Algimantas JAZDAUSKAS, Vilnius

Kaip žinome, 1863-1864 m. kilo Abiejų Tautų Resbublikos (Lietuvos ir Lenkijos) nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Laisvės kovos vyko abiejų šalių teritorijose bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Dalyvavo apie 200 tūkst. sukilėlių. 1864 m. rudenį caro valdžia sukilimą žiauriai numalšino. Buvo nuteista mirties bausme, katorga ar ištrėmė beveik 22 tūkst. žmonių. Lietuvius ištrėmė į kelias imperijos sritis. Papasakosime apie mūsų tautiečių gyvenimą ir likimą Saratovo guberniloje.

Saratovo gubernijoje buvo 3 kaimai, kuriuose išimtinai irįsikūrė lietuviai. Tai Čiornaja Padina, Talovka ir Litovka. 1921 m. juose gyveno apie 1000 saugusiųjų ir 2000 vaikų. (Čiornaja Padinoje 1918 m. tremtinių šeimoje gimė žinomas išeivijos verslininkas, filantropas Juozas Kazickas. Su tėvais į Lietuvą grįžo 1922 m. ).

Po Spalio revoliucijos prasidėjo ne tik turtingųjų, bet ir pasiturimai gyvenančių žmonių išbuožinimas. Buvo atiminėjama viskas: grūdai, gyvuliai, geresni drabužiai, daiktai. Daugelį šių gėrybių pagrobė patys nusavintojai, tik dalis pateko pilietinio karo (1918-1922) daliniams. Prasidėjo ūkinė suirutė ir badas, kuris apėmė 35 Rusijos gubernijas. Nelaimę didino dvejus metus trukusi didžiulė sausra.

Išbuožinimo egzekucija, vėliau badas, neaplenkė ir Saratovo gubernijos lietuvių kaimų. Čiornaja Padinoje buvo sudaryta optacijos (pageidavimų) komisija (įgaliotinis M. Barkauskas, nariai A. Remeikis, F. Kuoza), kuri 1921 m. viduryje laišku kreipėsi į Lietuvos specialiosios misijos Rusijoje vadovą J. Baltrušaitį melsdami pagalbos. Jie pabrėžė, jog „stovime ant krašto žūties, prašome brolių lietuvių atsiųsti maisto“. Jie į tėvynę važiuotų patys, bet be duonos greit pražūtų, o dar likusio turto niekas neperka, svaras ruginės duonos kainuoja 150 tūkst. rublių. Prieš tai atstovybėje apsilankiusiam pavolgiečiui Jonui Vilučiui buvo pasakyta, jog tremtiniams ir pabėgėliams paprastai paramą teikia Raudonasis Kryžius, tad minėtos komisijos laiške prašoma, ar „negalėtų atstovybė ant savęs prisiimti triūsą prieš Raudonąjį Kryžių, kad būtų atsiųsta 2000 pūdų valgio“.

Žinoma, prisiėmė, juolab kad šelpti badaujančius Rusijoje nutarė ir Ministrų kabinetas, netrukus šį reikalą tvarkyti pavedęs Raudonajam Kryžiui. 1921 m. rugsėjo 3 d. iš Kauno link Saratovo pajudėjo vagonas su 505 pūdais rugių ir 368 pūdais miltų. Vagoną lydėjo Raudonojo Kryžiaus gailestingoji sesuo Ona Dorelytė ir felčerė Antanina Čipaitytė. Tačiau dėl daugybės formalumų tiek važiuojant per Latviją, tiek Rusijos geležinkeliais iš Maskvos vagonas Saratovo pusėn išvyko tik rugsėjo 30 d. Pavojinga kelionė (visur siautė plėšikai) truko 18 dienų. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovės pas savo tautiečius viešėjo 6 dienas. Štai ką pranešime RK vyriausiajai valdybai apie komandiruotę parašė A. Čipaitytė (Tekstas šiek tiek redaguotas ir trumpintas).

Kelionė buvo labai sunki, pavojinga, varginga, su visokiomis kliūtimis sujungta. Dievas gelbėjo ir mes pasiekėm tikslą, atidavėm į rankas tiems, kuriems Lietuvos Raudonasis Kryžius paaukojo tą mažą pašalpą. Iš viso tuose trijuose kaimuose 978 dūšios, neskaitant tų, kurie jau išvažiavo į Lietuvą, bet juos kelionėje ištiko nelaimė – nedavažiavus Smolenską jų gyvuliai krito. Dievas žino, kur jie dabar, nabagai, kankinasi. Kurie pasiliko buvo visai nusiminę ir nežinojo kas jiems daryti, kaip išeiti iš to baisiai sunkaus padėjimo – to baisaus bado. Seniai jau jie kepa duoną su žolėmis, kurių ir tų mažai ant laukų. Badas, ant viso ir viso ko. Nėra duonos, gyvulių ir drabužių. Nuo pradžios jie negauna nei vieno aršino (aršinas = 71,1 cm – A. J. ) manufaktūros, ir dabar beveik pusplikiai. Marškinius pasisiuvo iš maišų, kuriuos nuvežiau su sėklomis ir miltais. Dar labai nuliūdę, kad jau rugpjūčio mėn. nebeteko kunigo. Paskutiniam laike pas juos kunigas buvo Skirgaila. Kadangi vienas kaimas nuo kito per 40 varstų (varstas = 1,06 km.- A. J. ), lietuviai turėjo dvi bažnyčias – vieną Čiornaja Padinoje, kitą Talovkoje. Kunigas gyveno didžiajame kaime – Čiornaja Padinoje. Į Talovką važiuodavo kas antrą savaitę. Tuose kaimuose buvo ir po mokyklą. Dirbo šeši mokytojai. Dabar nieko nebeliko.

Įdomu tai, kad jie užlaikė viską kas tautiška, ir patys užsilaikė tikrais lietuviais. Užlaikė krikščionišką tikėjimą, visus tautiškus papročius, kalbą, dainas, ir vaidinimus visus stato lietuviškus, visi moka skaityti ir rašyti lietuviškai bei rusiškai. Gyveno jie visai atskirai nuo kitų stepių gyventojų, savotiškai, lietuviškai. Nei vienas lietuvis neina darbuotis pas svetimus, stengiasi vien tik pas savuosius arba pas save. Sutinka tarp savęs labai gražiai. Išrodo, kad ten maža Lietuva.

Žiūrint į juos matyti, kad žmonės labai daug ir sunkiai darbavosi ilgą laiką. Namai visi nulipinti iš molio, stogai dengti lentomis, klėtys dėl javų subūdavotos iš medžio ir labai storų rastų. Namai labai gražūs, vidus išmaliavotas alyvine maliava ir užsilaiko švariai, pas nekuriuos namai dviejų aukštų. Nežiūrint į tai, kad praėjusiais ir šiais metais buvo epidemija limpančių ligų, mūsų gi žmonių mažai išmirė. Dvejus metus nebuvo lietaus, išdžiūvo visi prūdai, visi upeliai ir šuliniai. Medžiai, kurie buvo pasodinti ir laistomi, visi nuvyto, gyvuliai išdvėsė nuo kokio tai maro ir iš bado. Ten medžiai su visu neauga, jeigu nori kas turėti kokį vaisingą medį, tai labai daug reikia lieti. Mūsų piliečių yra ir sodinukai užveisti, apie bažnyčią ir ant kapų pasodinti ąžuolai, kuriuos visi paeiliui laisto, kapai ir šventorius aptverti geležiniais virbais.

Bažnyčia iš medžio gerai subūdavota ir gražiai papuošta, užlaikoma labai švariai, mokykla irgi iš medžio, ir nemažas namas ant dviejų skyrių. Buvo jau suvežę rastus dėl būdavojimo Valsčiaus ir buvo gavę pavelėjimą nuo valdžios senosios, bet revoliucija viską sunaikino, sovietų valdžia atėmė visą meteriolą. Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti, kiti sėjo po 1500 dešimtinių (dešimtinė = 1,09 ha – A. J. ). Laikė po 40 kupranugarių (verbliūdų), po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių, vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo: plūgus, arklines kūlines mašinas, sėjamas, pjaunamus, visokius drapakus ir t. t. Matytės, kad žmonės labai storojosi savo ūkį kelti. Ten žemę arti reikia labai giliai, iki pusės aršino gilumo, į plūgą reikia kinkyti šešis verbliūdus. Mėšlo visai nereikia, iš mėšlo žmonės dirba kurą, tik reikia žiemai sniegus gaudyti ant laukų, kad būtų daugiau drėgmės. Ten ne tik miškų nėra, bet nei vieno medelio. Važiuojant kelis šimtus varstų jokio krūmelio nesutiksi, vien tik dangus ir jūros laukų. Medžius trobesiams veža už 200 varstų. Caro laike mūsų piliečiai nenukintėjo, tiktai ką mobilizavo jaunus žmones į kariuomenę. Visa nelaimė ištiko po revoliucijos ir nuo sovietų valdžios. Labiausiai nuskriaudė 1918 m. Iš Litovkos ir Čiornaja Padinos sovietų valdžia išvežė dvidešimt keturius tūkstančius pūdų (pūdas = 16,38 kg. – A. J. ) duonos, 1919 m. 46 tūkst. pūdų duonos. 1920 m. 64000 pūdų duonos ir visą sėklą atėmė. Iš Talovkos tai nežinau kiek pūdų išvežė. Taip pat atėmė geresnius gyvulius, drabužius ir kitus daiktus. Uždėjo labai didelę kontribuciją pinigais, nekuriuos suareštavo, labai kankino, mušė. Nekuriuos išvadavo iš kalėjimo tik už didelius pinigus. O dabar tuos dvejus metus visai niekas neužaugo, išdegė nuo saulės. Čiornapadiniečiai dar po truputį turi pasisėję rugių, o talovkiečiai nieko neturi. Visų yra didelis troškimas važiuoti į Lietuvą. Klausė manęs, ar greitai juos išvež į Lietuvą, ar duos jiems žemės, po kiek dešimtinių ant dušios, ar duos jiems mišką troboms pasistatyti? Jaigu duos žemės, tai kaip ją duos, ar vienoj vietoj visiems, ar atskirai? Jie visi labai žingeidūs apie padėjimą Lietuvoje. Labai gaila tų lizdų taip vargingai sumūrytų palikti. Buvo ten nuvežti be nieko, bet užsigyveno, dabar po sunkaus darbo vėl iš naujo tektų viską pradėti. Tokie mano patyrimai, ką aš ten mačiau, girdėjau ir kalbėjau su mūsų piliečiais lietuviais.

Vėlgi po 18 dienų varginančios kelionės O. Dorelytė ir A. Čipaitytė grįžo į Maskvą (čia jos ilgėliau užtruko, nes RK atstovybės įgaliotinis A. Leščiukaitis planavo įsteigti bent kelių lovų ligoninę grįžtantiems tremtiniams ir pabėgėliams gydyti, ir jam buvo reikalingos gailestingosios seserys) ir parvežė Čiornaja Padinos gyventojų padėką Lietuvos Raudonajam Kryžiui. Joje rašoma: „…Mums suteikta pagalba šioje tragiškoje valandoje buvo labai svarbi, nes ne vienas žmogus buvo nuleidęs rankas, pasirengęs mirti nuo bado kančių ir ne vienam vaikui nušluostėte ašaras“. Šią padėką buvo prašoma išspausdinti Lietuvos laikraščiuose. RK reikalų vedėjas padėkos tekstą išsiuntė dienraščių redakcijoms, kurios jį ir išspausdino.

Savo ruožtu Raudonasis Kryžius parengė atsišaukimą „Į Lietuvos visuomenę“. Jį taip pat išspausdino daugelis Kaune leidžiamų laikraščių. (Tekstas šiek tiek redaguotas ir trumpintas).

Didelis badas ištiko Rusijos gyventojus. Lietuvos visuomenė žino apie dešimtis tūkstančių pabėgėlių ir tremtinių, kurie jau 2 metai pamažu grįžta Lietuvon; be to, Pavolgėj gyvena daugybė mūsų tautos žmonių, kaipo vietos piliečių, kurie dabar laukia mirties.

Saratovo gubernijoj yra 3 kaimai, apgyvendinti lietuvių, ištremtų 1863 metais. Ka tik atvykęs Čiornaja Padinos klebonas praneša, kad dabar dauguma jų minta duona maišyta su šaknimis, o kas ten toliaus bus, sunku įsivaizduoti. Viena dalis jų jau išvažiavo su arkliais be jokio leidimo vakarų link, norėdami prasimušti Lietuvon. Žinoma, pakeliui ir arkliai, ir patys žus. Likusiems pagalba yra neatbūtinai reikalinga. Lietuvos Raudonasis Kryžius pasiryžęs tuojaus jiems sėklomis padėti, bet prie visuomenės kreipiamės: Jūs prisidėkit! Aukokit kiek kas gali, padėkite gelbėti saviškius nuo bado kančių. Badą turi kiekvienas suprasti, nes vieną metą prie vokiečių žiūrėjot badui į akis.

Skyriai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, atsiliepkit! Šiuo momentu parodykit savo veiklumą. Yra labai aiškus ir karštas reikalas.

Ir Amerikos lietuvių visuomenę tuom pačiu šaukiame. Pusę metų atgal šiuo reikalu Lietuvos Raudonasis Kryžius kreipėsi į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Rėmėjų Draugiją Amerikoje, bet ligi šiol kalbamoji Draugija nesiteikė duoti mums atsakymo, kažin kas uždarė jų širdis.

Amerikos lietuvių visuomene! Rusijos platumose bado nelaimės ištikti mūsų broliai tiesia rankas į tolimą užjūrį, skubios pagalbos nuo Jūsų laukdami. Siųskit aukas, parodykit savo užuojautą kaip visados.

Aukos priimamos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vyriausiosios Valdybos raštinėje (Keistučio g-vė Nr. 8), visose Lietuvos laikraščių redakcijose ir iždinėse depozitan.

Lietuvos Raudonasis Kryžius.

Lietuvos gyventojai ir organizacijos suprato tolimų savo tėvynainių vargą. Aukų buvo gauta nemažai. 1922 m. balandžio mėn. į Pavolgį su Raudonojo Kryžiaus emblema išsiųsti 5 vagonai miltų, kruopų, cukraus, muilo, lašinių, drabužių ir avalynės. Gegužės mėn. Žemdirbių sąjunga paaukojo 4 vagonus javų, kurie buvo nugabenti ir išdalinti Rusijos gilumoje badaujantiems lietuviams. Vieną vagoną miltų gavo Samaros gubernijoje gyvenę caro tremtiniai. Vagonus lydėjo RK pasiuntiniai A. Baleišis ir M. Tankūnas. Padėjo badaujantiems ir JAV Raudonasis Kryžius, Čiornaja Padinoje, Talovkoje ir Litovkoje įsteigę valgyklas vaikams iki 15 metų. Iki 1922 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Raudonasis Kryžius Rusijoje badaujantiems lietuviams išleido apie milijoną auksinų. Tai buvo nuosavos draugijos lėšos, aukos, 300 tūkst. auksinų skyrė valstybė.

Deja, labdaros ešalonams atėjo pabaiga. Genujoje (Italija) buvo įkurtas Tarptautinis komitetas pagalbai badaujantiems Rusijoje. Sovietų valdžia jokių tiesioginių siuntų į savo šalį nebepriėmė, ir Lietuvos RK, taip pat atstovybei Maskvoje pranešta, jog dėl informacijos, paramos būdų, leidimų reikia kreiptis į Berlyne įsikūrusią minėto komiteto delegaciją. Ką gi, biurokratinės užtvaros buvo pastatytos.

Raudonajam Kryžiui ir šalies valdžiai beliko rūpintis Pavolgio (ir kitų gubernijų) tremtinių grįžimu į tėvų kraštą. Maskvoje tuo reikalu buvo sušauktas pasitarimas. Jame dalyvavo atstovybės patarėjas J. Avižonis, generalinis konsulas A. Gaidamavičius, juriskonsultas R. Rubinšteinas, tremtinių skyriaus atstovas L. Bagdonas, Raudonojo Kryžiaus atstovybės įgaliotinis A. Leščiukaitis. Buvo nutarta išrūpinti tremtiniams rusiškus ar lietuviškus optantų (pilietybės pasirinkimo) liudijimus, tremtinių skyriui pavesta gauti reikiamą vagonų skaičių, juriskonsultui – sudaryti ir pateikti sovietų valdžiai sutartį dėl turto išsigabenimo bei namų, padargų perleidimo, taip pat kreiptis į Užsienio reikalų komisariatą su prašymu atleisti nuo karinės tarnybos asmenis, nusprendusius išvažiuoti į Lietuvą. Raudonojo Kryžiaus paprašyta padėti materialiai ir suteikti medicininę priežiūrą tremtinių kelionėje.

Tremtiniai į Lietuvą vyko grupėmis, nes ne visiems vienu metu pavyko „atsikratyti“ savo turto, kuris badmečiu tapo bevertis, be to, jie neturėjo maisto, kas dar sugebėjo apsėti lopinėlį žemės, laukė rugiapjūtės. Buvo drąsuolių, nutarusių Lietuvon nusigauti savo jėgomis, t. y. arkliais. Lietuvos atstovybė gavo žinių, jog taip pasielgė 6 šeimos (20 žmonių) iš Samaros. Arkliais tėvynėn traukė ir keletas Saratovo kaimų gyventojų. Nežinome, ar sėkmingai jie pasiekė išsvajotąjį kraštą. Juk Rusijoje dar vyko pilietinis karas, siautė banditai, tūkstančiai krito nuo išalkimo.

1922 m. kovo 13 d. Lietuvos atstovybė Maskvoje informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad 50 Pavolgio lietuvių išvažiavo į Lietuvą, 685 ruošiasi išvykti. Trečioji grupė – 288 žmonės žadėjo važiuoti rudenį. Tačiau jiems pasakyta, kad jie turi grįžti antruoju ešalonu, nes kitaip turės visam laikui pasilikti Rusijoje. Tokios griežtos buvo sutarties sąlygos ir Lietuvos valdžios galimybės.

1922 m. rudenį į Lietuvą sugrįžo 500 Pavolgio lietuvių tremtinių. Jie buvo labai apiplyšę ir suvargę, Raudonasis Kryžius jiems davė drabužių, maisto ir pinigų.

Ši ištrauka, kiek paredaguota, iš autoriaus knygos „Žmonės iš saulės“, išleistos 2013 m. pradžioje

Šaltiniai:

LCVA, F. 1734. ap.1. Bylos: 56, 36, 44.

Raudonojo Kryžiaus veiklos apyskaita, 1922.

Nuotraukoje: Parama badaujantiems tautiečiams Rusijoje. Vagonai su maistu Samaros stotyje

Voruta. – 2013, birž. 22, nr. 13 (777), p. 6.