Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie Emilį Šneiderį

Autorius: Data: 2019-02-11 , 09:36 Spausdinti

Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie Emilį Šneiderį

Mokytojo Emilio Šneiderio klasė. Ricielių pradžios mokykla, 1930 m.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Esu rašęs apie kolekcionavimą tarpukariu Dzūkijoje. Domėjausi ir vietos privačių muziejų veikla. Ir kartą netikėtai gavau vieną elektroninį laišką. Jį parašė Joana Schneider. Tame laiške buvo rašoma apie tai, kad Joana yra išsaugojusi tarpukario fotografijų, kurios gali būti man įdomios. Tos fotografijos yra iš jos dėdės Emilio Šneiderio albumo. Emilis Šneideris (Emil Albert Schneider) – tai tarpukario Dzūkijos mokytojas, kuris buvo įkūręs Ricieliuose senienų muziejų, apie jį aš buvau rašęs spaudoje. Joana Schneider yra Emilio Šneiderio giminaitė. Ji labai brangina savo dėdės atminimą, tačiau norėtų padovanoti jo fotografijas tam, kas domisi jos dėdės darbais. Joana neslėpė, kad buvo, kas domėjosi jomis ir norėjo įsigyti. Tačiau po ilgų abejonių ir svarstymų ji pasirinko mane, kaip besidomintį jos dėdės darbais. Aš patvirtinau Joanai, kad aš ne tik domiuosi jos dėdės darbais ir senomis fotografijomis, bet ir tyrinėju kolekcionavimo istoriją. Pats esu kolekcininkas, todėl ši tema man labai įdomi. Aš stengiuosi įsigyt visas svarbesnes knygas apie kolekcionavimo istoriją. Todėl aš įsigyčiau ir Emilio Šneiderio fotografijas. Kartu aš peržiūrėjau esamą informaciją apie šį asmenį ir pastebėjau, kad iki šiol neturime atskiro straipsnio apie šią asmenybę. Esama informacija labai fragmentiška ir net netiksli. Todėl pažadėjau Joanai Schneider, kad aš imsiuosi darbo ir bandysiu rankiot po kruopelę visą informaciją ir sukaupęs medžiagą, bandysiu parašyt atskirą straipsnį. Tikiuosi, kad mano darbas nebus veltui ir kažkas tai įvertins, nes tai taps prieinama besidomintiems Lietuvos istorija.  Norėčiau paminėt ir dar vieną istoriką, kuris neabejotinai įtakojo mano tekstą – tai alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas. Gintaras jau seniai garsėja savo straipsniais ir knygomis apie Dzūkijos istoriją. Todėl nesistebiu, kad jis  susidomėjo ir Emilio Šneiderio asmenybe. Jo tyrimų rezultatas yra tai, kad Gintaras surado dokumentus, kurie liudija, kad visos autoritetingiausios Lietuvos paveldo institucijos, kaip kultūros paveldo departamentas, Lietuvos archeologijos draugija, www.epaveldas.lt Emilio Šneiderio atžvilgiu pasielgė nelabai gražiai – sukergė jį su visai kitu asmeniu ir padarė iš dviejų asmenų vieną – ir taip Šneideris tapo Šneideraičiu. Tačiau šiuo atveju Gintaras pasielgė visai ne kaip konkurentas ir informavo apie savo tyrimus mane. Žinoma, pažadėdamas sumalti į miltus ir mane, jei tik aš prisijungčiau prie neišmanėlių draugijų ir klaidinčiau savo raštais besidominčius istorija. Aš ilgai galvojau, kaip galėjo atsitikti, kad Šneideris tapo Šneideraičiu. Pradžioje maniau, kad gal jis pasirašinėjo savo straipsnius kaip Šneideraitis. Bet pasitikrinau svarbiausias jo publikacijas – jis pasirašinėjo pavarde – Emilis Šneideris. Dar ėmiausi tikrinti jo smulkesnes publikacijas – gal nors jau ten Šneideraitis buvo jo slapyvardis. Bet vargu ar klaidinančių straipsnių rengėjams buvo žinomos smulkesnės Emilio Šneiderio publikacijos. Emilis nemažai rašė žurnalui ,,Trimitas“. Apibendrinant mano sukauptą informaciją, galima teigti, kad šiame žurnale jis tikrai mažai pasirašinėjo savo pavarde. Aptikau tik vieną žinutę, pasirašytą pavarde. Dažniausiai jo vartotas slapyvardis – Siredienš. Tai yra jo pavardė, tik parašyta atvirkščiai. Dalis jo publikacijų buvo visai nepasirašytos. Pasirašinėdavo ir S.E., o kiti jo vartoti slapyvardžiai – Šaulys, kregždė, Koresp., Liškiavietis. Todėl kol kas vadinkim tai mįsle. Nes bendra tarp tų dviejų asmenų tik vardai. Tačiau neseniai aš įsigijau keletą tarpukario Latvijos fotografijų, kuriose buvo nufotografuoto asmens pavardė – Šneiders. Tad nesiimsiu spręsti Šneideraičio mįslės, bet geriau pajuokausiu, kad ateityje Lietuvos paveldo institucijos gali iš Emilio Šneiderio padaryt ir Šneidersaitį. Žinoma, juokai juokais, bet vis dažniau tenka nusivilt netikslumu informacijų, kurias spaudoje pateikinėja sėdintys moksliniuose institutuose. Joana Schneider neseniai lankėsi Lietuvoje. Nors asmeniškai ir neteko su ja susitikti, tačiau jos dėdės nuotraukos senienų mylėtoją pasiekė. Jas iš Kauno į Alytų parvežė Gintaras Lučinskas. Savo kelionės metu Joana Schneider buvo nuvykusi ir į  Ricielių mokyklą. Ten ji buvo maloniai sutikta ir jai parodyta, kas ten likę. Ji matė ten ir tokių fotografijų, kurios dabar yra pas mane. Joanos Schneider teigimu gal ir nesvarbu, kad mokyklos daugiau nėra, bet tas senas mokyklos pastatas dar išlikęs, jis išremontuotas. Joanna Schneider kai ką gavo ir atminčiai dovanų iš Ricielių.

Lietuvos pedagoginių muziejų istoriją tyrinėjo Jonas Bielskis. Aš turiu įsigijęs jo knygą ,,Muziejininkas Vincas Ruzgas“, išleistą 1993 metais. Tos knygos tituliniame puslapyje autorius įrašė ir dedikaciją, kurioje teigiama, kad Vincas Ruzgas buvo ir gabus bibliotekininkas. Jonas Bielskis pastebi, kad pedagoginių muziejų būta ir carų valdomoje Lietuvoje, tačiau tos įstaigos skirtos ne tiek švietimui, kiek pravoslavybei, rusicizmui, svetimai kultūrai skiepyti. J. Bielskis išsamiai aprašo 1921 metais įkurto pedagoginio muziejaus istoriją ir jo veiklą. 1925 m. muziejų aplankė 51 ekskursija ir 1698 pavieniai lankytojai, 1926 metais – 51 ekskursija ir 2987 lankytojai, 1927 m. – 64 ekskursijos ir 2941 lankytojas. Lankytojus traukė ne tik ekspozicijos, parodos, bet ir paskaitos bei įdomūs prelegentai. Tarpukario Lietuvos mokyklų muziejų veiklą tyrinėjo Nastazija Keršytė. 2003 metais pasirodė jos knyga ,,Lietuvos muziejai iki 1940 metų“. 1934 – 1936 m. buvo suorganizuota Lietuvos mokyklų apklausa, norint sužinoti, kokius jos turi muziejus ar muziejinės reikšmės vertybių rinkinius. Paaiškėjo, kad daugiau nei 400 mokyklų turėjo muziejus. Juos kurti skatino tautinės mokyklos pedagogikos koncepcijos. Nuo 1919 m. kertiniu tautinės mokyklos kūrimo akmeniu buvo pasirinktas savo krašto ir tautos pažinimas. Ši nuostata buvo tautos savisaugos išdava. Kraštotyra buvo įtraukta į mokyklų programas, mokymo ir ugdymo procesą. Ji tapo metodikos priemone, tautinio auklėjimo principu. Mokyklose buvo skatinamos šios pagrindinės kraštotyros kryptys: tautosakos, istorijos, gamtos reliktų rinkimas, gamtos stebėjimai. Buvo organizuojama krašto senovės pažinimo, istorijos, gamtos būreliai, kuopelės. Dažnai jų veiklą apvainikuodavo muziejus. Alytaus gimnazijoje veikė Simono Daukanto istorijos mėgėjų būrelis. Vyravo nuomonė, kad muziejus – mokyklos prestižo požymis, priemonė mokymui, ugdymui ir tautiniam auklėjimui. Pasak V. Ruzgo, jų įkūrimas mokyklose buvo svarbus psichologinis faktorius, ypač reikšmingas kaimo jaunimui, kadangi žadino jį domėtis tėviškės istorija ir gamta. Nepriklausomos Lietuvos laikais mokyklose veikdavo mokykliniai muziejai, padėdavę per atskirų dalykų pamokas gaunamai informacijai papildyti ir įtvirtinti. Tokie muziejai padėdavo išspręsti vaizdinių mokymo priemonių stygiaus problemą ir paįvairindavo istorijos ir kraštotyros mokymą. Mokyklų muziejų veiklos niekas nereglamentavo. Švietimo ministerija tik rekomendavo juos steigti, tačiau nekontroliavo, nes tai nebuvo privalomas dalykas. Jie atsirado ir gyvavo istorijos, literatūros ir kitų specialybių mokytojų iniciatyva. N. Keršytės teigimu nebuvo mokyklų muziejėlių turto (kuris dažnai būdavo vertingesnis už kabinetų ir net bibliotekų) apskaitos, jie nebuvo įtraukiami į skelbiamas mokyklų ar švietimo ministerijos darbo ataskaitas, kadangi muziejėliams nebuvo skiriama lėšų. Valdžios požiūris į mokyklų muziejus turėjo įtakos jų pobūdžiui ir būklei. Daugeliui mokyklų muziejams trūko patalpų, dažnai rinkiniai būdavo nepakankamai muziejiškai sutvarkyti, eksponatai išdėlioti klasėse ant stalų, suolų, spintose, pakabinti ant sienų be didesnės atrankos ar sistemos, dažnai kartu su kitais mokinių darbeliais[1]. Tik vienas kitas muziejus galėjo didžiuotis gausiais rinkiniais, didesnėmis patalpomis, tinkamai įrengta ekspozicija, aprašytais, sumetrikuotais ir suinventorintais eksponatais. Alytaus miesto taryba skyrė lėšų ir norėjo perkelti į miesto centrą Alytaus miškų ūkio mokyklos muziejų, kuris buvo gerai sutvarkytas ir kuriuo domėjosi vietos visuomenė: norėjo, kad šis muziejus taptų gera mokymo priemone ir kitoms Alytaus mokykloms.

        Muziejus paminėjau ne šiaip sau, bet norėdamas pastebėti, kad jų kūrimasis labai skyrėsi nuo bibliotekų. Muziejai daugiausia kūrėsi privačia iniciatyva, nesulaukdavo iš valstybės nei tinkamo dėmesio, nei paramos, o dėl  bibliotekų manyta ir elgtasi visai kitaip. Iš karto finansuota ir kreiptas dėmesys iš valdiškų instancijų. Tiesiog suvokta  bibliotekų svarba švietimui, o mokyklų muziejais nesirūpinta. Net ir mokytojų profesinė sąjunga, rūpindamasi kiekvienoje mokykloje įsteigti biblioteką ir 1920 m. įkūrusi Centrinę biblioteką mokytojams, mokyklų muziejams teikė mažai reikšmės. Netvarkė jų statuso ar muziejinio darbo metodikos reikalų. Dalis daiktų pražuvo, sunyko. Net buvo siūloma palikti mokyklų muziejams tik reikalingiausius mokymui pavydžius, o vertingus muziejinės reikšmės daiktus atiduoti kraštotyros muziejams. Dėl šių ir kitų motyvų vienų mokyklų muziejams daiktai, kitų – visi rinkiniai atiteko kraštotyros ir valstybiniams muziejams. Į Alytaus kraštotyros muziejų buvo atiduoti Lazdijų gimnazijos muziejaus rankraščių, spaudinių, tautodailės, numizmatikos, etnografijos rinkiniai. Daugelį jų surinko Seinų gimnazijos lietuvių literatūros istorijos ir stilistikos mokytojas Motiejus Gustaitis, važinėjęs su dviračiu po Seinų, Lazdijų apylinkes ir rinkęs medžiagą lietuvių kalbos žodynui.

Mokinių choras. Mokytojas Emilis Šneideris sėdi ant kėdės pirmas iš dešinės. Ricielių pradžios mokykla, 1931 m.

       Emilis Šneideris gimė 1904 09 29 Strupių kaime (Šakių r. sav.), Marijampolės apskr. Karolio Leopoldo Šneiderio ir Joanos Vilhelminos Ešytės šeimoje. 1918 m. baigė Griškabūdžio pradžios mokyklą. 1919 – 1920 m. mokėsi privačiai. 1921 m. baigė metinius Kauno mokytojų seminarijos kursus. Toliau man ir vėl nori nenori viena po kitos tenka taisyti kultūros paveldo departamento, Lietuvos archeologijos draugijos autorių klaidas, esą Emilis Šneideris ,,1922-1928 m. mokytojavo Ricieliuose (Lazdijų r.), įsteigė Ricielių šaulių būrį ir jam vadovavo“. Eilinis pastebėjimas – Emilis Ricieliuose mokytojavo tikrai ne iki 1928, bet iki 1932 metų. Gintaro Lučinsko surastais duomenimis 1922 01 10 – 1932 07 01. Na ir dar vienas klausimas autoritetingų svetainių autoriams – ar Emilis Šneideris iš tikrųjų įsteigė Ricielių šaulių būrį ir jam vadovavo? Nes aš kol kas neturiu pakankamai žinių apie tokio šaulių būrio buvimą. Tie autoriai matomai rėmėsi paties Emilio rašytu CV, bet ne šaulių būrių istorija. Gal tai buvo kokio stambesnio būrio skyrius? Nes Emilis Šneideris pats parengė Liškiavos valsčiaus šaulių istoriją (paskelbta 1931), ten jis tokio šaulių būrio nemini. Mažesnių vietovių šaulių būrių masinis steigimas prasidėjo gerokai vėliau. Jis dalyvavo Liškiavos šaulių būrio veikloje. 1922 metais buvo išrinktas šio būrio valdybos sekretorium. Šias pareigas būryje jis ėjo dar ir 1927, 1929 ir 1930 metais. 1923 metais buvo valdybos švietimo komisijos pirmininku. 1925 – 1926 metais ėjo būrio valdybos pirmininko pareigas. 1929 – 1930 Šneideris organizavo šaulių spaudos talką. Panašias pareigas jis vėliau ėjo ir Merkinės šaulių būryje (1933 metais jis buvo išrinktas būrio valdybos sekretorium). 1930 m. vyko valsčiaus mokinių šventė, kurioje dalyvavo ir kitos mokyklos su savo mokinių darbelių eksponatais. Taip pat Emilis dalyvaudavo ir chorinėje veikloje, tiek Ricieliuose, tiek vėliau. 1931 m. per sekmines mokinių vakare koncertavo Emilio vadovaujamas mokinių choras, taip pat jam vadovaujant mokiniai suvaidino veikalą ,,Laimės gėlė“. Emilis Šneideris vadovaudavo ir mokinių ekskursijoms.  Tautosaką ir senienas jis rinko nuo 1922 metų. Pradžioje senienas laikė ąsotyje. E. Šneideris stengėsi, kad kaimui pastatytų naują mokyklą, surinko 120 parašų, važiavo į Kauną. Mokykla pastatyta per vienerius metus, atidaryta 1926-aisiais. Kaimo žmonės su arkliais vežė akmenis, plytas. Mokyklos atidarymo iškilmių aprašymą spaudoje paskelbė pats E. Šneideris. Svečiams iš Kauno pasitikti 4 km kelio buvo išpuošta tautinėmis vėliavomis. Mokyklos pamatuose įmūryti mokyklos statymo dokumentai. Mokykloje įrengtos patalpos muziejui ir kambariai mokytojams. Naujose patalpose muziejus didėjo, buvo vedama eksponatų apskaita, rengiamos ekspedicijos. Dominavo numizmatika ir archeologija, bet turėta ir knygų. 1945 m. mokykloje įsikūrė stribų būstinė. Tad ,,liaudies gynėjai“ sunaikino visus eksponatus. 1932 m. Emilis Šneideris apsigyveno Merkinėje, pusę metų dirbo valsčiuje raštininku. 1934 m. Merkinėje įsteigtas  JSO klubas. Klubo valdybos pirmininku išrinktas mokytojas Lekavičius, reikalų vedėju – Jakubauskas, o sekretorium – Emilis Šneideris. 1935 metais Emilis persikėlė į Alytų. Nuo 1935 m. gruodžio 11 d. jis priimtas pradžios mokyklų inspekcijoje Alytuje raštvedžiu, kur dirbo iki 1940 m. rugpjūčio mėn. Gintaro Lučinsko surasti duomenys liudija, kad Emilis Šneideris 1940 10 24 buvo Alytaus dzūkų muziejaus vadovu (dokumentuose pasirašinėjo ,,globėju“).

     1941 metais šis darbštus ir protingas žmogus su savo šeima emigravo į Vokietiją, o 1947 – į Kanadą. Kanadoje turėjo tabako fermą. Jis buvo vedęs du kartus. Pirmoje santuokoje šeima turėjo 3 vaikus: Vandą, Ireną ir Vytautą. Pirmoji žmona Stasė Šimkonytė 1936 mirė Lietuvoje. Užuojautą I Alytaus šaulių būrio šauliui ir Alytaus miesto šaulių būrio choro choristui Emiliui Šneideriui 1936 11 12 pareiškė būrio vadas, taryba, choro vedėjas ir choristai. Antrą kartą vedė 1938. Antroji žmona Erna (Kremer) Schneider buvo gimusi 1910 03 10 Pojevonyse (Vilkaviškio raj.). Antroje santuokoje turėjo 2 vaikus. Sūnus Benno Leonard Schneider gimė 1938 Alytuje, o Reinhard Edwin Schneider gimė Obersarten Kreis Soltan Vokietijoje. Emilis mirė 1957 06 19 Rodney Ontario, Kanadoje nuo širdies smūgio, o žmona Erna ten pat  2008 06 27. Kai ką Emilis išsivežė ir į Kanadą – tarpukario Alytaus vėliavų. Toronto lietuvių klubui jis dovanojo šias vėliavas: Vilniui vaduoti sąjungos Alytaus skyriaus ir lietuvių tautiško jaunimo sąjungos  ,,Jaunoji Lietuva“ Alytaus rajono. Su Emilio Šneiderio mintimis ir tyrinėjimais susipažinti galima iš jo teksto ,,Liškiavos senovė“, paskelbto žurnale ,,Gimtasai kraštas“. Savęs jis nelaikė nei senovės, nei archeologijos specialistu, bet tik mėgėju. jo nuomone, kiekvienas mokytojas su savo mokiniais turėtų tirti savo krašto aplinką, o surinktas žinias pristatyti visuomenei. Taip visi po truputį ir padėtų sudaryti pilną Lietuvos archeologijos žemėlapį. Emilio teigimu negerai, kai mokytojai atsitiktinai vietos gyventojų rastas senienas pasisavina ir išsikeldami į kitas tarnybos vienas išsiveža. Jos turėtų likti mokyklos muziejuje, tada vietos gyventojai ir mokiniai neraginami pildytų muziejų. Nemažai archeologinių dirbinių randa ūkininkai. Jei pradžios mokyklos mokiniai per pamokas tinkamai informuojami apie mūsų senovę, tada jie ima labiau savo kraštą mylėti ir domėtis jo praeitimi. Mokiniai tada atneša į mokyklą archeologinių radinių ir jie brangins tokius užaugę, neleis jiems pražūti. Emilio teigimu tokių senovės mylėtojų reikia kuo daugiau. Ricielių kaimo laukuose rasta 1 sveikas kirvukas, 5 kirvelių pusės ir vieno tik dalis. Iš Liškiavos klebono Sidaravičiaus gautas vienas apeiginis juodo akmens kirvukas. Dar rastas akmeninis papuošalas, akmeninė saga ir balto titnago kaltelis. Dauguma radinių rasti laukuose arčiau kaimo ežerėlių. Visi radiniai pateko į Ricielių pradžios mokyklos muziejų. Ricielių kaimo laukuose rasti trys ietigaliai. Du pateko į mokyklos muziejų, o trečias buvo pas radėją ūkininką Kostą Matulevičių. Ricielių kaime, netoli Juodelio ežero ūkininkas Kostas Šimkonis ardamas lauką rado puodų šukių ir kaulų ir pastebėjęs toje vietoje juodesnę žemę pranešė apie tai Emiliui Šneideriui. Šis tyrinėjo tą lauką remdamasis archeologo P. Tarasenkos nurodymais spaudoje. 7 kv. metrų plote surinko virš 100 kaulų, 3 geležinius peiliukus, pusę skrituliuko iš akmens ar degto molio ir nemažai puodų šukių su degto akmens priemaišomis. 1928 m. Panaros sodžiuje buvo kasama duobė linams minti ir rastas senovinis šautuvas su titnagu veikiančia spyna. Medinės dalys jau buvo supuvusios. Nuvykęs Emilis Šneideris gavo tik spyną, o vamzdis jau buvo nuneštas pas kalvį. Gailiūnų kaime esančiame Slapikių miškelyje slapstėsi sukilėliai ir ten rasta kaulinė šakutė pateko į Ricielių mokyklos muziejų. Liškiavoje, prie pat upelio, netoli Prieklėštarės kalno buvo žemas kalnelis, kur randama žmonių griaučių. Kalniukui slenkant, žmonių griaučiai išeidavo į paviršių. Vieną tokį paviršinį kapą Šneideris tyrinėjo, bet prie griaučių rado tik kalvio dirbtas karsto vinis. Liškiavos ūkininkai čia kasdavo duobes bulvėms laikyti. Jie pasakodavo, kad seniau, kasdami duobes, rasdavo ir monetų. Aušrinės kaime, buvusio Aukštojo dvaro laukuose, prie Bedugnio ežero esantis kapinynas pavertas dirbamu lauku. Viktoro Šimkonio sklype rasta žalvarinio sagčių ir kt. dirbinių. Kiek toliau nuo šios vietos, Bolesius Ruckis rado religinio turinio medalį, kurio vienoje pusėje – vyras iškėlęs į dangų rankas, o moteris sudėjusi rankas ant krūtinės abu atsiklaupę garbina viršuje esančią saulę ar mėnulį, o aplink užrašas SSTANIS S.AL OYS. Kitoje – atvaizdas vyskupo ar šventojo, kuris laiko rankoje lentą su 10 dievo įsakymų, o viršuje spinduliuojanti saulė ar mėnulis, aplink užrašas D.LOY.S.I. S.IGN. Šneideris taip pat apgailestauna dėl archeologinėse vietose įrengtų žvyrduobių. Viena tokių buvo įrengta Aušrinės kaime. Vieną geležinę sagtį, rastą žvyrduobėje Šneideris aptiko pas vieną ūkininką Ricielių kaime, kitą – Vilkiautinio kaime. Emilis Šneideris nemažai prisidėjo prie Akiro – Biržio knygos ,,Alytaus apskritis“ (Kaunas, 1931) rengimo. Joje paskelbta daug Emilio surinktos medžiagos apie Liškiavos valsčių. Toje knygoje jis aprašė ir savo muziejų.  Nastazija Keršytė savo 2003 metų knygoje ,,Lietuvos muziejai iki 1940 metų“ šį muziejų pateikia kaip menko muziejaus pavyzdį. Nejučiomis imi galvoti, kodėl? Pradžioje galvojau, gal dėl nedidelio jame buvusių eksponatų skaičiaus. Bet N. Keršytė apskritai visus tarpukario mokyklų muziejus vadina tarsi žeminančiai – ,,muziejėliais“. Žinant valdišką duoną valgančių muziejininkų požiūrį į bet kokią privačią iniciatyvą – tai nestebina. Tačiau po Ricielių muziejaus įvertinimo, N. Keršytė pateikia dar vieną iškalbingą tezę. ,,Tokie ,,menkučiai“ muziejėliai gali būti charakterizuojami panašiai, kaip apibūdino Palangos vidurinės mokyklos direktorius jo mokinių ir mokytojų sudarytą monetų, popierinių pinigų rinkinėlį: ,,tikra žodžio prasme“ muziejėlio nėra“. Ši N. Keršytės tezė mane verčia grįžti prie anksčiau išsakytų šios autorės teiginių, jog ,,nebuvo mokyklų muziejėlių turto (kuris dažnai būdavo vertingesnis už kabinetų ir net bibliotekų) apskaitos“. Tai palaukit, gerbiamieji ponai, palaukit – imu visai painiotis ir nesuvedu galų. Nes randu didelius prieštaravimus jūsų pačių tezėse. Vienur muziejėlių turtas ,,dažnai“ net vertingesnis už bibliotekų, kurios turėjo pastovų aprūpinimą? O kitur ,,daugelis mokyklų muziejėlių buvo tokie, kaip Ricielių pradžios mokyklos muziejėlis”? Nes logiška būtų galvoti, kad jei tuose mokyklų dažnai būdavo tokio vertingo turto ir gerų eksponatų, tai gal ir daugelis muziejų nebuvo tokie menki, ar bent neverta juos taip žeminti. Tuo labiau, kad perskaičius Emilio Šneiderio aprašymą akivaizdu, kad eksponatų apskaita buvo. Ir ten dar buvo labai gražiai įrengta ekspozicija. Todėl apie Ricielių pradžios mokyklos muziejų leiskime papasakoti pačiam Emiliui, nes jis pasakoja labai įdomiai. Renkant tautosaką 1922 – 1923 metais kilo mintis parankioti pas žmones esamų senovės daiktų liekanų. Samdomuose butuose buvo ankšta, mokykla tada nebuvo aprūpinta baldais, todėl nebuvo kur tas dar mažas muziejus dėti. Visa, kas buvo surinkta, buvo laikoma vartojimui netinkamame ąsoty. Vėliau, gavus mokyklai spintą, ėmiau numeruoti kiekvieną radinį ir segti prie kartono lentelių. 1927 – 1928 mokslo metais perėjus į nuosavus naujus mokyklos rūmus, muziejų galutinai sutvarkiau ir įtraukiau mokinius prie senienų rinkimo. Muziejus sparčiai padidėjo. Kad kiekvienas daiktas turėtų šiokius tokius metrikus, buvo užvesti sąsiuviniai, kurių dabar yra iš viso 18. Be to, nuo to laiko pradėta lankyti istorinės vietos ir rankiot visa, ką galima paviršiuje rasti. Ricielių pradžios mokyklos muziejus yra mišrus. Štai trumpai apie kiekvieną jo skyrių. I. Senovės pinigai įvairių valstybių ir laikų. Čia randama lietuvių, lenkų, lietuvių – lenkų unijos laikų, rusų, vokiečių ir kitų senų monetų; viso yra 36 monetos. II. Senovės ginklai ir kiti seni daiktai. Čia sudėta įvairūs akmeniniai kirvukai, poterkos, antspaudai, durklai, papuošalai, titnaginio šautuvo spyna, titnaginių iečių ar strėlių smaigaliai, talismanas arba laimės akmenukas su išraižytais nežinomais ženklais, Vytauto Didžiojo paveikslėlis metalinėje įtvaroje – graižely su parašu: 500 Annyversary – Grand Duke of Lituanie, ir kita, viso 28 egz. III. Rastieji daiktai Liškiavos piliakalnyje. Čia sudėti visi radiniai: neornamentuotos ir ornamentuotos koklių ir puodų šukės (kurių viena tokia: karvės galva snukyje laiko kardą), stiklo pavyzdžiai, akmens kirvukai, įvairūs dantys, kelios monetos ir kita; viso 81 egzempliorius. IV. Rastieji daiktai Punios piliakalnyje. Čia yra tik ornamentuoti kokliai – viso 27 egzemplioriai. V. Okupacijos laikų radiniai. Čia įeina medaliai, seniūnų ženklai ir iškabos, herbai ir kita; viso 11 egz. VI. Suakmenėjimai. Čia yra kaip ir suakmenėjęs kiaušinis, grybas, korys, vietoj rastas gintaras ir kita – viso 43 egz. VII. Įvairūs akmenėliai, kurie įdomūs savo forma, sudėtimi ar šiaip kuo kitu, – viso 16 egz. VIII. Radiniai Liškiavos bažnyčioj ir vienuolyne. Šis skyrius dar jaunas ir turi tik 3 egz. Čia yra medinių bažnyčios žvakidžių liekanos. IX. Senovės knygos – yra viso 4 egz. Tarp jų yra viena graždanka. X. Liaudies dirbiniai – viso 2 egz. XI. Fotografijos, vaizduojančios įžymesnes vietas, valsčiuje rengtas iškilmes, organizacijas, mokyklas ir kt. XII. Pinigų kolekcijos iš okupacijos laikų, kaip caro, kaizerio monetos, ostmarkės, latvių, lenkų, Kerenskio, Lenino, bolševikų, Lietuvos laikini centai ir kt. Be XI ir XII skyriaus muziejuje yra 251 egz. eksponatų. ruošiamas Liškiavos valsčiaus archeologinis žemėlapis.

[1] Vaitkevičiūtė G. Istorijos ir kraštotyros būrelių organizavimas ir veikla Lietuvoje 1918 – 1940 m. // Voruta. 2005. Nr. 10(580).

Kultūra , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra