Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę

Autorius: Data: 2013-04-07, 13:43 Spausdinti

Mečys Laurinkus

Kad ir kiek Lietuvos prezidentė užsiiminėtų vidaus politikos klausimais, pagrindinė kitų metų prezidentinių rinkimų tema bus užsienio politika.

Jei D. Grybauskaitė šios temos neišsigąs ir ryšis dar kartą pretenduoti į aukščiausią valstybės vadovo postą, jai teks kur kas plačiau pristatyti užsienio politikos koncepciją, nei iki šiol tai buvo daroma metiniuose pranešimuose.

Galbūt tai jau išgirsime šiųmetinėje artėjančioje prezidentūros ataskaitoje. Kaip prezidentė įsivaizduoja Europos Sąjungos tolesnę raidą, jei Lietuva renkasi didesnės ES narių integracijos kryptį, ar nekils grėsmė Lietuvos nacionaliniam suverenumui ir savitumui, apie ką vis aštriau kalba daug Lietuvos intelektualų, ką konkrečiai reiškia orientacija į Skandinavijos šalis, kokie santykiai su ne ES narėmis ir, žinoma, su Rusija.

Tačiau būsimos prezidentinės rinkimų kampanijos alfa ir omega bus Lietuvos santykiai su Lenkija. Ir šio klausimo nepakeis nei griežtos kalbos apie būtiną, bet niekada nepasibaigsiančią kovą su korupcija, naujos atominės elektrinės statyba ar skalūninių dujų bent jau žvalgyba.

Jeigu santykių su Rusija problema beveik ta pati jau daug metų ir diplomatai seniai išmoko, kaip delegacijų susitikimuose nieko neįžeidžiant išvengti aštrių klausimų, tai Lenkijos atžvilgiu, kur Senatas tiesiogiai rūpinasi tautiečiais svetur, turint Lietuvos Seime Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), jokios diplomatinės gudrybės nepadės.

Socialdemokratams prižadėjus pavardžių rašymo originalo kalba ir gatvių lenkiškais pavadinimais problemas spręsti gegužės mėnesį, pavyko nuraminti aistras, bet kažin ar patys socialdemokratai tiki sėkme.

1994 m. balandžio 26 d. Lietuva ir Lenkija, pasirašydamos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, neminėjo Vilniaus okupacijos, nors Lietuvos delegacija tokį pasiūlymą ir turėjo.

Vėlesnės tarpvalstybinės institucijos iškėlė daug problemų ir įsipareigojo jas spręsti. Deja, sprendimai buvo atidėliojami, vis labiau ryškėjo abipusis nepasitenkinimas, palietęs ir sutarties rengėjus.

Štai kaip rašo sutarties rengimo Lietuvos delegacijos narys akademikas A. Tyla 2011 m. lapkričio 22 d. leidinyje „Voruta“: „Dabartinė Lenkijos vyriausybė pažeidžia sutartyje kelis kartus patvirtintą Lietuvos suverenitetą, valstybės teritorinį vientisumą, abiejų valstybių lygiateisiškumą ir savo elgsena kursto pilietinės visuomenės teritorinį skaldymą, supriešinimą.“

Tai ne mėgėjo propagandisto žodžiai. Neapsikentęs LLRA reikalavimų akademikas prisimena ir sutarties rengimo aplinkybes: „Lietuvos užsienio reikalų ministerija delegacijos narių į problemų aptarimą ir bendrų nuostatų suformulavimą nekvietė, pozicijų neaiškino ir nederino. Derybose viskas buvo sprendžiama ekspromtu…“

Kokios tokios pradžios pasekmės, dabar galime sužinoti signataro R. Ozolo pasiūlyme peržiūrėti sutartį: „Seimas turi parengti tokią sutarties su Lenkija redakciją, kurioje būtų numatytas bent atsiprašymas dėl pietryčių Lietuvos ir Lietuvos sostinės okupavimo praėjusio amžiaus pradžioje.“ (Paskaita skaityta „Pro Patria“ renginyje Vilniaus mokytojų namuose 2013 m. kovo 22 d.)

R. Ozolo nuomone, Lietuvos nesutarimai su Lenkija jau ritasi už dviejų valstybių ribų: „Mes visi turime pripažinti santykių su Lenkija problematiškumą ir eksponuoti bei demaskuoti jos pretenzijas tarptautinėje erdvėje. Trauktis nebėra kur. Konfliktas jau yra ir geriau tegu jis išryškėja iki galo dabar, kol Europos Sąjungoje dar ne visiškas chaosas.“

R. Ozolas nėra vienas karys lauke. LLRA per kelerius metus įaudrino daug patriotiškai nusiteikusių priešininkų.

Be to LLRA, siūlydama visuotinus poterius šalies mokyklose ir iš anksto žinojusi net neigiamą Bažnyčios vadovų reakciją, sukėlė pagrįstą įtarimą, kad jiems svarbiau konfliktas, o ne pozityvūs sprendimai.

Tokių ir nebus, dviguba „v“ dienos šviesos neišvys. Įtampa augs, stiprės ir antilenkiškos nuotaikos. Šių pagrindu bus siūlomas ir koks nors kandidatas į Lietuvos prezidentus. Ir neatmestina, kad jis turės palyginti solidų palaikymą.

O Kremliui to ir reikia: prorusiška nuotaika drauge su didelės partijos pirmininku Lietuvoje jau yra, trūksta tik antilenkiškos, o jei sektųsi, tai gal ir antieuropietiškos.

Kodėl taip atsitiko ir kokia santykių su Lenkija ateitis?

Viena priežasčių yra paviršutiniškas politikų požiūris į mūsų valstybės vidaus ir išorės realijas. Pratęsiant akademiko A. Tylos pastebėjimą, daug kas buvo ir tebėra sprendžiama paskubomis, ekspromtu, tarpusavyje nederinant ir nesitariant.

Patys sau paspendėme spąstus su naujos atominės elektrinės idėja, neparuošus kvalifikuoto paaiškinimo, įstūmus žmones į propagandinį referendumą, į aklavietę eina ir santykiai su Lenkija.

Todėl, kad nėra organizuotos ir valstybės institucijų viduje suderintos užsienio politikos. Dabartinė kelerių metų Lietuvos užsienio politika yra subjektyvi ir individualistinė. Tai iliustruojančių pavyzdžių daug.

Kadencijos pradžioje prezidentė priekaištavo ministrui V. Ušackui, kad šis nederina savo pozicijų. O kaip yra dabar? Šiuo metu Lenkijos atžvilgiu Lietuvos prezidentė stengiasi sėdėti ant dviejų kėdžių, pagiria tautinį antilenkišką jaunimą ir pozityviai šypsosi susitikimuose su Lenkijos vadovais.

Bet ateis metas, kai reikės įvertinti realius, o ne menamus dabartinės koalicijos projektus ir atsakyti į nepriklausomų visuomeninių organizacijų klausimus. O atėjus prezidentinės rinkimų kampanijos metui – pateikti visuomenei užsienio politikos koncepciją, o ne sparnuotų frazių rinkinį.

lrytas.lt

Nuotraukos šaltinis – laisvaslaikrastis.lt

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra