“Sapiens senex”: Seinų paskutinysis ir Vilkaviškio pirmasis vyskupas Antanas Karosas

Autorius: Data: 2016-03-17, 13:13 Spausdinti

“Sapiens senex”: Seinų paskutinysis ir Vilkaviškio pirmasis vyskupas Antanas Karosas

Irena PETRAITIENĖ, bernardinai.lt

Žemaičių kunigų seminarijos Kaune veiklos 150-ųjų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos 90-ųjų metinių akivaizdoje iš istorijos tolių iškyla buvusio rektoriaus (1900–1907), 40 m.(1907–1947) vyskupavusio, paskutiniojo Seinų ir pirmojo Vilkaviškio ganytojo, Romos grafo Antano Karoso paveikslas. Pagal oficialius dokumentus sukanka 160 metų, kai 1856 m. vasario 27 d. Anykščių parapijos Vėjeliškių vienkiemyje gimė asmenybė, popiežiaus Pijaus XI vadinta „Sapiens senex“ (išminčius).

„Mano vaikai, lenkiškai kalbantieji, iš kur toji jūsų neapykanta lietuvių? Jei čia susidarytų vokiečių ar latvių būrys, leisčiau ir jiems pamaldas jų kalba. Jokių raštų, skundų, prašymų man nesiųskite. Aš jau visa ištyriau…“, – XX a. pradžioje Laukesos parapiją ir jos filiją Gryvą vizituodamas kalbėjo Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Palilionis, kurio žodžius užrašė jį lydėjęs kan. Antanas Karosas. Amžininkai teigė, jog nuo 1885 m.būdamas vyskupo sekretoriumi ir kurijos kancleriu, savo protu labai aukštai iškėlė vyskupo M. L. Paliulionio autoritetą. Manoma, net išgelbėjo jį nuo Sibiro arba mažiausiai nuo ištrėmimo Rusijon.

Dėl griežto vyskupo nusistatymo neleisti katalikų vaikams dalyvauti stačiatikių pamaldose per 11 metų negavo skirtos algos. Be to, carinės valdžios buvo atakuojamas įvairiais raštais, reikalaujant pasiaiškinti, kodėl Žemaičių kunigų seminarijoje vartojama ne rusų, o lenkų kalba, kodėl veikia slaptos lietuviškos mokyklos ir ignoruojamos cerkvinės, kodėl už carą nekalbama rusiška malda ir pan. Suprantama, kodėl karšto katalikybės gynėjo ir ūmaus būdo žmogaus, koks buvo vyskupas Paliulionis, kraujas užvirdavo…

Diktuoja sekretoriui kan. Karosui atsakymą, kaip lietuviai sako, tiesų, šviesų ir į kaktą, liepdamas kuo greičiau siųsti Peterburgan, vidaus reikalų ministerijon. Ką daro šis? Paskaito, vyskupo mintims pritaria, tačiau mato, kad pernelyg griežtas tonas tikrai sukels carinės valdžios naują audrą, naujų represijų, ir laišką kuriam laikui padeda į stalčių. Po kelių dienų vyskupas klausia: „Ar išsiuntei?“ „Dar ne.“ – „Tai gerai, pradėkim iš naujo.“ Ir vėl abu, eidami pagrindine kovos už katalikybę vaga, kartu redaguoja, taiso, lygina toną.

Istoriniuose šaltiniuose pažymėta, kad caro valdininkai gerai jautė, jog kancleris yra pakankamai gudrus, todėl jo labai nemėgo ir pravardžiuodavo „jėzuitu“. Kancleris kan. Karosas, pasak kun. dr. J. Čepėno, labai mokėjo švelninti kunigų santykius su vyskupu. Gavęs skundą apie kokį kunigą, ganytojas, žiūrėk, pradeda labai jaudintis, pykti, grasinti bausmėmis. Kancleris tada pradeda raminti, švelninti: „Rasi, čia perdėta, išpūsta, o gal dar ir išgalvota. Geriausiai pasikviesti jį patį. Tegul jis pats paaiškina tą dalyką. Mat labai teisingas principas „audiatur et altera pars“ (lot. tebūnie išklausoma ir antroji pusė).“


Prie Vilkaviškio vyskupijos kurijos. Sėdi iš kairės: nuncijaus sekretorius mons. Luidži Faiduti, arkivysk. Pranciškus Karevičius, nuncijus Lietuvoje arkivysk. Rikardo Bartaloni, vysk. Antanas Karosas, vysk. dr. Mečislovas Reinys; stovi antroje eilėje iš kairės: prel. Matas Dabrila, prel., dr. Aleksandras Grigaitis, prel. Jonas Naujokas, Vilkaviškio kunigų seminarijos rektorius prof. Mykolas Ražaitis; trečioje eilėje iš kairės: prel. Jonas Valaitis, kan. A. Steponaitis. 1929 m.

 

„1900 m. rudenį radau naują rektorių kan. prof. Antaną Karosą. Tai laimė visos Žemaičių seminarijos ir Lietuvos Bažnyčios“, – atsiminimuose rašė kun. dr. Juozas Čepėnas. Kaip vieną gabiausių Sankt Peterburgo imperatoriškosios katalikų dvasinės akademijos alumnų 1883 m. liepos 6 d. kunigo šventimus gavusį A. Karosą vyskupas M. L. Palilionis pakviečia į Kauno kunigų seminariją. 1984 m. atvykęs į Alma mater, kur 1875–1879 m. studijavo, susitinka buvusį seminarijos inspektorių, vyskupu konsekruotą, pavyskupio pareigas pradėjusį eiti Antaną Baranauską. Lietuvių kalbą, homiletiką, moralinę teologiją dėstęs prof. A. Baranauskas, tarp geriausių seminaristų išskyręs ir A. Karosą, nūnai jam perleidžia anksčiau jo seminarijoje vestą studijų programą.

„Kanauninkas Karosas buvo ramus, švelnus, bet tvirtos valios, gilaus proto, tolregis ir didelio takto žmogus“, – prisimindamas naująjį Žemaičių kunigų seminarijos rektorių džiaugėsi kun. J. Čepėnas. Save lenkais laikę klierikai žinojo, kad rektorius lietuvis ir palaiko lietuvius, tačiau lenkai ar sulenkėję lietuviai jam nieko negalėjo prikišti, nes buvo labai objektyvus žmogus. Be pykčio. Jei rektorius kuriam klierikui atiduodavo dokumentus, tai pats seminaristas prisipažindavo, kad iš jo būtų ne koks kunigas.

Dėstydamas moralinę ir pastoracinę teologiją kalbėdavo paprastu stiliumi, paprasta lotynų kalba, pasak kun. Čepėno, be žieduotų ir papuoštų žodžių. Labai suprantamai išaiškindavo taisykles, kiekvienai pateikdamas atitinkamų pavyzdžių iš gyvenimo. To paties reikalaudavo ir iš klierikų. Rektoriaus vestos konferencijos, rašyta atsiminimuose, giliai įsiskverbę protan, širdin ir sielon pasilikdavo ilgam, daug kas net visam gyvenimui.

Pavyzdžiui, subdjakono Vinco Juozapaičio istorija. Jis parašė laišką savo draugams, jau kunigams, prašydamas juos pasimelsti ir paprašyti Šv. Dvasios seminarijos švietėjams, ypač inspektoriui. Mat jis, priekaištaudamas, kad klierikai laisvalaikiu lietuviškas dainas dainuoja, įslinkdavo į celes lietuviškų knygų ieškoti. O klierikų laiškai eidavo per inspektoriaus Pr. Kriškijono rankas. Žinoma, kilo didelis triukšmas: sužinojęs vyskupas įsakė rektoriui sukviesti visą seminariją ir viešai įspėti kaltininką ir kitus klierikus. Rektorius savo įspėjimą pradėjo šiais žodžiais: „Verba volunt, scripta manent“( lot. žodžiai nuskrenda, raštas lieka). Rodos, Šv. Dvasia niekam negali pakenkti, tačiau žmonės įsižeidžia. Matote, kaip reikia gerai pagalvoti ir ką nors rašant, atsiminkite posakį: „Verba volent, scripta manent.“


Vysk. A. Karosas apie 1907 m., Vilkaviškio vyskupijos pirmasis ganytojas

Mažojoje auloje, prie zakristijos, rektorius skaitydavo konferencijas penktakursiams, mokydamas, kaip reikia taikiai, solidariai sutarti su savo klebonais ir parapijiečiais. Ne retas atvejis, kai jauni kunigai senus klebonus ima mokyti teologijos, liturgikos, kritikuoti jų įvestą tvarką bažnyčioje. XIX a. viduryje Varnių kunigų seminarijoje teologijos ir liturgikos buvo mokomasi iš prancūzų kalbos versto lenkiško katekizmo, kuris buvo ir vyskupo, ir popiežiaus aprobuotas. Jie taip išmokyti, taip visą amžių darė ir taip priprato daryti… Kiekvienas paprotys yra geras tam laikui, kuriame jis įsigalėjo. Kai jis nustoja savo vertės, tai laikas jį pakeičia kitu. Kaip lotynų patarlė sako: „Tempora mutantur et nos mutamur in illis“ (lot. laikai keičiasi ir mes su jais keičiamės). Nereikia tad su senais klebonais teologijos ir apeigų klausimais ginčytis ir pyktis. Negi jie grįš atgal seminarijon teologijos ir apeigų mokytis? „Jei pradėsite viešumon vienas kito ydas kelti, tai bus papiktinimas parapijiečių. Kadangi žmonės kunigų ydas apibendrina, tai nukentės ir nekaltų kunigų garbė.“

Kan. A. Karoso didelį pedagoginį taktą ir gilų jaunų žmonių psichologijos pažinimą parodo ir šis kun. Čepėno atsiminimuose pažymėtas faktas, kai vieną sekmadienio rytą, ruošiantis visiems eiti katedron į pamaldas, buvo pakviestas aplankyti rektorių: „Mane rektorius pasitiko ir sako, kad iš Peterburgo pas mūsų vyskupą su vizitu atvyksta arkivyskupas, tai, žinoma, apsilankys ir seminarijoje. Aš pastebėjau, – kalbėjo rektorius, – jog kai kurie klierikai nešioja ilgus plaukus. Prašau jiems pasakyti, kad nusikirptų, nes gali padaryti pastabą, tai man būtų nemalonu. O kaip tik aš nešiojau labai ilgus plaukus…“

1906 m. vasarą atostogaudamas Majorenhofe kan. A. Karosas gavo Rusijos vidaus reikalų ministro pasiūlymą eiti Žitomiro vyskupo koadjutoriaus pareigas. Grįžo į Kauną su vyskupu M. L. Paliulioniu pasitarti, ką jam atsakyti. Vyskupas jį pasveikino ir palinkėjo laimingai eiti pareigas. Tada kan. A. Karosas pasakė: „Aš tik tuomet atsisakysiu Žemaičių vyskupijos seminarijos rektoriaus pareigų ir sutiksiu važiuoti Žitomiran, jei kanauninkas Kriškijonas nebus Žemaičių seminarijos inspektoriumi.“ Nustebusio vyskupo paklaustas, kodėl toks pageidavimas, paaiškino: „Jis nesilaiko teisingumo ir objektyvumo: blogiau besimokančius klierikus proteguoja, o net labai gabius lietuvius persekioja. Todėl aš „pro bono Ecclesiae et Lithuaniae“ (lot. Bažnyčios ir Lietuvos gerovei) noriu pasilikti seminarijos rektoriumi.“ Vyskupas M. L.Paliulionis sutiko paskirti kitą inspektorių, o kan. A. Karosas sutiko važiuoti naujoms pareigoms.

xxx

1902 m. lapkričio 26 d. Amžinybėn iškeliavus vyskupui Antanui Baranauskui, Seinų diecezija, pasak vysk. Justino Staugaičio (1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo vicepirmininkas), našlavo beveik aštuonerius metus. 1910 m. apie Velykas pasklido žinia, kad Seinų vyskupu skiriamas Žitomiro sufraganas Antanas Karosas. „Žemaičių diecezijai buvo gerai pažįstamas. Bet mums buvo svarbu žinoti, ar vyskupas Karosas pasiduos kokiai įtakai ir, jei pasiduos – tai kieno.“

Išaušo graži birželio 29-osios diena. Gerokai prieš 10 val. ant Suvalkų plento išsirikiavo ilga procesija brangaus svečio pasitikti. Prie pat iškilmingųjų vartų laukia puikus, klierikų nešamas baldakimas. Toliau stovi ryškių spalvų togomis apsitaisę kapitulos nariai. Už jų garbės kanauninkai ir ilgomis linijomis nusidriekę kunigai bei klierikai, lenkų, pagaliau lietuvių katalikiškos draugijos. Lygiai dešimtą seminarijos rektoriaus prel. Vinco Blaževičiaus (Blažio) lydimas atvyksta vyskupo A. Baranausko įpėdinis. Pamačiusios jį kai kurios moterėlės ėmė ašaroti, pašnibždomis kartodamos: „Dievulėli, koks menkutis.“ „Vyskupo Karoso ir aš nebuvau matęs, – rašė vysk. J. Staugaitis, – todėl smalsiai žiūrėjau į jį norėdamas atspėti, kokia dvasia slepiasi tame menkame kūne. Bet veltui. Vyskupo Karoso veido išraiška man nieko nesakė – tikras sfinksas. Tebuvo matyti, kad pavargęs ir jį kankina tos iškilmės.“

Procesijai įžengus į Seinų Švč. Mergelės Marijos katedrą buvęs vyskupijos administratorius prel. Juozapas Antanavičius oraciją pasakė lenkiškai. Naujasis ganytojas, kreipdamasis į diecezijos administratorių, kapitulą ir visą dvasininkiją, žodį tarė lotyniškai. Į žmones prabilo lenkiškai ir lietuviškai. Po šv. Mišių priėmė delegacijas. Per pietus pirmajam lietuviškai teko kalbėti kun.J.Staugaičiui, „Vadovo“ žurnalo redaktoriui: „Pabrėždamas lietuvių spaudos reikšmę, sveikinau vyskupą Karosą, buvusį lietuviško laikraščio „Nedėldienio skaitymas“ pirmąjį redaktorių, ir pareiškiau džiaugsmą, kad naujojo ganytojo asmenyje lietuvių spauda Seinuose susilaukė globėjo.“

Iš Marijampolės atvykęs kun. poetas Motiejus Gustaitis kalbėjo lietuviškai, akcentuodamas įtemptus lietuvių ir lenkų santykius nenormalumus ir pareikšdamas viltį, kad naujasis ganytojas lietuviams daromas skriaudas atitaisys. Ta pačia tema karštai kalbėjo į ingreso iškilmes atvažiavęs ir kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Išklausęs lietuvių ir lenkų atstovų kalbas vyskupas tylėjo, o pajutęs slogią nuotaiką, laukiant kokių nors pažadų, atsiprašė ir iš salės išėjo.

Kas įsižiebė pirmosiomis valandomis, ir kas aiškėjo kasdien, valdyti Seinų vyskupiją, derinant politines ir tautines aspiracijas bus ir buvo daugiau negu sunku. Ekscelencija ieškojo kompromisų, tačiau nepatenkinti buvo nei vieni, nei kiti. Visų nuostabai generalvikaru paskyrė prel. Antanavičių. „Dabar Seinų diecezijoje prasidėjo naujas, bet to paties Antanavičiaus kursas, – atsiminimuose apgailestaudamas rašė J. Staugaitis. – Mums atrodė, kad rektorius su vicerektoriumi turėtų būti pakeisti. Jei ne abudu, tai bent kun. R. Jalbžykovskis. Tačiau visos mūsų viltys nuėjo niekais…“ Ir vis dėlto pagrindiniai ganytojo padėjėjai buvo susipratę lietuviai.

Kancleris prel. Jurgis Narjauskas – 1906 m. pirmos lietuviškos spaustuvės Seinuose bendrakūrėjas, vyskupo sekretorius kun. Juozas Povilas Grajauskas,lietuviškos spaudos platintojas, publicistas, „Spindulio“ žurnalo steigėjas ir redaktorius.1911 m. vyskupo Karoso kviečiamas Seinų seminarijos dvasios tėvu tapo kun. dr. Jonas Totoratis MIC. Po gerų metų, baigęs studijas Liuveno katalikiškajame universitete, „Vadovo“ redaguoti atvyko kun. Pranas Kuraitis, vėliau VDU profesorius, lietuviškos filosofijos pradininkas, ateitininkų dvasios vadas. Kad 1913 m. rudenį vyskupas, vykdamas į Prancūziją, Rivieros sanatoriją, keliems mėnesiams pasigydyti, jį palydėti pasikvietė kun. Pr.Kuraitį, galima manyti, kad buvo užsimezgusi artimesnė bendrystė.

O Seinų seminariją tuo tarpu apsupo „juodi debesys su dundančiais griausmais“. Kuris laikas klierikus stebino ir net pasipiktinimą kėlė, daugelio nuomone, nepelnytai garbės kanauninku vyskupo Karoso pakelto lenkuojančio Aleksandro Misevičiaus „ne visai seminarijos rūmams tinkamas elgesys“. Kažin kokiais keliais ta žinia pasiekė žinomą lietuvių reikalų gynėją, 1912 m. Paryžiuje įkurtos Tautų lygos sekretorių Juozą Gabrį, kuris atsiuntė griežto tono laišką: jeigu jis, A. Karosas, iš seminarijos nepašalinsiąs netikusio profesoriaus, šį dalyką iškelsiąs užsienio spaudoje. Prel. Antanavičius gavo vyskupo įsakymą tučtuojau tą kanauninką iš seminarijos pašalinti. Tačiau dalykas tuo nesibaigė. Buvo tardomi klierikai, klausinėjami lietuviai kunigai, kas parašė p. Gabriui laišką. Pasak vysk. J.Staugaičio, buvo manoma, kad grįžęs vyskupas pradės nuodugnų tardymą ir tinkamai išsiaiškins: „Laukėme ir nieko nesulaukėme. Vyskupas parvažiavo, ir niekas nė puse žodžio neužsiminė, tartum nieko nebūtų buvę. Tai vėl naujas jo charakteristikos bruožas…“

Seinų lietuvybės sargyboje, atsiminimuose rašė prel. M. Krupavičius, budriai stovėjo visa lietuviškoji kunigija. Pajutusi lietuvybei pavojų, priklausomai nuo reikalo svarbumo, ji reaguodavo didesne ar mažesne jėga: „Vieną kartą, man dar esant kunigų seminarijoje, vicerektorius Jalbžykovskis taip sugebėjo įsiteikti vyskupui Karosui, kad beveik pasidarė pilnas kurijos šeimininkas. Net kunigų kilnojimas ir vietos skyrimas be jo neapsieidavo. Lietuviai kunigai, pamatę, prie ko tai veda ir ko Jalbžykovskis siekia, reagavo tam tikro turinio raštu vyskupui Karosui. Raštą įteikė keli įtakingi kunigai. Tam raštui nieko nepadėjus, buvo sukviestas platus lietuvių kunigų suvažiavimas. Tada visų parašais vyskupas buvo prašomas pašalinti Jalbžykovskį. Toks kunigų suvažiavimas kanoniškai nebuvo pateisinamas, bet vyskupas, nesiimdamas jokių represijų, šiuo atveju kunigų paklausė ir neoficialųjį, nors ir trumpam laikui pasidariusį kurijos valdytoju Jalbžykovskį nuo savęs atleido…“ 1914 m.liepos pabaigoje, kun.prof. Jurgis Matulaitis (palaimintasis), Marijonų vienuolijos generolas, ganytojui Karosui pageidaujant, pravedė rekolekcijas vyskupijos kunigams.Pirmą kartą Marijampolėje, ne Seinuose, kaip anksčiau, lietuviškai…

Iki Pirmojo pasaulinio karo vyskupas Karosas spėjo aplankytis lietuviškosios dalies parapijas, o lankant lenkiškąją dalį, karo buvo atkirstas nuo Seinų,todėl buvo priverstas pasitraukti į Sankt Peterburgą.Po ilgų pastangų gavo leidimą išvykti: Seinų vyskupijos ganytojas, tėvo Totoraičio lydimas, 1917 m. per Švediją ir Vokietiją grįžo į Lietuvą. Buvo apsistojęs Vilkaviškyje, lankydavosi Marijampolėje, kur Marijonų vienuolijos generolui t.Jurgiui Matulaičiui dalyvaujant, aptarinėdavo galimybes kuo greičiau Seinuose atkurti „Žiburio“ gimnaziją ir, žinoma, lietuvių kunigų seminariją. 1918 m. lietuviška kunigų seminarija buvo atidaryta: pirmąsias rekolekcijas 25 susirinkusiems klierikams vedė tėvas marijonas Jonas Totoraitis. Į Seinus tuo metu sugrįžo ir kun. prof. Jonas Laukaitis, buvęs vyskupo A. Baranausko kapelionas sekretorius.

xxx

Buvusiame dominikonų vienuolyne 1826 m. įsikūrusią Seinų seminariją supo vešlus senas sodas, kur savo pamėgtoje vietoje brevijorių skaitydavo, valandomis vienatvėje mąstydavo Jo Ekscelencija Antanas Karosas. Klierikų pasivaikščiojimo takeliai buvo tolėliau, kad vyskupo netrukdyt, neblaškyt. Ir vis dėlto Mykolas Krupavičius, seminarijos dvasios tėvo marijono kun. Jono Totoraičio padrąsintas, vieną dieną žengė žingsnį artyn… „Seinų lietuviai kunigai, – rašyta atsiminimuose, – buvo sudarę slaptą komitetą, kurio uždavinys buvo šelpti gabesnius klierikus ir padėti jiems išeiti aukštąjį mokslą.1913 metais toks kandidatas buvau aš.“ Tačiau nei rektorius prel. Blaževičius, nei vicerektorius kun. Jalbžykovskis tokiam lietuviškoje veikloje dalyvavusio klieriko Krupavičiaus žingsniui nepritarė, ir beveik griežtai. Ką pasakytų pats vyskupas Karosas? Pasidalijęs abejone, ar tinka jam, klierikui, negavus seminarijos vadovybės leidimo, trukdyti vyskupą, ir, išgirdęs trumpą „eik“, pasiryžo. „Vyskupui kaip ir Jalbžykovskiui trumpai ir aiškiai pareiškiau: „Atėjau prašyti leidimo išvykti į aukštąją mokyklą.“ Nustebau ir nudžiugau. Neklausęs, ar kalbėjau su savo seminarijos vadovybe, kur noriu ir ką noriu studijuoti, trumpai atsakė: „Dobza – gerai. Važiuok, laiminu.“ Paklausiau, į kur patartų važiuoti. Vėl atsakė: pagal savo skonį.

Atsisveikindamas vyskupas liepė pasakyti Jalbžykovskiui, kad visa padarytų, kas reikalinga man persikelti į aukštąją mokyklą. Netikėtas laimėjimas!“ 1916 m. Petrapilio dvasinę akademiją baigęs, 1917m. kun. Krupavičius, išlaisvintas iš vadinamo karantino, pirmiausia patraukė į Seinus: „Vyskupą Karosą radau ne rūmuose, o kaip paprastai gražiomis dienomis, ramiajame Seinų kunigų seminarijos sode.“ Bekalbant su vyskupu paaiškėjo, kad buvo prašoma jį, pirmą iš Rusijos sugrįžusį kunigą, pasiųsti į Vilnių Valstybės Tarybon. Kun. Krupavičius ganytoją pradėjo tikinti, jog dešimt metų siekęs kunigystės ir neturėjęs galimybės dirbti parapijoje, visa širdimi to trokšta. Vyskupas vėl linktelėjo galva, ištardamas vienintelį žodį „dobza” (gerai) ir paskyrė vikaru į Griškabūžio parapiją. Tačiau: „Džiaugiausi neilgai. Nepraėjo ir valanda laiko, kai vyskupo pasiųstas kunigas, mane susiradęs beviešintį pas vieną Seinų lietuvių kunigą, pakvietė grįžti atgal. Vyskupas Karosas be jokių įžangų pareiškė, kad paskyrimą į Griškabūdį vikarauti atšaukia ir skiria mane dirbti Valstybės Tarybon, kad to prašyti specialiai yra atvažiavęs kun. Staugaitis. Nuo tos dienos aš jau politikas. Ne pats tą darbą pasirinkau, bet savo vyskupo liepiamas. Ne kartą nuo tos vyskupo užkrautos naštos norėjau pasitraukti, bet vyskupas griežtai savo paskyrimo laikėsi.“ Ir iš tolo atidžiai stebėjo kunigo politiko veiklą. 1918 m. gruodžio vidury Kaune, kunigų konferencijoje, svarstant sudarytos žemės reformos komisijos pirmininko kun. Krupavičiaus kandidatūrą, vysk.Karevičius susirinkimo dalyviams perskaitė atitinkamas vietas iš vyskupų Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio ir Antano Karoso laiškų. Abu ganytojai laikėsi vieningos nuomonės: M. Krupavičius esąs geras kunigas, kuriuo galima pasitikėti ir jam leisti veikti. Ir vėliau ne kartą vyskupas Karosas yra pareiškęs, kad jis labai vertina kun. Krupavičiaus visuomeninį ir politinį darbą. 1927 m. pasitraukęs iš partijos vadovo pareigų kun. Krupavičius buvo išvykęs į Prancūzijos universitetus studijuoti sociologijos. 1929 m. sugrįžęs vėl pirmiausia prisistatė savo vyskupui, prašydamas kokių nors kunigiškų pareigų, buvo pasiūlyta klebono vieta N. Ūtoje. Štai kas rašyta atsiminimuose: „Vargais negalais išsiprašiau nuo klebono pareigų, nes, savo amžiuje nedirbęs parapijoj, norėjau prie gero klebono įgauti geros patirties. Pakliuvau vikaru į Garliavą.“ Šį paskyrimą visuomenė, taip pat ir vyskupijos dekanai traktavo kaip M. Krupavičiaus, buvusio žemės ūkio ministro, nepelnytą pažeminimą. Prel. L. Tulaba, žinodamas, kad buvo atkakliai siekiama vyskupą ir žymų kunigą supriešinti, vėliau atsiminimuose aiškino: „Ekscelencija jokiu būdu nesiekė kun. M. Krupavičių pažeminti. Paskyrė vikaru, nes jis to pats prašė.“

1931 m. Vilkaviškio kunigų seminarijoje naujai paskirtas profesorius kun. Krupavičius, pradėjęs dėstyti bažnytinę iškalbą ir sociologiją, reikalavo, kad klierikai aktyviai dalyvautų parapijų socialinėje veikloje. Prel. L. Tulaba atsiminimuose pažymi, kad rektoriui ir kai kuriems profesoriams tai nepatiko.O tautininkai, pabūgę, kad Krupavičius neišauklėtų naujų „krupavičiukų”, grasino seminarijai ir kunigams nutraukti finansinę paramą. Iš visų pusių spaudžiamas vyskupas Karosas, kuris, pasak amžininkų, gyvenimą vertinęs realiai, nebuvo linkęs vadovautis nepalankiais pranešimais, daug ką palikdavęs laikui už jį išspręsti, bet rimtais atvejais veikdavo ryžtingai, kad ir sunkia širdimi, bet prašė prel. Krupavičių iš seminarijos pasitraukti… 1935 m. vyskupas Karosas prel. Krupavičių paskiria klebonu į Suvalkų Kalvariją, jam išrūpindamas nekilnojamo klebono teises ir paskirdamas jį vyskupo patarėju.

xxx

Speiguotą 1920-ųjų sausį, pro sniego patalais užklotas Suvalkijos lygumas vyskupui A. Karosui važiuojant į Marijampolę, Marijonų vienuolynas jau kuris laikas gyveno jo laukimu. Karštos jaudinančios žinios, kai 1919 m. rugpjūčio 23 d. lenkams įsiveržus į Seinus, buvo prasidėjęs žiaurus lietuvių persekiojimas:išvaikyta kunigų seminarija, uždaryta mokykla ir kitos lietuviškos įstaigos, kapitulos nariai kan. J. Narjauskas ir prel. A. Grigaitis suimti, kurija „išdraskyta“, virto deginančiomis žarijomis. Ir vis dėlto net ir tada, kai vyskupas buvo priverstas apleisti lenkų valdomą teritoriją, teko iš naujo pūsti gesintą Seinų vyskupijos žaizdrą. Dabar Marijampolėje, tėvų marijonų prieglobstyje. Varšuvos nunicijui arkiv. A. Ratti pastangomis prel. prof. A. Grigaitį ir kanclerį kan. Narjauską iš nelaisvės išvadavus ir jį paskyrus pirmuoju neoficialiu Lietuvos atstovu Vatikane (1919–1922), vyskupijos, kurios lietuviškoje dalyje buvo likę 11 dekanatų, kurijos reikalus ėmėsi rikiuoti energingasis, didelę bažnytinę administracinę patirtį turintis kun. Jonas Laukaitis, vėliau Vilkaviškio vyskupijos kancleris ir oficiolas.


Kaip iki 1902 m. savo sekretorių kun. Laukaitį mylėjo vysk. A. Baranauskas, taip šiltus jausmus jam puoselėjo ir vysk. Karosas. Ką vienas blaiviai apsvarstęs suplanuodavo ar nuspręsdavo, kitas, būdamas sūniškai klusnus, negailėdavo jėgų įgyvendinti. „Keliavome visą naktį visi linksmi, nepasiduodami nuovargiui ir nepasitenkinimams. Švintant perėjome per Punską, – apie susidorojimą su Seinų lietuviška seminarija rašė rektorius kun. dr. V. Vizgirda. – Pervarę mus per demarkacijos liniją į Lietuvos pusę policininkai grįžo į Seinus. Ant rytojaus pasiekėme Marijampolę. Iš Marijampolės pranešiau Lietuvos valdžiai apie ištikusį mus nuotykį.“ Seminarijai ieškant naujos pastogės ir rektoriaus žvilgsniui krypstant į gimtąją Zanavykiją, vysk. Karosas Zyplių dvaro pasirinkimui pritarė. Vėliau seminarija išsikėlė į Gižus. Moralinės teologijos profesoriumi vyskupas pakvietė Rygiškių Jono gimnazijos kapelioną kun. Vincentą Borisevičių (vyskupas kankinys). Dar Kaune Žemaičių kunigų seminarijoje įsižiebusi pedagogo liepsnelė ganytojo širdyje švietė visą gyvenimą. Nė vienam aukštesnius mokslus besiveržiančiam jaunam dvasininkui neužvėrė durų. Atvirkščiai. Kaip rašė prel. Ladas Tulaba, skatindavo, net finansiškai pats paremdavo. Su ganytojo palaiminimu Romoje ir Šventojoje Žemėje studijavę kunigai Vincentas Brizgys (1940) ir Vincentas Padolskis (1941) buvo konsekruoti vyskupais. „Turėjo gerą atmintį. Laisvai, bet tiksliai cituodavo Šv. Raštą ar kitus bažnytinius šaltinius. Santykiuose su kitais buvo labai švelnus. Jei ką reikėdavo pabarti, tai padarydavo labai atsargiai. Patirtus nemalonumus mokėdavo nutylėti, nukęsti. Privačiame gyvenime buvo labai kuklus, nemėgdavo iškilmių ir jų vengdavo. Savo vardadienį kasmet išvykdavo kur nors į nuošalią parapiją praleisti.“ Dažnai į Aukštąją Panemunę, kur klebonavo – šitaip vyskupą A. Karosą charakterizavęs ir sūniškai jį globojęs prel. Justinas Staugaitis. 1925 m. spalio 27d. Aukštosios Panemunės klebonijoje, dalyvaujant Seinų vysk. A. Karosui, Žemaičių vysk. Pr. Karevičiui, jo padėjėjui vysk. J. Skvireckui, taip pat mons. Faiduti ir kan. J. Kuktai, įvyko posėdis, kuriame buvo parengtas oficialus, lapkričio 2 d. į Romą išsiųstas raštas, kuriame buvo prašoma sudaryti Lietuvos Katalikų Bažnyčios provinciją ir naujai pertvarkyti vyskupijų ribas. „Konsekrato vysk. Karoso lydimas nustatytu laiku nuvykau į Kauno vyskupo rūmus (M. Valančiaus g.), – atsiminimuose apie savo 1926 m. balandžio 25 d. konsekraciją rašė Telšių vyskupu nominuotas J. Staugaitis. – Iš vyskupo rūmų procesijos tvarka nuvykome į katedrą…“ 1926 m. birželio 9 d. Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo katedroje įvyko naujai įsteigtos Vilkaviškio vyskupijos pirmojo vyskupo ingresas. Apaštališkasis vizitatorius Lietuvai arkivysk. Jurgis Matulaitis MIC Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Pietro Gasparri vyskupą A. Karosą pristatė kaip dorą, kilnių troškimų ir siekių įkvėptą žmogų, kuris „apdovanotas dideliu proto įžvalgumu ir ypač politikos išmanymu…, tačiau stokoja energijos…“

Aštuntą dešimtį amžiaus įpusėjęs vyskupas negalėjo prilygti jam pagalbininku paskirto buvusio užsienio reikalų ministro prof. Mečislovo Reinio entuziastingai katalikiškai veiklai ir užmojams ją plėtoti. Prabėgus keleriems metams, vysk. M. Reinys savo artimam bičiuliui kun dr. J. Čepėnui rašė: „Kaip sakei, taip ir pasirodė. Vyskupas Karosas yra labai protingas, sumanus, gudrus ir turi daug gyvenimo patyrimo. Mes dabar labai gerai susigyvenome. Jis su manimi tariasi ir leidžia vizituoti parapijas.“ Ir kai reikėjo važiuoti Vilniun, labai gailėjosi skirtis su vysk. Karosu. Mat jis pasirodė jam tikras tėvas. Dėliojant vyskupo Karoso paveikslo potėpius, kaip būtinas spalvas, reikėtų įrašyti tokius jo biografų rašytus sakinius. Į įvairias katalikiškas organizacijas žiūrėjo kaip į laisvas ir savarankiškas draugijas, siekiančias pasitarnauti Bažnyčiai, bet ne kaip į privilegijuotas bažnytines institucijas. Nemėgo kištis į politiką, pirmiausia rūpinosi Bažnyčios reikalais. Nekreipė dėmesio, jei kurie kunigai dėl savo nuopelnų reikšdavo pretenzijas. Vyskupo įsitikinimu, kunigai yra ne dėl nuopelnų, bet dėl kunigiškų pareigų. Jei kas bus vertas, to Dievo Apvaizda neapleis. Kunigų nebardavo, bet savo tylėjimu daugiau pasakydavo, negu kitas iškalbingais žodžiais. Išgirdęs tikinčiųjų priekaištą kurio nors kunigo atžvilgiu sakydavo: „Kokius jautelius turime, tokiais ariame.“

1933 m. liepos 6 d. paminėjęs savo kunigystės 50-metį, A. Karosas tapo pirmuoju Lietuvos vyskupu, sulaukusiu tokios sukakties. Roma jį pagerbė suteikdama titulus: popiežiaus sosto asistentas, Jo Šventenybės rūmų prelatas, Romos grafas. Mėgdavęs kartoti : „Dievas skiria žmogui gyventi 100 metų, bet žmogus nemoka naudotis gyvenimu.“ Panašiai tiek ir sulaukė. Pagal oficialius dokumentus gimė 1856 m., tačiau, paties pasakojimu, tai ne tikri metai, turėtų būti apie 1849 m., mat, ruošiantis eiti mokyklon, paaiškėjo, jog krikštatėviai nepaėmė krikšto liudijimo. Įveikęs ir Antrojo pasaulinio karo, ir sunkaus pokario negandas Antano Baranausko įpėdinis taip pat anykštėnas Antanas Karosas Amžinybėn iškeliavo 1947 m. liepos 6 d., palaidotas Marijampolės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios Šv. Onos koplyčios kriptoje.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-16-sapiens-senex-seinu-paskutinysis-ir-vilkaviskio-pirmasis-vyskupas-antanas-karosas/141956

Katalikų (arki)vyskupai



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Gintautas, Prieš 1 year ago

    Gerbiama I. Petraitiens, ar žinote kaip per Marijos radiją lenkų kalba yra kalbama apie vyskupą Karosą. Radijo tinklalapyje yra tokie žodžiai: Kai tapo Seinų vyskupu tai tapo aršiu nacionalistu lietuviu, kad vokiečiams leidus atidaryti Seinų seminariją ten priimdavo tik lietuvius, nors vyskupijoje lenkų buvo daugiau už lietuvius ir kai lenkai norėdavo įstoti į seminariją prieš juos uždarydavo seminarijos duris, nes jie nemokėjo lietuvių kalbos ir panašiai. Atkreipkite dėmesį, kad tai kalbama vietoje Evangelijos ir skleidžiamas melas apie lietuvius. Tas radijo pranešimas vadinasi: “Sutanoti nusidėjėliai”. Apibendrina straipsnį tokie sakiniai: “Didžiausi mirtini lenkų priešai buvo šie lietuvių kunigai: Maironis, Seinų vyskupas Antanas Karosas, Žemaičių vyskupas P. Karevičius, Kunigas A. Jakštas Dambrauskas, kanauninkas K. Prapuolenis, Veprių klebonas Mirskis, Mykolas Krupavičius, Mečislovas Reinys (jį net apkaltino arkivyskupo Jalbžykovskio suėmimu, Ambraziejus Jakovonis. Toks lietuvių kunigų elgesys su lenkais katalikais Lietuvoje yra vienas iš tamsiausių ne tik Lietuvos bažnyčios puslapių, bet ir aplamai XX amžiaus katalikų bažnyčioje”.
    Apie tokį melą prieš mėnesį parašiau laišką G. Grušui, bet negaunu atsakymo, gal galite padėti tuo klausimu, kad tokie dalykai nesikartotų


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra