Savanorystės inkubatoriaus iššūkis

Autorius: Data: 2014-09-06, 10:55 Spausdinti

Raminta LEVANDRAITYTĖ

Nemokamas darbas savo noru skamba kontraversiškai ir Lietuvos visuomenėje kelia įvairialypius jausmus, pozityvią žinutę skandina nuožmaus skeptiškumo lygis. Kodėl savanorio misija svarbi ir ją pasirinkusiam žmogui, ir visuomenei, mėginame aiškintis per Cristinos iš Rumunijos istoriją.

 

Nuoširdžiai užjaučiu visų laikų abiturientus – tuos, kurie tokiais buvo, kurie bus, o labiausiai tuos, kurie dvyliktos klasės vadovėlius varto šiandien. Kartu su paskutiniais jų puslapiais atsiveria naujos galimybės rinktis. Pirma – nežinia, ar patogus, ir nežinia, kurios aukštosios mokyklos auditorijos suolas; antra – žinia, kokia nesvetinga jaunuoliams (ypač pasimetusiems) yra darbo rinka.

Antroji užuojauta – tiems likimo draugams, kurie abiturientišku pasimetimu teisintis nebegali, kadangi jau praeityje ta diena, kai į rankas gavo vienokį ar kitokį mokslinį laipsnį skelbiantį dokumentą. Visą tokį dailų, tvirtą, blizgantį ir drauge tokį tyrai teorinį, tokį tuščiavidurį.

Tiems, kurie vengia nerti į šaltą, nesvetingą darbo skelbimų portalų elektroniką, ir tiems, kurie nori apauginti diplomo teoriškumą praktinio darbo audiniu, yra „programiniame“ žemėlapyje nepažymėta išeitis – savanorystė. Sprendimas dar nesivelti į „tikrą“ gyvenimą, o pažinti, ko gero, dar tikresnį, nes „kitų“ gyvenimą. Nauja kultūra, naujos kasdienybės erdvės ir veikla, kurioje jaunas žmogus kviečiamas pasijusti naudingu – puikus būdas leisti sau dar nežinoti, ką iš tiesų nori daryti. Arba atvirkščiai – labai tiksliai žinant savo pretenzijas rytojui, ramiai sau augti ir stiprinti reikiamas savybes jaukiame saulėtame savanorystės inkubatoriuje.

Programos „Europos savanorių tarnyba“ siūlomos ilgalaikės ir trumpalaikės savanorystės galimybės užsienyje – ne vieno jaunuolio planas A arba B. Visoje Europoje, ir ne tik, vyksta gyvas iššūkiams pasiryžusių jaunų žmonių judėjimas. Lietuva į šiuos geros valios mainus taip pat įsijungusi aktyviai: per 2014 m. čia atvyko apie 170 užsienio savanorių, o mūsiškių, išvykusių į visas keturias pasaulio šalis, yra apie 130. Visi ligi vieno palieka savo saugumo zoną ir išvyksta ten, kur yra kviečiami – savo noru, kaip užkoduota pavadinime.

 

Cristina iš Rumunijos į Vilnių savanoriauti atvyko turėdama labai konkretų tikslą – pasisemti praktinės patirties ir pasitikrinti, ar tai, ko ji mano norinti iš gyvenimo išties yra tai, ko ji nori. Mergina dalyvauja aštuonių mėnesių trukmės projekte Vilniaus „Atgajos“ specialiojoje mokykloje.

Kodėl savanorystė?

Cristinai dvidešimt dveji. Jau birželio mėnesį jos lentyną papuošė psichologijos bakalauro diplomas, tačiau mergina supranta – tai tik trofėjus, tuščias, kol pati jo nepripildys. Studijuodama ji visus trejus metus užsiėmė savanoriška veikla vaikų ligoninėse: „Mūsų komandos tikslas buvo daryti viską, kad vaikai ligoninę atsimintų kaip draugišką ir jaukią, o ne gąsdinančią ir traumuojančią erdvę. Nieko konkretaus, nelaikau to savo kaip psichologės patirtimi“. Studijų programoje praktikai buvo numatyta trisdešimt valandų per metus. „Ta savaitė per metus – gal ir pakankamas laikas pasidairyti po institucijų biurus, tačiau tikrosios praktikos – kažko darymo savo rankomis – kaip ir neteko ragauti. Visus trejus metus aš daug mokiausi, biblioteka buvo mano antrieji namai. Žinau daugybę dalykų, tačiau nė nenutuokiu, ar sugebėsiu dirbti psichologės darbą iš tikrųjų“.

Cristina jau senokai žinojo, kuri sritis ją domina – mergina nori dirbti su neįgaliais vaikais. Pradėjusi nuo minties išbandyti save šioje sferoje užsienyje, internete mergina rado informacijos apie „Europos savanorių tarybą“ (EST ): „Radau, jog jie padės sutvarkyti piniginę reikalo pusę, ir pamaniau: negali būti taip gerai, kažkur čia triukas. Tad nuėjau į organizacijos biurą savo mieste ir tiesiai šviesiai paklausiau, ką man daryti.“ Jokio triuko nebuvo: Cristinai buvo suteikta prieiga prie duomenų bazės, kur visoje Europoje savanorius priimančios organizacijos skelbia kvietimus. Čia pats kandidatas renkasi organizacijas, siunčia savo CV ir motyvacinį laišką, ir tuomet jau laukia kvietimo. Iš pradžių Cristina ketino išvykti tik vasarai, tačiau tokios trukmės jai rūpimo projekto nerado. Mergina prisimena: „Ir tada ėmiau galvoti, ei, o jeigu tikrai išvykčiau metams? Peržiūrėjau šimtus pasiūlymų, išsiunčiau septynias anketas. Norėjau dirbti su neįgaliais vaikais: nutiko taip, kad tokiai pozicijai buvau pakviesta atvykti į Lietuvą“. Cristinos tikslas – pirmiausia darbo patirtis: „noriu pati pasitikrinti, ar galiu dirbti su neįgaliais vaikais. Jei ne, turiu apsispręsti ir pakeisti sritį“.

Savanoriškos dienos Vilniuje

Jau du mėnesius Cristina savanoriauja Vilniaus „Atgajos“ specialiojoje mokykloje neįgaliems vaikams. Grupėje – septyni 6-10 metų amžiaus vaikai, kuriais rūpinasi mokytoja, padėjėja ir savanorė.  „Labai gerai jaučiuosi šioje komandoje. Mano darbas pradžioje buvo stebėti, kas vyksta. Vadovė pasakė: nebijok jų, daryk tai, ko norėsis. Jei kas bus ne taip, pasakysim“. Cristinos teigimu, būti su neįgaliais vaikais tikrai nėra paprasta. Užsiėmimo metu mokytoja duoda užduotį, tačiau tiesiog ištarta ji dar nieko nereiškia; savanorė prieina ir parodo vaikams, ką daryti, taip pat padeda per pietus. „Kiekviena pagalba čia reikalinga; kai kurių vaikų dėmesio išlaikymas toks trumpas, jog pakėlę pietų sriubos šaukštą, jie užmiršta, ką darę. Esu šalia tam, kad priminčiau“, – šypsosi mergina.

Didžiausia problema Cristinai yra kalbos barjeras: „Didžiausias nusivylimas kyla tuomet, kai pagalvoju, kiek daug galėčiau nuveikti, jei mokėčiau lietuviškai. Daug, daug daugiau!  Na, aš su vaikais angliškai kalbu, jie supranta. Svarbesnė neverbalinė kalba, gestai, mimika.“ Cristina pripažino tam tikra prasme esanti lygi su vaikais: „Jie turi negalią, o aš nemoku kalbos. Gal dėl to ir „susikalbam“. Mergina teigė, jog kituose darželiuose dirbantys jos pažįstami užsienio savanoriai dėl kalbos barjero jaučiasi net kiek nejaukiai – vaikai mato, jog žmogus jų nesupranta, ir pradeda ignoruoti. „O maniškiai pasako vieną kartą, antrą, mato, kad nesuprantu, tada griebia už rankos ir parodo, ko nori. Tai veikia!” – džiaugėsi Cristina.

Su vaikais Cristina dirba trisdešimt valandų per savaitę, po to skiria nemažai jėgų lietuvių kalbos mokymuisi: „Kalbos pamokos savanoriams yra neprivalomos, tačiau aš stengiuosi pasiimti tiek, kiek tik galiu, nes man tai labai reikalinga. Jau dabar galiu susikalbėti parduotuvėje ar autobuse. Problemos prasideda tuomet, kai manęs pačios kažko paklausia. Tuomet tenka grįžti prie rodymo pirštais.“

Laisvalaikio savanoriai turi pakankamai. Cristina spėjo ir pakeliauti, ir susipažinti su savo likimo draugais. „Leidžiu laiką ir su savanoriais, tačiau stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti. Ne dėl to, kad jie man nepatiktų. Tiesiog mūsų daug ir turime skirtingus tikslus. Yra žmonių, kurie orientuojasi į darbą, yra ir tokių, kurie atvyko pasilinksminti. Jei susitapatinčiau su grupe, pamesčiau savo tikslus. Nenoriu pasimesti visame tame – nauja kultūra, nauji žmonės, vakarėliai… Aš esu čia tam, kad įgyčiau darbo patirties“.

Šaltoki žmonės po pilku dangum

Atvykusi į Lietuvą, Cristina kultūrinio šoko nepatyrė, atvirkščiai – greitai pasijuto kaip namuose: „Nuoširdžiai, matau nemažai panašumų tarp Lietuvos ir Rumunijos. Net produktai parduotuvėse tie patys, dažnai randu prekių sudėčių vertimus rumunų kalba“. Nustebino Cristiną tik labai „lazdyniškas“ butas Lazdynuose, kuriame apgyvendintos trys savanorės: „Kai įžengiau, pamaniau – oho, koks sovietinis! Kvepėjo taip, na, močiute. Bet sakau, gerai, susikursime jame namus. Ir išties, dabar čia labai jauku“. Nepaisant itin sudėtingos kalbos, Cristina jaučiasi Lietuvoje kaip namie. Anksčiau apie Lietuvą ji nebuvo girdėjusi nieko, neturėjo nė menkiausio stereotipo: „Tik vaikystėje kartą išgirdau Lietuvos vardą. Pamenu, rodė animacinį filmą, kurio viena herojė, maža mergaitė, išvyko į Lietuvą.“

Nors kaskart vykdama į užsienį Cristina stengiasi susipažinti su vietiniais gyventojais, Vilniuje tai jai kol kas sekasi sunkiai: „Kiekvienas mano amžiaus lietuvis puikiai kalba angliškai, tai įspūdinga. Tik kažkodėl jie visgi atrodo šalti. Sunku juos pasiekti. Bent jau kol kas taip manau. Lietuvis paprašytas visuomet padeda kuo gali, tačiau laikosi tam tikro atstumo“. Mergina pasiduoti neketina – sako, stengsis lietuvišką ledą „pramušti“ – tam turi laiko iki birželio mėnesio.

Kodėl verta savanoriauti?

Savanorystę Cristina apibūdina kaip labai gerai subalansuotą davimo-gavimo cirkuliaciją: „Kol kas jaučiuosi daugiau imanti, nei duodanti – nereikia mokėti už būstą, maistą – tai kaip ir atlyginimas. Tačiau ir laiko bei jėgų atiduodu daug. Tiesa, dar daugiau gaunu iš žmonių, kuriuos sutikau, iš mokytojų, iš vaikų…“ Cristina įsitikinusi, kad savanorystės ragavę žmonės jau turi didelį pranašumą prieš tuos, kurie tokios patirties neturi.

Neapsisprendusius dėl savanorystės Cristina ragina nedvejoti: „Be abejonių, pasiryžkite. Nebūtinai visiems patiks, bet pabandyti tikrai verta. Nebūtinai patiks šalis, nebūtinai patiks projektas, šito pažadėti niekas negali. Man asmeniškai labai pasisekė visais aspektais. Galiu pažadėti tik tiek, jog pateksite į daugybę skirtingų situacijų, patirsite daugybę iššūkių. Tikrai nebus paprasta, bet pabaigoje matyti didelis tikslas“.

Savanoriai, kaip ir angelai, reikalingi visada ir visur, tad ne itin svarbu, kurią kryptį ar šalį pasirinktumėte. Bet kokiu atveju, tai – išskirtinė patirtis. Tiek kaip stotelė programiniame „normalaus gyvenimo“ maratone, tiek kaip intensyviam asmeniniam tobulėjimui skirtas „inkubatorius“. „Europos savanorių tarnybos“ veikla gali vykti įvairiose srityse: kultūros, jaunimo, sporto, socialinės rūpybos, meno, aplinkos apsaugos ir pan., o savanoriu tapti gali kiekvienas. Žinoma, tik būtinai savo noru.

Jeigu tave domina tarptautinė (EST) ar vietinė savanorystė, kreipkis į organizaciją VšĮ „Socialinis veiksmas“ (www.savanoriai.org)

 

 

Citatos:

Nustebino Cristiną tik labai „lazdyniškas“ butas Lazdynuose, kuriame apgyvendintos trys savanorės: „Kai įžengiau, pamaniau – oho, koks sovietinis! Kvepėjo taip, na, močiute.

 

„Nebūtinai visiems patiks, bet pabandyti tikrai verta. Nebūtinai patiks šalis, nebūtinai patiks projektas, šito pažadėti niekas negali. Man asmeniškai labai pasisekė visais aspektais. Galiu pažadėti tik tiek, jog pateksite į daugybę skirtingų situacijų, patirsite daugybę iššūkių. Tikrai nebus paprasta, bet pabaigoje matyti didelis tikslas“.

Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra