Šalčios aleliumai – lietuvybės šventė lietuvių žemėje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje vienuoliktąjį kartą surengta rajono lietuviškų mokyklų lietuvių liaudies folkloro šventė, kurioje dalyvavo 12-os mokyklų atstovai. Negalėjo atvykti Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos moksleiviai. Šventės proga dalyviams pateikėme, keletą klausimų. Žemiau spausdiname atsakymus.

Vytautas Dailydka – Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos mokytojas

Kaip, Jūsų požiūriu, vyksta Šalčininkų rajono viešojo gyvenimo integracija į Lietuvos Respublikos gyvenimą?

Pačiose Eišiškėse beveik nevyksta, nes faktiškai savivaldybė yra visų mūsų mokyklų steigėja. O visos steigėjų mokyklos yra uždarytos – Juršiškių, Mištūnų, Pabarės, Mantviliškių. Nors dabar Purvėnai yra apskrities mokykla, bet taip pat visais kanalais   savivaldybės, buvusių struktūrų, kurios dar išliko ir šiandien, bei per bažnyčią   daroma įtaka. Antra – nei mumis, nei vaikais šiandieną nesirūpinama; Kai uždarė Tėtėnų pagrindinę mokyklą,davė mums vieną autobusą, kad nuvežtume vaikus į Eišiškes. Jiems reikia keltis 6 val. ryto, kad suspėtų į mokyklą. Vaikai per daug vargsta. Jie turi išvykti tik su tuo autobusiuku, ir jei neišeis iš paskutinės pamokos, mažyliams reikės laukti dvi valandas. Arba, jeigu veža mažylius, tai vyresniųjų klasių mokiniams tenka laukti iki 6 val. vakaro kito autobuso. Štai kokia situacija. Lietuviškos mokyklos yra vos nediskriminuojamos.

O kokia galėtų būti išeitis?

Manyčiau, kad vis dėlto grįšiu prie tų „negerų“ laikų. Kartais ir tais laikais Lietuvoje buvo daug gero padaryta. Tada 4 vaikus mokė viena mokytoja. Kai ateidavo laikas, jie adaptuodavosi mokykloje. Vėliau atėję į penktąją klasę vaikai būdavo stipresni.

Jūsų manymu, mokyklų optimizacija neišėjo į naudą?

Ne taip kaip kolektyvizacija. Žmogus yra ne žemė.

Kokia integracija į Šalčininkų gyvenimą?

Na, man atrodo, kad integruojasi, nes save laikančių lietuviais procentas yra mažas, bet kai pasižiūri į lietuviškų mokyklų veiklą, atrodo, kad labai gražiai jaunoji karta grįžta prie savo šaknų.

Jonas Vasiliauskas – Vilniaus apskrities Socialinių ir bendrųjų reikalų departamento direktorius

Kaip sparčiai integruojasi Šalčininkų ir Vilniaus rajonais Lietuvos gyvenimą?

Manau, kad ši integracija vyksta normaliai. Aišku, visiems norėtųsi greičiau, bet yra Lenkų rinkimų akcija, kuri vyrauja šiuose rajonuose, kai kur – ir partinė sistema. Jie daro didžiulę įtaką, ir tai, man atrodo, stabdo kai kuriuos demokratinius pokyčius šituose rajonuose.

Pavyzdžiui?

Konkrečių pavyzdžių dėl pačios integracijos. Kad ir tokie nelabai geranoriški mokyklų rėmimo atvejai įvairiose mokyklose, paskui požiūris į kai kuriuos Lietuvos piliečius, yra daug pavyzdžių…

Aušra Voverienė – Turgelių vidurinės mokyklos direktorė

Kas rengė ir kaip pavyko tokią kompoziciją parengti?

Mintis kilo mūsų užsienio kalbos mokytojai Rasai Midverienei. Žinoma, mokytoja įtraukė visą kolektyvą, nes šoka net trys kartos: mokytojos, vyresniųjų ir jaunesniųjų klasių moksleivės. Visos bendradarbiavome.

Kiek laiko truko pasirengimas?

Ruošėmės nuo pat rugsėjo. Šokį rodėme per mokyklos jubiliejų, kuris turėjo didelį pasisekimą, ir, žinoma, atvežėme šį trijų kartų šokį į „Šalčios aleliumus“.

Kaip vadinasi šis šokis?

„Priglausk, motinėle, savas dukreles“.

Kaip visa tai perteikti ir išmokti vaikams?

Dalyvavimas bendroje veikloje suburia visus, ir vaikai jaučia didesnį mokytojų dėmesį, kai mokytojos kartu šoka. Moksleiviai dalyvauja, o to dėmesio jiems ir trūksta. Jie tai labai įvertina, stengiasi geriau šokti, nes mato, kad mokytojas – žmogus ir jis šokdamas klysta, ir ji reguliuoja šokių mokytojas. Tai vaikams buvo savotiška atrakcija ir vis dėlto tas glaudus ryšys tarp kartų irgi suburia.

Kaip jus išmokote vaikus lietuviškų šokių?

Būtent tokiomis idėjomis vaikai ir užsidega. Žinoma, labai patinka gražiau trankūs šokiai, tai gražu ir būtent ta atrakcija, jiems ir yra įdomi. Jei jau šoka mokytojas, tai ir jie.
Buvo mokinių ir mokytojų krepšinio turnyras. Iš tikrųjų vaikai netikėjo, kad mokytojai persirengs; ir aš, ir pavaduotoja pasiėmėme sportinę aprangą bei žaidėme su vyresniųjų klasių mokiniais krepšinį. Buvo draugiškos varžybos. Tai irgi jungia, nes mūsų vaikai yra iš asocialių šeimų, daug mato smurto, jiems maža dėmesio, tad mes tą dėmesį stengiamės jiems bent taip parodyti.

Gal galite pabrėžti pasikeitimo ženklus Turgeliuose. Kaip per 15 metų pasikeitė Turgeliai, vadovaujami Jūsų mokyklos?

Pasikeitė ne tik Turgeliai, bet ir visa Lietuva. Prieš 15-ka metų Turgeliuose nebuvo įmanoma susikalbėti lietuviškai nei parduotuvėje, nei seniūnijoje. Dabar ši kalba tikrai plačiai vartojama, ir man, žinoma, labai smagu, kad išėję mūsų mokyklos abiturientai susilietuvina pavardes bei nori grįžti į mokyklą.

Ar yra sugrįžusių į Jūsų mokyklą?

Yra. Dirba mūsų darželyje. Natalija Vaškevič, šiuo metu ji augina vaikelį, bet baigusi 12 klasių sugrįžo į mūsų darželį dirbti auklėtoja. Kiti dar mokosi, bet lanko per kiekvienas šventes, Kalėdas ir buvo Petrukevičių jubiliejuje. Pirmoji karta tikrai aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, visada užeina, pasidomi.

Koks Jūsų strateginis požiūris? Vis dėlto į Jūsų mokyklą daug mokytojų atvažiuoja iš Vilniaus. Kada pasikeis kartos ir vietos mokiniai bus mokytojais? Ar yra tokia tendencija?

Kol kas mokytojo darbas nėra deramai įvertintas, bet aš nemanau, kad nebus. Dabar statybininkas daugiau uždirba, nei žmogus turintis magistro diplomą. Neišvengiamas yra ir proto nutekėjimas į užsienį.

Kada Jūs pasirengsit savus mokytojus, kad nebereikėtų mokytojų iš Vilniaus?

Dar dvi laidos. Dar kokie ketvei metai. Dabar antrame kurse socialinę pedagogiką studijuoja mūsų buvusi mokinė Aleksandra Juchevič. Ir ji klausia, ar būtų galimybė dirbti. Žinoma, aš tuo labai džiaugiuosi, bet situacija yra tokia, kad atlyginimas yra labai mažas.

Zita Sperauskienė – Poškonių pagrindinės mokyklos mokytoja

Kaip per 14-ka metų pasikeitė Šalčios kraštas?

Iš pradžių keitėsi labai greitai, kai švietimo ir mokslo ministru buvo akademikas Zigmas Zinkevičius. Buvo malonu, kad Pietryčių Lietuvoje dirbantiems mokytojams bei jų ugdytiniams parodytas labai didelis dėmesys, deja, vėliau, keičiantis valdžioms, keitėsi padėtis ir mūsų mokytojų, dirbančių šiame krašte, keitėsi nuolatinis mūsų ignoravimas. Konkrečiai – lietuviškos mokyklos, kaip jas paremontuoti? Kam joms teikti daugiau valandų? Popamokinės valandos buvo taupomos, turbūt taip vyksta dar ir šiandien. Labai sparčiai uždarinėjamos mokyklos. Švietimo ir mokslo ministerija yra numačiusi: jeigu klasėje yra 5 mokiniai, tai klasė turi būti, bet, deja, tai palikta savivaldybės žiniai, o savivaldybės – nieko nedaro. Žinome, kas Šalčininkuose valdo, tai – Lenkų rinkimų akcija, todėl pas mus 5 vaikai – nebe klasė. Jau klasės jungtinės. Jose nėra duotas toks maksimalus valandų skaičius, kokį turi apskrities mokyklose jungtinėse klasėse dirbantys mokytojai. Mūsų savivaldybės tiek valandų neduoda. Štai taip ir prasidėjo mokytojų abejingumas. Jų atlyginimas mažas; atvykusiems mokytojams reikia nuomotis bei mokėti už butus, o tai yra nepaprastai sunku.

Asta Sutiaginienė – Čiūžakampio pagrindinės mokyklos mokytoja

Kaip Jums sekasi mokykloje?

Sunku su vaikais, nes dauguma iš jų yra iš lenkiškų šeimų. Ateina visiškai nemokantys lietuvių kalbos, tai ir yra didžiausia problema.

Kaip Jūs ją įveikiate?

Daug bendraujame su vaikais, yra įvairūs būreliai, dabar turime mišrią priešmokyklinę grupe, į kurią vaikai gali ateiti jau nuo 3 metų, – tai jau yra pradžia. Ir dabartiniai septintokai, aštuntokai, atėję į pirmąją klasę, visą pusmetį mokėsi tik lietuvių kalbos. Tik kai kurie galėjo kažko pasiekti, o dabar vaikučius leidžia mokytis trupučiuką anksčiau. Sakyčiau, kad dabar jiems šiek tiek yra lengviau. Turime tradicinius kalėdinius spektaklius, į kuriuos visada važiuojame, vežame vaikus, jie patys ir dalyvauja, nes vis tiek esame maža bendruomenė. Todėl vos ne visi vaikai čia mokosi priverstinai.

Kiek metų Jūs jau dirbate?

Septintus metus. Aš esu vietinė šalčininkietė. Mes buvome ta pati maža bendruomenė, kurių klasėje buvo taip pat po dešimt. 1995 m. baigiau dvikalbę mokyklą, dabartinę „Santarvės“. Paskiau – Vilniaus pedagoginį universitetą ir sugrįžau į Čiūžiakampį. Šalčininkuose tėvai paliko butą, tai jame gyvenu ir važinėju į mokyklą.

Kalbamės su direktoriaus pavaduotoja ugdymui Neringa Urbaite

Kiek kolektyvų dalyvavo „Šalčios aleliumuose“?

Su mūsų gimnazija – 12: Baltosios Vokės „Šilo“, Turgelių vidurinė, Poškonių pagrindinė, Šilo „Aušros“ vidurinė, darželis „Vyturėlis“ ir t. t.

Kokie reikalavimai buvo šventės dalyviams?

Kaip ir kiekvienais metais buvo išsiųsti nuostatai ir pagal juos buvo ruošiamos programos pasirodymai…

Alfonsas Augulis – Gervėčių klubo pirmininkas ir asociacijos „Gimtinės takas“ prezidentas

Kaip integruojasi čia gyvenantys lietuviai į Lietuvos Respublikos viešąjį gyvenimą?

„Šalčios aleliumai“ darosi vis įdomesni vaikai jaučiasi laisvesni, nesukaustyti, tai yra svarbiausia ugdomoms asmenybėms. Antras dalykas – nelabai dabar atskirsi, kuris yra kitatautis, kuris – lietuvis. Trečia – sako, kad ramesni Lietuvos gyventojai. Anksčiau to nelabai sakydavo. Paklausę: o kaip Jums, kad Jūs lenkai? Atsakydavo: visų pirma, mes – Lietuvos piliečiai, o tik paskui lenkai. Gaila, kad ne visa vietinė valdžia tai supranta. Aš manau, kad po kelerių metų jie bus išmesti į šiukšlyną pačių žmonių. Metai iš metų yra toks standartinis trafaretas, atėjęs iš stagnacijos laikų, galbūt galima tai įvairiau pristatyti, tai nebūtinai turi būti priekyje, tai galėtų būti viduryje.

Persikėlus į Gervėčius, kokie ten pokyčiai? Ar nėra jokių?

Pokyčiai yra. Lietuva tolsta nuo etninių žemių, ir jei anksčiau mažais žingsneliais, tai dabar – septynmyliais.

Kuo tai pasireiškia?

Labai paprastai. Pasižiūrėkime į vaikus: yra lietuviškos mokyklos, yra sekmadieninės mokyklos, bet kokios jų perspektyvos? Ateina į Lietuvą mokytis, reikia mokėti už mokslą, to nepajėgus nei vienas etninių žemių besimokantis. Antras dalykas – gyventi Lietuvoje studijų metu, reikia turėti visus nurodymus, reikia turėti tiek pinigų, kaip ir dirbančiam žmogui, o tai yra neįmanoma. Trečia – o balai, kurie dabar yra ir čia galima mokytis. Ketvirtas dalykas, kuris yra vienas iš pagrindinių, tai – vizos. Atėjo Šengenas, mes, kaip ir deklaruojame, bet tų vizų reikalavimų praktiškai neįmanoma įvykdyti.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. –  2008, vas. 9, p. 7, 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra