Savičiausia ir ilgiausiai vykstanti Ignalinos rajono šventė

Autorius: Data: 2016-08-04, 16:33 Spausdinti

Savičiausia ir ilgiausiai vykstanti Ignalinos rajono šventė

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Šiemet bitininkus ir jų veikla besidominčius šventė Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose suburs jau 31-us metus, 18-ąjį kartą. Retai kuri šventė, neturinti sąsajų su istorinėmis datomis, išgyvena tokį solidų amžių, išlieka gyvybinga. Galima tik padėkoti tiems, kurie ją sumanė, įžvelgė temos ir žmogaus interesų stabilumą. Tai savitumo rajonui suteikianti, nusistovėjusius ritualus pristatanti šventė. 1985 m. rugpjūčio 16-ą įvyko pirmoji bitininkų šventė. ANP tuomet vadovavo Vincas Šakalys, bet būtent tuo metu Senovinės bitininkystės muziejinės ekspozicijos įkūrėjas Bronius Kazlas nedirbo jame – vadovavo Šimkūnas. Tuometinėje Lietuvoje minėti dienas, susijusias su senąja Lietuvos kultūra nebuvo įprasta. Ją ruošiant labai gelbėjo vienintelio Lietuvoje nacionalinio parko statusas – nebuvo aišku ar tai jam priklauso daryti ar ne. Tuomet ANP direkcija ir Ignalinos r. savivaldybės kultūros skyrius buvo paskelbęs respublikinį konkursą šventės scenarijui, buvo numatyta nemaža piniginė premija. Nacionaliniame parke šio renginio ruošimu labiausiai buvo suinteresuotas tuometinis direktoriaus pavaduotojas Aringas Gorodeckis (jis buvo paruošęs ir vieną iš konkursinių šventės scenarijaus variantų), o kultūros namuose – Albinas Jakimavičius ir Aldona Jeleniauskienė (tuomet Juodagalvytė). Gal todėl, kad pastarieji tuo metu studijavo Klaipėdos fakultetuose, šį konkursą ten išviešino, suteikė galimybę savo mitologines žinias pristatyti profesionalams, konkursą laimėjo Klaipėdos universiteto menų fakulteto dėstytoja Bierontaitė. Nors dirbau kitoje kultūrinėje įstaigoje ir tik prieš metus buvau atvykusi gyventi į Ignalinos rajoną, pirmojoje šventėje teko būti viena iš vedančiųjų – muziejaus sodybos gaspadine.
Kokia buvo ta pirmoji šventė? Kaip žinia, Lietuvos bitininkai kasmet ruošia savo profesijos brolių ir sesių susitikimus įvairiose Lietuvos vietose. Tie metai buvo laimingi Ignalinai, nes 1985 m. jų susitikimo vieta buvo būtent Ignalinoje. Rugpjūčio 15-ąją vyko Lietuvos bitininkų seminaras, o 16-ąją – šventė. Apie šventę buvo labai plačiai skelbiama, buvo be galo daug žmonių. Šventei buvo parinkta kita vieta nei dabar: tuomet ji vyko ant kalno prie pagrindinio ekspozicijos pastato, didžioji dalis žiūrovų stovėjo ant kelio. Pasitikdami atvykstančius dievus Austėją ir Bubilą šventę pradėjo gaspadoriai. Jiems talkino daug kaukių: bitelės, meška ir kt. Žodžiu, šventė buvo labiau stilizuota, pritaikyta tuometinei tradicijai ir žinojimui. Tuomet nebuvo plačiau kalbama apie dievus ir jų globojamas sritis, jų vietą senajame panteone, šeimoje, apie tradicijų gyvybingumą žmonių gyvenime (to tada iš viso negalėjo būti!). Ruošiantis šventei vyko ne viena repeticija, o „generalinėje“ dalyvavo visi programos personažai. Į jos ruošimą buvo įtrauktos visos įsivaizduojamos savivaldybės įstaigų grandys.


Sekanti šventė Ignalinos r. savivaldybės iniciatyva kartu su ANP direkcijos pajėgomis buvo organizuota 1987 m. Ji buvo panaši į pirmąją. Vienas iš jos vedančiųjų buvo šiandien Utenos apskrities gaisrininkams vadovaujantis Olegas Kovalevskis. Vėliau – ilga pauzė. 1992 m., pradėjusi dirbti Parke, sumaniau šventę atgaivinti. Paskata jai įvykti buvo Respublikinės bitininkų draugijos sprendimas po 12 metų savo „profesinę“ šventę vėl organizuoti Ignalinoje. 1997 m. mokslinė – gamybinė dalis vyko Ignalinoje, o mitologinė – pramoginė – Stripeikiuose. Šventė atgimė po 10 metų. Šiuo kartu konsultuoti sutiko Ignalinos r. bitininkas Valdas Ašmėga, koncertavo Utenos folkloristai, žygeivio S.Žigaičio vadovaujamas kolektyvas ir kt. Iki 2008 m. suruošiau aštuonias šventes. Pagal iki 2004 m. gyvavusias tradicijas, šventė būdavo ruošiama kas antri metai, bet 2004-ieji metai ANP direkcijai buvo išskirtiniai: ne tik pačiam parkui jie buvo jubiliejiniai (30 metų), bet ir ekspozicijai. Senovinės bitininkystės ekspozicija tais metais skaičiavo 20-us veiklos metus. 2004 m. šventės kaip tik ir neturėjo būti, bet ar galima sau tai leisti, kai tiek gražių jubiliejų? Nuo 2004 m. šventė vykdavo kasmet. Siekiant suteikti išskirtinumą, o lankytojams aiškumą dėl Respublikinės bitininkų draugijos organizuojamo bitininkų sąskrydžio – šventės ji buvo pervadinta į Medkopio pabaigos šventę. Respublikiniai bitininkų draugijos renginiai yra labiau orientuoti į bičių puoselėtojų ir medaus „gamintojų gamybinius“ interesus, o Parko renginys – į bičių produktų vartotojus ir senųjų tradicijų puoselėtojus. 1997 – 2007 m. periodu šventė niekuomet nebuvo finansuojama iš Parko biudžeto. Siekiant ją organizuoti buvo ruošiami projektai LR Kultūros, vėliau LR Žemės ūkio ministerijų rėmimo fondams. Nuolat buvo ieškoma smulkesnių rėmėjų. Porą metų (2004-2005 m.) šventė buvo ruošiama su partneriais – Pasaulio lietuvių kultūros centru. Ypatingai džiugino bendradarbiavimas su „Daujėnų duona“. Savo gaminiais jie šventei suteikdavo savito žavesio. Visose šventėse labai nuoširdžiai talkino tuomet ūkinei veiklai Parke vadovavęs Mirekas Polita ir jo komanda.

Dabar yra daug įvairiausios literatūros apie senąsias lietuvių tradicijas, mitologiją, todėl atkurdama pradėjusią formuotis tradiciją, nuėjau kiek „gilyn“ į šventės sampratą. Senuosiuose papročių aprašymuose minima, kad Žolinė turėjo ir kitas, gilesnes prasmes: kažkada tą dieną aukodavo vaisingumo deivei Ladai, tą pat dieną bitininkai nustodavo kopinėti medų iš avilių – palikdavo jį bitėms žiemos atsargoms, bitininkai rinkdavosi draugėn, atsilygindavo vienas kitam už spiečius, dalindavo medų jo neturintiems. Daugiau pasidomėjus mitologija, pasidarė aiškios ir dievų skirtybės. Austėja – rimta, globojanti šeimą (ne tik bitės, bet ir žmonių) ir moteris (ištekėjusias), kiekvieno iš mūsų gyvenimo audeklo austytoja. Bubilas (kai kur Babilas, Bičbirbis) šiaip jau daugiau bičių produktų: medaus, o ypač midaus globėjas, vartotojas, niekadėjas, gundytojas. Jis, vedžiodamas įvairiais lengvo gyvenimo ir linksmybių keliais, rūpinasi, kad „nenuobodžiautų“ ne tik įvairaus amžiaus jaunikaičiai, bet ir visi nevedę bei netekėjusios moterys.
Anksčiau lankęsi muziejuje, manau, pastebėjo, kad jame buvo lyg ir atskiros funkcinės zonos: viena sakrali, mitologinė, kita pažintinė – pramoginė. Pats muziejaus kraštovaizdis, teritorija – lyg taurė. Atrodo, lyg pati motinėlė Gamta žiūrovų patogumui suformavo amfiteatrą. Visa tai suvokiant, buvo nuodėmė šių erdvių tinkamai neišnaudoti. Šventės veiksmas „persikėlė“ į vidinį muziejaus kiemą. Kiek sunkiau buvo įpratinti žmones nebijoti prisėsti ant žolės. Svarbiausia būdavo kokį visiems pažįstamą viršininką pakviesti prisėsti ant žemės. Na, o žmogus juk linkęs beždžionauti: jei jau valdžia ant žolės sėdi, tai ir aš neatrodysiu prasčiokas… Geras pavyzdys užkrečia. Vėlesnėse šventėse nuolatiniai jos lankytojai jau žinojo, kad patiesalas sukurs papildomą patogumą, o man, kaip organizatorei, buvo gražu, kad šventės dalyviai patys kuria šventės scenografiją papuošdami muziejaus žalumą spalvomis. Visi šventės dalyviai: pardavėjai, lankytojai, atlikėjai savo dalyvavimu, vaikštynėmis kūrė šventės vaizdą ir patys juo grožėjosi. Per šiuos metus buvo išspręstas ir transporto eismo klausimas: važiuojant nuo Ginučių ir tuo pačiu keliu grįžtant nuolat susidarydavo „kamščiai“, todėl buvo nuspręsta eismą organizuoti ratu – iš šventės išvykti pro senovinį Stripeikių kaimą. Organizuojant šiuos darbus labai gelbėjo Ignalinos kelių policija. Ypatingai daug problemų keldavo transporto parkavimo reikalai, nes aplink – privačios žemės… susitardavome. Ignaliniečius ir jų svečius keliais reisais nemokamai į šventės vietą atveždavo autobusai.
Visos sukauptos medžiagos analizės pasėkoje šventė pradėta vadinti Medkopio pabaigos švente, stengiantis įvesti potemes. Vienais metais akcentuotas Austėjos vaidmuo – plačiai pristatydami muziejuje susikūrusią tradiciją – medumi tepti susituokusiųjų lūpas – kvietėme tą dieną realiai besituokiančius atvykti į muziejų ir dalyvauti apeigose, linkėdavome darnos jų gyvenime; kitais – pagerbdavome duoną ir medų: kasdienybės ir šventės atributų vienovę; trečiais lydėjome saulę jos taku – juk mūsų kampe ji pateka net 20 minučių anksčiau nei prie jūros… tad ir bitei darbuotis lyg ir daugiau laiko suradome ją besivydami ir pan. Visada visus svečius maloniai nuteikdavo mąslus tuometinis ekspozicijos vedėjas, žynio personaže veikiantis B. Kazlas. Tuo metu Respublikinės bitininkų draugijos, vadovaujamos Jono Balžeko, iniciatyva Parkui buvo padovanotas stiklinis medsukis, kuris ir dabartinėse šventėse būna šventės „vinimi“. Keletą metų šventės dalyviams juo medaus sukimą demonstravo visiems puikiai žinomas, charizmatiškasis mokslų daktaras Algirdas Amšiejus. Programos „artistėmis“ būdavo Palūšės merginos, dažnai koncertuodavo ir apeigas pravesdavo „Čiulbutės“ ansamblis, buvo pastatyti Ukrainos vadovo Janukovičiaus Lietuvos prezidentui dovanoti aviliai su šeimomis.
2008, 2009, 2010-ųjų šventės ruošimui daug dėmesio skyrė ANP direktoriaus pavaduotoja, visus Parko gyvenimo niuansus išmaniusi Irena Čeponienė, darbuotojai Linas Stanaitis ir naujoji muziejinės ekspozicijos vedėja Zita Stasytienė. Naujų spalvų šventė įgavo 2011 m. Parke pradėjus dirbti kultūrologei Sigutei Mudinienei. Ji šventės organizavimo rūpesčius ant savo gležnų pečių tempė 2011, 2012, 2013, 2015 m. Atsirado potemės „Ulioj, bitela, uolioj“ ir pan. Esmė liko ta pati: suburti bitininkus, organizuoti jų pabuvimą su bendruomene. Buvo išlaikytas scenarijaus „rėmas“: apeiginė, pažintinė, pramoginė dalys. Vieną vasarą jos organizuotą šventę sveikino ir prezidentas Valdas Adamkus.
Laikas formuoja ir naujus uždavinius. Muziejinėje ekspozicijoje vyko statybos darbai, tad vienus metus šventė nevyko. Nors daugelis atvykusiųjų diskutuoja apie tai, kiek senosios bitininkystės ir jos ypatumų pristatymo liko ekspozicijoje ir pažintinėje veikloje, bet reikia pripažinti, kad suoliukai, įrengti „sėdėjimo ant žolės“ vietoje miestiečiams tikrai yra patrauklesni… nors Žemės jėgos ir neleidžia pajusti… Jaunimui – taip pat. Labai svarbu, kad šventėje dalyvautų jaunimas, nes tai pats efektyviausias senųjų tradicijų, senosios informacijos perteikimo būdas. Tikėtina, kad kažkokius senosios tradicijos elementus jie pritaikys savo šeimų šventėse. Medkopio pabaigos šventė – lyg ir „atvirų durų” diena, nes paprastai tą dieną viskas čia būdavo pasakojama nemokamai, kad jame galėtų apsilankyti ir neturintys lėšų bilietams, ir daugiau atsitiktinai užklydusių susidomėtų šia sakralia veikla, lankytų Parką. Skaitant šių metų šventės programą, atrodo, kad tradicija bus išlaikyta. Tik šiemet Parko administracija ir plačiai veikianti dabartinė muziejinės ekspozicijos vedėja Danutė Indrašienė ją jau ruoš be kūrybingosios S.Mudinienės pagalbos.
Paskutinį dešimtmetį Lietuvoje padaugėjo bitininkų švenčių: dažname rajone bitininkai susiburia patirties pasidalijimui ir pavakarojimui, bet mitologizuota Medkopio pabaigos šventė – vienintelė. Smagu, kad naujoji vedėja mato reikalą kuo plačiau pristatyti šią šventę, o tuo pačiu ir ekspoziciją Lietuvos gyventojams ir svečiams. Pastaruoju metu gan dažnai ją matome TV ekranuose.  Nekomercinės šventės muziejinę veiklą daro „gyvą”, padeda naikinti nusistovėjusius negatyvius stereotipus. Kasmet susirenkantis didelis žiūrovų būrys teikia viltį, kad šiltų žmogiškų santykių – bičiulystės – esmė dar svarbi Lietuvos žmonėms. Šiemet Stripeikiai jau aštuonioliktąjį kartą tradiciškai jūsų laukia rugpjūčio 15 – ą dieną.

Kultūra Renginiai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra