Savaitės pokalbis. Antanas Meška: „Anksčiau ar vėliau jie grįš į Lietuvą“

Autorius: Data: 2012-08-29, 14:00 Spausdinti

Neseniai baigėsi keturias dienas (2012 m. rugpjūčio 7-10 d.) trukęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdis. Jame rūpimais klausimais diskutavo lietuvių atstovai, atvykę iš įvairių šalių. Vienas iš dalyvių – Antanas Meška – Murmansko lietuvių bendruomenės pirmininkas – teigiamai atsakė į telefono ragelyje išgirstą kvietimą pasikalbėti.

Su pašnekovu susitikome Vilniuje – mieste, kuriame jis nesilankė beveik dvidešimtmetį. Apie lietuvių bendruomenes, kultūrą, dvigubą pilietybę, emigraciją, lietuvių kalbą, asmenybes ir kitus rūpimus dalykus šnekučiavomės keletą valandų. Pokalbio ištraukomis dalijuosi su „Bernardinų“ skaitytojais.

Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Rusijos šiaurėje?

Nuvažiavau į Murmanską 1976 m. Tada, komunistų laikais, baigus aukštąsias, medicinos institutus, jūreivystės, karo mokyklas būdavo tie vadinamieji „nukreipimai“. Jūreivystę baigusius siųsdavo trejiems metams dirbti į tolimąją šiaurę. Tiesa, ten pakliuvo ne patys blogiausi lietuviai. Niekas nesiuntė į šiaurę aktyvių komjaunuolių, aukštų partinių veikėjų ar valdininkų vaikų. Siuntė tuos lietuvius, kurie buvo tokie, na, nepalaužti. Jie ten išdirbdavo trejus metus (tiek buvo privaloma, paskui galėjai išvykti darbo ieškoti kitur). Dirbantiems duodavo butus, poliarinis atlyginimas buvo didesnis, todėl žmonės pasilikdavo… Taip ir aš atsidūriau Murmanske.

Kada ir kaip susiformavo lietuvių kultūrinė bendruomenė?

Po truputį ieškojau ryšių su kitais Murmanske gyvenančiais lietuviais: norėjosi pabendrauti lietuviškai, susitikti su lietuvių šeimomis. Lietuvių kultūrinė bendrija „Lietuva“ buvo įkurta 1992 m. Ją įkūrė mano draugas aviacijos papulkininkis Aleksandras Masiukas. Organizavom lietuvių kalbos kursus, pradėjom dainuoti lietuviškas dainas, oficialiai įsiregistravom pagal Rusijos įstatymus. Bendrai nusprendėm, kad neužsiimsime jokia komercine veikla, nerinksim jokių mokesčių… Susiburdavome per Kalėdas, Velykas, kitas šventes – kas ką turėdavo, tas tą atsinešdavo.

Murmansko lietuvių kultūrinę bendruomenę dabar sudaro 305 žmonės, įskaitant vaikus. Rugsėjo 23 d. švęsim 20-ies metų jubiliejų. Prieš šešerius metus, mirus A. Masiukui, reikėjo kam nors perimti pirmininko pareigas. Iš pradžių juo tapo Nikolajus Koriakinas, tačiau vėliau, galbūt pagąsdintas, jis posto atsisakė. Kai vyko nauji rinkimai, bendruomenės nariai šmaikštavo: „Jeigu Meška nesutiks, sėdėsim čia iki ryto…“ Nuo tos dienos jau ketvirti metai esu kultūrinės bendruomenės pirmininkas. Tam reikia daug laiko, reikia nepamiršti ir to, kad bendruomenės veikla gali sulaukti įvairių institucijų dėmesio ir kontrolės.

Iš ko bendruomenė gyvena? Kokia veikla užsiima?

Patys išsilaikom. Daug ką aš pats finansuoju, man rodos, tie poreikiai – salės nuoma ar panašiai – nėra dideli.

Viena iš pagrindinių veiklos krypčių – puoselėti kultūrinį gyvenimą. 2010 m. organizavome Antaninos Didžgalvienės tautinių juostų parodą; 2011 m. pavasarį atidarėme Juozo Budraičio fotografijų parodą; tarptautinio festivalio „Šiaurės pašvaistė“ dienomis žiūrėjome Kristinos Buožytės filmą „Kolekcionierė“ ir Gyčio Lukšo filmą „Duburys“; šių metų kovo mėn. sulaukėm Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų; turim ansamblį „Lietuva“, atliekantį lietuviškas dainas, mokantį ir pagiedoti lietuviškai, kai reikia… Per kultūrą mes galim vienas kitą pažinti.

Ar pakanka valstybės dėmesio po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams? Kokio dėmesio formų sulaukia Murmansko lietuvių bendruomenė?

Žinoma, mes nieko nepadarytume vieni, jei nebūtų pagalbos iš Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento, jo direktoriaus Arvydo Daunoravičiaus, Lietuvos Respublikos generalinės konsulės Sankt Peterburge Aušros Semaškienės… Ir įvairios literatūros lietuvių kalbos pamokoms, ir medžiagą parodoms – viską, ko prašėm, gavom nemokamai. O prašyti iš Lietuvos kokių nors pinigų – mums neapsiverčia liežuvis, neleidžia sąžinė. Mes turim lietuvių pasus, bet turim ir Rusijos pilietybę. Gyvendami čia, nemokam jokių mokesčių Lietuvai, o su Lietuvos pasu galim važinėti, kur norim, po visą pasaulį. Ir kaip tada mes dar galim prašyti pagalbos?..

Dabar labai madingas žodis programos. Lietuva skiria pinigų įvairioms programoms, bet gal darykim jas ne tokias brangias, nes pirmas klausimas, ką mes, užsienyje gyvenantys lietuviai, galim duoti savo šaliai.

Mokote lietuvių kalbos, nors neturite pedagogo kvalifikacijos. Kas lėmė, kad tapote mokytoju?

Murmanske nuo 1989 m. veikė lietuvių kalbos kursai. Beveik visi, kas norėjo, mokėsi lietuvių kalbos. Pirmajai mokytojai išvažiavus (anksčiau ar vėliau žmonės iš čia išvažiuoja), vienas berniukas manęs paklausė, ar mokysimės lietuvių kalbos toliau. Aš pasidomėjau, kodėl jis taip nori mokytis. Jis atsakė: „Senelis Lietuvoj. Jis greitai mirs. Aš dar noriu su juo pasikalbėti lietuviškai“… Ir ką man reikėjo daryti?.. Pakviečiau kitą sekmadienį ateiti į savo darbo kabinetą. Be jo, atėjo dar 17 žmonių. „Aš ne mokytojas, aš laivyno technikos direktorius!” – juos pamatęs pagalvojau. Mano žmona, anglų kalbos mokytoja, patarė, nuo ko pradėti… Iš lėto pradėjom kalbėtis…

Berniukas, kuris buvo grįžęs į Lietuvą pas senelį, po metų pasakė, kad jo senelis nemirs, nes jie bendrauja lietuviškai! (juokiasi)

Kartą į mano darbo kabinetą atėjusi rusaitė, trečio kurso studentė, tarė: „Aš buvau Šiauliuose, įsimylėjau berniuką ir noriu išmokti kalbėti lietuviškai.“ (šypsosi) Na ir kaip tu nepadėsi… Ėmiausi mokyti ir turbūt pirmą kartą gyvenime mačiau: per dvejus metus ji išmoko kalbėti, sukūrė šeimą, persikėlė į Maskvą, turi penkiametį vaikelį ir jį dabar moko lietuvių kalbos…

Atvykote į Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdį. Užsienyje gyvenantys lietuviai buvo pakviesti diskutuoti jiems aktualiais klausimais, dalytis problemomis ir ieškoti jų sprendimo būdų.

Kiekvienoj lietuvių bendruomenėj – Venesueloj, Kolumbijoj ar kt. – skirtingi reikalai, kitokios problemos. Šįkart mums pasiūlė leisti lietuviškai interneto laikraščius. Atsistojo prof. Gintautas Želvys ir sako: „Ar Rusijoj kiekvienas lietuvis turi kompiuterį, internetą? Ne, jie neturi.“ Lietuvoj ir pagyvenę žmonės internetu naudojasi, o Rusijoj visai kitokios sąlygos… Nepasieks jų tie interneto laikraščiai.

Tačiau pati didžiausia bėda ir gėda, kai lietuviai patys nemoko savo vaikų lietuvių kalbos. Reikia bent truputį pamokyti, įteigti vaikeliui meilę lietuvių kalbai, kad paaugęs jis pats norėtų išmokti daugiau. Visas auklėjimas kyla iš šeimos. Jei tėvai neauklės, neperduos papročių, nepaaiškins, kas yra Bažnyčia, ką joje veikia kunigas, tai bendruomenei bus sunku kuo nors padėti.

Murmanske turite katalikų bažnyčią. Papasakokite, kaip ją įkūrėte, kas aukoja Mišias. Ar bendruomenės lietuviai yra uolūs katalikai?

1998 m. bendruomenę aplankė a. a. monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis viešėjo savaitę, krikštijo vaikelius, krikštijo ir suaugusiuosius. Po jo atvažiavimo pas mus atsirado katalikų bažnytėlė, kurioje vyksta pamaldos lietuvių kalba. Joje, virš altoriaus, kabo žymaus lietuvių skulptoriaus Adolfo Teresiaus rankomis darytas kryžius.

Viešint a. a. monsinjorui Kazimierui pasiėmiau atostogų, norėjau su juo pabūti. Ir mes paprastai, nusipirkę žuvies, rankomis, be jokių stalo įrankių valgėm ir kalbėjomės apie gyvenimą. Jis man sakė: „Aš lageriuose buvau prievarta, o kaip tu čia gyveni savo noru?..“ Vėliau monsinjoro buvau paprašytas neapleisti lietuvių bendruomenės ir jai kiek galėdamas padėti. Ir aš jam tai prižadėjau.

Kai jis išvažiavo, grįžęs į Lietuvą man pranešė, kad jaučia, jog Murmanske reikalingas kunigėlis… Į pirmas pamaldas susirinko lietuviai, lenkai, baltarusiai. Paskui tikriausiai monsinjoro dėka pas mus iš Argentinos atvyko tėvelis Chuanas. Vietinė valdžia nedavė patalpų, tad pamaldos iš pradžių vykdavo trijų kambarių bute. Jame susirinkdavom, švęsdavom šventes. Po kiek laiko tėvelis Chuanas parašė Rusijos prezidentui laišką, kad skirtų vietą bažnyčiai statyti. Gavom nelabai gražią vietą, bet, kai buvo pastatytas naujas tiltas, vaizdas pasikeitė. Kiek vėliau, pastačius bažnyčią, pono Antano Vinkaus buvau pakviestas į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje ir ten susipažinau su kunigu Rimantu Gudeliu. Mums pabendravus jis nutarė atvažiuoti į Murmanską. Rudenį, kai švęsim bendruomenės jubiliejų, jis čia ir vėl aukos Mišias. Mūsų ansamblis „Lietuva“ pagiedos jau išmoktą „Marija, Marija“ ir kitų lietuviškų giesmių, o svarbiausia – „Apsaugok, Aukščiausias“ – ir lietuviškai, ir rusiškai. Šį Maironio tekstą mums neseniai į rusų kalbą išvertė poetas Georgijus Jefremovas. Giedam dviem kalbomis, nes į bažnyčią ateina ir lietuviškai, ir rusiškai kalbančių tikinčiųjų.

Su a. a. monsinjoru K. Vasiliausku bendravom ir toliau, dažniausiai telefonu. Jis labai žavėjosi, rūpinosi mūsų bendruomenės žmonėmis… Kai sutinki tokių žmonių, kažkaip lengviau pasidaro gyventi.

Kokios dar asmenybės paliko pėdsaką Jūsų gyvenime, stiprino vertybes?

Prisimenu, kai tik atvykau į Murmanską, pakliuvau į nedidelį laivą, netrukus išplauksiantį į jūrą. Man pasidarė baisu – įgulos nariai vaikščiojo girti. Kapitonas, senas jūrų vilkas, 45 m. laivuose praleidęs korėjietis, pasikvietė mane ir pasakė: „Nežiūrėk į juos, neimk iš jų pavyzdžio“. Paskui jis per visą reisą kviesdavosi mane į savo kajutę išgerti arbatos, pasikalbėti… Tai buvo tokia gyvenimo kalvė, kurios negaliu pamiršti.

Minėjote, kad kompiuteriais Rusijoje naudojasi nedaugelis. Kaip žmonės sužino, kas vyksta Lietuvoje? Ar gyvendamas Rusijoje, sekate naujienas gimtinėje?

Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės iniciatyva gauname „Europos spalvas“. Kasdien, atėjęs į darbą, nuo pusės 7 iki pusės 8 naršau internetą – „Delfi“, „Lietuvos rytą“, „Respubliką“, „Šiaulių kraštą“… Radęs įdomų straipsnį, jį atspausdinu ir padaliju kitiems. Jeigu vadovauji lietuvių bendruomenei, turi būti pasiruošęs atsakyti į kiekvieną su Lietuva susijusį klausimą.

Per atostogas daugelis bendruomenės narių stengiasi apsilankyti Lietuvoje, tad ryšys tikrai nenutrūksta.

Praėjusiais metais kreipėmės į generalinį konsulą Ričardą Degutį, kad visiems lietuviams, ne tik gyvenantiems Murmanske, būtų sudaryta galimybė apsilankyti Lietuvoje. Sulaukėm didelės pagalbos – 58 žmonėms nereikėjo vykti į Sankt Peterburgą, leisti pinigų, laukti eilėse. Jiems po savaitės buvo atvežtos vizos, pakeisti 8 seni, nebegaliojantys, pasai.

Vienas iš klausimų, keltas šiame Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdyje, – dvigubos pilietybės įteisinimas. Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama suteikti galimybę užsienio pilietybę priėmusiems lietuviams išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. Kokia Jūsų pozicija?

Žinoma, būdamas Lietuvos pilietis, turi jausti didelę atsakomybę. Reikia suprasti, kad Lietuva tau duoda laisvę (aš kalbu apie gyvenančiuosius Rusijoje). Kas turi Lietuvos pasą, gali išvažiuoti iš Rusijos. Kitiems lietuviams sakau: „Kodėl neduodate savo vaikams laisvės dokumento?“ Jeigu yra galimybė pagal įstatymus gauti pasą, reikia būtinai tai padaryti. Anksčiau ar vėliau jie grįš į Lietuvą.

Lietuviai Murmanske kartais bijo turėti Lietuvos pilietybę, nes, jeigu dirbi kur nors administracijos srity, gali būti paprašytas išeiti iš darbo. Mat yra tokių pareigų, kurios neleidžia turėti kitos pilietybės. Todėl kiti renkasi ne pilietybę, o karjerą. Pateiksiu pavyzdį: atėjo vienas tėvas ir sako, kad jo sūnus nori atsisakyti Lietuvos pilietybės, nes pagal Rusijos įstatymus negali būti vyriausiuoju kapitono padėjėju. Pasakiau, kad kvailesnio prašymo nesu girdėjęs… Pirmą kartą susidūręs su tokiu atveju, paskambinau į generalinį konsulatą. Man pasakė: „Nieko baisaus, tegu atsisako.“ Ir ką jūs manot, praėjo gal treji metai, jis ir tame laivyne nebedirba, ir Lietuvos pilietybės nebeturi…

Manau, kad jeigu turi dvigubą pilietybę, tai reikia mokėti mokesčius abiem valstybėms. Žinoma, čia ne visai realu, truputį fantastika…

Kaip suprantate sąvoką pasaulio lietuvis? Ar ateinančios pasaulio lietuvių kartos išsaugos tradicijas, tapatybę, tautiškumą?

Šiomis dienomis vienas lietuvis iš Venesuelos vos ne verkdamas sakė: „Mano tėvai po karo emigravo į Vokietiją. Aš ten gimiau. Gyvenimas mane nubloškė į Venesuelą. Dabar vokiečiai nepripažįsta, kad aš vokietis, lietuviai sako, kad aš ne lietuvis. Tai atvažiavau į Lietuvą ir klausiu: Kas aš esu?“ Žmogus tenori gauti atsakymą…

Kas yra pilietybė? Kada tu esi pilietis? Kada kraują laikyti lietuvišku, kada ne?.. Turim įstatymus, galim juos keisti, bet ko konkrečiai mes norim?..

Pasaulio lietuvių bendruomenės pagrindinį vaidmenį atliko iki Nepriklausomybės, o nuo 1990 m. viskas pasikeitė. Kyla kiti uždaviniai. Daugelis dejuoja, kad nėra pinigų, tačiau, jeigu nemoka jų rasti, tegu taip ir sako.

Mums kartojama, kad treji metai iš eilės žurnalas „Pasaulio lietuvis“ nuostolingas… Bet mes jį ir toliau leidžiam, nes tai laisvės vėliava.

Kaip vertinate jaunimo emigraciją? Ar suprantate jaunimą, ieškantį geresnio atlygio? Ar tai pagrindinė priežastis palikti savo šalį? O galbūt reiktų žvelgti giliau… Kaip manote, ar dvidešimtmetį laisvoje šalyje gyvenantis pilietis, susidūręs su globalizacija ir didžiuliu informacijos srautu, geba save identifikuoti?

Atsakysiu į šį klausimą paprastai. Jau pasakojau, kad laivynui atidaviau 36 metus. Kada jūrininkai po pirmo reiso bėga, gal ir gerai – laive pasilieka tokia komanda, kuri išsilaiko ilgai. Jaunimas bėga? Tegu bėga. Jūs bėgat? Nebėgat. Jūs ir nebėgsit. Neatmenat tų laikų, kai mes taip atvirai pasikalbėti negalėjom. Dabar eini ir jauti laisvę. Aš suprantu, kokiomis ašaromis mano tėvas verkė, kai 1990 m. sėdėjo ir klausėsi radijo. Tada jis ištarė tokius žodžius: „Sūneli, aš sulaukiau – jie jau išeina.“ Tos kartos žmonės buvo iškankinti. O ko mes norim – tik po dvidešimties Nepriklausomybės metų? Mano pažįstami kartoja: blogai gyvenam, blogai gyvenam… O aš matau, kokiais automobiliais jie važinėja. Ar pagalvoja, kaip gyveno jų tėvai?…

Kas Murmanske dirba, grįžta senatvei į Lietuvą, perka namus. Mišrios šeimos taip pat traukiasi arčiau Lietuvos – į Kaliningradą. Anksčiau ar vėliau vis tiek bus sugrįžimas, esu tuo įsitikinęs. Baigsis protų nutekėjimas, bus protų pritekėjimas.

Statistika rodo, kad daug lietuvių išvažiuoja. Bet ar yra tiksli statistika, kaip emigrantai gyvena? Aš matau, ką lietuviai dirba Norvegijoje, – pačius juodžiausius darbus. Jeigu ten plauni žuvies fabrikus, tai gal geriau ir Lietuvoj vargingiau gyventi, bet ką nors pasiekti. Nuo savęs niekur nepabėgsi. Bėk nebėgęs – grįši prie savęs.

Parengė Saulius Vasiliauskas,

Lietuvių kalbos institutas

Asmeninio archyvo nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Murmansko lietuvių bendruomenės pirmininkas A. Meška Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo posėdyje

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra