Sekmadienio vargonai

Autorius: Data: 2016-11-08, 09:41 Spausdinti

Sekmadienio vargonai

1979-ieji. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto literatai su vadovu Kęstučiu Nastopka (pirmas antroje eilėje iš kairės). Pirmoje eilėje iš kairės – literatai Edvardas Vaičius, Liudas Vitkauskas, Petras Kalvelis, šio rašinio autorius. Nuotrauka iš Česlovo Skaržinsko albumo.

Česlovas SKARŽINSKAS, www.bernardinai.lt, 

Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O Viešpatie, koks jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė didingas, didelis: tuomečiu Lenino prospektu riedantys troleibusai, miesto centre ir aplink centrą susispietusios kavinės ir restoranai, parduotuvės. Bet labiausiai nenusakomą įspūdį padarė, manding, dangaus ir žmogaus kūrinys – senoji Katedra. Savotiškai nuliūdino sostinės pakraščiai – tuomečiai Autobusų ir Geležinkelio stoties bei Žvėryno ir F. Dzeržinskio kvartalai su purvinais alaus kioskais, šalia besibūriuojančiais girtuokliais ir valkataujančiais šunimis. Toks vaizdas labai priminė apleistą provincijos miestelį.

Daug veidų

Bet koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas – neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų. Gal ir todėl, kad jis pernelyg paslaptingas, prieštaringas savo istorija ir mažai turintis sąsajų su praeities miestelėnais. Taip. Turime unikalų palikimą – Vilniaus senamiestį, bet, kaip teigtų šio miesto tyrėjai Vladas Drėma ir Antanas Rimvydas Čaplinskas, nelikę miestelėnų dinastijos, o paprasčiau tariant, nėra Senamiesčio palikuonių. Karai ir okupacijos sunaikino senuosius Vilniaus gyventojus. Įsivaizduokite po Antrojo pasaulinio karo sugriautą, apmirusį Vilnių. Aprimus, nutolus pabūklų ir tankų kanonadai į vakarus, į vieną seniausių Europos miestų, ima plūsti kviesti ir nekviesti Rytų kraštų gyventojai, kurie anksčiau nieko bendro su mūsų sostine neturėjo. Kitaip tariant, po karo į Vilnių atsikraustė labai daug rytiečių su savo (o mums – svetimais) gyvenimo papročiais. Jie atsinešė savo kultūrą, o baisiausia – ne vienas atvyko be jokios kultūros…

Žinoma, Vilnius po karo atgaivinamas ne tik rytiečių, bet ir nemažos dalies Lietuvos kaimo gyventojų sąskaita. Bet iš karto po karo mūsų kaimiečiai atsargiai žiūrėjo į sostinę – jie buvo ne tik kūnu, bet ir dvasia prisirišę prie savo žemės. Kaimiečių požiūris į Vilnių ir kitus miestus ėmė kisti po prasidėjusios kolektyvizacijos. Jie į Vilnių masiškiau, nors vėliau ir buvo ribojama, ėmė plūsti tik apie 1970-uosius.

Bet dar 1976-aisiais, kai atvykau į Vilnių studijuoti, troleibuse, autobuse ar kitose viešosiose sostinės vietose lietuviškai kalbantys vilniečiai buvo gana retas reiškinys. Žinoma, kone kiekviename troleibuse ar autobuse važiuodavo ir daug lietuvių, bet dažniausiai kažkodėl girdėjosi tik rusų kalba. Apskritai tuo metu Vilniaus gyvenime dominavo rusų kalba ir buvo susiklosčiusi gana keista padėtis. Antai šimtas ir daugiau lietuvių, esant kad ir vienam darbovietės susirinkime rusui ar lenkui, iki užkimimo rėžė kalbas tik rusiškai… Teigsiu: buvo prisitaikėliška gyvenimo nuostata, prievarta kalbėti ne gimtąja kalba. Bet taip teigdamas tik iš dalies būsiu teisus. Pavyzdžiui, mes, Vilniaus studentai, ir sostinės gatvėse, ir aukštosiose savo mokyklose, kavinėse, valgyklose kalbėjome tik lietuviškai. Tik tuomet prakalbėdavome rusiškai, jei mūsų nesuprasdavo gimtąja kalba. Taigi jau tada sostinėje labai laisvai kalbėjome lietuviškai – ir niekas mums pikto negalėjo padaryti. Manding, todėl, kad to ir nenorėjo niekas daryti. Žodžiu, kas norėjo, netroško pataikauti vyresniajam broliui, nevaržomas kalbėjo lietuviškai. Gal buvo ir kitokių atvejų, suvaržymų. Tikriausiai buvo. Bet tai ne visuotinis reiškinys buvo.

Kaip ant delno

Bet, kad ir kaip ten būtų, Vilniuje visada virė įdomus gyvenimas. Nei svetima ideologija, nei išgalvoti būgštavimai pernelyg nesutrukdė gyventi sau priimtiną gyvenimą. Prisimenu: ateiname studentų grupelė ir matome netoli Katedros esančioje kavinėje Literatų svetainė sėdintį jau įšilusį vieną to meto garsiausių poetų Paulių Širvį. Beje, šioje kavinėje ir netoliese, tame pačiame buvusiame Lenino prospekte, esančiame restorane Neringa P. Širvį galėjai dažnai pamatyti. Pats jisai pinigų mažai kada turėjo – jį vaišino pažįstami ir nepažįstami žmonės. Toje pačioje Neringoje dažnai galėjai pamatyti ir kitą tuo metu žinomą rašytoją Antaną Venclovą: ar pietų metu, ar vakarop vis valgantį vieną ir tą patį patiekalą – kiaušinienę… Kodėl rašytojas buvo be galo pamėgęs kiaušinienę? Tik daug vėliau paaiškėjo. Ir ne Vilniuje, o Ukmergės rajone, kuriame 1978 metais mes, tuomečių Vilniaus V. Kapsuko universiteto ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentai lituanistai, užrašinėjome šio krašto vietovardžius, tautosaką. Buvome suskirstyti į keliolika ekspedicijos grupių. Mūsų grupei vadovavo kalbininkas, vertėjas ir žurnalistas Bronys Savukynas. Nustebino ne tik šio žmogaus erudicija, bet ir meistriškas žymių žmonių (pavyzdžiui, rašytojų Juozo Baltušio ar Antano Venclovos) kalbų pamėgdžiojimas. B. Savukynas taip įtaigiai prabildavo J. Baltušio balsu, kad ne vieną studentą juokas iš koto išversdavo… Būtent tos ekspedicijos metu ir labai įsiminė B. Savukyno lūpomis atkurta A. Venclovos kalba. B. Savukynas papasakojo, kaip ne kartą jis Neringoje valgęs su A. Venclova. Bet vienas toks valgymas, kai A. Venclovai lyg ir atnešė vienu kiaušiniu per daug iškeptos kiaušinienės, B. Savukynui itin įsiminė:

– Žinai, Brony, vieną kiaušinį paimk iš mano lėkštės, ką?

Tada B. Savukynui teko paimti vieną keptą kiaušinį iš rašytojo lėkštės ir už jį sumokėti. Pasirodo, tuo metu kiaušinienė buvo pigiausias patiekalas, todėl A. Venclova jį labiausiai ir mėgęs… Apskritai tuo metu apie rašytojus daugiausia ir girdėjome įvairių kalbų, tiesiog anekdotinių pasakojimų. Antai, kaip pasakojo B. Savukynas, tas pats rašytojas A. Venclova jo pasiteiravo:

– Žinai, Brony, mano sūnus Tomas modernią poeziją rašo, kaip tau atrodo, gerai jis rašo, ką?

Reikia pasakyti, kad A. Venclova labai mėgo žodelytį . Jį kone visada nukeldavo į sakinio pabaigą, jeigu norėdavo pašnekovo ko nors paklausti. Kartais jo žodelis net komiškai nuskambėdavo. Bet ėjo sovietų genseko Leonido Brežnevo valdymo stagnacijos laikotarpis – kone visi buvo pamėgę vienaip ar kitaip pajuokauti ar slapta anekdotus kurti. Aišku, dažniausiai – slapta.


1979-ieji. Iš dešinės – Vilniaus universiteto literatai Vidas Valaitis, Valdas Kukulas, Gintaras Radvila, Stasys Stacevičius. Nuotrauka iš Česlovo Skaržinsko albumo

Literatų šėlionės

Bet tame sostinės gyvenime ne tik anekdotų klausėmės ar juos patys kūrėme. Kitaip tariant, gyvavo ir rimti dalykai, dėl ko į sostinę iš visos Lietuvos ir suvažiavome. Ne tik šposais, alumi alaus baruose ar studijomis mitome. Tuo metu sostinėje veikė du stiprūs savotiški lituanistikos centrai –Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute buvo suburti daug žadantys literatų būreliai.

Antai universitete Dvidešimtojo amžiaus 8–9 dešimtmečiais lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vaidotas Daunys, Gintaras Radvila, Vidas Valaitis, Zita Čepaitė, Monika Vosyliūtė, Romulda Pukalskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Stasys Stacevičius, žurnalistiką – Valdas Kukulas. O pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros žinių sėmėsi Edvardas Vaičius, Petras Kalvelis, Nijolė Misiūnaitė, Laima Arnatkevičiūtė ir aš su Liudu Vitkausku (vėliau abu baigėme žurnalistiką Vilniaus universitete).

Universiteto literatų būreliui vadovavo doc. Elena Bukelienė, o pedagoginio instituto – doc. Kęstutis Nastopka. Dabar gerai nepamenu, kas paskatino artimai bendrauti abiejų aukštųjų mokyklų literatus. Atrodo, K. Nastopka suvedė plunksnos brolius ir seses. Bet ne tai svarbiausia. Tuo metu ir vienoje, ir kitoje aukštojoje mokykloje kiekvieną rudenį buvo rengiami literatų konkursai. Į tokias neužmirštamas šventes kviesdavomės universiteto literatus, jie – mus. Buvo atskirai vertinama poezija ir proza. Į kiekvieną konkurso šventę kviesdavome žymius rašytojus. Antai 1979 metais į pedagoginio instituto literatų konkursą Literatūrinis ruduo-79 buvo atvykę prozininkas Juozas Aputis, poetai Albinas Žukauskas ir Marcelijus Martinaitis. Jie vertino mūsų kūrybą. Be konkursų, rengdavome ir kitus literatūrinius vakarus. Iki šiol pagal poetų sukurtus žodžius tarsi sekmadienio vargonai skamba pedagoginio instituto svečių Vytauto Kernagio ir Alfredo Kukaičio savitas dainavimas, pritariant gitaroms.

Kiek tada buvo pakilių akimirkų! Visi svajojome tapti dideliais rašytojais, jei ne Nobelio, tai bent respublikinę premiją gauti. Vis dėlto vėliau į poezijos aukštumas įkopė Valdas Kukulas, Stasys Stacevičius, Vaidotas Daunys, o prozos – Danutė Kalanavičiūtė ir Edvardas Vaičius. O kiti abiejų aukštųjų mokyklų literatai nuėjo arti žurnalistikos, literatūros mokslo ir kritikos dirvonų. Ir nūnai atrodo, kad tik vakar plaikstėsi jaunystės vėjas sostinės parkuose, gatvėse. Bet ir nūnai, regis, lekiame vieni pas kitus, susitinkame kavinėse, alaus baruose.

Bet labiausiai neišdils iš atminties 1979-ųjų literatų konkursas universitete. Po oficialiosios dalies universiteto rūmuose, Senamiestyje, Valdas Kukulas ir Monika Vosyliūtė pasiūlė abiejų aukštųjų mokyklų literatams pratęsti literatūros šventę Saulėtekyje, studentų bendrabutyje, kuriame gyveno. Iš Senamiesčio ir patraukėme ten. Pakeliui pigesnio vyno nemažai butelių nusipirkome. Atrodo, nedideliame kambaryje sutilpo apie 12 mūsų kūnų. Jau po poros valandų gerokai įšilome – po eilėraščių, apsakymų skaitymo ir netyčia dainą užtraukėme. Dabar neprisimenu, kokią. Aišku, lietuvių liaudies. Atsimenu, kad pirmasis ją sodriu, tarsi operos solisto balsu užtraukė Valdas Kukulas. Kaipmat prisijungėme ir visi, kurie buvo sugužėję į mažą bendrabučio kambarėlį. Taip smagiai užtraukėme, kad iš karto nepastebėjome ir tarpduryje stovinčio bendrabučio komendanto. Pirmoji iš mūsų atsitokėjusi Monika puolė jaunam komendantui aiškinti, kad svečiuose labai didelės būsimos literatūros žvaigždės iš universiteto ir pedagoginio instituto susirinkusios, kad svečiai, t. y. mes, literatai, iš pedagoginio, vėlų metą nepasieksime savo bendrabučio Žvėryne, todėl pasilikę Saulėtekyje. Ji tiesiog maldavo komendantą neišvaikyti mūsų. Žiū, Monika – tipiška šviesiaplaukė lietuvaitė, tarsi atėjusi iš K. Rusecko paveikslo pjovėja, įsidrąsina apkabinti komendantą. Tas dar vieną akimirką – griežtą veidą stengiasi rodyti, kitą – jau su šypsenėle pažvelgė. Kol galiausiai, matyt, po šiltesnės Monikos glamonės atlyžta:

– Gerai, palieku jus čia, bet jei vėl išgirsiu triukšmą ar dainuojant, nebesusitarsime…

Žinoma, kad ir gerokai įkaušę, šiaip taip susilaikėme nuo dainų. Bet iki paryčių liejosi kalbos. Ir kuo toliau – vis labiau mažėjo klausytojų… Kalbėjome iki tol, kol miegas iš kojų ėmė versti. Sukome galvą, kaip mažame kambarėlyje bent valandai kitai visiems sugulti, pailsėti. Atrodo, vėl šaunioji Monika rado išeitį – ji laikraščiais išklojo grindis… Juk iš kur galėjome tiek patalynės paimti. Bandome visi atsigulti ant nugaros, bet niekaip netelpame ant grindų. Pagaliau sutilpome, apsivertę ant dešiniojo šono. Sutarėme, kad po kurio laiko pagal komandą versimės ant kairiojo šono. Nepamenu, kas komandavo verstis. Ar patys vertėmės, ar kas mus vartė – neprisimenu. Tik pamenu, kad atsikėlėme neišsimiegoję, pikti kaip sarginiai šunys… Tik Monika visiems šypsojosi. Atrodė tik ji išsimiegojusi… Biesas ją galėjo suprasti. Juk velniškai graži moteris, o dar poetė… Ne kitokie ir mes buvome. Vieni iš kitų tik pasišaipyti mėgdavome, bet švelniai, neužgauliai.

Abiejų aukštųjų mokyklų literatų draugystė viena ar kita forma tęsiasi iki šiol. Gaila, kad tarp gyvųjų nebėra poetų Valdo Kukulo, Vaidoto Daunio, Stasio Stacevičiaus, Vido Valaičio, kitų mūsų bičiulių. Ir nūnai jų poezija tarsi vargonai Katedroje sodriai, liūdnai skamba. Tarsi Leopoldo Digrio vargonais atliekamą rekviem girdėčiau. Iki šiol atrodo, kad visi esame kartu susirinkę: ar universitete, ar pedagoginiame institute.

Absurdo metai


1979-ieji. Iš kairės – poetas Marcelijus Martinaitis, literatūros kritikas Dovydas Judelevičius, prozininkas Juozas Aputis ir poetas Albinas Žukauskas vertina literatų kūrybą. Nuotrauka iš Česlovo Skaržinsko albumo

Sostinėje ir tada prasmingai ir linksmai gyvenome, nors ir buvome prispausti ideologinių varžtų. Skaniai pasijuokdavome iš primesto absurdo. Kad ir iš tokių dalykų. Antai tuo metu parduotuvėse, pavyzdžiui, prie dabartinio Seimo rūmų, kitoje gatvės pusėje, buvusioje parduotuvėje Talinas, galėjai laisvai nusipirkti labai gražių jaučio kanopų… Arba ne pirma jaunyste kvepiančios rūkytos žuvies stauridės… Vieną kartą su kurso draugu Jonu Debesiu lėtai mynėme nuo senojo Žvėryno tilto dabartinės Lukiškių aikštės link (tada – Lenino). Priėję prie šios parduotuvės, žiū, iš tolo, ryškiai raudonai šviečiant rudens saulei – lyg arklys didelėje vitrinoje paguldytas vartytųsi… Susidomėję priėjome arčiau. Ogi viso labo – tik didelės veršio kanopos. Tokia panaši padėtis buvo kone visose Vilniaus maisto prekių parduotuvėse. Pasirodo, Lietuvos komunistų partijos vadovu tapus Petrui Griškevičiui, apskritai iš parduotuvių dingo mėsa, ją beveik visą iš Lietuvos išveždavo į Maskvą, tuometį Leningradą. O mums, eiliniams mirtingiesiems, mėsą tik nustatytomis dienomis, gal valandą, kitą pardavinėdavo. Būdavo dienų, kai mėsos ir neatveždavo. Pamenu, vilniečiai labai pyko, koneveikė P. Griškevičių. Gal neatsitiktinai po vienos nakties Antakalnio kapinėse, kur buvo palaidotas Antanas Sniečkus, ant jo antkapio ar paminklo žmonės pamatė keistą užrašą:

– Kelkis, Antanai, Petras mėsą valgo!

Žinoma, visur po miestą lakstė rusų saugumiečiai (KGB pareigūnai). Net rūsiuose ieškojo kaltų. Bet ką tuo metu galėjai rasti? Na, pašposino kažkoks žmogelis (buvo kalbama, kad A. Sniečkaus paminklą ar antkapį apipeckiojo studentai)… Nebuvo mėsos parduotuvėse, bet tada nesunkiai pavalgyti galėjome studentų ar miesto valgyklose. Žinoma, ten kanopų nesiūlė, bet buvo labai populiarus toks patiekalas – kukuliai su bulvių koše. Skaniai juos, neaišku, iš ko padarytus, kirtome. Žodžiu, už rublį buvo įmanoma ir pavalgyti, ir skrandį apgauti. O dviese už dešimt rublių galėjai pakenčiamai vakarą praleisti ir kavinėje ar net restorane. Aišku, pasigerti už tokią sumą tada dar niekas neįstengdavo…

Bet retkarčiais į kavines ar restoranus eidavome ne girtauti, romantiškoje aplinkoje paįvairinti laiką. Dažniausiai vakarais skubėdavome į kino teatrus. Parodydavo juose ir gerų užsienietiškų, kad kartais ir iškarpytų, filmų. O sekmadieniais, jei nevažiuodavome į kaimą, skubėdavome į vargonų koncertus, tuomet rengtus Katedroje. Buvome du tokie, anot kurso draugių, pamišėliai: aš ir būsimasis istorikas Antanas Kukanauskas. Susėsdavome tada ten, kur dabar žmonės susirinkę klausosi Mišių. Klausydamiesi vargonų iš pradžių nesuprasdavome, kodėl į mus gana dažnai pasižiūri kiti koncerto klausytojai. Pasirodo, juos domino gana neįprasta klausytojų pora: aš buvau užsiauginęs ilgus, garbanotus, ant pečių gulančius plaukus, o mano draugas Antanas buvo ne tik plikai nusikirpęs, bet ir nusiskutęs. Tada nešioti ilgus plaukus ir mūvėti kelnes su platėjančiomis iki žemės klešnėmis buvo itin madinga. Tačiau tuomet buvo keista matyti jauną pliką žmogų…

Beje, dėl ilgų savo plaukų teko patirti ir komiškų situacijų. Vilniuje studijavo ir mano jaunystės draugas, pradedantis poetas ir žurnalistas Liudas Vitkauskas. Abu buvome baigę tą pačią Varėnos rajono Merkinės R. Mizaros vidurinę mokyklą. Vasarą, po pirmojo kurso studijų, su Liudu sugalvojome savotiškai prisiminti mokyklos dienas Merkinėje. Vakare nuėjome į diskoteką. Na, o po šokių Liudas pasikvietė pas save į svečius – į tėvų sodybą ant Laujos ežero kranto. Dar buvo naktis, kai pėstute pasiekėme Vitkauskų sodybą. Nutarėme nežadinti tėvų: sugulėme ant šviežio, kvepiančio visais kvapniausiais Dzūkijos kvapais šieno. Kietai įmigome. Pirmasis prabudo Liudas. Jis nusileidęs nuo šalinės šieno nuskubėjo pasilabinti su tėvais. Ir staiga lyg per sapnus išgirstu kažkokį triukšmą, sklindantį iš Vitkauskų namo. Labiausiai buvo girdimas moteriškas balsas. Atrodė, kad kažkas įnirtingai baramas. Ir iš tikrųjų. Pasirodo, kad Liudas gavo pylos nuo motinos, kam neva jis atsivedęs merginą ir paguldęs ant šieno?.. Kodėl ištvirkaująs? Pasirodo, Liudo mama anksti ryte iš tolo mus matė miegančius ant šieno. Pagalvojo, kad jos sūnus miega su pana, nes tik mano ilgi plaukai šiene matėsi… Vėliau visi gardžiai juokėmės iš ryto nuotykio…

Tuo metu Lietuvoje vis dar buvo populiarios anglų roko ir popgrupės Bitlų (The Beatles) atliekamos dainos bei šių atlikėjų išorinis bitlų įvaizdis. Tada ne visiems patiko, ne visi toleravo ilgus plaukus, ypač instituto valdžia. Tuo metu studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą minėtame Vilniaus pedagoginiame institute. Dėstytojai nekibo dėl plaukų ilgumo. Bet štai tapęs instituto „Šviesos“ ansamblio choro nariu buvau priverstas beveik pusmetrio ilgumo plaukus gerokai apkarpyti. Choro vadovas kategoriškai pareiškė, kad ilgi mano plaukai nederės prie tarybinių dainų atlikėjo įvaizdžio…

Rotušės magija

Su Liudu Vitkausku ar Antanu Kukanausku dažnai klajodavome po senąjį Vilnių. Mus domino ne tik Katedroje įrengta senųjų Lietuvos ir užsienio dailininkų paveikslų galerija, joje sekmadieniais skambantys vargonai, bet ir kitos Senamiesčio įžymybės. Antai Vilniaus rotušė. Ja itin domėjosi būsimasis istorikas Antanas. Jis apgailestavo, kad ir šioje mūsų tautos šventovėje sovietmečiu buvo įkurdintas Lietuvos valstybinis dailės muziejus. Žinoma, kur kas geriau Rotušėje eksponuoti dailės kūrinius, nei ją paversti sandėliu ar kokia sovietine įstaiga. Antanas jau tada daug žinojo apie didingą Vilniaus rotušės praeitį. Jis pasakojo, kad paskutinį kartą Rotušė pagal garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą baigta atstatyti 1801 metais. Antanas dar pasakojo, kad kadaise Rotušėje glaudėsi visa miesto valdžia ir… kalėjimas. Būtent apie Rotušės požemyje buvusį kalėjimą mano draugas Antanas daugiausia ir turėjo žinių. Anot jo, požemyje mirties bausmės nevykdydavo – myriop nuteistą žmogų viešai ketvirčiuodavo ar nukirsdindavo jam galvą Rotušės aikštėje. Požemio bausmės kambaryje prasikaltusiajam kapodavo tik pirštus, nukirsdindavo ranką ir jį kankindavo…

Tada norėjome patekti į Rotušės požemį, pajusti kraupią viduramžių ir vėlesniųjų mūsų valstybės metų dvasią, tačiau apie tai tik svajoti galėjome. Vilniaus rotušės požemį pavyko apžiūrėti tik po daugelio metų – 2001-ųjų vasario mėnesį. Tais metais šių rūmų ceremonmeisteris (taip įmantriai, moderniai pavadinta pareigybė net iki šiol ausį rėžia) Saulius Pilinkus vedžiojo po didelius Rotušės požemius. Jis parodė rūsio sienojo išlikusias plytas, menančias seną didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino miesto praeitį. Nustebino išlikusios ir dvejos daugiau kaip pusės tūkstantmečio senumo geležinės kalėjimo grotos, taip rūsyje išsaugota bausmės vykdymo patalpa.

Beje, tada S. Pilinkus atskleidė, kad visas senasis Vilnius – paslaptingų požemių karalystė – mažai tyrinėta, daug kas sunaikinta, prarasta. Brangių miesto relikvijų netektį savotiškai apraudojo savo knygoje Dingęs Vilnius Vladas Drėma. Šioje knygoje jis rašo, kad seniausia Vilniaus rotušė minima jau 1432 metais ir yra dabartinėje vietoje, Didžiojoje gatvėje. Pasirodo, Vilniaus rotušė, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, turėjo keleriopą paskirtį: joje telkėsi miesto administracija, vyko prekyba, teatro vaidinimai, koncertai, miestiečių susirinkimai. Joje net saugotos miesto svarstyklės ir buvę saiko matai.

Neperimsi, ko neliko

Tada, giliais stagnacijos metais, su Liudu ir Antanu apžiūrinėdami Vilniaus rotušę, daug ko nežinojome, nes sovietmečiu buvo slepiama didinga Lietuvos praeitis. Bet aš ir Liudas jau tada iš savo puikaus Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos mokytojo, vėliau – kraštotyros muziejaus vadovo, Juozo Kaupinio sužinojome, kad ir mūsų gimtinės miestelyje buvusi rotušė. Būtent toje pačioje Merkinės centrinėje aikštėje. Ją nugriovė carinė Rusijos valdžia ir toje vietoje pastatė… cerkvę. Beje, cerkvės pastatas išlikęs iki šių dienų ir būtent jame įkurdintas kraštotyros muziejus. Žinoma, Merkinės rotušė nė iš tolo neprilygo didingiems Vilniaus rūmams.

Tada ir dabar Vilnius mums tebelieka magišku miestu, nors jame ir nebelikę senųjų miestelėnų ainių, kaip ir senojo miesto tradicijų. Žinoma, kai kas išlikę. Bet nereikšmingo. Nežinau, ar Šv. Kazimiero mugę galima vadinti itin didžia Vilniaus miesto tradicija? Kažkiek atgaivinta Vilniaus rotušės veikla – joje vyksta didesni ar mažesni žmonių susibūrimai. Bet kol kas mūsų visuomenei sostinės Rotušę labiausiai išgarsinęs yra skandalingasis veikėjas… Vytautas Šustauskas, jau prieš kurį laiką blokavęs Vienos baliaus renginį… Taigi ne vienas tautietis Lietuvos glūdumoje tik tiek apie Vilniaus rotušę ir yra girdėjęs…

O apskritai, ką apie Vilnių toje mūsų provincijos glūdumoje iš viso žino? Tikriausiai iš televizijos, spaudos ir interneto tik dabartinio dvaro naujienas? Po daugelio metų susitikęs su Liudu Vilniaus senamiestyje ilgai sprendžiame naują, jau mūsų naujos visuomenės sukurtą galvosūkį.

Žinoma, per keturiasdešimt pastarųjų metų Vilnius smarkiai pasikeitė: išdygo dangoraižių, pastatyta naujų tiltų per Nerį, vietoj vieno buvusio universiteto prikepta keliolika. Net buvę technikumai aukštosiomis mokyklomis pavadinti… Bet labai sumažėjo kino teatrų ir pagrindinė miesto gatvė – buvęs Lenino prospektas, o dabar – Gedimino – smarkiai ištuštėjo. Dieną garsus prospektas – kaip ir išmiręs. Sako, nūnai Gedimino prospektas atgyja tik vėlai vakare, kai jaunimas patraukia į čia dar esančias kavines ar restoranus. Jaunimas pagal rašytoją Ričardą Gavelį tokiu metu lyg Vilniaus pokerį žaidžia…

Taigi Vilnius – labai pasikeitęs. Ir su Liudu jo kaip ir nebesuprantame. Bet, ne paslaptis, ir savo jaunystės metais jo nelabai supratome. Paslaptingas, neįmintas buvo ir išlieka, nors, kad ir kaip suprasti mėgintume. Gal todėl sostinė visada savotiškai ir traukė. Kaip sakiau – magiška jėga, kai Vilnius keitėsi ir į gerąją, ir į blogąją pusę. Bet vieną ar kitą jo virsmą tik nūnai labiau pastebime.

Vilnius per dvejus nepriklausomybės dešimtmečius gerokai sulietuvėjo. Tai jaučiama, regima, girdima sostinės gatvėse, jau nekalbant apie valstybines įstaigas, įvairius renginius. Kas tai padarė? Kaip sakytų mano gimtinėje moterys ar vyrai, kaimo mergos ir bernai, atvykę gyventi į Vilnių. Ypač prieš kolchozų ir po jų griūties gražaus jaunimėlio iš provincijos į Vilnių pliūptelėjo. Na, ir sulietuvino Vilnių. Žinoma, ne jie vieni, bet jie – labiausiai. Taip, kaip mūsų kaimo bernai – savanoriai po 1918-ųjų nepriklausomybę apgynė. Ir nori to ar nenori – kaimo bernai ir mergos į Vilnių ir savo kaimo gyvenimo būdą atsinešė. Žinoma, lietuviai, lenkai ar baltarusiai truputį skirtingą, bet aiškiai – provincijos, ir toli gražu beveik nė vienas iki šiol neperėmė senojo miesto tradicijų, nes, savaime suprantama, neįmanoma perimti to, ko neturėjai. Neperimsi to, ko neturėjo tavo kaimo protėviai…

Mitas – gal ne istorija?

Senas Europos miestas, be abejo, garsus ir senomis savo kapinėmis: Rasų, Bernardinų, o nūnai – ir Antakalnio. Rasose ilsisi Lietuvai brangūs žmonės: Vasario 16-osios Akto tėvas Jonas Basanavičius, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O Lenkijai šalia Rasų – brangus Juzefo Pilsudskio atminimas – čia ilsisi Nepriklausomos Lenkijos kūrėjo širdis. Bernardinų kapinėse – Rusijai brangaus Felikso Dzeržinskio motinos palaikai. Vilniaus kapinėse ilsisi ir buvę mūsų draugai ir nedraugai. Bet niekas tiksliai negali pasakyti, kur ilsisi mūsų valdovai, rezidavę Vilniuje ar kitur. Manyta, kad kažkur Katedros rūsiuose paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai. Bet kuo toliau – tuo daugiau spėlionių, mitų, pagal kuriuos Lietuvoje net kai kurie istorijos vadovėliai mokykloms parašyti… Taip, kaip buvo sukurtas mitas apie Šv. Onos bažnyčią. Neva Napoleonas, įžengęs Į Vilnių, ja taip susižavėjęs, kad, jeigu galėtų, ant delno būtų išsinešęs į Paryžių… Jeigu taip, kodėl karo žygio metu į Rusiją karvedys šioje šventovėje savo kariams leido arklius laikyti? Kitaip tariant, Šv. Onos bažnyčia buvo paversta arklide. Taigi – lyg ir mitu pakvimpa…

Beje, kažkas yra pasakęs, kad mūsų tautiečiams yra būdinga kurti mitus, o vėliau… jais patikėti… Kažkada, pirmąsyk paėmęs į rankas, susižavėdamas skaičiau Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais toks mūsų istorijos romantinis traktavimas su kaupu pasiteisino. Ypač tokia istorija buvo reikalinga tarpukario Lietuvai. Todėl iš dalies pateisinu ir mitus, kurių pagrindu tokiems Lietuvos valstybės laikotarpiams buvo sukurta mūsų protėvių istorija. O nūnai? Gerai, kad turime tokių istorikų kaip profesorius Edvardą Gudavičių ir Alfredą Bumblauską – jie rašo Lietuvos istoriją naujai, be pagražinimų. Bet kol kas ne viskas dėl mūsų istorijos aišku. Antai manęs kol kas niekas neįtikino, kodėl daktaras J. Basanavičius, Lenkijai užgrobus Vilnių, nesikėlė kaip kiti žymiausi politikai ir kultūros žmonės, gyventi į Kauną? Atrodo, prirašyta visokių versijų, bet nė viena jų neįtikina, nors tu ką… Beje, mūsų atkurtos valstybės Tarybos vadovas daktaras Jonas Basanavičius atgulė būtent Vilniuje, Rasų kapinėse. Gal Rasose būtų buvę logiška ir priimtina palaidoti ir 1991-ųjų Sausio 13-osios gynėjus, dabartinės nepriklausomos Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską? Ar Rasose neužteko ar vėliau neužtektų vietos? Manau, būtų užtekę ir užtektų. Manding, ne visiems…

Ir eisena išduoda

Dažnai išeinu pasivaikščioti į šalia daugiabučių išsaugotą Pašilaičių parką. Atsisėdu, išsitraukiu pypkę. Nori to ar nenori, dažnai priverstas stebėti šaligatviu einančius įvairaus amžiaus vilniečius. Žiū, viena jauna moteris, atrodo, madingai apsirengusi, bet, užuot grakščiai žingsniavusi – ilgais žingsniais kažkur skuba, kita – ne eina – tiesiog šuoliuoja… Ir ne viena, ir ne keliolika per pusvalandį, kol traukiu pypkę, tokių moterų, tiksliau sakant, moteriškių praeina. Jau jų eisena išduoda, kad jei ne jos, tai jų tėvai tikrai gimę ir užaugę kaime. Bet ne visos jos tai pripažįsta. Atvirkščiai. Dažnai moterys demonstratyviai akcentuoja tarsi miesčionišką savo prigimtį. Žinoma, jeigu spręsi apie tokių moterų kilmę tik kaip apie įvairiausių veislių šunų, kuriuos rytais ir vakarais išsiveda į parką pasivaikščioti (o tiksliau – pakakoti), kurie veido forma panašūs į šeimininkes, turėtojas, be abejo, gal ir nepagalvosi, kad jos iš kaimo. Bet vis dėlto jas išduoda kaimietiška eisena, o jei dar ir burną praveria – tai ir tarmė – žemaitiška, dzūkiška ar tuteišiška viską pasako… Kad ir kaip vaidinsi miestietę – neišeina, nors tu ką.

Štai aš ir Liudas, kad esame kaimiečiai, niekada ir neslėpėme. Aš tik didžiuojuosi juo būdamas. Einu į Pašilaičių parką, kuriame dar prieš dvejus metus šimtai varnų neregėtas triukšmingas orgijas keldavo. Tos pačios moteriškės, neva miestietės, neapsikentusios, kad varnos savo firminiu rėkimu (o man jų sutartinis kranksėjimas – kaip gamtos vargonai) ankstų rytą ramiai neleidžia išsikakoti jų šunims ir šuneliams, vieną dieną miesto tarnyboms nemenką skandalą sukėlė: iškrapštykite varnas iš parko! Na, komunalininkai iš pušų viršūnių ir iškrapštė tuos paukščius. Kaip tos vargšės varnos puolė gelbėti komunalininkų ant žemės nusviestų lizdų… Jos dideliais snapais siekė savo gūžtas atgal į medžius sukelti. Bet vyrai surinko visus varnų lizdus, sumetė į didelę mašiną ir išvežė. O varnos dar ne vieną dieną būriavosi Pašilaičių parke, piktai kranksėjo, tarsi tokio akibrokšto iš žmogaus būtų nesitikėjusios, neregėjusios net per du–tris šimtus savo gyvenimo metų. Rašoma, kad varnos tiek daug metų gyvena. Taigi – kokie stiprūs šių paukščių organizmai! Minta, kuo papuola, ir tiek daug metų gyvena. Kad taip žmogui būtų duota, ne kartą pagalvoju, sėdėdamas Pašilaičių parke. Mintiju, gal tada ir dalis senųjų Vilniaus gyventojų būtų išlikę. O dabar kas? Tik varnos – kaip seniausia gyva miesto relikvija likusi.

Bet nūnai kaimiečiai Vilnių apgulę. Ir manau, kad tai nėra blogai. Kuo toliau gyvendamas sostinėje, tuo labiau įsitikinu, kad ne vien todėl Vilnius labai dvelkia kaimu – jame be galo daug žalumos. Kad Vilniuje gera gyventi panašiai kaip ir kaime – seniai pajutau. Bet kad Vilnius – irgi savotiškas kaimas, galutinai suvokiau tik 2001 metais, kai būdamas Ūkininko patarėjo korespondentas ėmiau interviu iš tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės. Ji, mums kalbantis apie kaimą, netikėtai ištarė: „Vilnius – irgi didelis kaimas…“ Tada D. Grybauskaitė ilgame interviu kalbėjo apie Europos Sąjungos paramą Lietuvos kaimui, apie savo tėvų kaimietišką kilmę, 1988-aisiais rašytą ekonomikos daktaro disertaciją – būtent iš žemės ūkio sferos. Žodžiu, aptarė svarbiausias kaimo aktualijas. Mane būsimoji Lietuvos prezidentė nustebino logiškai, nuosekliai dėstomomis mintimis, gražia lietuviška kalba. „Štai tau ir finansininkė, o kaip taisyklingai, glaustai savo mintis dėsto“, – prisimindavau ne kartą susitikimą su D. Grybauskaite. Ko nebūtų galima pasakyti apie visus to meto Vilniaus politikus ar valdininkus. O gal ir dabar ne kitokia situacija? Žiū į interneto portalus: vos ne kasdien vis kitų politikų straipsniai. Galvoju, raštingi mūsų politikai tapo, o gal už juos kiti parašo? Gal ir nūnai yra taip, kaip būdavo anksčiau: į laikraštį rašydavome už komunistų partijos sekretorius, melžėjas, verpėjas ar mechanizatorius. Manding, vėl atgijusios sovietmečio tradicijos. Žiū, ne tik Vilniuje, bet štai ir provincijos laikraščiuose…

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

Tik štai nūnai skaitydamas į Seimo narių ar kandidatų į parlamentą biografijas nė su žiburiu negaliu aptikti jų sovietmečiu priklausomybės komunistų partijai. O juk ne vienas jų priklausė komunistų partijai, jai giedojo ditirambus. Bet neprisipažįsta. Skaitai jų biografijas ir stebiesi: kokie jie visi net sovietmečiu buvę… Bet, kad ir kaip tai slėptume, nuo sovietmečio netoli nubėgę. Maždaug prieš penkiolika metų su Lietuvos ūkininkų grupele svečiuodamasis Danijoje ėmiau interviu iš žymaus tos šalies mokslininko agrarininko. Kai paklausiau, kokią didžiausią kliūtį mums, einantiems nepriklausomybės keliu, teks įveikti, jis atsakė:

– Sunkiausia bus pakeisti save…

Iš karto nesupratau, ką mums draugiškos šalies atstovas norėjo pasakyti. Tik po metų kitų ėmiau įsitikinti, kad Lietuvoje vis gyvenama pagal lietuvių posakį Trukt už vadžių – vėl iš pradžių. Manding, net ne vienam valdžios žmogeliui sovietmetis likęs galvoje. Praėjo tiek daug nepriklausomybės metų, o per tą laikotarpį nė velnio nepasikeitėme, nes, pasirodo, nenorime keistis ar ką nors keisti. Todėl nūnai sostinėje atrandu daug anų, sovietinių, ir dabartinių metų gyvenimo paralelių.

Kiek daug yra gyvenimo panašumų, nors praėjo daugiau kaip keturiasdešimt mano menamų metų, pasikeitė santvarka, atjaunėjo Vilnius. Savaip jį naujino miesto merai Rolandas Paksas, vėliau – Artūras Zuokas. Nūnai – kiti naujina. Bet kaip kiekvienas jų nenaujintų sostinės – vis vien vaikams trūksta vietų darželiuose, kad ir deginame pigesnį kurą katilinėse, šiluma – tik brangsta. Valdžia sako vieną, o gyvenime dažnai išeina atvirkščiai. Gal tikrai, anot mirusio talentingo rašytojo R. Gavelio, jau ne vieną dešimtmetį kiekvienas sostinėje žaidžiame savąjį pokerį, per kraštus liejasi laisva meilė. Jei ne su vienu, tai iš karto su dviem partneriais… Gal nieko smerktino, bet ir nieko paguodžiančio tikriausiai negauname. Dabar mūsų valstybės sostinė panaši į R. Gavelio romaną Vilniaus pokerį. Bet mums, anų, dvidešimtojo amžiaus aštuntojo–devintojo amžiaus kartai, kad ir kaip kai kam nūnai būtų keista, ausyse vis tebeskamba Vilniaus Katedros sekmadienio vargonai. Vis einu jų klausytis.

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-06-sekmadienio-vargonai/150935

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra