Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalba iškilmingame posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui paminėti

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai, kolegos, ponios ir ponai! Bičiuliai!

Šiandien susirinkome istorinėje Seimo salėje, – čia 1990 m. kovo 11 d. įvyko antrasis didysis po Vasario 16-osios akto XX amžiaus Lietuvos stebuklas, – vėl atkurta nepriklausoma mūsų valstybė, kurią 1940 metais buvo pamynusi stalininė Tarybų Sąjunga.

Susirinkome iškilmingai paminėti kitos labai svarbios ir brangios datos – 1988 metų birželio 3-osios, kai Lietuvos mokslų akademijos salėje gana spontaniškai, bet dėsningai buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Ją oficialiai sudarė 35 žymūs mokslo ir meno žmonės, visuomenės veikėjai – Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Vytautas Petkevičius, Kazimiera Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas,  Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila ir Arūnas Žebriūnas. Šiandien lenkiame galvas ir žmonėms, kurie į šį garbingą sąrašą nepateko dėl atsitiktinumo ar kitų aplinkybių, tačiau vėliau buvo aktyviausių Sąjūdžio veikėjų gretose, tapo Kovo 11-osios akto signatarais.

Deja, kai kurie iš jų, – Juozas Bulavas, Julius Juzeliūnas, Česlovas Kudaba, Alfonsas Maldonis, Jokūbas Minkevičius, Raimundas Rajeckas, ir prie iniciatyvinės grupės priskirtinas Kazimieras Antanavičius – deja, jau iškeliavę Anapilin. Pagerbkime jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.
Gerbiamieji! Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas buvo viešas ženklas tautai, kad M. Gorbačiovo paskelbta „perestrojka“, kuri turėjo kiek paremontuoti tarybinę imperiją, yra reali galimybė iš jos išsivaduoti. Žinoma, apie tai dar nebuvo viešai ir labai garsiai kalbama, bet buvo galvojama ir tam rengiamasi.

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo patriotinio sąmoningumo grumstas, sukėlęs lietuvių tautos aktyvumo laviną, kurią mes šiandien vadiname Atgimimu ir kuri per nepilnus dvejus metus nušlavė nuo kelio visas okupacines kliūtis, atkūrė nepriklausomą, laisvą ir demokratinę Lietuvą.

Tačiau ir Birželio 3-oji taip pat negimė tuščioje vietoje, ji turėjo daug pradžių, – skausmingų, nesėkmingų ir viltį žadinančių, nes okupacijos ir aneksijos metais puoselėjome natūralią ir nemirštamą kiekvienos tautos svajonę ir siekiamybę – atskirai pasaulio žemėlapyje pažymėtą Tėvynę. Šios pradžios – tai ginkluota pokario rezistencija; tai Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, Helsinkio ir kitos grupės; tai Romo Kalantos auka ir su ja susijusios viešos antitarybinės Kauno jaunimo akcijos, tai Vengrijos revoliucijos ir lenkų solidarumo atgarsiai Vilniuje, tai įvairios kultūrinės, paminklosauginės, kraštotyrinės organizacijos: „Talka“, „Santarvė“ – „Žemyna“, Lietuvos kultūros fondas. Sąjūdžio užgimimo išvakarėse ypač plačiai nuskambėjo Lietuvos laisvės lygos ir kitų nelegalių disidentinių grupių balsas, mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje viešai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas ir kt. Manyčiau, kad ryžtingas Lietuvos laisvės lygos žodis padrąsino greičiau susiburti į organizaciją ir pradėti viešą politinę veiklą mūsų mokslinę, meno, kultūros visuomenę, kuri iki tol veikė ir mąstė kažkaip, galima sakyti, individuliai. Manyčiau, kad tai priartino Sąjūdžio gimtadienį.

Didysis Sąjūdžio fenomenas buvo tas, kad jis aplink save subūrė visą tautą, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, tikėjimo, išsilavinimo. Trokštamoji Nepriklausomybė bendriems veiksmams tada vienijo tremtinius, politinius kalinius, kultūrininkus ir komunistus. Tarp iniciatyvinės grupės narių taip pat buvo LKP narių. Partija, išskyrus praktiškai jos nelietuviškąją dalį, pasirinko nacionalumą, o ne vadinamąjį internacionalizmą ir klasių kovą. Lietuvos komunistų partija, remiama ir skatinama Sąjūdžio, pradėjo imperinės Tarybų Sąjungos komunistų partijos griovimą, atsiskirdama nuo jos. Todėl logiška, kad 1990 m. kovo 11 d. šioje salėje nebuvo balsų prieš nepriklausomybės atkūrimą. Tik keletą susilaikiusių.
Malonūs susirinkusieji, negaliu neskirti porą žodžių ir Sąjūdžio, taip pat Estijos ir Latvijos tautos frontų indėliui į „šaltojo karo“ pabaigą. Baltijos Respublikos tada buvo tarybinės imperijos ardytojų priekinėse eilėse. Kol 1989 m. lapkričio 9 d. negriuvo pagrindinis “šaltojo karo” simbolis – Berlyno siena, jos neturėjo pastebimesnio tarptautinio palaikymo, taigi su Maskva, kaip sakoma, stovėjo akis į akį. Mes su pasididžiavimu galime sakyti, kad ne Berlyno sienos griuvimas inspiravo Baltijos šalių dainuojančią revoliuciją, o pastaroji padėjo vieną kitą dinamito kapsulę po Berlyno siena, taigi paspartino naujosios pasaulinės tvarkos susiformavimą.

Gerbiamieji, du Lietuvos dešimtmečius, praėjusius nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, galime pavadinti ištisa epocha. Mes ne tik atkūrėme savo vardą pasaulio tautų bendrijoje, bet ir tapome svarbiausių tarptautinių organizacijų nare. Mūsų vėliava plazda prie Europos Sąjungos ir NATO būstinių. Pasikeitė mūsų visuomenė, – sukūrėme tvirtus demokratijos ir žmogaus teisių gynimo pamatus. Nors problemų taip pat nestokojame ir dėl savo padarytų klaidų, ypač prasidėjus tarptautinio masto ekonomikos negalavimams. Vis dėlto šiandien tvirtai galime pasakyti ir pasididžiuoti, kad Sąjūdžio medis, tautos pastangos Lietuvai subrandino labai turtingą derlių.

Taip, ne visi Sąjūdžio, ypač vertybiniai, idealai įgyvendinti. Dar trūksta teisybės šalyje. Tai, žinoma, skaudu, tačiau ar noras juos realizuoti per 20 metų nebuvo utopija? Suprantama, visą kaltę galima suversti politikams, valdžiai, tačiau  ar čia nėra ir visuomenės nuodėmių? Atsiradusi didelė socialinė atskirtis, biurokratijos suvešėjimas, be kita ko, yra ir savanaudiškai suprastų naujųjų demokratinių vertybių, kai laisvėmis nori naudotis visi, o pareigai ištikimas toli gražu ne kiekvienas, rezultatas. Moralinių nuostatų įstatymais ar dekretais įgyvendinti neįmanoma.

Kita vertus, tai nėra vien Lietuvos atvejis. Visos Vidurio Europos žmonės tikėjosi didesnio žmogiškumo ir greitesnio savo valstybių suklestėjimo, kuris vis dar lieka siekiamybe. Visur veikia tie patys žmogui ir visuomenei būdingi dėsningumai: gėris, klusnus įstatymams, deja, ne visada būna stipresnis už blogį, kurio įstatymai ir moralinės normos nevaržo.

Gerbiamieji, 2008-uosius Seimas yra paskelbęs Sąjūdžio metais, – tegu jie paskatina mus prisiminti ir pagerbti Sąjūdžio pirmaeilius, įvertinti tai, kas įvyko ar neįvyko, energiją nukreipiant ne kaltųjų paieškoms ar aiškinimuisi, kas protingesnis, kas Lietuvą labiau myli, o Lietuvos ateities vizijos ir resursų tai vizijai įgyvendinti paieškoms. Ačiū“.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra