V. M. Čigriejienės kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Autorius: Data: 2011-06-14 , 14:35 Spausdinti

Seimo narės Vidos Marijos Čigriejienės kalba, pasakyta 2011 m. birželio 14 d., iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkai Vytautai Landsbergi, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, signatarai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gerbiami kolegos, mieli posėdžio svečiai,

Šiemet minime jau 70-ąsias 1941-ųjų metų birželio trėmimo metines. Iš visų sovietinio okupacinio režimo vykdytų represijų prieš Lietuvos žmones, trėmimai – prievartinis ir masinis žmonių perkėlimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus – labiausiai palietė krašto gyventojus.

1939 metais pradėjo temti Lietuvos padangė. 1940 metais ji visai aptemo… Prasidėjo areštai, o 1941 m. birželio 14 d. ir žmonių trėmimai. Galima teigti, kad Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietę 1941-ųjų ar vėlesnių pokario metų trėmimai. Jie palietė mane ir visą mano šeimą. Tėvams teko labai sunkiai dirbti, išgyventi išsiskyrimą, badą, šaltį ir pažeminimus. Nežiūrint visų sunkumų išgyvenome ir sugrįžome į Lietuvą.

1941-ųjų metų birželio trėmimas itin giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę, nes tai buvo pirma pažintis su nežabotu okupantų teroru, o trėmimo patirtis suvaidino lemiamą vaidmenį daugelio lietuvių apsisprendime trauktis į Vakarus. Prievartinis žmonių perkėlimas tapo sudėtine sovietinės politikos Lietuvoje dalimi.

Trėmimais Sovietų Sąjungos valdantysis aparatas siekė ne tik ilgam laikui neutralizuoti realius ir tariamus komunistinės santvarkos priešininkus, pašalinti aktyviausias, sąmoningiausias gyventojų grupes, įbauginti gyventojus, užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui. Bet ir atimti ir užvaldyti jų turtą, o taip pat pakeisti Lietuvos ir kitų kraštų gyventojų tautinę sudėtį. Ne paskutinę vietą vaidino ir ekonominės priežastys, mat tremtiniai tapo pigia ir beteise darbo jėga, skirta apgyvendinti ir įsisavinti tolimiausius Rusijos kraštus ir sritis.

Sovietinis saugumas stropiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su savo vyrais, tėvais. Dėmesys buvo kreipiamas ne į pavienių asmenų, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, kultūrinė, socialinė ir visuomeninė įtaka.

1941-ųjų metų trėmimas užima ypatingą vietą, mat būtent jis turėjo likviduoti pačius protingiausius ir sąmoningiausius Lietuvos piliečius, nutiesiant kelią lengvesniam Lietuvos sovietizavimui. Absoliučią daugumą, apie 75 procentus, sudarė buvusių Lietuvos Respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai, aktyvistai, buvę aukšti valstybės tarnautojai, Lietuvos saugumo ir policijos pareigūnai, mokytojai, inteligentai, verslininkai, turtingesni ūkininkai ir jų šeimų nariai. Šis trėmimas pasižymėjo ir dideliu nežmoniškumu: vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti į lagerius, o šeimos į tremties vietas. Buvo pakeistas tūkstančių žmonių įprastas gyvenimo būdas ir užsiėmimas. Žmonės priverstinai įkurdinti svetimoje aplinkoje, atšiaurioje gamtoje, apsupti kitos kultūros ir mentaliteto žmonių su savo kalba ir papročiais.

Sovietų Sąjunga vykdė Lietuvos gyventojų genocidą. Kruopščiai jį slėpdama, kaip įmanydama stengėsi genocido akcijas „įvilkti“ į sovietinių įstatymų rūbą. Tad kuo Stalino budeliai skyrėsi nuo Hitlerio budelių? O gi niekuo. Ir vieni ir kiti atnešė Lietuvai vergovę ir kančią, niekino mūsų moteris ir vaikus.

Sovietinio genocido kaltininkai turbūt niekada nepagalvojo, kad visi jų nežmogiški, prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą nukreipti veiksmai taps vieši bei svarstomi kaip atitinką tarptautinės teisės normose numatytus genocido nusikaltimo požymius.

Lietuvos laisvė, patirti kankinimai ir okupantų žvėriškumas niekada netaps tik istorija, tik vadovėliuose ir knygose surašytais istoriniais faktais ar statistikos skaičiais. Šimtai tūkstančių žuvusių ir engtų bei kankintų nekaltų Lietuvos piliečių – tai išgyventa realybė, kurios atminimas dar ir šiandien verčia krūptelėti. Jau tuometinio mirtino pavojaus akivaizdoje virš mirčių ir praradimų nušvito vertybės, kurias Lietuva apgynė ir išsaugojo šioms dienoms ir ateičiai. Okupantų pralietas kraujas suvienijo lietuvių tautą ir sutvirtino solidarumo jausmą – mes visi, nors ir engti, esame – Lietuvos valstybė.

Kruvinojo tvano tragedija išbandė  mūsų žmones, jų ištikimybę tėvynei ir laisvei. Tai vertybės, daugelį engtų tautų atvedusios į siekį gyventi laisvai ir demokratiškai. Neturime teisės to pamiršti. Šį atminimą ir siekį gyvenimą grįsti šiomis vertybėmis privalome skiepyti jaunajai kartai.

Tikiu, kad šios istorinės tiesos niekuomet ir niekam nepavyks ištrinti nei iš istorijos, nei iš mūsų atminties. Tikiu, kad išsaugosime laisvos šalies laisvų piliečių istoriją ir tęsime ją kilniai ir garbingai.

www.lrs.lt

Nuotraukoje: V. M. Čigriejienė

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 5.

Tremtis , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra