Savaitė su (ne)tikėliu Thomu (Mannu)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Per XIII tarptautinio Thomo Manno festivalio (07 11–18) Nidoje atidarymo ceremoniją – šįkart trumpą ir kuklią, be aukštų svečių – nutiko atsisėsti ant suolelio Savivaldybės aikštėje greta p. Irmtraut Hubatsch, Goethe’s instituto vadovės; šiai pasidomėjus, kaip man atrodanti šiųmetė programa, nevalingai iššoko necenzūruotas atsakymas: „Ein bischen eklektisch…“ Visą savaitę gyvenau intensyvių kultūrinių renginių ritmu – tik valandėlę kitą ištaikydama pajūrio pamario romantikai.

Juk tradiciškai organizatoriai supynė keturnytę pynę: pranešimai, koncertai, paro­dos ir naktinis kinas prie švyturio (tik pastarajai pagundai pritaikiau šio, mažlietuviško, krašto priežodį: visų turgų neapšoksi…). Patyrusi gausybę turtinančių, jaudinančių etc. įspūdžių, suvokiu, jog apriorinį kritiškumą bus sužadinusi toji festivalio „paradinė kepurė“ – „Praeities šuliniai: Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui“, ko gero, „užmaukšlinta“ jau po to, kai „darbinis rūbelis“ buvo sukirptas… Juk ir naujoji Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė (pakeitusi Antaną Gailių) Ruth Leiserowitz programėlėje pabrėžė: „Temų ratas išties platus – nuo reformacijos senojoje Lietuvoje iki Thomo Manno, kurio vardu pavadintas štai jau dvylika metų gyvuojantis festivalis, tikėjimo.“ Kad ir kaip man, protestantei, glosto širdį dėmesys reformacijai, turiu pripažinti: jei jau siekta pasemti iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos šulinių, ši pagarbos duoklė „mums“ kiek per gausi (juk prof. dr. Ingės Lukšaitės pranešimui apie reformaciją senojoje Lietuvos valstybėje gražiai antrino dr. Nijolės Strakauskaitės žodis, atidarant Nidos dailininkų kolonijos darbų parodą „Reformacijos įspaudai Kuršių nerijos žmonių dvasiniame gyvenime“; o dar R. Urbono fotografijų iš buvusio Karaliaučiaus krašto paroda, jau nekalbant, kad būtąją – deja, deja – krašto tradiciją buvo progos prisiminti traukiant į vakarinius koncertus Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje)… Matyt, programą „subalansuoti“ ir giliąsias Lietuvos katalikybės tradicijas priminti turėjo vienuolio pranciškono Juliaus Sasnausko pranešimas „SANGUIS MARTYRUM SEMEN CHRISTIANORUM, arba kas iš to išaugo Lietuvoje per tūkstantmetį“. Pranešėjas, kalbėdamas apie „kankinių kraują – [naujų] krikščionių sėklą“, išties atsigręžė į kankinišką Brunono mirtį ir, verpdamas kankinystės giją toliau, reziumavo: lietuvių tauta gražiausiai atsiskleidžianti tik išbandymų, kančios, istorinių pervartų laikotarpiais, jei mes nesirenkam kančios, tai kančia pasirenkanti mus… Įsiklausymo vertos mintys. Vis dėlto, apžvelgdama visą festivalio lauką, jame regiu du pagrindinius stulpus: reformaciją ir Thomą Manną. Tiesą sakant, nustebino (maloniai, tikrai maloniai!) ne tik atsigręžimas į reformacijos procesus („įspaudus“) Lietuvoje, bet ir į patį Thomą Manną, kurio „garbinimo“ pastaraisiais metais sėkmingai vengta. Tad su literatūrinio savaitraščio skaitytojais norėčiau pasidalyti būtent įspūdžiais apie Thomo Manno „įspaudus“ šiųmečiame Thomo Manno festivalyje.

Erikos ir Klauso Mannų pėdsakais. Jau pirmą festivalio „darbo“ dieną – o tai būta sekmadienio po išvakarėse išklausyto atidarymo koncerto – kilo įtarimas: ar tik nebūsiu patyrusi vienų stipriausių visos būsimos turiningos savaitės įspūdžių. Iš tiesų taip. Vėl tenka pasidžiaugti aktyvia ir „įnašia“ Goethe’s instituto partneryste –­ šios institucijos dėka menko biudžeto festivalyje (tradiciškai orientuotame į dvikalbę – lietuvišką ir vokišką – auditoriją) ne pirmi metai regime iškilius svečius iš Vokietijos. Šiemet aktorių duetas iš Kiolno Ute Maria Lerner ir Markas Weigelis parodė programą apie dviejų vyriausiųjų – ir, šalia Golo, talentingiausiųjų, žymiausiųjų – Th. Manno vaikų sielų „dvynystę“ (šie mėgę ir prisistatyti dvyniais). Klausas Mannas, taip pat reiškęsis kaip rašytojas (romanai „Patetinė simfonija“, „Mefistas“), iš šio pasaulio išėjo, perdozavęs narkotikų 1949-aisiais, nesulaukęs 43-ejų; ši mirtis, matyt, ypatinga netektimi paženklino seserį ir bendražygę (ne tik bohemiškose šėlionėse – ir ryškiai antinacinėse pozicijose) Eriką. Erika Mann, vėliau tapusi veiklia savo žymiojo tėvo patikėtine, taip pat buvo kūrybinga asmenybė – įkūrė kabaretą „Pipirmalė“, jame pati vaidino.

Klausydamasi į sceninius skaitymus įvedančio Goethe’s instituto vadovės I. Hubatsch žodžio, mąsčiau: ilgus metus, žvelgdami į iškilaus vokiečių rašytojo nobelisto asmeninį, šeimyninį gyvenimą per „Thomo Manno namelio prizmę“, atrodo, buvome susidarę (bent jau aš tikrai) idiliškai miesčionišką vaizdelį. Ir Vokietijoje bei visame pasaulyje Th. Mannas, regis, buvo gebėjęs susikurti oraus intelektualo įvaizdį. Sulaukus galimybių publikuoti rašytojo dienoraščius, šis fasadinis (auto)portretas sueižėjo, atsivėrė komplikuotas vidinis pasaulis – su bent jau ne iki galo cenzūruotais santykiais, potraukiais, potyriais ir t. t. – ne vieną, matyt, net šokiravo. Šį biurgeriško padorumo kanonus pažeidžiantį vidinį Rašytojo portretą papildė ir jo vaikų sudėtingus, net tragiškus likimus atskleidžiančios knygos.

Programa „Erikos ir Klauso Mannų pėdsakais“ parengta pagal amerikietės Andrea Weiss veikalą. Lerner ryškiai dinamiška, Weigelis – subtiliai ironiška mimika ir intonacijomis gebėjo savuosius „sceninius skaitymus“ paversti tikru spektakliu. Žadindami ir vaizduotę, ir jausmus, aktoriai išties perteikė talentingų brolio ir sesers asmeninius likimus bei ypatingus tarpusavio ryšius, į kurių lauką neretai būdavo įtraukiami ir jų partneriai (kitos ar tos pačios lyties). Sulaukę širdingų aplodismentų, aktoriai prisipažino, jog per aštuonerius šios programos atlikimo metus jie pirmąkart yra „taip arti šeimos“, ir mielai likosi dar valandėlę pabendrauti su žiūrovais. Patyrėme, jog šių skaitymų idėja gimė Weigeliui, o pasikvietus kolegę Lerner (pasirinkimas tikrai vykęs), kūrybinis procesas jau buvęs bendras.

Tikėlis Thomas. Po poros dienų vykęs renginys buvo tarsi dvisluoksnis: viena, pristatyta neseniai pasirodžiusi renginio moderatoriaus Antano Gailiaus versta Hermanno Kurzke’s knyga „Thomas Mannas: gyvenimas kaip meno kūrinys“, antra, prof. H. Kurzke perskaitė pranešimą „Tikėlis Thomas: tikėjimas ir kalba Thomo Manno veikaluose“. Pranešėją pristačiusi I. Hubatsch pažymėjo, kad Mainco universiteto literatūros profesoriaus emerito tyrimų sritis – ne tik Th. Manno biografija bei kūryba, bet ir religinės giesmės; 2008-aisiais Mainco universiteto katalikiškasis fakultetas jam suteikė garbės daktaro vardą. A. Gailius, išvertęs H. Kurzke’s festivalinį pranešimą, – kurį turėjome progos sekti, klausydami vokiškojo originalo, – prisipažino, kad šis darbelis buvęs tarsi desertas po itin mielo širdžiai knygos vertimo. Iškart galima pasakyti, jog moderatorius klausimų ir atsakymų dalyje provokavo svečią, teiraudamasis, ar šis nesijaučiąs dvigubai eretikas – religinėje (ar įprasta, kad Vokietijos intelektualas kalbėtų apie tikėjimą?) bei literatūrinėje plotmėje (bent jau pas mus net „nepadoru“ iš kūrinių spręsti apie rašytojo biografiją). Pripažinęs, jog pastaroji taisyklė galioja ir Vokietijoje, H. Kurzke pašmaikštavo: draudžiamas vaisius saldžiausias. O katalikiškasis pranešėjo angažuotumas, akivaizdu, nėra dogmatiškas; jis ir pats teigė norįs ardyti bažnyčios sferoje esantį stingulį. Taigi pranešimas „Tikėlis Thomas“ („Der glaeubige Thomas“) buvo aliuzija į „nevierną Tamošių“ (nors lietuviškasis „literatūriškas“ variantas tikėlis-netikėlis man labiau provokuoja gerumo-negerumo, tinkamumo-netinkamumo, prisitaikymo-neprisitaikymo prasmes – Thomo Manno atžvilgiu, regis, itin prasmingas). H. Kurzke’s pranešimo intonacija, galėjai justi – dažnai ironiška, provokatyvi. Vis dėlto ėmęsis kalbėti apie rašytojo, nebuvusio „bažnyčios lankytoju“, tikėjimą, pranešėjas niro – traukdamas visus – į egzistencines gelmes, pirmiausia ironizuodamas mūsų „besaikio ir netramdomo nediskretiškumo laikus“, kai kalba vis sparčiau nusidėvi, tad amo netekimas, tyla dažnai yra tikresnis maldingumas nei kalbėjimas apie Dievą. Apžvelgdamas visą Th. Manno kūrybos lauką, H. Kurzke jį įvertino kaip „didžiausią XX šimtmečio krikščioniškąjį rašytoją“, išskirdamas keturis jo romanus (iš aštuonių), kurių temos „akivaidžiai religinės“: „Užburtas kalnas“ yra romanas apie mirtį, „Daktare Fauste“ kalbama apie išganymą, „Išrinktasis“ yra romanas apie nuodėmę, malonę ir popiežiaus išrinkimą. O „Juozapas ir jo broliai“ jau savaime yra didžiausias biblinis romanas per visą literatūros istoriją“ (citatos iš A. Gailiaus vertimo). Kartu pranešėjas pažymėjo, kad Th. Mannas –­ F. Nietszche’s sekėjas, su Biblija jis elgiasi „įžūliai ir pašaipiai“, ryždamasis ją „toliau kurti, ją humoristiškai taisyti, modernizuoti, su žaismingu mokslingumu filologiškai aiškinti jos netikslumus ir daryti ją psichologijos požiūriu įtikinamą“. Baigiamasis pranešimo skirsnelis buvo skirtas ironijai, kuri „viską reliatyvizuoja, ir reliatyvizuoja pagrįstai, nes visa yra tuštybė“, reziumuodamas: „Homo ironicus Thomas Mannas yra didis homo religiosus“.

Po renginio turėjome progos ir įsigyti leidyklos „Versus aureus“ išleistą solidų „Thomo Manno“ tomą, kurį tą patį vakarą puoliau vartyti – pirmiausia rūpėjo bent kiek patenkinti ankstesnio renginio sukirbintą smalsumą: kokio tėvo vis dėlto šio didžio rašytojo būta? Atsivertusi skyrių „Šeima, irgi ne juokas“, susiradusi man rūpimus „personažus“ – Eriką ir Klausą, galėjau su palengvėjimu atsidusti: ne, ne monstras buvo Thomas Mannas šeimoje… Gal tik neobjektyvumą jam galima prikišti –­ abu vyresniuosius vaikus (ir mažylę Elizabetchen) mylėjęs labiau…

Thomo Manno namelio „gimimo diena“. Festivalis kasmet vyksta vieną liepos savaitę – privalomai aprėpdamas 16-ąją, kai – 1930-aisiais – rašytojas pirmąkart atvyko į savąjį vasarnamį. Pastaraisiais metais šis „gimtadienis“, dar tapęs ir Thomo Manno kultūros centro bičiulių susitikimo diena, būdavo nuošaliai nuo bendresniems kultūros klausimams skirtos festivalio programos – mat šią dieną „staiga“ būdavo atsigręžiama į Thomą Manną (esu porąkart girdėjusi jo vaikaitį Frido Manną). Šiųmečiame festivalyje, kaip matome, Th. Mannas neliko „užribyje“, tad šios dienos renginys gražiai įsiterpė į jo programą. Šis „bičiulių susitikimas“ turėjo du atskirus „punktus“ –­ pirmiausia girdėjome tai, kas buvo pavadinta literatūros mokslininkės ir teatrologės prof. Irenos Veisaitės ir istoriko politologo prof. Dietmaro Albrechto diskusija „Laiko ir erdvės atmintis, susieta su sava patirtim“, paskui turėjome progą dalyvauti filmo „premjeroje“ – režisierius Arvydas Barysas pristatė dokumentinį filmą „Thomo Manno vasarnamis“.

Nors abiejų prelegentų pasisakymus vargu ar būtų galima įvardyti „diskusija“ (jie atsakinėjo į moderatorės Ruth Leiserowitz klausimus), bet išgirsti liudijimus apie „pradžių pradžią“ – Thomo Manno kultūros centro kūrimąsi, būtąsias veiklos vizijas ir pan., buvo išties įdomu. Abiejų ilgamečių Kultūros centro kuratoriumo narių (tik buvusį Ostsee Akademie Travemiundėje vadovą bei Academia Baltica Liubeke įkūrėją dr. Albrechtą šiuo metu yra pakeitęs pastarosios institucijos dabartinis vadovas dr. Ch. Pletzingas) pasisakymuose, nepaisant atsidusimų dėl žlugusių svajonių, išgirdome džiaugsmą, jog šis Thomo Manno kultūros centras buvo įsteigtas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ir jo strategiją brėžiąs kuratoriumas turėjo galimybę rašytojo vasarnamį paversti reikšmingų tarptautinių susitikimų vieta. I. Veisaitė, kalbą pradėjusi savo pirmojo –­ dar prieškariu – susitikimo su Nida prisiminimais, pasidalijusi ir neįgyvendintais vos įkurtojo Thomo Manno kultūros centro veiklos užmojais (nupirkti H. Blode’s viešbutį, jame įkurti analogišką Visbiui Švedijoje tarptautinį centrą), reziumavo jaudinančiu prisipažinimu: ji laiminga, kad šio Kultūros centro veikloje galinti įgyvendinti savo gyvenimo misiją –­ puoselėti humanizmo, atvirumo, tolerancijos idėjas. Jai atitarė ir dr. Albrechtas (beje, šiemet Vasario 16-osios proga iš prezidento V. Adamkaus rankų gavęs ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“): ypatingą Th. Manno namelio aurą pajutęs dar 1988–1989 metais, kai, skaitydamas paskaitas Vilniuje, dar nelegaliai apsilankė Nidoje, dabar džiaugiasi prisidėjęs prie to, kad Lietuvai būtų atvertas langas į Vakarus (galima būtų sakyti: „langus“ – vienu iš jų ir yra Th. Manno namelis, Kultūros centro organizuojamas kasmetis festivalis).

Prieš Thomo Manno vasarnamyje rodant šių metų data paženklintą filmą apie Thomo Manno vasarnamį, režisieriui teko apgailestauti, jog, pritrūkus lėšų, dar nėra lietuviškų titrų, jie bus vėliau, o dabar šį vokiečių kalba (t. y. originalo, juk „tekstas –­­ Thomo Manno“) įgarsintą filmą planuojama rodyti Liubeke vykstančiame Šiaurės šalių kino festivalyje. Taigi, lydimi rašyto žodžių, skirtų Nidai, savajam vasarnamiui, „klydinėjome“ po romantiškąjį peizažą –­ net ir ką tik aplankytieji kampeliai, žvelgiant į juos Thomo Manno žvilgsniu, veikė su dviguba įtaiga; dar ir skaitovo – Frido Manno balsas skambėjo tokia natūralia „autoryste“… Tad šie įspūdžiai buvo tinkamas festivalio manianos desertas.

Iš H. Kurzke’s knygos „Thomas Mannas“ ir autorės nuotr.

http://www.culture.lt/lmenas/

Nuotraukose:

1. Thomo Manno vaikai – Erika ir Klausas
2. Aktoriai Ute Maria Lerner ir Markas Weigelis – „Erikos ir Klauso Mannų pėdsakais“
3. Vertėja Kristina Sprindžiūnaitė, Hermannas Kurzke ir Antanas Gailius knygų apie T. Manną pristatyme
4. Režisierius Arvydas Barysas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra