Savi į savo daržą…

Autorius: Data: 2011-07-18, 14:05 Spausdinti

Aleksandras JAKUBONIS, Marijampolė

Bet kokie žmonių poelgiai turi savo priežastis. Pavyzdžiui, kai kas pradeda šaukti ir triukšmauti, kad „negautų į kailį“. Štai, dažnas naujųjų profsąjungų veikėjas labai veikliai organizavo streikus ir piketus. Jis buvo aktyvus tuo metu, kai valstybės kontrolė pradėjo domėtis, kaip jo nuosavybėje atsidūrė šis bei tas iš buvusių sovietinių profsąjungų turto.

Man kyla spėjimų, ar tai neturi panašumo į Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos vadovų tarptautinę kampaniją? Ar ši veikla nebus susijusi su įgytu turtu ir Vilniaus ar Šalčininkų savivaldybių finansine veikla? Žinoma, tai tik mano prielaidos. Šiaip ar taip, jei valstybės kontrolė pradėtų ten knaisiotis, tai būtų politinis susidomėjimas. Kiek Lietuvos įstaigose valstybinių lėšų „nuplaukia į šalį“! Nejaugi Vilniaus ir Šalčininkų rajonai turėtų būti išimtis?

Paminėjau tai kaip įžangą. Šiame rašinyje noriu dar kartą paraginti lietuvius rimčiau įvertinti dabartinių Lietuvos istorikų darbus. Kokie galimi nusistatymai ir išskaičiavimai nulemia tai, kad jie į savo poligrafiškai nudailintas knygas, tarsi į medaus statines, įdrebia deguto? Gal jie priversti taip elgtis dėl to, kad savo darbams, „išvalytiems nuo deguto“, nerastų leidėjų? Tad mums vis siūlomas medus, kad rytume degutą.

Neseniai knygynuose pasirodė gražiai apipavidalintas storokas tomas „Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje“. Pirma knyga. Autorius Robertas Petrauskas. Didelę knygos dalį paskaičius susidaro objektyvumo įspūdis. Pavyzdžiui, objektyviai aprašytas Sovietų Sąjungos ir Suomijos žiemos karas. Bet autorius nebūtų šiuolaikinės Lietuvos istorikas, jei nedrėbteltų deguto „į savo daržą“, šitaip tarsi rodydamas savo kažkokį „superbešališkumą“. Taip ragelius iškiša nuo sovietinių laikų mūsų užkrosnyje tebetupintis kipšas.

Šati puslapyje atsiliepiama apie Želigovskio kariuomenės užimtą Vilniaus kraštą: „Etninių požiūriu tai buvo grynai lenkiškas kraštas.“ Ką apie tai pasakytų Varėnos ar Švenčionių apylinkių gyventojai? Be to, „lenkiškame krašte“ prie Vilniaus daugiau skambėjo rusų kalba, greta Zbignievų buvo daug Ivanų.

Autorius tik vieną kartą (skliausteliuose) pamini Klaipėdą. Matyt, tokio miesto beveik puslapyje rašoma „nežino“. Jam tai tik Mėmelis. Todėl 177 puslapyje rašoma: „150 000 Mėmelio žmonių buvo ne broliai lietuviai iš Mažosios Lietuvos, o vokiečiai iš Rytų Prūsijos.“ Vydūnas, Martynas Jankus, Ieva Simonaitytė ir daugybė kitų lietuvininkų, mirusių ir tebegyvenančių, ir pagaliau anų laikų gyventojų sudėties statistiniai duomenys? Bet „deguto taškytojams“ rūpi kiti dalykai, kurie primena, pavyzdžiui, Michailo Gorbočiovo užmojus atskirti Vilnių ir Klaipėdą nuo Lietuvos.

Voruta – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 16.

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra