Lapkričio 19-oji… Antakalnio kapinės… Tėvynės laisvės gynėjų kapai padengti pirmojo sniego, sušalusios dar nuo Vėlinių užsilikusios gėlės. Tą dieną buvo ypatingai pagerbtas vienas kapas, prigludęs prie Stanislovo Kuzmos skulptūros „Pieta“. Regis, Dievo Motinai, laikančiai ant rankų nukankintą sūnaus kūną, brangūs visi čia palaidoti jauni žmonės. Taip pat ir tas iš dešinės… Gintaras Žagunis (1957-ųjų birželio 20-oji – 1991-ųjų gegužės 19-oji). Prie jo kapo tą rytą ėjo ir ėjo žmonės. Motina, sesuo, teta, buvę tarnybos draugai pasieniečiai, artimai jį pažinojusieji ar tik girdėjusieji apie jo žygdarbį. Prie kapo dėjo gėles, atidavė pagarbą, lenkė galvas, susikaupė apmąstymo valandėlei. Kalbų nebuvo. Palikę kapines tylai ir ramybei visi skubėjo į Krakūnus (Šalčininkų r.), žūties vietą, į tuoj prasidėsiančias naujojo paminklo atidengimo iškilmes.
Skaitytojams priminsime keletą Gintaro Žagunio trumpo gyvenimo faktų. Gimė jis Rozalimo miestelyje (Pakruojo r.). Būdamas penkerių su šeima persikėlė į Trakus. Čia prasidėjo mokslai. Iš pradžių Trakų mokykloje-internate, paskui Trakų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija). 1975 metais baigė Lentvario 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Mokytis ilgai neteko – buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo statybos dalinyje prie Maskvos. Mintys dažnai skriedavo į Tėvynę, nuo kurios buvo ne savo valia atplėštas ir nudangintas į svetimą kraštą. Užrašų knygelės tituliniame puslapyje įrašė: „Lietuva, Lietuva, tu per amžius laisva!“ Ne tik įrašė, bet šalia nupiešė Gedimino stulpus. Laimei, knygelė išliko, ją iki šiol saugo jo motina Aldona Žagunienė.
Grįžęs iš sovietinės armijos, Gintaras baigė pradėtus mokslus Statybos technikume. Nuo 1980 metų pradėjo dirbti. Iš pradžių Trakų restauravimo dirbtuvėse, vėliau Komunalinio ūkio projektavimo institute, 1984–1989 metais tarnavo VRM vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione. Laisvalaikiu mokėsi dailės, nuo vaikystės buvo pamėgęs piešti, žavėjosi buriavimu, nusimanė apie burlaivius, svajojo turėti nuosavą jachtą.
Suskambus pirmiesiems Atgimimo varpams, įsisteigus Sąjūdžiui, atsikūrus Šaulių sąjungai, Lietuvos demokratų partijai, Gintaras nedvejodamas metėsi į šias struktūras. Darbovietėje bandė organizuoti Sąjūdžio grupę, tapo Šaulių sąjungos nariu, įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Apie tą metą pasakoja atsargos majoras Antanas Burokas: „Jis iš karto ėmėsi rimto visuomeninio darbo. Gerai prisimenu, kaip stojo į Šaulių sąjungą. Jis panoro priesaiką duoti Trakų pilies menėje. Įspūdingas tai buvo renginys. Grįždami į Vilnių, to įvykio atminimui pasodinome ąžuoliuką“. Kartu su Gintaru dirbęs Stasys Averka papildo kolegos pasakojimą: „Jis buvo didelis patriotas, Lietuvos mylėtojas, visada dalyvaudavo Atgimimo mitinguose. Ne tik dalyvaudavo, bet būdavo pirmose gretose“.
Darbovietė pareikalavo šią veiklą nutraukti. Tai prieštaravo Gintaro įsitikinimams ir jis nepakluso. Buvo priverstas palikti darbą. Tačiau tuoj pat de facto buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė; Gintaras apsisprendė ją ginti, savo gyvybe pridengti Tėvynės laisvę. Susikūrus Krašto apsaugos struktūroms, Gintaras Žagunis vienas pirmųjų pasiprašė priimamas į pasienio apsaugą. 1990-ųjų lapkričio 11-ąją jis pradėjo dirbti Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininku. Krakūnų pasienio poste jis budėjo tik šešetą mėnesių, tai yra iki tragiškos mirties.
…1991-ųjų gegužės 19-osios vakaras. Krakūnų pasienio poste stovi vagonėlis, menkutė užuovėja nuo lietaus, prieglobstis nuo nakties tamsos. Pasieniečiai ginklus turėjo, tačiau buvo įsakyta jų beveik nenaudoti, kad priešai neapkaltintų, nepasinaudotų tuo ir nepridarytų daug nuostolių de jure dar neatgautai laisvei. Nuo vargano vagonėlio už keliolikos metrų siena su Baltarusija. Vakaro prietemoje šešėlius metantys medžiai auga jau anapus sienos. Pasieniečiai renkasi budėjimui. Pavojus didelis. Visi žino apie gresiančias provokacijas, įsiutusią rytinę kaimynę dėl išsprūdusio skanaus kąsnelio. Netikėtai Gintaras Žagunis, pamainos viršininkas, sako savo kolegoms: „Eikite ilsėtis. Budėsiu vienas. Jei žūsiu, tai žūsiu vienas“. Pasieniečiai, širdyse pajutę dėkingumą, išsiskirsto, nesuvokdami to, kas įvyks po keleto valandų. O įvyko tragedija. Gintaras pastebėjo nuo Baltarusijos atlekiantį automobilį, išėjęs iš vagonėlio pašvietė žibintuvėliu, bandė stabdyti, reikalauti dokumentų. Priešo šūvis partrenkė drąsų pareigingą žmogų. Jo kraujas nudažė pavasariu alsuojančią žemę. Pasakoja Dieveniškių klebonas kun. Domas Valančiauskas, vienas pirmųjų atskubėjęs į tragedijos vietą: „Jis gulėjo dešine ranka prisidengęs krūtinę. Kairioji buvo atmesta į šoną. Verkė keletas kaimo žmonių, atskubėjusių prie vagonėlio, pažadintų iš miego netikėto šūvio. Deja, jie nieko padaryti nebegalėjo – Gintaras Žagunis buvo miręs“.
Po šios netekties žuvimo vietoje buvo pastatytas laikinas medinis koplytstulpis. Nors ir prižiūrimas, papuoštas gėlėmis, nuo laiko, lietaus ir sniego jis ėmė svirti į šoną…
Taigi grįžkime prie naujojo paminklo, sukurto architektų Leono Ziberkos, Kęstučio Lupeikio, Mariaus Morkūno ir skulptoriaus Vidmanto Gyliko. Pilko granito paminklas, regis, jungia dangų ir žemę, simbolizuoja žmogaus kelią. Šalia išsirikiavę uniformuoti pasieniečiai. Orkestrantų rankose auksu blizga varinės dūdos. Lietuvos himnas… iškilmingos kalbos… Į paminklo atidarymo iškilmes atvyko LR Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, Seimo narė Dangutė Mikutienė, Valstybinės sienos apsaugos vadas Jurgis Jurgelis, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, Vilniaus apskrities viršininkas Feliksas Kalosauskas.
…Gintaras ir jo bendraamžiai pavojaus akivaizdoje nepasitraukė, neišbėgiojo, savo kūnais užstojo Lietuvą. Dabar Lietuvos sienas saugo NATO skydas. Artūras Paulauskas.
…Tuomet fronto linija buvo Lietuva. Ją saugojo pasieniečiai, muitininkai, policininkai. Neužmirštama žuvusiųjų auka. Jų idealą gynė ir tebegina likę gyvieji. Jurgis Jurgelis.
…Gintaras – tarsi trumpai švietusi ryški žvaigždė. Jo atminimą saugo jaunimas, siekiantis mokslo, padedantis savo valstybei. Dangutė Mikutienė.
…Gintaras pasiaukojo už draugus. Tai didvyris. Jo auka niekada nebus užmiršta. Feliksas Kalosauskas.
Iš tikrųjų neužmiršta. Po mirties Gintaras Žagunis apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos Šaulių sąjungos „Šaulių žvaigždės“ ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu. Jo vardu pavadinta Vilniaus rinktinės užkarda Poškonių kaime. Tai vienintelė vardinė užkarda. Ant pastato sienos pritvirtinta atminimo lenta, viduje – padidinta Gintaro Žagunio nuotrauka. Pailgas rimtas veidas, mąslios akys primena pasieniečiams išėjusį, bet atmintyje tebegyvenantį žmogų, kviečiantį visus mus tęsti jo kelią – darbus, aukos ir meilės Tėvynei kelią.
Atsisveikindama paprašiau Gintaro motiną Aldoną Žagunienę tarti keletą žodžių apie sūnų, apie tai, kaip jai pavyko įdiegti jam amžinąsias vertybes. Ji mielai pasakojo: „Esu mokytoja lituanistė. Anais laikais nieko daug viešai nebuvo galima kalbėti. Gintaras labai daug skaitė. Jo netenkino knygos, esančios mokyklos ir miesto bibliotekose. Tuomet patriotinės knygos ėjo iš rankų į rankas. Nė vienos neatiduodavo kitiems neperskaitęs. Taip formavosi tikros vertybės, nulėmusios jo gyvenimo kelią“.
Paminklą Gintarui Žaguniui atidengė LR Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Pašventino Dieveniškių klebonas kun. Domas Valančiauskas. Paminklo papėdę papuošė gėlių puokštės. Į paminklo atidengimo iškilmes atvyko nemažas būrys Krakūnų gyventojų, kurie, tikimės, saugos ir gerbs šią didvyrio krauju aplaistytą vietą, apie kurią niekam neleis užmiršti į dangų besistiebiantis paminklas.
