Šarūnas Šimkevičius. Vienos mokyklos istorija

Autorius: Data: 2016-04-12, 16:26 Spausdinti

Šarūnas Šimkevičius. Vienos mokyklos istorija

Demonstracija 1984 m. Vytauto V. Stanionio nuotr.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Neseniai perskaičiau knygą, kuri mane ir nustebino ir nudžiugino. Todėl norėčiau supažindinti ir kitus skaitytojus su knyga „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“, o autoriai – Redas Diržys ir Asta Stasionytė. Turiu prisipažinti, kad aš niekada nepasižymėjau dideliu pasišventimu mokslams, net ir savo studentavimo metais. Mane dažnai užvaldydavo šalutiniai pomėgiai ir susidomėjimai. Tačiau aš labai didžiuojuosi, kad man teko garbė mokytis Alytaus dailės mokykloje ir ją baigti. Aš pats joje mokiausi 1980 – 1984 metais ir tikrai galėčiau papasakot įvairių nutikimų, kartais vertų net ir atskiro literatūrinio vaizdelio. Tačiau šiame savo tekste aš remsiuosi knygos autorių pateikta medžiaga, kurios yra tikrai daug ir labai įvairiapusiškos. Nors esu parašęs nemažai straipsnių įvairiomis temomis, bet apie Alytaus dailės mokyklą – tik vieną. Gal tai sutapimas, bet pirmasis mano straipsnis irgi buvo skirtas dailės mokyklos jubiliejui ir vadinosi „Alytaus dailės mokyklai – ketvirtis amžiaus“. Manau, kad šis naujasis straipsnis lyg ir pratęs temą ir pristatys knygą, išleistą jau solidesniam jubiliejui. Aišku, panašios logikos laikantis, trečias mano straipsnis apie mokyklą turėtų būti 45 metų sukakčiai.

        Pirmas dalykas, kurį norėčiau pastebėt yra tai, kad knygos „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“ tekstai parašyti su dideliu polėkiu ir talentingai, nes teikia malonumą skaitančiam. Antras dalykas – tekstai nestokoja puikaus humoro. Humoras spinduliuoja jau nuo pat pirmųjų įžangos eilučių, kur pasakojama apie šios knygos adresatus. Tekstai pasižymi ir stebėtinu nuotaikos valdymu. Epizodas apie įvykius, susijusius su Vytauto Ledo žūtimi perteiktas nepaprastai įtaigiai. Aišku, ne kiekvienas mirtingasis tai supras. Bet jautresnės fantazijos skaitytojas tai įvertins. Ši atkarpa pripildyta ir asmeninės patirties, norima ja ir pasidalinti su kažkuo. Epizodas labai niūrus, plius įdėta tam tikros iliustracijos. Žinoma, didieji Lietuvos istorijos mokslo autoritetai savo istorijose ir monografijose vartoja kiek kitokį stilių, kur kas nuobodesnį. Tik kai kažkas pabando juos pakritikuot, tada ir istorijos autoritetų stilius darosi įvairesnis. Šioje knygoje yra ir nemažai filosofijos. Šis leidinys gausiai iliustruotas tiek juodai baltomis, tiek spalvotomis iliustracijomis ir fotografijomis. Taip pat įdėta ir straipsnių, ar įdomesnių dokumentų faksimilės. Jų kokybė leidžia net ir perskaityt, skirtingai nuo kai kurių kitų knygų. Man pačiam įdomiausias pasirodė dokumentas apie tai, kad šios mokyklos mokytojas turi turėti humoro jausmą. Knygoje bandyta atskleisti pačias įvairiausias mokyklos suvokimo perspektyvas: direktoriaus, mokytojo, mokinio, taip pat požiūrius iš vidaus ir iš išorės, iš visai kitų gyvenimo sričių, kurios siejosi su mokyklos gyvenimu. Dalis tekstų parengti interviu forma, bet kalbama labai gyvai, žaismingai ir įdomiai. Knygos sudarytojai taip pat parengė ir asmenvardžių, absolventų ir mokytojų, svarbesnių dalykų rodykles.

Ievos Isaikinaitės „Nukirstas“. Mokytojas Mindaugas Jakučionis. Mokytojai vertina baigiamuosius darbus. 2012

        Autoriai išskiria kelis svarbiausius etapus mokyklos istorijoje. Neabejotinai tai susiję ir su skirtingais mokyklos pastatais ir su kai kurių mokytojų atėjimu. Iniciatyva kuriant mokyklą priklauso Alytaus miesto dailininkams. Dar 1972 metais Juozas Brusokas ir Vytautas Remeika bandė įkurti miesto dailės mokyklą, bet šis jų bandymas nepavyko. Daug iniciatyvos įkuriant mokyklą parodė Benjaminas Jenčius. Kad mokyklą reikės įsteigti ir jai vadovauti, Rimantas Kasputis (tuomet buvęs Vilniaus dailės instituto absolventas neakivaizdininkas) sužinojo likus 3 dienoms iki mokslo metų pradžios. Kartu su juo dirbti vaikų dailės mokykloje buvo paskirti Antanina Puleikienė ir Benjaminas Jenčius. Pirmus mėnesius mokykla veikė Alytaus 8-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vidzgirio pagrindinė mokykla). Tik 1978 m. lapkričio mėnesio vidurį buvo persikelta į buvusias Muzikos mokyklos patalpas. Šiandien gal jau ne visi prisimena, kad 1978 metais įkurta Alytaus dailės mokykla buvo visai kitam pastate, nei šiandien. Ji įsikūrė senoviniame dviaukščiame pastate, kurio patalpos buvo apšildomos krosnimis, trūko malkų, inventoriaus. Pirmomis dienomis mokiniai piešė ant grindų pasidėję popieriaus lapus.

Kolektyvinis darbas. 2003-2005 m.

         Benjamino Jenčiaus teigimu, ten dar buvo užsilikusios trys įstaigos: vaikų profesinio orientavimo kabinetas, vaikų kambario inspekcija ir dar kažkas. O ir kitos patalpėlės – gal muzikuoti buvo ir gerai, bet reikėjo bent dviejų erdvių klasių piešti ir tapyti. Buvo priimtas partizaniškas sprendimas – tarybiniais laikais toks nelabai patikdavo valdininkams. Partizaniškai buvo išverstos pertvaros, nepatinkančių kaimyninių įstaigėlių durys užmūrytos. Ir tik tada buvo kreiptasi į miesto partijos vadovus, nors šiems apie akciją jau kažkas buvo pranešęs.

      „Apleistas ir natūraliai autentiškas, su užkaborių voratinkliais ir dulkėmis, anglimis kūrenamų krosnių, išplautų senoviškų medinių grindų ir terpentino kvapų mišiniu – jis buvo savas, mielas ir neapsakomai slėpiningas. Jau vien ko verti siauri pilko akmens laiptai su turėklais – į klases turėdavai užkopti… O ką kalbėti apie galimybę išdidžiai žiūrėti į centrinėje miesto aikštėje verdantį gyvenimą, išėjus į antro aukšto balkonėlį…“ – taip prisimena mokyklos pastatą Margarita Janušonienė. Įstojusiems mokiniams mokyklos patalpos buvo keistos ir neįprastos – dauguma mokinių gyveno standartiniuose ir standartiniais baldais apstatytuose butuose, o mokyklos erdvė buvo netaisyklinga, netikėta, visiškai priešinga įprastai namų, vidurinių mokyklų aplinkai. Čia buvo daug visokių senovinių daiktų, kurie buvo vartojami kaip modeliai per pamokas. Keli mano bendramoksliai buvo užlipę ir ant mokyklos aukšto, ten rado senovinių dokumentų, tarp kurių buvo ir prieškario Alytaus draugijų spaudinukų. Aš taip pat ruošiausi ten užlipt, bet užlipimas, kaip ir daugumoje kitų senovinių namų, nebuvo visai lengvas, užlipimo turėklai buvo gan aukštai, nepatogūs, dar pamaišė vienas koridoriuje pasirodęs mokytojas. II aukšte buvo grafikos dirbtuvės su dideliu balkonu, kurio gerokai parūdijusia tvorelę per demonstracijas reikėdavo pridengti agitaciniais plakatais. Juos užrašydavo ir pritvirtindavo Juozas Brusokas.

        1981 metais mokykloje pradėjo dirbti Vytautas Ledas, Marija Ledienė ir Jurgis Šlapokas. Vytautas Ledas į mokyklą įnešė vitališkumo, eksperimentavimo dvasios. Naujų žinių ir idėjų jis paskleidė ir mokiniams. V. Ledo veikla, pasakojimai darė įtaką ne vieno mokinio požiūriui, lėmė pasirinkimą studijuoti menus.

Almantas Tamkevičius. „Helikas“. Mokytoja Indrė Diržienė. 2006 m.

        „V. Ledas – atskira epocha. Ir ne tik dailės mokykloje, bet ir visame Alytuje. Daug ką jis nuveikė visur, kur tik prasisuko, ko tik ėmėsi – ir mokykloje, ir mieste. Svarbiausia – jis iš esmės pakeitė ne tik mane, bet ir aplink buvusius dailės mokyklos (bendra)bičiulius. Tai įvyko natūraliai, tarsi netyčiomis, bet nuosekliai ir kryptingai. V. Ledo atėjimas mūsų – tuomet dar paauglių akimis – buvo panašus į uraganą: taip nubloškė mūsų protelius, kad nebeliko galimybės tapti „dorais inžinieriais ir buhalteriais“ – mus sugadino. Visam gyvenimui“ – taip Vytautą Ledą prisimena Redas Diržys. Pusiausvyros palaikytojas, savotiškas stabilumo garantas dailės mokykloje tris dešimtmečius buvo Juozas Brusokas – nepaprastai kuklus, korektiškas ir išmintingas žmogus, pasižymėjęs subtiliu ir ne visiems iškart suprantamu humoro jausmu. Kaip niekas kitas jis mokėjo mokyti, padrąsinti ir pagirti, paprastai tariant, suteikti tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Mažakalbis, bet daręs išties didelę įtaką.

         Ilgainiui seno dailės mokyklos pastato pradėjo nebeužtekti, todėl kilo idėja pastatyti naują mokyklą. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pavaduotojas švietimui ir kultūrai Vilius Valeika, prieš keletą metų iniciavęs naujo Alytaus muzikos mokyklos pastato atsiradimą, paankstino naujos dailės mokyklos statybas.

         Šios statybos susilaukė įvairių kliūčių bei pasipriešinimo, tačiau V. Valeika, susidorodamas su visais trikdžiais, dailės mokyklą oficialiai palaimino, o pagrindinis Alytaus statytojas – Statybos tresto vadovas Kazimiras Šimčikas (1925 – 2009) pradėjo ją statyti kaip pagal individualų architektūrinį projektą parengtą tuometinės II vidurinės mokyklos priestatą.

        Tačiau, 1986 metais iškilus naujai dailės mokyklai, aprimo ir meninė veikla – daugumai naujas pastatas atrodė šaltas ir nejaukus, reikėjo laiko jį „užgyventi“. Labiausiai į akis krintantis naujosios mokyklos bruožas – daug šviesos klasėse (tuo džiaugėsi tapytojai), galingi elektriniai įvadai krosnims (džiūgavo Vytautas Ledas, nes galėjo degti keramikos darbus), švarios sienos ir pabrėžtina tvarka (buvo labai patenkintas direktorius Rimantas Kasputis ir griežtai bausdavo bet kurį, pasikėsinusį šią tvarką pažeisti). Vos tik įėjus į mokyklą, pasitinka Petro Mazūro skulptūra „Genijus“. Pagal projektą ten turėjo būti Leninas, bet apie tai – pasiskaitysit pačioje knygoje. Pagrindine idėjinį mokyklos kūną maitinusia aorta tuo metu būtų galima įvardyti gaivališko charakterio tapytoją Arvydą Pakalką.

       Mokymo procesą itin stipriai veikė ir 1988 metais mokykloje įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Alytaus skyriaus būstinė. Vienas iš pagrindinių Alytaus sąjūdžio aktyvistų buvo V. Ledas. Ėmęsis aktyvios politinės veiklos, į šalį pastūmė meninę ir mokomąją veiklą. Sąjūdis užėmė lyderio pozicijas ir daugumos kitų mokytojų galvose. Nors daliai mokinių tokia politizuota aplinka ir teikė naują patirtį, suvokimą, tačiau neabejotinai mokymas tuo metu liko užribyje.

       Atkūrus nepriklausomybę, į mokyklą palaipsniui grįžo mokyti pirmoji dailės mokyklos mokinių karta. Iš studijų jie atnešė ir nepaprastai daug gyvybės ir novatoriškumo. Daug įtakos nuo Vilniaus nutolusiai „centro“ kritiškai mąstysenai turėjo ir baigusio Talino menų akademiją, nuo 1995 metų mokyklai vadovauti pradėjusio Redo Diržio bei tos pačios akademijos absolventų Indrės Diržienės ir Eimanto Ludavičiaus, taip pat Vilniaus dailės akademiją baigusių Jurgitos Ludavičienės ir Audriaus Janušonio atėjimas mokyti. Jie stengėsi ne tik pagyvinti, bet ir iš dalies radikalizuoti mokymą, aktyviai įsitraukė į kultūrinį miesto gyvenimą. Dauguma tuo laikotarpiu mokykloje dirbančių mokytojų buvo ir aktyvia menine veikla užsiiminėjantys menininkai. Dėl to nuolatos kito, augo, tobulėjo mokymo procesas, didėjo mokinių skaičius. Tuo metu ir vidinė mokyklos politika pradėjo ryškiau skirtis nuo pirminio jos vaizdinio – atsiradus radikalių filosofinių, teorinių, suvokimo idėjų, imta šalintis „centro“ primetamų tendencijų.

Alytaus dailės mokyklos mokiniai plenere. 2015 m.

       Mokyklos erdvės „užgyvenimas“ yra nuolat kintantis, biologinis, nenutrūkstamas ir reaguojantis vyksmas. Mokykla yra gyva ir pulsuojanti, įsileidžianti naujas idėjas, eksperimentuojanti. Dar vienas naujas jos etapas prasidėjo atėjus mokyti jau trečiajai mokytojų kartai – pirmųjų mokinių, vėliau tapusių mokytojais, mokiniams. Jie, visi baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje, o į aktyvią jungtį susibūrę dar dailės mokykloje, kaip ir mokykloje pradėjusi dirbti pirmoji mokinių karta aktyviai ėmėsi meninės veiklos: atlikdavo įvairias akcijas skirtingose viešosiose miesto erdvėse, rengdavo parodas, išleido knygą apie Alytaus dailininkus. Pagrindinis viso šio vyksmo katalizatorius buvo Mantas Kazakevičius.

        Tačiau augant mokyklai ne tik kaip meninio, bet ir dvasinio, vidinio mokymo, suvokimo, pažinimo aplinkai, augo ir po nepriklausomybės atkūrimo biurokratizmo, naujų nuostatų, privatizavimo tendencijos. Dėl to pradėta rimtai kėsintis ir į dailės mokyklos pastatą. Buvo bandymų ją uždaryti, sujungti su Alytaus dailiųjų amatų ar muzikos mokyklomis. Nepaisant to, mokykla išlieka laisvo, nei ideologiškai, nei dvasiškai nekolonizuoto ir neuzurpuoto, kiekvieno mokytojo tikėjimu grindžiamo mokymo, buvimo, dalijimosi, kalbėjimo, tylaus ar aktyvaus suvokimo, pažinimo, eksperimento vieta.

         Rekomenduočiau šią knygą ne tik tiems kas domisi menais, bet ir kultūra, pažinimu, istorija.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra