Seminaras „Žydų istorija ir kultūra iš arčiau“ Alytuje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2007 metų balandžio 3 dieną Alytaus kraštotyros muziejuje vyko seminaras „Žydų istorija ir kultūra iš arčiau“. Asia Gutermanaitė is Kauno gidų draugijos „Gidas“ pristatė pranešimą „Žydų miestelio istorija ir kasdienybė“. Kaip teigė autorė, žydas seniau buvo sudėtinė Lietuvos peizažo dalis, dabar jau prarasta. Žydai buvo įvaldę visus verslus, amatus. Tačiau buvo ir grynai žydiškų profesijų, kaip rabinai. Žydų maldos namų, vadinamų sinagogomis, buvo daug, vien Kaune apie 40. Žydų tikėjimas unikalus tuo, kad reikalavo iš vyrų šimtaprocentinio raštingumo. Rabinus ruošdavo specialiose mokyklose, mokslas jose trukdavo 7 metus. Mokiniams bendrabučių nebuvo, jie gyvendavo pas žmones šeimose.Lietuvio ir žydo namų interjeras skyrėsi tuo, kad kiekvienuose žydų namuose buvo nemažai knygų.
Kartą vienas žydas gavo pakvietimą vykti į giminaičio vaiko apipjaustymo iškilmes Kelmėje. Apsilankęs maldos namuose jis paliko savo lazdelę. Atsitiko taip, kad po 13 metų jam vėl teko nuvažiuoti į Kelmę pas savo gimines. Na ir užėjęs į tą pačią Kelmės sinagogą rado savo lazdelę. Ji stovėjo tame pačiame kampe, kur ir buvo palikta prieš 13 metų, tik buvo dar labiau išblizginta ir nuvalyta.
Žydai dažniausiai gyvendavo jiems atšiauriose aplinkose, kur norint prasimušti, be įprastų gabumų, reikėdavo turėti ir nemažai užsispyrimo.
Audronė Pečiulytė iš Kėdainių krašto muziejaus skaitė pranešimą apie „Daugiakultūrinius projektus Kėdainių krašto muziejuje“. Autorės teigimu, žydų visuomenė buvo priėmusi taikingą įsitvirtinimo aplinkoje formą, stengiantis neišsiskirti, nekonfliktuoti. Buvo nutarta, kad žydai turi nešioti juodus rūbus. Įdomu, kad turtingų žydų rūbai skyrėsi nuo neturtingų ir dėl to Kėdainiuose kilo riaušės. Panašiai, kaip ir europinėse visuomenėse turtingieji visada stengdavosi išsiskirti savo drabužiais, būdavo net ir draudimų. O neturtingieji mėgdžiodavo turtuolius ir kilminguosius.
Vilma Gradiskaitė is valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus papasakojo apie Lietuvos žydų kultūrinį paveldą: štetlą ir tradicijas. Autorės teigimu, žydų pasaulis Lietuvoje buvo pakankamai savarankiškas. Viename Dzūkijos kaime Degsnėje buvo net žydų durnynas – specialios patalpos psichinėmis ligomis sergantiems žydams.
Paskutinis pranešimas buvo Vilmos Jenčiulytės iš Alytaus kraštotyros muziejaus. Tarpukariu Alytuje žydai vaidino svarbų vaidmenį miesto kultūriniame ir ekonominiame gyvenime, žydas Kopelis Šulmanas buvo išrinktas ir miesto burmistru.
Seminaro metu veikė paroda “Senoji Lietuvos žydų periodinė spauda” iš bibliofilo Šarūno Šimkevičiaus kolekcijos. Kaip teigė parodos autorius, pirmasis Lietuvos žydų periodinis leidinys “Pirche cafon” (Šiaurės gėlės) išėjo Vilniuje 1841 metais. Įdomu, kad tai buvo pats pirmasis laikraštis hebrajų kalba visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Patys seniausi Vilniaus žydų periodiniai leidiniai buvo hebrajų kalba, iš viso Vilniuje 1841 – 1918 metais šia kalba ėjo 20 laikraščių. Tuo tarpu pirmasis Vilniaus laikraštis jidiš kalba pasirodė gerokai vėliau – tik 1896 m. Vadinosi jis “Der jidišer arbeter” (Žydų darbininkas). Nuo 1896 4 numerio jis jau buvo leidžiamas Londone. Iš viso Vilniuje 1896 – 1918 pasirodė 66 periodiniai leidiniai jidiš kalba. Pagal savo pobūdį jie buvo labai įvairūs, ėjo net atskiras leidinys bibliotekininkams.
Verta pastebėti ir tokį faktą, kad Lietuvoje veikė daug žydų spaustuvių. XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje Borucho Romo ir kitos spaustuvės, spausdinusios leidinius žydų tautybės gyventojams, savo teisine padėtimi neišsiskyrė iš kitų įmonių. Tačiau 1836 m. įstatymas žydų spaustuves griežtai atribojo nuo kitų panašių įmonių. Juo remiantis, čia kitomis kalbomis ( ne žydų) spausdinti buvo uždrausta. Žydų spaustuvių labai pagausėjo po 1904 spaudos draudimo panaikinimo. Jų geografija dar labiau plėtėsi tarpukariu – tais laikais net Alytuje veikė dvi žydų spaustuvės.
Nepriklausomos Lietuvos laikais plėtėsi ne tik žydų spaustuvių, bet ir žydiškų periodinių leidinių geografija. Aišku, pagrindinis žydų laikraščių leidybos centras iki 1940 metų buvo Vilnius. Įtakingų žydiškų laikraščių ėjo ir Kaune. Kadangi dalis Kauno gyventojų nemokėjo lietuviškai, todėl tokiems valdžios lėšomis buvo leidžiami specialūs laikraščiai.
Tarpukariu žydiškų laikraščių pobūdis ir tematika buvo labai įvairi, nuo politikos iki sporto. Tam tikrais aspektais jie smarkiai skyrėsi nuo to meto lietuviškų laikraščių. Pavyzdžiui, žydiškuose laikraščiuose buvo spausdinama prezervatyvų reklama, ko visiškai nebuvo lietuviškuose.
Šarūnas Šimkevičius senuosius Lietuvos periodinius leidinius renka nuo 1983 metų. Tačiau per visą savo tarybinio laikotarpio kolekcionavimo praktiką jam pavyko įsigyti tik vieną žydišką periodinį leidinį. Laikraštį “Tog” jis nusipirko Kauno kolekcininkų klube 1985 metais. Ir tai buvo viskas iki pat nepriklausomybės atgavimo laikų. Tik 1991 metais Vilniaus kolekcininkų klube teko matyt  parduodamą žydiškų laikraščių rinkinį. Deja, dėl didžiulių kainų Šarūnui pavyko nusipirkti tik kelis iš jų… Net ir dabar žydiški laikraščiai pasirodo antikvarinėje rinkoje labai retai. Interneto aukcionuose per metus išstatomas tik vienas kitas. Bibliofilas eksponavo tik dalis rinkinio. Apie kiekvieną iš jų galima pasakyti – tai tikra bibliografinė retenybė.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra