Sausio 13-osios dvidešimtmečiui: Kiekviena karta turi savo karą.

Autorius: Data: 2011-01-11, 09:52 Spausdinti

Ieva BISIGIRSKAITĖ

Esė buvo skelbta Bernardinai.lt leistoje rinktinėje „Aštuntoji diena“, Vilnius – 2005. Ji buvo rašyta Sausio įvykiams Vilniuje atminti.


Senelis miegojo. Kvėpavo giliai. Taip kvėpuoja tik sužeisti paukščiai. Krosnyje dar spragsėjo neseniai įmestos malkos, pro langų plyšius į kiemą sunkėsi jaukūs saugių namų garai. Ar buvo sniego? Nebepamenu. Tą naktį senelis mums leido miegoti jo kambaryje ir iki išnaktų galėjom žiūrėti televizorių. Mus su broliu viskas, kas vyko tą naktį, keistai intrigavo ir dirgino mūsų vaikišką vaizduotę. Susiglaudę sulankstomoje lovelėje prie krosnies laukėme aštrių įvykių. Juk kiekvienas suaugusiųjų žingsnis tai žadėjo. Šūviai, minios žmonių, nuolatos sunerimę tėvai ir – „Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija“… Kieme dar vienišavo neseniai mamos įmintos pėdos. Bėgiota jos pirmyn ir atgal. Ne mumis – daugiau seneliu rūpintasi. Keistai, kaip dabar pagalvoji, žmonės, jau pergyvenę kelis karus ir okupacijas, reaguoja į tėvynės šturmą. Užmiega sužeisto paukščio miegu. Močiutė labiausiai tą naktį norėjo pasimelsti Arkikatedroje. Balti žiguliai, rodos, tyliai kaip niekad nudardėjo per lauką, nusagstytą vienkiemių langų žiburėliais. Mašinoje – tėtis žaliu šaliku, nuolatos besijaudinanti mama ir besimeldžianti močiutė. Žinojome, kad jų kelionė ypatinga. Sankryžose vėlyvą naktį susitikdavo daug šalikuotų tėčių, daug poteriaujančių mamos mamų. Tik kaip su gyvuliais ten jis vienas… ir vėl „Tėve Mūsų“.

Aš jau buvau mačiusi televizijos bokštą. Pernai. Prieš prasidedant pirmiesiems mano gyvenimo mokslo metams, mūsų šeima mėnesį bastėsi po visą Lietuvą. Nuo nakvynės ant Nemuno kranto iki Vilniaus. Tąnakt supratau, kad žmonės, gindami valstybę, saugo didžiausius šalies pastatus. Gal todėl senelis ir jautėsi saugiai. Mūsų kaime nieko didelio nebuvo. Gal tik kiemo klevas ir kaimynystėje stovintis grūdų sandėlis. Ne, užvis aukščiausia pirties šulinio svirtis. Gal dar dėl visa ko pabudėsiu.

Tada, kai senelis vertėsi ant kito šono (dabar prisimenu – miegojo apsirengęs), karvė tiesiai į sapnuojamą dobilieną išpūtė šiltą garą, brolis ore žaidė su pirštų šešėliais, mama vis jaudinosi ir jaudinosi, močiutė poteriavo, o tėtis buvo tiesiog tėtis, kai kaimyniniuose vienkiemiuose visi apgulę radijas klausė ir bijojo, klausė ir bijojo, kai mano pradinių klasių mokytoja vartė pionierių dainų knygelę, kai „kolaborantas“ tanke pasitaisė šalmą, kai moteris prie parlamento rūmų pasiūlė vyrui arbatos, kai mano dar nesutiktas, nepažintas, nesvajotas mylimasis užrakino namų duris, o pirties šulinio svirtis iškilo aukščiau už mėnulį, mūsų televizorius sugedo. Sugedo visi Lietuvos televizoriai. Senelis prabudo nuo gąsdinančio cypimo. „Jau užėmė. Miegok, mergaite“. Mano senelis turėjo tiek daug anūkių, kad net nesivargino įsiminti visų jų vardų. Tiesą pasakius, aš ir pati tik po jo mirties sužinojau, kad jis – Stasys. Prosenelis, stengdamasis apsaugoti tris savo sūnus nuo karo, pardavė savo ūkį ir nupirko visiems trims sūnums naujus gimimo liudijimus. Visą gyvenimą senelis buvo netikras. Dešimčia metų jaunesnis ir dar – Leonas…

Žinojome, kad žuvo žmonių, kad daug liko sužeistų, kad laidojame dar visai jaunus, tankų suvažinėtus. Jai tada buvo tiek, kiek dabar man. Gal dar mažiau. Jis tada buvo vos keleriais metais už mane vyresnis. Jiems buvo tiek, kiek dabar mano tėčiui…

O mokykloje iš manęs juokėsi. Todėl, kad mano tėvai nebuvo nei prie televizijos bokšto, nei prie parlamento rūmų. Todėl, kad tamsiame Vilniuje tą naktį jie tiesiog pasiklydo. Kiekvienas mokykloje pažinojo bent vieną, kuris buvo sužeistas, tačiau žuvusių didvyrių giminių klasėje vis dėlto neradome. O manieji visi liko sveiki. Jie buvo Vilniuje ir nematė tankų! Kaip paaiškinti draugams, jei mano tėvai nerado kelio į tikrų tikriausią pragarą. Jei tik močiutė nebūtų per ilgai poteriavusi!

Po šių dramatiškų įvykių mačiau, kaip mano mokytoja drastiškai (per ilgąją pertrauką) plėšė Lenino nuotraukas ir pionieriškų dainų knygeles. Didžiulė krūva suplėšytos jos pedagoginės praeities. Klasės draugė Eglė mokykloje pasirodė tik po mėnesio. Visą šį laiką mama jos į mokyklą neleido bijodama, kad mieste ją gali pervažiuoti tankai. O kitur, ne mano kieme, ne mano šokių būrelyje, aš tų žmonių nepažįstu… rusiškas pavardes turintys vaikai verkdavo lietuvaičių užrakinti tamsiuose rūsiuose. Toks buvo mūsų kerštas.

Sakoma, kad kiekviena karta turi savo karą. Mes taip pat paprasčiausiai gyvenome gyvenimą. Vaikystės įvykiai tik nuspalvina fantaziją ir pakoreguoja tavo smėlio dėžės žaidimų scenarijų. Visa kita lieka taip pat. Šiandien suprantu, jog mūsų karta žaidė keršto karą. Neapykantos žmonėms, užgrobusiems televizijos bokštą ir suvažinėjusiems Loretą. Gaila, kad niekas mums nepaaiškino, kodėl tas bokštas buvo toks svarbus… Svarbus tiek, kiek mano seneliui jo pirties šulinio svirtis.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Sausio 13-oji ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra