Senasis kuršis Eduardas Jonušas (Antroji dalis)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

III. Kuršių žemėj – tarsi namie

Taigi žemaitišku užsispyrimu aiškinuosi savojo pašnekovo, seno nidiškio Eduardo Jonušo rizikos, konfrontavimo su valdžia kupiną gyvenimą. Tad parūpsta: kodėl atkakus čia nesinorėjo, pavyzdžiui, statyti pakelėse aukštų kryžių, koplytstulpių – įtvirtinti savo prigimtinę tradiciją?..
Kapinės čia buvo labai gražios  kaip gėlynas: [antkapiai] spalvoti, su paukščiukais… Tad ir atėjo mintis, kai pirmąkart čia buvau atvažiavęs: reikia kaip nors į Neringą… Mane čia atvežė klaipėdiečiai žvejai – jie pirko žuvies; jie man parodė tą kraštą. Pirmąsyk pamačiau kurėną.  Tąkart nuvežė mane į kopas – labai patiko laivai. Daviau sau žodį: pastatysiu laivą ir sutvarkysiu kapines.
Tad koks pirmas darbas, kurio ėmėtės Nidoje?

Pirmiausiai ir buvo kapinės. Mane priėmė į Vilniaus restauracines dirbtuves, gavau architekto pareigas, gana padorią algelę. Klaipėdoje turėjau draugų restauratorių, o dabartinis Klaipėdos universiteto rektorius [Vladas Žulkus] tada jau kasinėjo Didžiąją Vandens gatvę, rinko medžiagą. Šiaip manęs čia nelabai norėjo priimti – su tom kapinėm… Bet atvažiavau su raštu – kaip architektas.
O tas krikštų kampelis kapinėse – ar tai rasti, restauruoti, ar Jūsų padaryti?
 
Mano padaryti. Mano suprojektuoti – darė Restauracinės dirbtuvės. Dar toks Putrius buvo surinkęs krikštų, tai pagal juos ir dariau  lentos storis, aukštis…
O ar nejautėt vietinį paveldą esant svetimu Lietuvai?
Ne! Man taip keistai atrodė  tarsi čia būčiau gimęs. Esu kaip namie.
Bet vietinė valdžia nelabai Jūsų idėjas palaikė?
 
Ne, visai nenorėjo… Architektas pasakė: tik per mano lavoną. O dabar pats pasilaidojo pačiame kapinaičių centre, ant kitų kapų. Man skundėsi seni vietiniai žvejai tokie Sakučiai: čia mūsų kauleliai guli…
Hm, čia turiu įterpti savo post-repliką. Jau po pokalbio darkart nuėjusi į senąsias nidiškių kapines šalia Evangelikų liuteronų bažnytėlės, darkart pastovėjusi ties „Jonušo krikštais“ – deja, imamais nustelbti brūzgynų, įdėmiau pažvelgiau į buvusio architekto Algimanto Zavišos antkapinį paminklą – ir turėjau pripažinti, kad šis – medinis, savitas, bet nepretenzingas – puikiai dera šiose krikštų kapinėse. Akį bjauriai dirgino gretimas gremėzdiškas, matyt, marmuro monstras – paminklas buvusiam merui Mikeliui… O ir į pasilaidojimą „ant kitų kapų“ galima įvairiai pažiūrėti – štai juk vaikščiodamas nuo vieno paminklėlio prie kito, staiga turi baugiai sustoti, pajutęs, jog tavo koja užmynė ant kauburėlio – užžėlusio, jau tuoj išnyksiančio… Matyt, tam nenuoramai liaudies menininkui ryšys su garbiuoju „oficiozu“ architektu skaudus buvęs … O gal ir dabar tebėra – p. Vitalija „išdavė“, jog vyras padūsauja: Zavišai mirus, nebeturi čia pašnekovo… Gal iš to skaudumo ne visad ir pretenzijos Neringos A†A vyr. architektui buvusios pagrįstos?
 
Girdėjau, Jums negražu, kad Neringa dabar taip išdailinta?

Vienąkart esu pasisakęs: Nida dabar atrodo kaip kekšė, nailoniniais rūbais pasipuošusi.
Neiškenčiu nepasidalijusi savais įspūdžiais: kadaise, senais sovietiniais metais poilsiavau Nidoj ir gyvenau tokioje tipiškoje blokinėje „dėžutėje“, gal mokyklos bendrabutyje, o kai po ilgos pertraukos vėl čia apsilankiau – kaip nudžiugo mano širdis, jokių sovietinių dėžučių nebeišvydusi!
 
Buvo čia ir dėžučių, visko – ir plastmasinių lentučių, jomis pats pirmininkas [nebesitikslinau – koks, kieno] buvo apsikalęs savo namuką. Dėl to taip ir pasakiau. Arba išdažydavo ne ta spalva… Architektas mėgo dramblio kaulo spalvą, namai išdažyti buvo kaip Palangos „saldainukai“. Tvoras visas numėtė  net filme parodyta, kaip tvoras daužo… O Neringoje be tvorelių negalima  šernai visus gėlynus išknisa. Paskui vėl pradėjo tvoras atstatinėti.
Bet grįžkim prie šio Neringos tradicijų puoselėtojo darbų.
Na, o paminklas Liudvikui Rėzai? Jūs ir sumanėt?
Reikėjo pastatyt  kaip lietuvininkas lietuvininkui. Pastatėm kartu su miškininkais. Man ir Vydūnas buvo artimas, bet tik jo portretą padariau.

Kadangi mano smėlio spalvos suknia pašnekovui primena Ievą Simonaitytę – ji mėgusi šią spalvą – stabtelim ir ties šia rašytoja.

Dariau jos portretą. Aleknavičius paveikslavo, aš piešiau – balkone. Ji visada vaišino kafija. Ir sesuo tuomet buvo atvažiavusi iš Amerikos. Tokia kieta ji buvo… Visad riejosi su Baltušiu.
Šitą kraštą įamžinot ir kaip dailininkas?
Susižavėjęs buvau tuo kraštu – tai ir kopas, ir laivus „darydavau“… Ne tik Nidos  ir Rasytės, Pilkopės; tais laikais visur dviračiu važinėjom. Su gumine valtim marias apiplaukiau – piešdamas. Tik čia nieko neturiu, čia [namuose] toks filosofinis ciklas, šiek tiek lagerinės temos… Domėjausi indų filosofija, ir Vydūnas man davė peno. [Ir dabar domitės Rytų filosofija?] Dabar kiek mažiau. Dabar kai literatūra prieinama, gali net nuskrist į Indiją – taip nebetraukia. Anksčiau, kai buvo uždrausta – dalindavomės knygomis.

Jums atvažiavus, čia turbūt dar buvo daugiau senųjų vietinių?

Buvo dar Mikis Engelynas – su savo varnele. Mes su ja susipažinom: atsitūpiau, sakau „ateik-ateik“, bet neturėjau, ką duoti, pakišau tuščią delną, tai – pasižiūrėjo, sukarksėjo ir nuskrido, atsitūpė ant tvorelės greta Mikio. Bet dauguma jau buvo išvažiavę.
O į Karaliaučių–Kaliningradą važiuodavot?

Ne sykį. Žmonės ten svetimkūniai. Buvau ir tuoj po karo  kai vien griuvėsiai. O šiaip aš turėjau draugų. Pilkopėj toks rašytojas, jau amžinatilsį Ivanovas…

O kaip tas – Karaliaučiaus – kraštas tada jums pasirodė?
 
Gražus kraštas. Dar buvo mažiau apgadinta. Dabar pradėjo gadinti – ir lietuviai, ir „nauji“ rusai užsako architektūrą pagal visokius žurnalus, nebesilaiko tradicijos. Jei Preila, Pervalka dar laikosi tradicijų, tai „ten“ jau gerokai apgadinta. Vienintelis išlikęs kaimas – Pilkopė, o Rasytė labai sugadinta. Palei Aistmares buvo gražūs kurortiniai miesteliai. O Karaliaučius  tai mūsų kultūros centras, kiek knygų atspausdinta. Karaliaučius ir Tilžė….
Esat patenkintas, kad būtent į Nidą atvažiavote?
 
Dabar truputį gailiuosi  galėjau ar Drevernoj, ar Kintuose apsistoti. Tie draudimai dabar „užkniso“. Malkos žiemai turi būti labai sausos – o kur jas laikyti? Jie atseit sukurs bendrą projektą. O šitą pats pasistačiau – iš jūros tempdavom lentas; vienąkart buvo išmesti didžiausi „pakai“ lentų; buvo nusmukę nuo laivo denio. O ten – prie vandens, ir laivus galima statyti. Buvo tokia galimybė – Mingės kaime prie pat Minijos namuką įsigyti. Bet aš jau čia buvau susipažinęs ir su Engelynais…
Bet statydamas namą norėjote prisilaikyti šio krašto tradicijų?
Taip, turėjau draugų architektų, jie man padėjo  Gytis Tiškus „sukūrė“ šitą namą, aš tik šiek tiek pasikeičiau vidaus apdailą ir pats perdirbau fachverkus.
Nebežinodama kaip suktis: pritarti malkinių griovėjams ar jais piktintis, suku kalbą kitur – pasidžiaugiu aplankytąja Nidos dailininkų kolonijos darbų paroda. Pašnekovas su manim sutinka: taip, įdomu.

Draugauju su Mollenhauerio dukra, jai jau 80 metų…
Dailininkas Ernstas Mollenhaueris – pasitikslinu jau grįžusi Vilniun – 1919 m. įsiterpė į Nidos dailininkų koloniją ir ne šiaip sau „epizodiškai“ – tapo Hermanno Blodės, viešbučio savininko, dailininkų globėjo, šeimos nariu: 1920-aisiais vedė jo dukrą Hedwigą, grįžęs iš permainingai sėkmingo pasibuvimo JAV perėmė pasiligojusio uošvio „biznį“ (viešbutį su nebeatsiejama nuo jo dailininkų kolonija), regis, jam sėkmingai vadovavo Klaipėdos kraštui tapus ir Lietuvos dalimi, ir grįžus Reicho globon, tik sumaištinga karo baigtis privertė trauktis Vokietijon…

Ėjom [kartą] į svečius Skruzdynėj [taip vadinosi viena iš senosios gyvenvietės dalių] , žiūriu  žemėj kažkoks bumbuliukas, pakrapščiau su koja… Kitą dieną atsinešiau laužtuviuką – iškėliau pompos rankeną; ten būdavo toks bumbuliukas dėl svorio. Maja, Molenhauerio dukra, atėjo, sako: tai čia mūsų, Blodžių, buvusi pompa, tą bumbuliuką esu tiek nučiupinėjusi – imdavau ne už rankenos, bet už jo.

O ponia Mollenhauer pasakojo ką nors apie tai, kaip čia anksčiau gyveno?

Pasakojo, kaip kėlėsi [traukėsi], pavėluotai, vežė paveikslusTankai nustūmė jų mašiną į griovį, paveikslai išvirto, sušlapo. Tėvas paskui darė tų darbų kopijas; tie darbai dabar buvo ir Klaipėdoj, ir Karaliaučiuj eksponuoti, ir čia, Nidoj – bet jau kopijos Vis atvažiuoja. Labai rūpinosi bažnyčia. Kiek buvau radęs senų krikštų – visus eksponavo bažnytėlėj.

O kokius savo darbus, čia atliktus, laikote svarbiausiais, reikšmingiausiais?

Nežinau, man atrodo  mažai nudirbau.
Na jau, kiekvienam tiek nudirbti! – sureaguoju, vėl sugraudindama pašnekovą. Tada kreipiu į dalykinę vagą: – Gal paveikslai?
Ne, paveikslai  ne. Visi išparduoti. Laivų kapines ilgai „dirbau“. Į Smiltynę persikėlus buvo tos kapinės ten ir kažkoks medinis „Smetonos“ laivas buvo. Toks ruselis dirbo sargu- ten vogdavo visokį metalą, pats turiu nusisukęs šturvalą; atvarydavo nurašytus žvejybinius laivus, tai ten dar viskas – ir kajutės, ir lovytės, galėjai kuo puikiausiai išsimiegoti. Anksti atsikeli… Paskui [paveikslą] nuveži į Dailės kombinatą, tos parduotuvės buvo ir Kaune,ir Vilniuj, ir Klaipėdoj, išsyk gauni pinigą. Jei tik su Neringa  pirkdavo viską. jei tik kokis laivelis plaukdavo, tai stengdavaus slapta su jais nuplaukti į Neringą – pasieniečiai mariose netikrindavo; nebūtų man leidę… Ir paskiau gaudydavo mane[Žvejų laiveliai?] Ne, daugiausia plaukdavau jachta. Žvejų laiveliai plaukdavo jūroj  ten pasieniečiai viską ištikrindavo. Būdavo  ir partizanai [matyt, disidentai] išplaukdavo su žvejais į jūrą – iki neutralių vandenų, ten „pagauna“ kokį [kitos šalies] pasieniečių laivą, įsiprašo…
Svajonę pastatyti laivą įgyvendinot…
 
Įgyvendinau. Pastačiau kartu su sūnum. Ilgai prie jo vargom. Sūnų ir plaukioti juo išmokiau. Dabar esam išnuomavę.
Buvo krikštai, buvo kurėnas – buvo dar ir vėtrungės?
Vėtrungės – jos laivuose, ant stiebo – irgi retas dalykas. Jų niekur pasauly nėra, buvo dar Viduržemio jūroj, bet visai kitokios. Mes jas darėm  sūnus mokslus baigė, vasarą atvažiuodavo ir užsidirbdavo sau, nebuvo baltarankis.  [Tas vėtrunges darydavot pardavimui – kaip suvenyrus?] Ir anksčiau žvejai taip darydavo; koks gabesnis žvejys darydavo „turistines“ vėtrunges – jos buvo spalvingesnės, nedidelės; o ant laivo būdavo ilgos, dvimetrinės.
 
IV. „Ką darysi“, arba: šeima ir privalo būti prieglobsčiu
Kalba senasis Jonušas apie darbus, nuveiktus kartu su jaunuoju Jonušu, ir, girdžiu skausmo gaideles balse…
Tikėjotės, kad sūnus pratęs Jūsų darbus, bet jis truputį apvylė?..
Apvylė… Dabar tremty  juk Amerika irgi tremtis… Darė „Ilzei“ [kino filmui „Ilzė iš Gilojos“] laivą, užsidirbo pinigų, galėjo išvažiuoti, turėjo „žaliąją“ kortą. Neringai tokių nereikia. Dabar išleisti tokie „durni“ įstatymai: čia kurortinė vietovė, viskas turi būti iščiustyta. Ten jis turi didesnę laisvę – gali ir sandėliuką pasistatyt, ir lentas pasidžiovinti staliaus darbams. Jis pasistatė šitą [sode tarp žalumynų „įstrigusį“] laivuką, mažiuką venterinį.
Mat kaip kartais nutinka – lig šiol maniau, kad visi draudimai Neringos nacionalinio parko labui itin prasmingi, bet štai mano pašnekovas mosteli į greta dailiai „muziejinio“ namo stovinčią paprastą, visai tvarkingą pašiūrę, paaiškina – malkoms susidėti, ir nebesuprantu: kodėl ją privaloma nugriauti…

Ateina čia ir vokiečiai turistai, ir studentai – tie kieme piešia, viskas jiems patinka, ir tie sandėliukai, ir malkinės…

Bet man rūpi ne tiek kartkartėmis pašmižinėjantys turistai, kiek šalia (ar toliau) mano pašnekovo, bylojančio graudžia gaida, esantys namiškiai. Tad kone patetiškai pareiškiu: man rodos, kad jūs, turėdamas tiek „revoliucingų“ idėjų, konfliktuodamas ir su vietine valdžia, nebūtumėt tiek galėjęs padaryti, jei ne ponios Vitalijos parama…  Juk paremdavo jus, tokį maištaujantį? Kai kada ir jos karjerai galbūt grėsė jūsų veikla…

Ką darysi… [ašaros]
 
Jums Thomo Manno festivalio idėja neatrodo labai reikšminga?

Jau perdaug aukoja save. Atsisakė centro [Th. Manno kultūros vadovės pareigų], liko tik „Namelio“ direktore  ir užtektų…

Kaip jūs dirbote ne tik sau, bet ir krašto labui, taip ir ji…

Aš daugiau linkęs į kraštotyrą – reikia rinkti visą istorinę medžiagą.
Na taip, suk nesukęs ratus, vis tiek teks grįžti prie p. Eduardo būtųjų darbų, veiklos, neretai ir nuotykingos.
O kaip daugiausiai rinkdavot – ieškodavot dokumentų ar žmonių pasakojimų klausydavot?
 
Daugiausiai „praktiškai“. Nuvažiuodavau ir „ten“, pakalbėdavau su atvažiavusiais rusais  jie irgi nelabai prigijo; važiavo, nes jiems buvo pripasakota  čia visko yra: melžiamos karvės, namai puikūs. Tos moterėlės sako: atvežė į vieną pusę „reveli reveli“, bet ką  atgal pinigų nėra… Rinkdavau viską – baldus…

Iš p. Vitalijos girdėjau, kad buvot sukaupęs visokių kolekcijų, ne tik šio krašto gyvenimą liudijančių –laikrodžių ir kt. Bet viską atidavėt, nepasilaikėt?
Ką darysi. Klaipėdoj įrengė Laikrodžių muziejų – atidaviau… Viską rinkau. Ir dabar turiu  visokių lygintuvų, samovarų (iš ano krašto, žmonės atsiveždavo). Imsi samovarą, tai gausi ir kitką [Reikdavo pirkti ar padovanodavo?] Pirkdavom  „za pol litra“. Parduodavo lėkius – patys atnešdavo ir man, ir į muziejų. Vieno [paveikslo] man buvo labai gaila. Dar Klaipėdoj nuėjau kartą į turgų, klausiu: kiek rėmukai kainuoja?; sako: čia ne tik rėmukai, čia ir paveikslas, aš  ką čia tas paveikslas, nieko nevertas, man reikalingi rėmukai… „Rėmukus“ nupirkau už tris rublius, o ten buvo žvejo portretas – gal prieškarinių dailininkų impresionistų. Pagudravau, kad pigiau truputį… Tas paveikslas buvo „Žvejo namelyje“ – kur Kraštotyros muziejus, o iš ten jį pavogė…

Štai jums ir rėmeliai, pasirodo, ne tik rėmeliai, bet ir paveikslas kai kam rūpėjo! – neišlaikiau nepasišaipiusi. – Kažkas įvertino geriau negu jūs…
Vėl kalba pasisuka apie šeimą, vaikus – be toli esančio sūnaus (dėl kurio, regimai, taip skauda širdį), šalia yra duktė, likusi gyventi šeimos turėtame bute. Ji nepasekė tėvo pėdomis, nesirinko menininkės kelio – nors, prisipažįsta pašnekovas – jis būtų norėjęs. Na, bet sūnus nesispyriojo…

Vežiau į Telšius, galvojau: ten „medinukai“ [medžio darbai], geras dėstytojas; yra ir kalvystė; nupirkau pneumatinį plaktą. [Tapo kalviu?] Ne, jis „medinukas“.

Na, o su Vitalija kur susipažinot – čia ar jau kartu atvažiavot į Nidą?
 
Mes važinėjom po Karaliaučiaus sritį. Turėjom bendrų tikslų. Dar Klaipėdoj gyvenau. Manęs Elertienė [Klaipėdos muziejaus direktorė] – su ja labai gražiai sugyvenom  paprašė parengti maršrutą – su senais ir naujais pavadinimais. [O kaip Vitalija, – man vis knieti – ar atsitiktinai čia gavo paskyrimą?] Čia ji atvažiavo dėl manęs [Kone kvapą man užgniaužia nuo to gražumo!] Turėjau dirbtuvę tokiam rūsy, buvusioj katilinėj. Ji atvažiavo gyventi tarp žiurkių ir pelių…
O jūs sakote: ką darysi! Buvo galima padaryti ir kitaip – o štai kaip gražiai padarė!.. Pasirinko ne kokį prašmatnų rūmą, o jūsų tuometinį žiurkyną…
 
Pasiteiravusi, kiek metų jau drauge, vėl sutrikdau savo pašnekovą: jau daug ko nebeatsimenąs, nebeatpažįstąs… Štai kartą po „mikriuko“ insulto nuvažiavo į miestelį , ten pamatęs pažįstamą veidą pasisveikino, o šis…
 
Sako: kaip gerai, mokytojau, kad sutikau… O aš niekaip neatpažįstu jo – palaikiau visai kitu. Galvoju: ar aš jau miręs, juk šiame gyvenime tikrai nesu buvęs joks mokytojas, niekad nėjau, kiek manęs prašė vaikams dailę dėstyti  ir K. Donelaičio mokykla… Pasirodo: iš tų vaikų, kur ateidavo pas mane į rūsį – dabar visi užaugę. Aš tik ant kelio juos užvedžiau  kad neprarastų tai, ką jie turi. Sakiau: jokio mokymo nereikia, esat jau menininkai, tik dirbkit. Laikiaus nuomonės, kad vaikai turi daugiau fantazijos negu suaugę. Ateidavo pas mane ir Akvilė [Zavišaitė]. Mėgo piešti briedžius ir šunis. Aš irgi šunis mėgau… Ir dabar kiek yra šunų, visus pažįstu. Su tokiu baltu „vokiečiu“ susidraugavom. [Tai su šunimis geriau nei su žmonėmis?] Man – taip
 
Tai kuo dabar save laikote – žemaičiu ar lietuvininku?

Dabar aš jau kuršis
– juokiasi, nors ir ne itin linksmai, mano pašnekovas.
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukoje: Buvusiojo mero ir buvusiojo vyr. architekto paminklai senosiose Nidos kapinėse

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra