mane nutarus galiausiai aplankyti Kuwerto kapą – Thomo Manno muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės pasiteiravusi, koks kelias arčiausias, iškart net nesuvokiau, ką reiškia jos sulinksėjimas: taip, taip, Eduardas tiek pasidarbavo!.. Sukirbėjusį smalsumą galėjau uždelsti – pokalbis su žymiuoju neringiškiu liaudies meistru Eduardu Jonušu – p. Vitalijai tarpininkaujant – jau buvo sutartas…
 
I. Paminklai kopų apželdintojams ir jų mįslės
Paties G. D. Kuverto gatve nuskubėjau į Nidos pakraštėlį, kur solidi medinė rodyklė nukreipė mano žingsnius pušyno takeliu link buvusių miškininkų kapinaičių, dailiai ir šiandien aptvertų medine tvora. Įžengus pro jų vartelius, žvilgsnis pirmiausia užkliudė ne itin „autentišką“ seną (neveikiančią, kaip patyriau) vandens pompą, tada tarp kelių tik borteliais įrėmintų kapelių išskyrė masyvų metalinį paminklą…
 
Vėliau, jau grįžusi Vilniun, atsiverčiu doc. dr. Nijolės Strakauskaitės glaustai informatyvų leidinuką „Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius“ (2005) ir randu man kilusios mįslės – kieno šis kapas ir kam šis paminklas – įminimą: „Paminklas pirmajam Nidos apylinkių apželdintojui Georgui Davidui Kuwertui, mirusiam 1856 m. Mielaukiuose (dab. Zalesjė), pastatytas 1864 m. ant čia palaidoto tėvo kapo“ (p.114). Gi ėmusi studijuoti iškaltąjį solidaus paminklo įrašą, patyriau, jog: „Hier ruhet in Gott /der weiland [buvęs] /Posthalter in Nidden /GOTLIEB DAVID KUWERT/ geb. Im Jahre des Herrn /1748/ gest. Am 21 Juli anno /1827“. Bet juk aš ėjau prie paminklo Georgui Davidui! Ak taip, kitoje pusėje lotyniškas įrašas: „Cujus filius/ George David Kuwert /ab anno 1828 Mehlawischkensis/ morius anno 1856/ primus incepit/ Niddensem Tristem/ solitudinem his silvae/ arboribus arbustare“. Ir dar, matyt, paminklo autoriaus duomenys: G.Heim/Koeng. i. Pr./1864… (Lotynistės jau Vilniuje padėjo suprasti: „Kurio [jo] sūnus George‘as Davidas Kuwertas, nuo 1828-ųjų – mielaviškietis, miręs 1856-aisiais, pirmasis pradėjo apsodinti liūdną Nidos dykynę šiais miško medžiais“).
Tad kitą rytą pasukusi taku jūros link, suradusi pušynėlyje į akis krentantį „pamariečių“ namelį su ir privaloma, ir papildoma–muziejine puošyba, maloniai priimta šeimininkų – Vitalijos ir Eduardo Jonušų, galiausiai su savo pašnekovu įsikūrusi romantiškame sodelyje (akis vis užkliudydavo žalumoje tamsuojančią žvejų valtį, hm, kurėną?), pirmiausiai ir ėmiau kvosti: kodėl p. Vitalija man kalbėjo apie Jūsų darbą prie paminklo Kuwertui – negi tai ne originalas?
 
Ne, originalą sudaužė metalo laužui – tuoj po karo, kai atvažiavo gyventi naujakuriai. Gavo už metalą 3 rublius. Ir dabar viską renka – „apvalė“, kur tik koks aliuminis… Paminklas buvo juvelyriškai atlietas – man nebuvo sunku pasidaryti iš nuotraukų brėžinukus; buvo likę nuotraukų, buvo mastelis… Miškininkai išsaugojo, jie man padėjo, kapelius sutvarkė, tvorą aptvėrė. Paminklą Leningrade atliejo.
 
O dar tose kapinaitėse mane suintrigavo vandens pompa – kažin ar ji senų laikų, kažkokia keistoka…
 
Kapinaičių tvarkytojai už pusę litro kažkam tą pompą pardavė; nupirko tarybinę pompelę. Sakiau: kol nebus atstatyta senoji pompa – nepasirašysiu. Tai darbų vykdytojas pasiskundė: „Jonušas nepasirašo“ [Kaip kas turėjote pasirašyti?] Esu autorius tų kapinaičių. O Zaviša sako: „Aš esu vyr. architektas, mano parašas svarbesnis“ – paėmė ir pasirašė. Taip ir liko tokia pompelė…
 
O šiaip vandens pompa, matyt, veikė jau XIX a., kai statytas paminklas?
 
Kai mes gyvenom prieš paštą, tai ten buvo pompa iš senų laikų – pumpuodavom vandenį puikiausiai…
 
Vėl gręžiam savo žvilgsnius į būtas dienas, ir sužinau, kad apželdindamas kopas dar labiau nei Kuwertas nusipelnė toks man negirdėtas Efas…
 
Efas Pilkopėje apželdino kopą – grėsė pavojus, kad ir naujoji Pilkopė bus užpustyta, pirmoji jau buvo užpustyta… Efas palaidotas Rasytės kapinėse.
 
Vėl atsiverčiu N. Strakauskaitės leidinį:

„1803 m. Prūsijos valdžia puolė gelbėti iš pradžių pietinės Kuršių nerijos dalį prie Šarkuvos (dab. Lesnojus), Rasytės (dab. Rybačis) Šį darbą patikėjo danų kilmės inspektoriui Soerenui Bioernui <…>

Minėtinos Nidos pašto stoties savininko Georgo Davido Kuwerto pastangos: 1825 m. jis pirmasis šioje Kuršių nerijos dalyje ėmėsi apželdinimo darbų. Tačiau jam klojosi nelengvai <…>
Bioerno pradėtą apsauginio kopagūbrio formavimą toliau prie Pilkupos (dab. Morskojė) tęsė girininkas Franzas Epha, kopų želdinimui paskyręs daugiau nei 40 metų“. (p. 79)
Šioje knygoje randu ir F. Ephos namelio bei prie jo esančio paminklo nuotraukas (p. 116) Ėhė, betgi mano pašnekovas kai ką nutylėjo, tik Ephos nuopelnus minėdamas – šio paminkėlio autoriai: E. Jonušas, V. Jarutis!
 
Įtariu, kad būsiu dar ko nors neiškvotusi, kokios nors Eduardo Jonušo autorystės neišsiaiškinusi… Na, bet mūsų pokalbis truko bene porą valandų, gijelę po gijelės verpėm turtingo, kūrybingo gyvenimo prisiminimus…
 
II Žemaitiškų šaknų stiprybė?
Man darėsi vis smalsiau – iš kur tas Eduardo Jonušo pasišventimas, toji aistra ne tik pažinti kraštą, kuriame įsikūrė, bet ir ženklinti, įmaterialinti jau nykstančius buvusio pasaulio pėdsakus? Regis, genties šaknys žemaitiškos, taigi tos tradiciškai itin gajos, perkeltos ir į kitą dirvą linkusios savo prigimtiniu bujojimu nustelbti vietinę „augmeniją“… Patyrusi, kad mano pašnekovas gimęs paribyje su Latvija, užkibau už hipotezės: o gal šeima – liuteroniškos tradicijos?
 
Klaipėdos krašte buvau priverstas būti liuteronu. Bet Mažeikiuose, senojoje bažnytėlėje patarnaudavau kunigui… Šeima buvo nereliginga. Kai Vokietijoje mokyklą lankiau, buvau liuteronas. Į Vokietiją traukėmės karo metais. Tėvas jau 1940 m. buvo uždarytas į Kauno kalėjimą kaip šaulių vadas, bijojom Sibiro…
 
O kaip su ta Vokietija? Atsivertusi p. Vitalijos dovanotą Ewaldo Heino dvikalbę knygelę „Cymbala“ (išleistą Vokietijoje), kurioje „Eduardo Jonušo 17-kos paveikslų ciklas“, galėjau pasitikslinti: „g. 1932 m. balandžio 23 d. Pikeliuose, Mažeikių rajone. Pradžios mokyklą lankė Mažeikiuose. 1941 m. su šeima emigravo į Vokietiją. Mokėsi Kulminuose, Mohringen [„Mohrungen“ – tai buv. Vakarų Prūsija, dab. Lenkija – A. P.]. Paskui gyveno prie Berlyno iki karo pabaigos…“

Bet, pasirodo „ryšių“ su Vokietija būta dar ir prieš karą, net ir visai linksmų…
 
Tėvas dirbo geležinkelyje [Klaipėdos krašte]. Bėgdavome per tiltą į Tilžę – turgavietėj buvo karuselės. [Bet juk tai siena?] Mus, vaikus, žinojo… Pasakom: karuselė, suptis ir – niekas nieko. O per karą traukėmės per Pomeraniją, buvom sustoję Kulminuose – ten laukėm vizos. Paskui traukėm link Berlyno; ėjo kelias Karaliaučius – Berlynas. Dar Morungėje mokyklą šiek tiek palankiau.
 
Nidoje ir norėjote įsikurti, ar Likimas čia atbloškė?
 
Norėjau. Ir Likimas atbloškė – Klaipėdoje saugumas buvo užsėdęs, jau antra byla buvo užvesta… Buvau grįžęs iš lagerio – gavęs 25-erius metus, atbuvau šešerius. Pasienio zona man išvis buvo uždrausta. Parvykau į Klaipėdą – čia buvo šeima, tėvai, seneliai.
 
Vėl remiuosi „Cymbaloj“ pateikta dailininko biografija.
 
Gal toks Likimo įgeidis, bet karui pasibaigus šeima pajudėjo priešinga besitraukiančiųjų į Vakarus kryptimi – namo. Lenkijos teritorijoje Eduardas nuo saviškių pasimetė, vis dėlto 1946-aisiais grįžo į Mažeikius pas senelius, ten rado motiną ir mažiausiąjį broliuką; netrukus įsikūrė Klaipėdoje, iš ten 1951-aisiais paimtas į kariuomenę. „KGB išsiaiškinus jo praeitį ir kilmę, kaip užsislaptinęs „špionas“ buvo nuteistas už antitarybinę agitaciją 25-iems metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. 1952 m. buvo išvežtas į Čitos kalėjimą, vėliau į Tolimųjų Rytų lagerius tiesti Amūro geležinkelio, po to sekė Angarsko ir Irkutsko lageriai, iš kur 1956 m. buvo paleistas…“ (p. 51). Tad vėl įsikūrė Klaipėdoje.
 
Hm, turtinga mano pašnekovo biografija, liudijanti ir asmenybės stiprybę – gal būtent žemaitiškieji genai ir nulėmė tą užsispyrimą, tą polinkį jau ir nudegus žaisti su ugnimi? Su nuostaba ir susižavėjimu tariu šį retorinį klausimą.
 
Tai su Saugumu turėjote ir grįžęs reikalų?
 
Kviesdavo mane Klaipėdoj į Saugumą – ten, priešais ligoninę. [Kas gi jiemsužkliūdavo?] Vis kokios sueigos būdavo, atvažiuodavo Budrio brolis, su juo draugavom, jis norėjo ir mano istoriją rašyt. Jis atvažiuodavo pravest kultūrinę sueigą – kas atsinešdavo literatūros, paskaitydavo, kas paveikslą atnešdavo, dar koks aktorius paskaitydavo… Kitą dieną jau ir kviečia – patys saugumiečiai būdavo infiltruojami, paskaito kokį provokuojantį eilėraštį… Jau norėjo sudaryti bylą. Vytautas Majoras ten berods buvo kviestas – jam parodė, kokia man jau sudaryta byla. Sako: mačiau, stora tavo byla, pasisaugok.
 
Gal ir saugojosi, bet vis tiek už pečiaus nelindo – štai išgirstu nuotykį jau iš gyvenimo Nidoje…
 
Man elektrikai atnešė – žinojo, kad viską renku – šalmą su kaukole… Iš pradžių padėjau kartu su varnos iškamša… Bet man vis taip keistai rodėsi, kad ta kaukolė – tai vietinis, atėjo į savo tėviškę, norėjo kažkur prisiglausti, o čia – pagavo jį ruseliai ir nušovė, palaidojo ten, kur kasė kabeliui kanaliuką… Nusprendžiau: reikia nunešti į kapines, ten, kur pristatyta daug krikštų, ir palaidoti. Susivyniojęs į laikraštį, nešiausi po pažastim, be šalmo, nors gal su šalmu būtų buvę įdomiau, jei kas po to rastų… Pasiėmiau kastuvėlį – turėjau tokį su kirvuku; iškasiau duobelę ir kažkokią lentikę atkasiau, galvoju: karstas; dar atsiprašiau: nepyk, kad čia dar atsiguls kareivėlis… [Bet tai būta nulūžusios antkapinės lentos – krikšto]. O kitą dieną ateina saugumas, sako: kur čia pakasei fašistą – pagerbei, kur krikštai, galėjai bet kur pakasti! Aš jiems: jokio fašisto nekasiau, turėjau kaukolę, tai ir palaidojau. Pasirodo, Zaviša su pusbroliu visą naktį gėrė, pasakė jiems. Manęs klausia: kur, aš sakau: girtas buvau, neatsimenu, paklauskit to, kuris mane matė. Jie nesakė, bet paskui pats Zaviša man paaiškino…
 
Ak, tie kupini įtampos nerimastingojo Žemaitijos pasiuntinio, pasiryžusio kaukoles laidoti, o jau palaidotąją kuršininkų dvasią prikelti, Eduardo Jonušo santykiai su autoritentingąja, oficialiąja sovietine Neringos valdžia, regis, labiausiai erzinančiai vyr. architekto A. Zavišos asmenyje įsikūnijusia!
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. E. ir V. Jonušai
2. Jonušų namas Nidoje
3. G. D. Kuwerto kapas
4. Miško kapinėse vandens pompa

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra