Savo gyvenimą Milžinas vadino pasaka

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Knygos gimimas – visada šventė ir skaitytojams, ir jos sumanytojams, leidėjams bei sudarytojams. Kaišiadorių vyskupijos ir Jo Ekscelencijos vyskupo Juozapo Matulaičio rūpesčiu savo gražų gyvenimą pradėjo monografija „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“.

Širvintų parapijos klebono Juozapo Dabravolsko iniciatyva graži ir dvasinga šios knygos pristatymo šventė neseniai buvo surengta Širvintose. Klebono kilnus sumanymas pristatyti monografiją Širvintų krašto žmonėms – neatsitiktinis. Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, gimęs 1899 m. Švenčionių krašte, Trebučių kaime, 1930–1934 klebonavo Kernavėje: „Pati Kernavė kaip prie širdies prilipo“. 1968 m. čia vėl sugrįžo ir dirbo iki 1979 m. Kernavėje šventė kunigystės penkiasdešimtmetį (1975) ir gyvenimo aštuoniasdešimtmetį (1979). Čia amžinai ir pasiliko. Palaidotas pamylėtos Kernavės bažnyčios šventoriuje.
Į monografijos pristatymą atvyko Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Širvintų parapijos klebonas Juozapas Dabravolskas, kunigai, knygos sudarytoja ir leidėja Julė Kilčiauskienė, rajono savivaldybės vadovai. Viešojoje bibliotekoje surengta paroda „Pažinkime dvasios milžiną“.
Renginio pradžioje Širvintų parapijos choro (vadovė Irena Vasiliauskienė) sugiedota giesmė „Įženk į mūsų dieną, Jėzau“ tarsi nutiesė tiltą į visų susirinkusiųjų širdis, užliejo dieviškumo šviesa. Ir visos tolesnės kalbos, prisiminimai apie kunigą, rašytoją, metraštininką Nikodemą Švogžlį-Milžiną buvo nutvieksti tos šviesos.
Klebono J. Dabravolsko, gerai pažinojusio kunigą N. Švogžlį, teigimu, knyga įdomi kaip ir pats Milžinas. Jį įvertinti labai sunku, negalima su niekuo palyginti, nes buvo be galo atviros, geros širdies, mylėjo kiekvieną žmogų ir kiekvienam norėjo padėti. Kernavei Jis davė daug ir savo darbu, ir rūpesčiu: pastatė liaudies namus su didele sale, Geležinį Vilką, atgręžtą į Vilnių, stengėsi šį kraštą lietuvinti, pakelti kernaviškių dvasią. Parodyti pasauliui „karalaitę Kernavę“. Ir Milžinu pasivadino todėl, nes tikėjo, kad gali ir privalo žmonėms daug padėti. O svarbiausiai, norėjo būti tikru lietuviu kunigu, lietuviškai Dievo Žodį skleisti, rašyti lietuviškas knygas.
Kilęs iš neturtingos darbininkų šeimos, dažnai gyvenusios nepritekliuje, bet išlaikiusios lietuvišką dvasią, visada stengėsi išlikti orus, doras, garbingas ir ištikimas savo idealams. Skaitydami knygą mes keliaujame iš tiesų nepaprasto žmogaus – kunigo, rašytojo – gyvenimo keliu. Nelengvu keliu. Išgyveno 1905 m. revoliuciją Rygoje. Matė, nors dar mažas buvo, kaip tėvai kovojo už kiekvieną duonos kąsnį, kaip jie stengėsi nepalūžti, išgyventi ir savo vaikus mokslan išleisti. Mokėsi Nikodemas Švenčionių mokykloje, vėliau Rygos miesto vidurinėje mokykloje. Vis apie Dievą svajojo. Pirmasis pasaulinis karas užklupo irgi Rygoje. Tačiau nepakeliamas skurdas ir nežinia paskatino Švogžlių šeimą grįžti tėviškėn, į Trebučius. Čia laukė badas. „Mes neturėjome nei javų, nei duonos, nei karvės, nei mėsos. Atsimenu, labai norėjau valgyti, o nebuvo ko“, – rašė N. Švogžlys.
Švenčionyse Nikodemas pradėjo dirbti lietuvių mokyklos mokytoju ir vokiškai kai kuriuos dalykus dėstė žydų mokykloje. Budo rašytojo talentas. Siela šaukėsi Dievo, tad brendo svajonė būti kunigu ir kovoti už gyvenimą ir žmones. Lengvai įstojo į Vilniaus kunigų seminariją: „Pasijuto tarp savo svajonių, visa širdimi pasinerdamas į mokslus ir maldą. Tik lenkiška atmosfera gadino nuotaiką. Švogžlys turėjo lengvą plunksną ir geriausiai mokėjo lotynų kalbą.“
1918 m. rudenį baigėsi karas. Vilniuje viešpatavo bolševikai, o 1919 m. pavasarį į sostinę įžengė lenkų legionieriai. Politinė sumaištis veikė ir seminarijos gyvenimą. 1920 m. vasarą praleido Linkmenyse. Miestelis pasieny, parapija perkirsta pusiau. Tačiau čia buvo gera dirva veiklai: klebono Juozo Breivos paprašytas, organizavo parapijos knygynėlį, skaityklą, būrė ir lavino jaunimą. Atėjo didelė laimė ir džiaugsmas – Vilnius ir jo kraštas pripažintas Lietuvai. Pirmą kartą pamatė Lietuvos karius, pajuto nepaprastą pasididžiavimą savo Tėvyne Lietuva. Tačiau 1920 m. rudenį Lenkija vėl užėmė Vilnių. Nerimas, netikrumas, įtempti tarpusavio santykiai ir slogi atmosfera apėmė ir seminariją. Nikodemas tėvynės tematika pradėjo rašyti straipsnelius į „Vilniaus garsą“. Iškilo būtinybė pasirinkti slapyvardį. Pasivadino Milžinu. Deja, lenkai seminaristai ėmė įtarti N. Švogžlį „kažkuo užsiimant“. Tai lėmė, kad baigusį trečią kursą „dėl slepiamų lietuviškų laikraščių, litvomanijos idėjų ir regulos pažeidimų“ prireikė pašalinti iš seminarijos. Tačiau seminarijos rektorius kunigas Jonas Ušyla, jautęs palankumą gabiam jaunam klierikui Švogžliui, nutarė prašyti Maironio priimti šį į Žemaičių seminariją. Taip prasidėjo kitoks gyvenimas Kaune, pažintis ir dvasinis ryšys su Maironiu. Vilnius amžinai liko širdy kaip šviesiausias paveikslas, didžioji meilė. Kaunas augino išsimokslinusius, intelektualius, veiklius kunigus. Čia laisvalaikiu rašė religinius prozos kūrinėlius, eilėraščius, siuntė juos Amerikos katalikiškajai lietuvių spaudai. Vasaros atostogas praleisdavo įvairiose vietose: Kietaviškėse, Kražiuose, aplankė Alytų, Merkinę, stebėjosi apleistomis bažnyčiomis. Susipažino su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. „Nori būti toks – kaip Vaižgantas… linksmas, gyvas, šviesus, protingas“. Nori būti geru kunigu, „surasti savo kunigystės širdį ir būti ištvermingas“.
Pirmoji darbo vieta – Molėtai. Paskiriamas didelės Molėtų parapijos vikaru ir progimnazijos kapelionu. Kunigas N. Švogžlys pasiryžo dirbti nuoširdžiai ir daug. Ši parapija tapo artima, nes aplinkui girdėjo taip mielą švenčioniškę giesmių tarmę, pažįstamą ir artimą šnektą, o ir žmonės savo būdu į švenčioniškius panašūs. Ieškojo kunigas ir draugijos su šviesuomene, inteligentais. Rado bendraminčių. Dubingiuose nutarė lietuvinti čionykščius žmones, kelti jų tautiškumą, parodyti lietuvių kalbos grožį.
Vėliau laukė darbas Kaišiadoryse, Kernavėje. Būtent Kernavėje kunigas Švogžlys nusprendė „nebūti salių oratorium, visuomenės veikėju kaip Kaišiadoryse, o daugiau melstis, labiau žiūrėti savo ir savo žmonių sielos“. Kūrinyje „Mano gyvenimo pasaka“ kunigas N. Švogžlys-Milžinas Kernavei skirtoje dalyje rašo, jog čia „reikėjo atgaivinti senovės garbę ir kur priderėjo vainikuot Kernavę vėl kunigaikštiškuoju vainiku“. Šitame krašte stengėsi skleisti lietuvišką dvasią, šviesti vietos žmones, lietuvinti lenkišką kraštą. Tai buvo nelengva, bet būtina. Atsirado šviesuolių – tai mokytojas Juozas Šiaučiūnas. Abu dirbo Kernavei: steigė muziejų, rinko senienas, tyrinėjo piliakalnius. Rašė religines noveles „Žvaigždei, Rytui“, „Ateičiai“. Rinko medžiagą būsimai monografijai apie Kernavės praeitį. Jaudino kunigą Švogžlį ir tai, kad Kernavės parapija buvo perkirsta demarkacine linija. Jis organizuodavo procesijas, nešdavo kryžius prie linijos, giedodavo giesmes.
1932 m. buvo išspausdinta pirmoji N. Švogžlio-Milžino knyga „Vilniaus sūnūs“. Daug važinėjo su vyskupu, rašė reportažus. Šis darbo Kernavėje laikotarpis buvo produktyvus, subrandino N. Švogžlį kaip kunigą, rašytoją, patriotą.
Iš Kernavės siunčiamas į Gegužinę, vėliau į Onuškį. Visur stengėsi dirbti iš širdies, atvirai. Skaudžiai išgyvendavo kiekvieną nesėkmę, o to priežasčių nuolat ieškodavo savyje. Visą laiką traukė rašyti. Tad rašė, rašė… Dar Gegužinėje gimė „O Šventasis Vilniau!“, „Vilniaus Aušros Vartai“. „Onuškis – gyvenimo giesmė. Dramatiškiausias, vaisingiausias laikas“. Čia buvo daug sudėtingų situacijų, nes netoli ėjo demarkacinė linija. Bažnyčioje taip pat reikėjo rasti kompromisų, juk sueidavo įvairių tautybių žmonių. Kunigas – didysis taikintojas, visada surasdavo išeitį. Pamaldos dažniausiai vykdavo lietuvių kalba. Besidarbuojant Onuškyje, atėjo neramūs laikai. 1939 m. į Onuškį ėmė plūsti lenkų pabėgėliai, o Vilnių užėmė rusai ir paskelbė Lietuvos dalims. Kunigui Švogžliui Vilniaus laisvė – pats šviesiausias momentas. Tačiau vėliau prasidėjo trėmimai, mirtys, gedulas. Kunigas nuolat meldėsi už Lietuvos žmonių laisvę, už beprasmiškas aukas, už sveiką protą. Gelbėjo žmones ir malda, ir širdimi, ir rizikuodamas savo gyvybe. 1944 m. buvo suimtas, uždarytas Trakų NKVD daboklėje trims savaitėms. Vėliau pasklido kalbos, šmeižtai, kad jis – KGB agentas. Kunigas nepyko, tik labai išgyveno ir meldėsi.
Toliau kelias veda į Kauną, į Įgulos bažnyčią. Tai kaip tremtis. Jam „geriau paprasta lova su kietom lentom“. Kaune daug šviesuolių, čia ilsisi dainius Maironis, A. Jakštas, Vaižgantas ir kiti didžiavyriai. Tačiau Kaunas jam svetimas. „Milžiniškai suskurdau“, – rašė kunigas N. Švogžlys.
Iš Kauno važiavo į Bijutiškį, paskui – į Kruonį, į Kazokiškes, Paparčius. Sugrįžo į Kernavę. „Jis svajojo apie ilgą amžių. Gyvenimas kunigui Nikodemui teikė džiaugsmą. Svajojo sulaukti nors 2001 metų“. Deja, svajonė neišsipildė. Liko Jo darbai, kurių išties daug. Tai – autobiografinis kūrinys „Mano gyvenimo pasaka“, knygos: „O Šventasis Vilniau!“, „Vilniaus Aušros Vartai“, „Vilniaus sūnūs“, monografija „Vysk. Juozapas Kukta“, „Kaišiadorių vyskupijos istorija“, „Vilniaus vyskupijos istorija“ ir kt., daug publicistinių straipsnių.
Jo Ekscelencija vyskupas Juozapas Matulaitis labai šiltais žodžiais kalbėjo apie šviesaus atminimo kunigą N. Švogžlį. Jo gyvenimą ir veiklą apibūdino popiežiaus žodžiais: „Kunigas – viešas šulinys prie kelio”. Tai tyro, gaivinančio vandens šaltinis, iš kurio gėrė visi ir buvo Jam dėkingi. O šiandien, kai labai dažnai susiduriame su tuštybe, netikrumu, nuvertiname tikrąsias vertybes, šviesos ir atsvaros nuo visų blogybių turėtume ieškoti ten, kas amžina, tikra, kas visada sugrąžins viltį. Tai Dievo šviesa, Jo meilė, tikėjimas.
Tad paskaitykite monografiją „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“ ir atvykite į Kernavę. Čia dar gyvena Kunigo dvasia, Jį mena vietos gyventojai ir pasėdėkite ant kadaise Jo paties pasidaryto suolelio. Tyloje išgirsite Kunigo žodžius: „Bratku, bratku, tu mano…“

Literatūra:

Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba / [sudarė Julė Kilčiauskiene; – red. Rūta Paulauskaitė]. – Iliustr. – Kaunas: Aukštaitijos varpai, 2001. – 200 p. – Tiražas 600 egz.

Voruta. – 2002, vas. 23, nr. 4 (502), 6

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra