Sausio 13-oji ir mes

Autorius: Data: 2011-01-11, 08:40 Spausdinti

Algirdas BERKEVIČIUS

Jau praslinko, nepastebimai prabėgo, 20 metų nuo tos dienos, kai mūsų Tauta vėl pakilo kovai už Tėvynės ir Tautos laisvę. Tik šį kartą nebuvo imtasi ginklo. Kovojome taikiai, su daina, kaip niekada vieningai, susikibę rankomis. Ir laimėjome. Per šiuos pora dešimtmečių netekome daug garbingų žmonių, tų tragiškų dienų įvykių liudytojų, iškeliavusių Amžinybėn, netekome ir daugelio tų, kurie duonelės kasdieninės išvyko ieškoti į svečias šalis.

Tomis tragiškomis mūsų Tėvynei dienomis mūsų piliečiai, praeities ir dabarties politiniai veikėjai parodė savo tikrąją pilietinę poziciją, meilę Tėvynei Lietuvai, požiūrį į kovą už mūsų visų laisvę, už teisę savo Tėvynėje laisvai gyventi.

Mes, vyresnieji, tų įvykių dar gyvi liudytojai, kol dar pajėgūs, privalome apie tai, kas tuomet vyko, pasakoti mūsų jaunimui, kad mūsų jaunimas gerai žinotų, kodėl iš įvairiausių Lietuvos kampelių Vilniuje susirinkę žmonės, prie tuometinės Aukščiausios Tarybos rūmų susirinkę, galingai šaukė: „Lietuva! Lietuva!“…

Apie vieną naktį, praleistą parlamento rūmuose, norėčiau papasakoti šių dienų jauniems žmonėms, kad jie nors retkarčiais pagalvotų, kodėl taip branginama Laisvė ir Tėvynė.

Buvo taip. Mes, grupė buvusių pokario metų politinių kalinių, priešo antpuolio tikėjomės naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją. Pasitarus, vieni nuėjo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigų, kiti, jei reikės, nusprendė grumtis rūmų viduje. Aš prisijungiau prie pastarųjų, nes ten buvo mano sūnus, vienas iš pirmųjų savanorių, be to, ir aš, užsirašydamas savanoriu, parašiau, kad būsiu visada, kai reikės, ir ten, kur bus sudėtingiausia.

Apsivilkau skauto uniformą su trispalve juostele ant krūtinės, į kairiąją kišenę, prie širdies, įsidėjau Atkuriamojo Lietuvos skautų sąjungos suvažiavimo delegato kortelę su nuotrauka. Sovietinio paso imti nenorėjau, o be dokumento būti taip pat nesinorėjo. Nenorėjau likti neatpažintas.

Į Parlamento rūmus įėjau nuo Neries upės pusės, prieš pat durų uždarymą. Budėtojas paprašė parodyti leidimą. Išsitraukiau delegato kortelę. Kol budėtojas ją apžiūrinėjo, prie mūsų priėjo Audrius Butkevičius ir, metęs žvilgsnį į mano „leidimą“, pareiškė, kad tai ne leidimas, bet manęs paklausė, ar aš pasiryžęs rūmuose praleisti visą naktį. Man atsakius teigiamai, mane įleido. O rūmų gynėjams įsakė užbarikaduoti duris, kad priešininkas negalėtų įsiveržti. Ir pats nuskubėjo kitur.

Pirmame aukšte, kur buvau, rikiavosi didelis būrys jaunų vyrų. Atėjęs vadas jiems paaiškino, kaip atskirti kareivius, šaudančius koviniais šoviniais nuo šaudančių tuščiais, kaip elgtis sužeidimo ar smūgio į galvą atveju. Patarė, kaip naudotis buteliais, pripildytais benzino, kad nesusidegintume ir nenudegintume aplinkinių. Buvo aptariamos kai kurios kitos gynybos priemonės. Čia pat sutikau pora jaunuolių skautų, su kuriais skautiškai pasisveikinome. Vienas iš jų paklausė: „Ar brolis Feliksas (LSS Tarybos pirmininkas) taip pat yra?“ – „Šįkart nėra“, – atsakiau.

Jaunieji gynėjai skirstėsi į jiems nurodytas vietas. Prie manęs priėjęs vienas iš vadų paaiškino, kad visi, esantys pirmame aukšte, yra mirtininkai, prisiekę Lietuvai gyvi iš vietos nesitraukti. Manęs paklausė, su kuo aš norėčiau būti? Nežinau kodėl, bet aš pasakiau, kad būsiu su tais, kurie nugalės.

Pradėjome ginkluotis. Kas surado armatūros ar vamzdžio gabalą, o vienas jaunuolis apsiginklavo ąžuolinės kėdės užpakaline koja. Vienas kitas praėjo su šautuvu. Man pasisekė: pamatęs pro šalį einantį jaunuolį, nešiną storu profiliuoto aliuminio virbu, paprašiau, kad jį man paskolintų. Gavęs virbą, pagalvojau: su tokiu „ginklu“ jau galima kovoti. Galima durti ir smogti. Dėl visa ko greta buvusių paklausiau, kur reikės mušti. „Kur skaudžiausia?“, – atsakė man. Pradėjome nagrinėti pažeidžiamiausias priešininko vietas. Mes tikėjomės, kad priešai bus su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, veidus dengs skydeliai. Neapsaugotos liks tik jų rankos ir kojos.

„O jeigu nors kas antras mūsų turėtų automatus“, – šūktelėjo vienas iš jaunuolių, – „galėtume kautis kaip lygūs su lygiais“.

Antpuoliui pasiruošėme. Laukdami priešo, žvilgčiojome pro nakties langus, stengėmės įsiklausyti į nakties tamsą. Labai raminamai veikė aplink rūmus vaikščiojantys, Parlamentą saugantys, žmonės. Nusprendžiau pasižiūrėti, kas vyksta kitur. Žvilgtelėjęs laiptų link, ant jų pamačiau kariškai apsirengusį savo sūnų. Kiek nustebęs jis žiūrėjo į mane. Kiek aukščiau, laiptų aikštelėje, apsiginklavęs medžiokliniu šautuvu stovėjo medžiotojas. Ant jo galvos buvo skrybėlė, diržas prikimštas šovinių, avėjo auliniais batais. Išsiruošė tarsi medžioklėn, pamaniau. Ten pat pamačiau porą buvusių pokario metų politinių kalinių – Vytautą Milvydą ir Juozą Tolvaišą. Kažkaip pagalvojau: kol gyvi būsim, čia priešas nepraeis – mes jau trys. Jei mums sulaužys rankas, likusiais dantimis įsikabinsime priešui į gerkles.

Antrame aukšte pamačiau labai daug, gražiomis uniformomis vilkinčių, garbaus amžiaus šaulių. Vieni budėjo, kiti kas kur ilsėjosi ar tarpusavyje šnekučiavosi. Visi atrodė šventiškai pasitempę, kažkaip ramūs ir iškilmingi. Buvo aišku, kad apie gyvenimą jie jau negalvoja, nes taip atrodyti gali tik mirti pasirengę žmonės.

Nesulaukdami priešo, nusprendėme pailsėti, ruoštis artėjančiai dienai. Kas sugulė ant grindų, kas ant palangių. Mus aplankė deputatai: Zita Šličytė ir Virgilijus Čepaitis.

Sukilome anksti. Prie manęs priėjo vienas jaunuolis ir paklausė: „Kam reikalingi 700 lavonų?“. „Lietuvai – tikrai ne“, – atsakiau ir pridūriau, -„Geras jaunimas – tai didžiausias Lietuvos turtas, kuris privalo gyventi ir dirbti Lietuvai“. Kitas paklausė: „Per kiek laiko žuvusius pamirš žmonės?“. Nemanau, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būtų pamiršti“, – atsakiau. Po to pradėjome nagrinėti galimus rūmų puolimo atvejus. Jaunimui pasakiau, kad įsiveržti į rūmus galima ir nuo šarvuočių pro pastato langus, ir pridūriau, kad kiekvienas vadas mūšį laimėti ar pralaimėti stengiasi su mažiausiais nuostoliais.

Tokia buvo tik viena naktis Parlamento rūmuose. O tų naktų buvo daug. Daug tuomet buvo Lietuvos didvyrių – vyrų ir moterų – pasiryžusių savo gyvybių kaina apginti Tėvynės laisvę ir garbę, tautos papročius, tikėjimą ir seną, gražią mūsų kalbą.

O dabar, kartais pagalvoju, o kaip būtų šiandieną, kilus pavojui? Ar šiandieną atsirastų žmonių, norinčių ginti Seimo rūmus? Kas jie būtų? Gal tie, kuriems jau įdiegta, jog patriotizmas – tai idiotizmas? Įdomu, ar gynėjų gretose daug Seimo narių būtų? Tai vis klausimai garbiam mūsų laikraščio skaitytojui.

www.aidas.lt

Sausio 13-oji , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra