Žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties lydi nemažai švenčių. Linksmų ir mažiau linksmų. Apie tai gal tik retkarčiais susimąstome. Žinoma, rudeniniame lapkrityje, jo antrojoje dienoje, jos vakare yra ženkli ir senovinė vėlinių, ilgių tradicija. Lapkričio 1-ąją liturgine visų šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė Romos katalikų popiežius Bonifacas IV. Popiežius Grigalius IV jau X a., t.y. 998 m., šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.

Mano mama Elena Lėna Srūgytė-Gocentienė (1916-2002), kilusi iš Šilutės pašonėje, Paprūsėje, esančio Žemaičių Naumiesčio, man primindavo ir dar vieną šventę – visų mirusiųjų atminimo šventę, kuri liuteronuose švenčiama lapkričio paskutinį sekmadienį. Taigi, didis džiaugsmas yra užgimus, o išėjimas, arba mirtis, t.y. susitikimas su Viešpaties artybe, būsimas prisikėlimas – dar didesnis.

Atrodo, kad ir senus laikraščius ar kalendorius taipgi pravartu atsiversti. Nors Biblija perspėja, kad nesigręžiotume atgalios – pavirsime druskos stulpu. Kitur vėlgi girdime sakant, kad nežinodami savo istorijos – nežinančiais vaikais pasiliktume.

Mano rankose – metų šviesoje pageltusi knyga „Lietuvos kelionių vadovas. 1933/1934: traukinių, orlaivių ir autobusų susisiekimo tvarkaraštis“ (Kaunas: Geležinkelių valdyba, 1933). Knygos viršelyje – antraštės vertimai į prancūzų bei vokiečių kalbas, o knygos tekstas pateikiamas lygiagrečiai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Daug vertingos informacijos, žinių, įdomybių Lietuvos ir užsienio keliautojams.

Norisi atkreipti dėmesį į vieną sakinį. Manau, jis labai praverstų Klaipėdos kultūros renginių ir turizmo, Jūros šventės organizatoriams. Juo trumpai drūtai teigiama: „Kiekvienas kartą privalo būti Klaipėdoje!“ O mažesnėmis raidėmis paaiškinama: „Prašom aplankyti ir apžiūrėti didžiausią prekybos namą Lietuvoje. Prekybos namai geriausių išdirbinių F. Lass ir Co. Seniausi šios srities namai Klaipėdoje, įsteigti 1858 metais.“

Šiandien Klaipėdoje nebėra tokios kompanijos ir jos prašmatnių prekybos namų – išaušo kitokių prekybos tinklų didžiosios parduotuvės, BIG’ai, Akropoliai, Prizmos… Tiesa, minimas prekybos namų pastatas yra išlikęs Tiltų ir Turgaus gatvių kampe ir sovietiniais metais puikavosi universalinės parduotuvės „Pajūris“ vardu, bet fasado ir interjerų puošyba liko tik prieškario atvirukuose, fotografijose. Gerokai skaudžiau pripažinti, kad nebėra ir senųjų Klaipėdos miestelėnų. To kalbų ir kultūrų šurmulio, sugyvenimo, darnios ar mažiau pavykusios simbiozės. Nebėra ir anuometinio europietiškojo grakštumo bei stilingumo, kvapų.

Kur yra iškeliavę Klaipėdos, o ir viso šio krašto senieji gyventojai, kilę iš kuršių ar kuršininkų, vakarų žemaičių, čionai atsikėlę Vokietijos ar Zalcburgo krašto gyventojai? Žinoma, ir olandų, škotų, anglų, žydų čia galėjai sutikti, išgirsti – visų tradicijos, papročiai, tikėjimai nuspalvindavo uostamiesčio gyvenimą…

Paskutinioji, bet ne vienintelė nelaimė – grįžtantys II pasaulinio karo frontai, kuomet grūmėsi vokiškojo vermachto ir sovietų raudonosios armijos kariai. Generolų ir pulkininkų vadovaujami jie buvo, rodos, susikibę mirtinai. 1944-ųjų spalyje pirmą kartą į Trečiojo Reicho teritoriją įsiveržė raudonoji armija. Tai buvo ir Klaipėdos kraštas, gyvenamas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių – bausmės arba Damoklo kardas pakibo visiems po lygiai ir negailestingai. Žinia, tie kariai, kovojantys ginklu prieš ginklą – tik dalis Klaipėdos krašto katastrofos. Tarptautinio teismo įvertinimo šaukiasi ginkluotų kareivų žudynės, prievarta, grobstymai, kurių susilaukė beginkliai miesto ir krašto civiliai gyventojai – moterys, vaikai, senoliai. Ištarkime garsiai – įvyko nusikaltimas prieš žmoniškumą.

Tuomet Temidės tarnai pasiteirautų, o kur faktai ir įrodymai, kurių pagrindu būtų galima pradėti apkaltos procesą? Kas tuo rūpinasi, kas renka, sistemina, saugo? Atrodo, kad politinė ir istorinė lemtis nėra labai palanki. Antai JAV, SSRS, Vatikano, o Atgimimo metu jau ir Lietuvos vadovams krašto išeivija rezoliucijose ir poleminiuose straipsniuose rašė: Mažoji, arba Prūsų, Lietuva – palikta mirtinoje tyloje. Jiems liko tik šauksmas, varpo dūžis, tyli malda. Vakarų ir Rytų politikai – ne amo netekę ar išbalusiais veidais, bet ciniškoje nejautros pozoje sustingę veikėjai.

O kaip ėjosi reikalai pačiame Klaipėdos krašte ir Lietuvoje? Žinoma, Atgimimo metu susibūrė kraštiečiai: ir lietuvininkai, ir vokiečiai, ir „vilko vaikai“. Jie taipgi įvairiais raštais, laiškais, rezoliucijomis beldėsi į atkurtosios Lietuvos valdžias. Ir nuoširdžiai tikėjo kreipimosi galia. Vilniuje, Sąjūdžiui inicijuojant (Aringas Gorodeckis), prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo susikūrė Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba. Ji kėlė Kaliningrado srities, ten išlikusio baltiškojo paveldo klausimus. Ir jos veikla nieko konkretaus nepelnė – skendėjo tyloje. Tuomet Taryboje iš vieno aukštojo svečio teko išgirsti raminantį numatymą, kad Karaliaučiaus kraštas, kaip tas kirmino pakąstas obuolys, niekur kitur nepasidės – nukris į Lietuvos pusę…

Taigi valdžių ir įstaigų atsakymai užtrukdavo arba nieko konkretaus nesprendė. Pamažu ėmė rastis jau ir kitokie kreipimaisi – jaučiant savo vertę, keliami ne klausimai, o imamasi patiems, niekieno malonės nelaukiant, burtis ir spręsti savo reikalus. Štai vienos tokios iniciatyvinės grupės narys šilutiškis Viktoras Pietaraitis iš Stoniškių 1997 m. rugsėjo 27 d. Šilutės dienraštyje „Pamarys“ (Nr. 77, p.1) paskelbė tokio turinio gana nostalgišką kvietimą:

„Nežinau, ar senatvė, ar šauksmas iš praeities, likęs manyje nuo lemtingųjų mano gyvenime 1944 metų spalio mėnesio dienų, verčia nerimauti, o atmintyje išnyra praeities vaizdai. Galbūt rudenį panašų nerimą pajunta ir paukščiai keliauninkai, nes nežino, kas jų laukia ilgoje kelionėje. Gal ir juos kankina nerimas – juk ne visi pavasarį sugrįš…

Tuo žmogus ir paukštis yra panašūs, tačiau paukščiai gyvena būriais, o žmonės – kas sau. Gal ir mums reikėtų pasimokyti iš paukščių, nes būryje ir džiaugsmas didesnis, ir skausmas ne tiek geliantis. Todėl mes, grupė panašaus likimo senųjų Klaipėdos krašto gyventojų, sukūrėme iniciatyvinę grupę, kuri ryžtųsi burti visus likimo brolius ir seseris į etninę Klaipėdos krašto vietos gyventojų bendriją. Kuriama bendrija vienys visus, iki 1944 metų spalio mėnesio gyvenusius Klaipėdos krašte, o dabar esančius Šilutės rajone.

Kas neužmiršo praeities, kas nenori, kad apie mus rašytų ir kalbėtų kaip apie išnykusią gentį, ateikite spalio 5 d., 14 val. į Lietuvininkų g.8 Šilutėje. Mes buvome, esame ir būsime. Tai mes norime priminti Lietuvoje ir užsienyje. Mes manome, kad savo tragišku likimu nusipelnėme, jog spalio 9 d. būtų oficialiai paskelbta atmintina diena.

Jeigu turite pasiūlymų, skambučių laukiu tel. 8 441 41873 po 21 valandos.“

Ir vėliau, vilties neprarandant, buvo rašomi kreipimaisi. Štai 2009 m. gegužės 4 d. vieną tokį paskelbė ir Klaipėdos dienraštis „Vakarų ekspresas“ savo svetainėje ve.lt rubrikoje „Lietuvos naujienos“. Jį pasirašė Ieva Jankutė, Kęstutis Milkeraitis, Kristijonas Kraštinaitis, Sigutė Kulikauskienė, Vytautas Gocentas. Dienraščio redakcijos jis buvo pavadintas „Į D. Grybauskaitę – dėl Klaipėdos krašto“. Prieraše buvo komentuojama: „Grupelė piliečių, prisistačiusių senaisiais Klaipėdos krašto gyventojais ir jų palikuonimis, kreipėsi į prezidento rinkimuose kandidatuojančią Dalią Grybauskaitę ir, kaip „pretendentę užimti aukščiausią konstitucinę Lietuvos Respublikos pareigybę“, paprašė debatuose pasisakyti tam tikrais klausimais, susijusiais su Klaipėdos kraštu. ve.lt spausdina šį kreipimąsi:

„1990 metais tikėjome, kad atsikurianti Lietuvos valstybė neatsiribos nuo moralinių ir teisinių nuostatų, kuriomis pasiremdama Tauta Atgimimo metais nugalėjo Blogio imperiją. Atkurtosios nepriklausomybės pradžioje senųjų klaipėdiečių organizacijos primygtinai nepareikalavo spręsti Klaipėdos krašto problemas – jos ir dabar Lietuvos valdžios nesprendžiamos ar net ir ignoruojamos, o jos – labai skaudžios, nes krašte iš buvusių 156,0 tūkst. gyventojų išliko neskaitlinga mažuma.

Klaipėdos krašto gyventojams, iki 1939 m. kovo 22 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, nacių karinės administracijos valia ji buvo pakeista į Vokietijos valstybės pilietybę. Vokietijos vermachtui pralaimint karą, šios generolų įsakymu krašto žmonės buvo skubos tvarka išvaryti už Nemuno, o tolimesni karo veiksmai juos išblaškė galutinai. Bandžiusių neapleisti gimtinės, laukė sovietų represijos ir mirtis Sibire. Kad jaunajai kartai būtų galima suprasti, kas gi įvyko tuo metu Mažojoje Lietuvoje, tereikėtų įsivaizduoti savąjį regioną, kad ir Žemaitiją, ar Aukštaitiją, staiga netekusią visų jos gyventojų – teka upės, bręsta derlius, stovi namai, bet žmonių nebėra. Prabėga septyniasdešimt metų, tačiau niekas vis dar neieško, kur dingo tie Klaipėdos krašto, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Prūsijos žmonės. Taigi, pasilieka teisūs tie atkurtos valstybės įstatymų leidėjai, nusprendę, kad jau visi, save laikę prūsų lietuviais ir mažlietuviais, kuršiais ir kuršininkais ar ieškoję savo senprūsiškų ir vokiškų šaknų asmenys, repatrijavo į „savo istorinę Tėvynę“… Tai atlikta net nepasiklausus jų pačių, ką jie apie tai mąsto, nepaliekant jokios galimybės atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje apsispręsti Pilietybės įstatymo pagrindais.

Akivaizdu, kad mūsų valstybėje geranoriškumo išvarytųjų seserų ir brolių atžvilgiu lygiai taip pat nėra, kaip ir žemėse, kurias nuo Berlyno-Potsdamo konferencijos (1945 m.) dienų laikinai administruoja kitos valstybės – užmiršus šišioniškių prigimtines teises, skubama dalytis visa kas brangiausia – žemę, uostus, statinius… Kultūros paveldas naikinamas arba neatpažįstamai keičiamas, krašto senbuvių ir išvarytųjų gyventojų nuomonės neatsiklausiama ar nepaisoma.

Turime vilties ir tikime, jog valstybių administracijos supras, kad didžiausias vieno ar kito krašto turtas yra žmonės. Manome, kad tarp esmingiausių žmogaus teisių yra TEISĖ ATGAUTI PRARASTĄ TĖVYNĘ ir mūsų krašto žmonėms, kad Lietuva šiuo požiūriu pasauliui gali parodyti sektiną pavyzdį.

Todėl, manydami, kad moralumo kriterijų nesilaikymas Lietuvai ir ateityje nieko gero neatneš bei žinodami apie Jūsų sukauptą patirtį Europos Sąjungos institucijose, esame linkę siūlyti Jums, kaip pretendentei priešrinkiminiuose debatuose, pasisakyti mums taip svarbiu išvarytųjų žmonių, bei jų palikuonių teisių atgauti Tėvynę klausimais (sąrašas nėra baigtinis):

1. Krašto senųjų gyventojų priverstinio iškeldinimo, persekiojimo ir naikinimo ištyrimas, išlikusių liudijimų surinkimas (iš archyvų Lietuvoje ir Europoje bei gyvųjų liudininkų);

2. Pilietybės atkūrimas, gyventojams pasinaudojusiems repatriacijos tiltu į Vakarus; teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir sugrąžinimas ar kompensavimas;

3. Kultūros, istorijos ir kitokio paveldo tyrimo, registravimo, išsaugojimo organizavimas parengus ypatingąją programą.

Ryžkimės ir pakvieskime sugrįžti tėvynainius kaip tai jau padarė kitų valstybių vadovai.

Daugumai mūsų tai padėtų apsispręsti ateinančiuose rinkimuose, kurie padės Lietuvai išsirinkti gerą valstybės vadovą.

Tepadeda mums Dievas.“

Vienas iš šio kreipimosi signatarų – Lietuvos teisininkas, publicistas, visuomenės veikėjas Kęstutis Milkeraitis prieš mirtį 2014 m. pavasarį šio rašinio autoriaus pakartotinai paprašė (velionis po sunkios ir ilgos ligos pasimirė Vilniuje 2014 m. gegužės 3 d.): „Būtų gerai iš naujo kelti krašto senųjų gyventojų priverstinio iškeldinimo klausimą. Jis lieka neišspręstas – išvarytųjų teisės neatkurtos.“

Taigi klausimas ir aiškus, ir keltas jau ne vieną kartą abiejose Atlanto pusėse. Manau, kad sovietų pusėje kovojęs lietuviškasis šaulių junginys, kuriam vėliau buvo suteiktas ir Klaipėdos vardas, t.y. 16-oji šaulių divizija, jos kariai galėtų paliudyti kas atsitiko kelyje Šilutė-Tilžė 1944 metų spalio 9-ąją. Junginio kariai ties Usėnais 1944 m. spalio 10 d. apie 20.00 val. įžengė į kraštą ir matė, kas dėjosi jau minėtame kelyje. Buvo praėjusi tik para, kuomet priverstinai iš Klaipėdos krašto pietinės dalies pasitraukiantys civiliai gyventojai, jų gurguolė buvo netikėtai užpulta sovietų raudonosios armijos tankų būrio. Kelyje tvyrojo mirties chaosas: neatpažįstamai sumaitoti arklių traukiami vežimai ir arkliai, lagaminai, kiti daiktai, daugybė negyvų žmonių kūnų – čia atgulė moterys, vaikai, senoliai…

Neliko nieko kito kaip rašinio pabaigoje priminti savo 1994 metų žinutę „Ak gražus dangau, Tėviške gerųjų…“, paskelbtą „Keleivio“ žurnale: „Išaušo tylus sekmadienio rytmetys. Laiminant vyskupui Jonui Kalvanui [senj.], Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose buvo laikomos pamaldos už tuos, kurie žuvo anuomet, grįžtant II-ojo pasaulinio karo frontams.

Vilniaus parapijoje pamaldas laikė ir žodį perskaitė iš Vokietijos atvykusi kun. Tamara Kelerytė-Schmidt: „Šiandien maldos diena Tauragėje, Šilutėje, Klaipėdoje ir čia – Vilniuje. Ji skiriama prisiminti prieš 50 metų – 1944 m. spalio 9 d. ties Šilute po tankais žuvusius Klaipėdos krašto pabėgėlius, mūsų brolius ir seses Kristuje. Maldą už nekaltai žuvusius vaikus, motinas, senelius palydėkime giesme „Ak gražus dangau, Tėviške gerųjų…“

Žinia, netrukus šios nelaimės peržengė ir Nemuną – spalio 11 d. [red. pastaba: spalio 21 d.] žuvo Nemerkiemio/Nemmersdorf/[dab.]Majakovskoje gyventojai.“

Artėja skaudaus istorinio įvykio 70-metis. Tikėkimės, kad jis bus paminėtas ir valstybiniu mastu Klaipėdoje, Šilutėje, Vilniuje… Neieškokime už tai atsakingų įstaigų, pareigūnų. Maldoje prisiminkime žuvusiųjų atminimą. Vyskupas Jonas Kalvanas senj. tam pritarė ir prašė savo kunigų tai atlikti. Nepalikime karo aukų nežinios tyloje.

  Vytautas A. Gocentas