Eišiškių apskritis buvo dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, į pietus nuo Vilniaus. Plotas 2224 km², 77920 gyventojų (1942 m.), centras Eišiškės. Apskritis buvo sudaryta 1791 metais iš dalies Lydos apskrities žemių. Iki 1795 metų priklausė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Vilniaus vaivadijai, 1795 metais prijungta prie Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos Lydos apskrities.

Pagal 1939 metais spalio 10 dieną savitarpio pagalbos su Sovietų Sąjunga sutartį Vilnius ir mažesnioji Vilniaus krašto dalis, tad ir Eišiškės, buvo grąžintos Lietuvai. 1939 metais spalio 30 dieną sudaryta Valkininkų apskritis, į kurią įėjo Eišiškės, Rūdninkų, Šalčininkėlių, Turgelių, Valkininkų, Varėnos II valčiai. Eišiškių miestelis tapo Valkininkų apskrities valsčiaus centru, o netrukus į jį buvo atkeltas ir apskrities centras. 1940 metais vasario 8 dieną Valkininkų apskritį panaikinus, Eišiškės, kaip ir buvę Valkininkų apskrities Rūdiškių ir Valkininkų valsčiai jau priklausė Trakų apskričiai. Likusieji Valkininkų apskrities Turgelių ir Šalčininkėlių valsčiai buvo prijungti prie Vilniaus apskrities.

1940 metais birželio 15 dieną TSRS okupavo, o rugpjūčio 3 dieną ir aneksavo Lietuvą. Netrukus, 1941 metais birželio 22 dieną Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvos teritoriją.

1942 metais balandžio 1 dieną vėl sudaryta nauja Eišiškių apskritis. Lietuvą okupavę vokiečiai sudarė apskritį iš dalies Trakų ir Vilniaus apskričių bei dalies Varanavo rajono. 1941-1944 metais ji priklausė Ostlando Lietuvos generalinės srities Vilniaus krašto apygardai. 1942 metais surašant gyventojus, 47, 7 % apskrities gyventojų užsirašė lietuviais, 45 % – lenkais, 7 % – gudais ir rusais. Lietuviškus vardus turinčių gyvenviečių pavadinimai apskrities ribose sudarė 92 %. Kaimuose dar visur skambėjo lietuviška daina. Eišiškių apskritis panaikinta 1944 metais liepos mėnesį. Apskrityje buvo šie valsčiai: Benekainių, Dieveniškių, Eišiškių, Kaniavos, Šalčininkų, Valkininkų ir Varėnos II.

Eišiškių valsčius buvo atkurtas 1919 metais rugsėjo 26 dieną. Nuo 1922 metų Eišiškių valsčius priklausė Naugarduko vaivadijos Lydos apskričiai.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Eišiškių valsčius nuo 1939 metų spalio 30 dienos priklausė Valkininkų apskričiai; nuo 1940 metų vasario 8 dienos – Trakų apskričiai; nuo 1942 metų balandžio 1 dienos – Eišiškių apskričiai.

1942 metais Eišiškių valsčiuje buvo 16996 gyventojų: lietuvių – 5034 (29,3 %); lenkų – 10944 (64,4%); gudų – 855 (5,0 %); rusų – 41 (0,2%).

Iki 1950 metų birželio 20 dienos Lietuvoje buvo valsčiai ir apskritys. Po to – apskritys ir sritys. Sritys panaikintos – 1953 metais liepos 1 dieną.

Per 1950 metų birželio 20 dienos administracinę reformą, Eišiškių valsčius buvo panaikintas, įsteigtas Eišiškių rajonas (plotas – 776, 11 km²). Eišiškių miestelis tapo rajono centru. Rajonas sudarytas iš buvusių Trakų apskrities 30 apylinkių. 1959 metais buvo 20 apylinkių, 1 rajono pavaldumo miestas Eišiškės ir Valkininkų miestelis. 1954 metais šiek tiek keitėsi rajono ribos. 1962 metais prie Eišiškių prijungtas Šalčininkų rajonas, o Čebatorių, Dargužių, Pošalčių, Urkonių ir Valkininkų apylinkės perduotos Varėnos rajonui.

Eišiškės buvo Eišiškių rajono pakraštyje, todėl jo centras 1972 metais buvo perkeltas į Šalčininkus. Eišiškių rajonas buvo pavadintas Šalčininkų rajonu.

Šiame straipsnyje yra pateikta statistinė medžiaga apie Eišiškių valsčiaus lietuviškas pradžios mokyklas 1941-1942 mokslo metais (vokiečių okupacija) iš Antano Salio rankraščių fondo (F 111-192). Ji aptikta Vilniaus nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje.

 Žymus lietuvių kalbininkas, profesorius Antanas Salys gimė 1902 metais liepos 21 dieną Reketėje (Kretingos rajonas), 6 km į pietryčius nuo Salantų. Jis mirė 1972 metais liepos 31 dieną Filadelfijoje (JAV). A. Salys 1923-1925 metais Lietuvos universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 1925-1929 metais Leipcigo universitete – baltistiką, slavistiką ir indoeuropeistiką, 1929 metais Hamburgo universitete – eksperimentinę fonetiką. 1930-1939 metais dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1939-1943 metais – Vilniaus universitete. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, iš pradžių Vokietijon, vėliau išvyko į JAV. A. Salys sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Jis buvo vienas iš žurnalo „Gimtoji kalba“ steigėjų ir redaktorių.

Tuometinis Jašiūnų-Šalčininkėlių valsčius informavo, kad A. Salys paruošė valsčiaus pavardžių ir vietovardžių žodyną (Vilniaus balsas. 1940. Nr. 27.).

Rašydami straipsnį rėmėmės archyvine medžiaga, spauda, literatūra, o taip pat ir Vinco Martinkėno knyga „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ (Vilnius, 1989).

Vincas Martinkėnas buvo Vilnijos krašto veikėjas, istorikas, pedagogas, enciklopedininkas, mokslinių bibliotekų bendradarbis. Jis rašė „Visoms kartoms rūpėjo ir rūpės krašto gerovės, kultūros, mokslo kilimas ir tautos gyvasties išlaikymas“.

Vilnijos krašto švietėjas gimė Ignalinoje 1906 metais. 1927 metais baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1935 metais Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Trisdešimt metų mokytojavo įvairiose Vilniaus krašto mokyklose. 1932-1939 metais Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir istoriją. Po karo dirbo mokytoju Vilniaus mokyklose, vadovavo Vilniaus pedagoginiame institute Istorijos fakulteto visuotinės istorijos katedrai, buvo dekanas (1945-1950 m.), po to – redaktorius Mažosios lietuviškos tarybinės enciklopedijos redakcijoje (1953-1971). Anksti pradėjo bendradarbiauti Vilniaus lietuvių spaudoje. Aktyviai dalyvavo įvairių prieškario Vilniaus krašto lietuvių visuomeninių ir švietimo organizacijų veikloje.

V. Martinkėnas mirė 1997 metais gruodžio 4 dieną.

1995 metais V. Martinkėnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu, o 1997 metais gegužės 7 dieną – LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

***

Lietuviškas pradžios mokyklas lankė ir tikrino Švietimo Ministerijos Pradžios mokslo Departamento inspekcija (inspektoriai: Viktoras Papečkys, Jonas Mudenas, Jonas Miškinis ir kt.) Tai matyti iš mokyklų lankymo apyskaitų. Archyviniai duomenys nėra išsamūs. Trūksta žinių apie kai kurių mokyklų mokinių skaičių arba dėstomąją kalbą. Pasitaiko netikslumų apie pamokose vartojamąją kalbą: mokyklų sąraše nurodyta viena kalba, o atskirų mokyklų apyskaitose – jau kita. Kai kuriais metais trūksta žinių apie kurios nors mokyklos veiklą, nors tiek ankstesniais, tiek ir vėlesniais metais ji veikė. Apie archyvų dokumentuose rastus netikslumus jau rašė Lietuvos geografas ir kartografas Petras Gaučas.

Ancevičių kaimas priklauso Pabarės seniūnijai. Jame gyvena 34 žmonės (2001 m).

 1940 metų rudenį Ancevičių lietuviška pradžios mokykla (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 7 km) prklausė Trakų apskričiai. 1941-1942 mokslo metais mokyklos mediniame name buvo I-IV skyriai. Mokiniai mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje. Juozas Lašinskas, Mykolo gimė 1907 metais kovo 19 dieną Vilniuje. Ancevičių mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo nuo 1940 metų spalio 11 dienos. Jis turėjo laisvai samdomo pradžios mokyklos mokytojo teises. Baigęs pradžios mokyklą ir Vytauto Didžiojo gimnazijos 4 klases, įstojo į Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos mokytojų seminariją. Kai mokėsi trečiame kurse, 1927 metais lenkų valdžia seminariją uždarė. J. Lašinskas mokslą tęsė pedagoginiuose kursuose, kuriuos organizavo „Ryto“ draugija. Juose dirbo patys mokytojai (vadovas A. Dubickis). 1929 metais J. Lašinskas baigė lietuvių mokytojų seminarijos 5 kursus. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto dokumentas liudijo, kad J. Lašinskas buvo lietuvių mokytojų seminarijos 5 kurso mokinys, lietuvis ir gero pavyzdingo elgesio. Jis tais pačiais metais išvyko į nepriklausomą Lietuvą, įstojo į policijos tarnybą, dirbo raštininku. 1930 metais tapo policininku. Tais pačiais metais buvo pašauktas atlikti karinės prievolės. Mokėsi karo mokykloje. 1931 metais spalio 29 dieną, baigus karo mokyklą, jam suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paleistas į atsargą. Baigęs karo tarnybą, vėl dirbo policininku. 1932 metais baigė policijos mokyklą. Nuo 1937 metų birželio 1 dienos iki 1940 metų rugsėjo 22 dienos J. Lašinskas tarnavo geležinkelių (Vievio, Virbalio ir Švenčionėlių stočių) policijoje I eilės nuovados viršininku. Pareigas atliko sąžiningai. Nuo 1932 metų J. Lašinskas buvo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) narys. Panevėžyje jis buvo XII Šaulių rinktinės vado adjutantu.

1940 metais rugsėjo 22 dieną sovietų valdžia J. Lašinską atleido iš einamų pareigų. Švietimo ministerijos Pradžios mokslo Departamentas jį paskyrė Eišiškių valsčiaus Ancevičių pradžios mokyklos vedėju, nes jis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbą. 1941-1942 mokslo metais J. Lašinskas dirbo Kauno Vokės pradžios mokyklos vedėju. 1942 metais birželio 1 dieną Švietimo valdyba J. Lašinskui pripažino pradžios mokyklos mokytojo cenzą ir teises.

Butrimonių kaimas yra Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į š. r. nuo Eišiškių, prie Šalčininkų – Eišiškių plento; Butrimonių seniūnijos ir parapijos centras; 462 gyventojai (2001 m.). Butrimonyse yra Švento Arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1799 metais).

Lenkų laikais Butrimonyse veikė lietuviška skaitykla. 1934 metais lenkų administracija suėmė jos vedėją Juozą Valicką, ilgai kankindami visai suardė jo sveikatą.

Gegužės 19 d. Butrimonių parapijos apylinkės pradžios mokyklų mokytojų, Šaulių būrio ir kitų valstybės pareigūnų pastangomis, suruošta Motinos diena. Lietuvišką pamokslą pasakė kun. I. Ivančikas. Po pamaldų lietuviškos pradžios mokyklos salėje įvyko akademija. Į garbės prezidiumą buvo pakviestos mokytojos A. Černienė, L. Ramanauskienė, M. Miknienė, V. Jankelaitė ir kt.

Pats policijos viršininkas Šturaitis pasakė įžangos žodį. Toliau skaitė sveikinimus: Z. Bukentaitė, V. Dailidka, M. Mikna, J. Zalanskis ir M. Vidžbelis. Mokiniai padeklamavo lietuviškų eilėraščių ir padainavo dainelių. Motinoms buvo įteikta dovanų po 10 litų. „Visų mokyklų vaikai gavo dovanėlių. Po akademijos jaunimas pažaidė ir pasilinksmino“ (Vilniaus balsas. 1940 m., nr. 120).

Butrimonių lietuviška pradžios mokykla (Butrimonių pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 16 km) Švietimo Ministerijos Pradžios mokslo Departamento inspekcijos lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 29 dieną. Jos apyskaitoje pažymėta, kad mokykla įsteigta 1940 metais. Medinis pastatas statytas 1921 metais. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o mokytojui algą mokėjo Švietimo Ministerija. Mokykla buvo I laipsnio – 1 komplekto. Mokiniai mokėsi vienoje klasėje, kurios grindų plotas – 35, 1 m². Mokykla turėjo 2 ha nuosavą žemės sklypą ir 420 m² dydžio aikštę. Dokumente pažymėta, kad „Mokiniai, nežiūrint, kad yra lietuvių tautybės, vienok visi yra gan smarkiai sulenkėję arba sugudėję. Dauguma iš jų lietuviškai tik supranta, bet kalbėti tinkamai nemoka. <…> Darbas pradedamas ir baigiamas lietuviška malda“. Mokslo metai prasidėjo 1940 metais vasario 1 dieną, kai atvyko mokytojas. Tuo metu mokyklos vedėju ir mokytoju dirbo Mykolas Vidžbelis (apyskaitoje pasirašė „Vidžblys“). Mokykloje buvo I – IV skyriai, kuriuose mokėsi 46 mokiniai (II skyriuje – 6 mokiniai, III skyriuje – 19 mokinių, IV skyriuje – 2 mokiniai). Tikrinimo metu mokykloje rasta 15 vaikų: vienas mokinys sirgo smegenų uždegimu, kitas – tėvo sužeistas gulėjo ligoninėje; 5 vaikai ganė gyvulius, o 24 beturčiai tarnavo pas ūkininkus kituose kaimuose.

1941-1942 mokslo metais Butrimonių pradžios mokykloje I-IV skyrių vaikai taip pat mokėsi vienoje klasėje. Ji buvo nuomojama medinėje troboje . Mokyklos vedėjo pareigas ėjo mokytoja Rozalija Deveikienė. Ji mokykloje mokytojavo nuo 1940 metų spalio 1 dienos. Tai buvo etatinė darbuotoja.

1941-1944 metais Butrimonių lietuviškos pradžios mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo Vincas Dailidka.

Mykolas Vidžbelis (Vidzbelis,Vidžblys) tuo metu buvo 45-erių metų. Mokytoju dirbo 15-tus metus. Buvo baigęs Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos 3 kursus. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, gudų, vokiečių kalbas. Buvo vedęs. M. Vidžbelis labai rūpinosi lietuviškos mokyklos organizavimu ir jos tvarka. Mokykloje mokiniams ir vietiniams gyventojams vedė paskaitas: „Lietuviška mokykla Vilniaus kraštui būtinai reikalinga“, „Lietuviška kultūra“, „Lietuvos žemė Vilniaus krašte“, „Skaitykime lietuvišką spaudą“ ir kt.

Lenkų laikais M. Vidžbelis darbavosi lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos įsteigtose mokyklose.

1926 metais jis mokytojavo Dainavoje (Kaniavos valsčius, Lydos apskritis). Prie jo kibo policija ir nors jis policininkus vaišino, bet jam vis tiek protokolas buvo surašytas. Vadinasi, M. Vidzbelis dirbo nelegaliai (mokė 41 mokinį). Tai matyti iš jo atsiųsto „Rytui“ mokinių sąrašo.

Plikių kaimo ( Rodūnės valsčius, Lydos apskritis) „Ryto“ draugijos mokykla įsteigta 1923 metais. Joje M. Vidzbelis mokytojavo 1926-1927 metais.

Kai M. Vidzbelis švietėjišką darbą dirbo Kašetos kaime (Kaniavos valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis) iš jo pranešimo „Ryto“ draugijai matyti, kad Vilniaus „Ryto“ mokykla čia buvo įsteigta ir mokslas pradėtas 1927 metais. Dieną pamokas lankė 28, o vakarinius kursus – 26 mokiniai. Mokykla buvo įsikūrusi Rožės Nadzeikienės name. 1929 metais M. Vidzbelis pranešė „Rytui“, jog policija prieš mokyklą rezga pinkles.

M. Vidzbelis 1928-1930 metais mokytoju dirbo ir Pirčiupių (Valkininkų valsčius, Vilniaus-Trakų apskritis) „Ryto“ mokykloje.

Dailidės – Šalčininkų rajono pietvakariuose. Priklauso Butrimonių seniūnijai, 224 gyventojai (2001 m.).  

Dailidžių pradžios lietuviška mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 9 km; iki Varėnos geležinkelio stoties – 40 km) lankyta ir tikrinta 1940 m. balandžio 29 dieną. Ji buvo įsteigta savame mediniame pastate, kuris buvo statytas 1928 metais. Trobos stovis – vidutinis. Klasės grindų plotas – 51 m², lauko aikštės – 1000 m², nuosavo žemės sklypo – 14470 m². Prie mokyklos buvo kitas trobesys – tvartas. Mokyklą išlaikė ir mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykloje buvo keturi skyriai, kuriuose mokėsi 54 mokiniai (I skyriuje – 20 mokinių, II skyriuje – 12 mokinių, III skyriuje – 14 mokinių, IV skyriuje – 8 mokinių). Tikrinimo metu buvo 34 mokiniai. Mokinių nebuvimo priežastys: vieni vaikai sirgo, kiti – ganė gyvulius.

1939 metais gruodžio 9 dieną prasidėjo mokslo metai. Mokykloje mokytojavo ir vedėjo pareigas ėjo Stanislovas Ardziukas. Jis buvo lietuvis, baigęs mokytojų seminariją, turėjo 35 metus ir 10 metų mokytojo darbo stažą. Jau buvo vedęs, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei gudų kalbas.

Kai lenkai okupavo Vilniaus kraštą, Stanislovas Ardziukas mokytojavo „Ryto“ draugijos įsteigtose mokyklose: 1923-1924 metais Plikių kaime (Rodūnės valsčius, Lydos apskritis), 1924-1925 metais Klepočių kaime (Rūdiškių valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis), o 1925 metais Galčiūnų kaime (Gervėčių valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis).

1941-1942 mokslo metais Dailidžių (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 8 km) lietuviškoje pradžios mokykloje buvo taip pat I-IV skyriai.

Dainava – kaimas 13 km į šiaurę nuo Eišiškių. Netoli vaizdingas Versekos upės slėnis. Yra koplyčia, statyta 1992 m. Šiuo metu gyvenvietė priklauso Dainavos seniūnijai. Vietovėje gyvena 385 žmonės (2001 m.).

1940-1941 mokslo metais Dainavos lietuviškoje pradžios mokykloje (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 10 km) I-IV skyrių vaikai mokėsi 2-jose klasėse. Jos buvo nuomojamos mediniame pastate.

1941-1942 mokslo metais viena iš 2 klasių jau buvo įsteigta savame mokykliniame pastate.

Marija (Marė) Vaiciekavičienė buvo kilusi iš Valkininkų apskrities. Dainavos pradžios mokyklos vedėja ir mokytoja dirbo nuo 1939 metų gruodžio 16 dienos. Ji turėjo laisvai samdomos pradžios mokytojos teises. Švietimo Departamento inspekcijos apyskaitoje parašyta, kad M. Vaicekavičienė „apysilpnė mokytoja, paskirta tik laikinai iki 1940 m. liepos 1 d., atsižvelgiant į jos praeitą darbą ir sunkią ekonomišką būklę. Jos noras nors kiek padirbėti laisvame krašte buvo toks didelis, kad reikėjo patenkinti“.

Daugidonys – nenutautėjęs kaimas net ir lenkų valdymo pabaigoje – už 4 km į pietus nuo Kalesninkų. Kaimo kapinaitėse supilti kapai karo ir pokario metais nuo baltalenkių žuvusiems žmonėms. Daugiadonių kaimas dabartiniu metu priklauso Kalesninkų seniūnijai. Jame – 187 gyventojai (2001 m.).

1941-1942 mokslo metais Daugidonių lietuviškos pradžios mokyklos (Kalesninkų pašto agentūra; iki Kalesninkų autobusų stoties – 5 km) I-IV skyrių mokiniai turėjo dvi klases. Jos buvo nuomojamos viename mediniame pastate.

Petras Grigas buvo Daugidonių mokyklos vedėjas ir mokytojas (nuo 1939 metų kovo 11 dienos), turėjo laisvai samdomo pradžios mokytojo teises. Prieš tai jis mokytojavo lietuvių švietimo „Rytas“ draugijos Mašnyčios (Marcinkonių valsčius, Gardino apskritis) mokykloje. Mokykla veikė prieš 1924 metus, bet tiksliai nežinoma, nuo kurių metų. 1924-1925 metais ji gavo koncesiją (valdžios leidimą).

Eišiškės – 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, prie sienos su Baltarusija. Gyvenvietė, kuri istorijos šaltiniuose minima nuo XIV a. pabaigos, įsikūrusi aukštumoje tarp Versekos (įteka į Merkį) ir jos intako Dumblės upelio slėnių. Miestelyje 1938 metais surašyti 3188 gyventojai, o 2007 metais – 3629 gyventojai. Yra Kristaus Karaliaus žengimo į dangų bažnyčia (statyta – 1852 metais.). Netoli miesto išlikusi piliavietė – XIV amžiaus mūrinės pilies griuvėsiai.

Stanislovas Rapolionis (1485?-1545 m.) – pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius, sudaręs palankias sąlygas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti (1547 m.), kilęs iš Eišiškių valsčiaus, Rapolionių kaimo.

Jurgis Eišiškietis iš Eišiškių buvo Vilniaus magistras, preceptorius, rūpinosi privačios mokyklos įsteigimu Vilniuje. Mokslus buvo baigęs Vitenbergo Universitete 1541-1546 metais.

Žemaičių vyskupas Jurgis Toliotas kilęs buvo taip pat iš Eišiškių (mirė 1533 metais).

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1524 metais prie bažnyčios veikė pirmoji parapinė mokykla, kurią lankė lietuviškai kalbantys Lietuvos bajorijos vaikai (ponų vaikai buvo mokomi privačiai ir parapijos mokyklose niekad nesimokė). Mokymas vyko lietuvių kalba. Šią mokyklą turėjo baigti tokie renesanso epochos humanistai kaip J. Eišiškietis ir S. Rapolionis, vėliau suformulavę visuotinio lavinimo lietuvių kalba programą XVI a. Lietuvoje.

Lenkų valdymo laikais Eišiškių valsčiuje veikė 4 lietuviškos mokyklos ir Švento Kazimiero draugijos skyriai.

„1939 m. buvo pastatytas dabartinis Eišiškių mokyklos pastatas (p. s. dviejų aukštų mūrinė mokykla, dabartinė mokykla Nr. 1.), kuris jau tų pačių metų rudenį buvo parengtas pradėti mokslo metus, tačiau viską sujaukė prasidėjęs karas. Vilniaus kraštas perėjo į Lietuvos sudėtį ir 1939-1941 metais mokykla veikė lietuvių dėstomąja kalba. Karo metais mokyklos pastate buvo įsikūrusi karinė komendantūra (p. s. miestelio vaikai lietuviškai mokėsi name, esančiame Rodūnės gatvėje). 1944 metais į pastatą pataikė dvi bombos ir pamokos po remonto prasidėjo tik 1956 metais“ („Mūsų kraštas“. 2007, nr. 8).

„Eišiškėse įsikūrusio vokiečių kariuomenės dalinio komendantūra užėmė mokyklą; miesto gyventojus varė į komendantūros kiemą pjauti malkų, dirbti kitokių ūkio darbų. Pastatą juosė trijų eilių viela, prie jos buvo prijungta elektros srovė, iš keturių pusių iškasti bunkeriai. Pastatas buvo patikimai saugomas. <…> Pamokos mokykloje buvo nutrauktos. <…> 1942 metais ir iki karo pabaigos mokykla Eišiškėse buvo, tačiau ir vėl…įsikūrusi keliuose pastatuose. Buvo mokama jau lietuvių kalba (?), tai galėjo įvykti 1943 m. įsteigus vidurinę mokyklą“ (A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. 1 kn. Vilnius, 2002).

Eišiškių miesto gyventojas, Stanislovo Rapolionio gimnazijos kraštotyros būrelio vadovas Vytautas Dailidka tvirtina, kad 1939 metais lietuviška mokykla buvo įkurta kitame, dar Antano Smetonos laikais statytame pastate (žr. nuotrauką).

Eišiškių lietuviška pradžios mokykla Nr. 1. (Eišiškių paštas; Eišiškių autobusų stoties vietoje) – lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 4 dieną.

1941-1942 mokslo metais buvo I-VI skyriai ir 8 klasės (I-IV skyriuose buvo 6 klasės, V-VI skyriuose buvo 2 klasės). Mokykla turėjo savo pastatą.  

Mokytojais dirbo: Jurgis Greblikas, Kazys Antulis, Julė Zinkevičienė, Jonas Zinkevičius, Dominika Kuliešaitė, Ona Kubiliūtė, Julė Zinkevičienė, Zofija Kalinaitė, Ona Norkūnienė, Viktoras (Jonas) Antanavičius, Boleslovas Gurachas, Antanina Maslauskaitė, Serafija Norkevičiūtė ir kt.

1942 metų rudenį Eišiškėse atidaryta lietuviška gimnazija. 1944 metais Eišiškėse buvo apie 3000 gyventojų. Apylinkės gyventojai uoliai skaitė lietuviškus laikraščius ir knygas. Sovietų laikais čia įsteigta lenkų gimnazija ir lenkų pradžios mokykla.

Kazys Antulis gimė 1905 metais vasario 6 dieną. Krūminių kaime, Valkininkų valsčiuje. Buvo Lietuvos partizanas. 1920 metais spalio mėnesio pabaigoje gelbėjo 4 lietuvių karo belaisvius iš lenkų belaisvių stovyklos, išvesdamas juos iš Vilniaus miesto į nepriklausomą Lietuvą. 1922 metais birželio 15 dieną baigė Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Mokytojų seminarijos pedagoginius kursus. K. Antulis mokytojavo nuo 1923 metų lapkričio 1 dienos Trakų apskrities Švietimo komisijos nutarimu jis buvo paskirtas Gedonių – Vaitkūnų pradžios mokyklos etatiniu darbuotoju (vedėjo ir mokytojo pareigose nuo 1923 metų lapkričio 1 dienos). 1926 metais nuo birželio 25 dienos iki rugpjūčio 22 dienos K. Antulis lankė pedagoginius kursus Šiauliuose. Nuo 1928 metų rugpjūčio 1 dienos švietimo ministro įsakymu atleistas iš tarnybos dėl neturėjimo įstatymu nustatyto mokslo cenzo.

1940 metais K. Antulis buvo ne tik Eišiškių lietuviškos pradžios mokyklos vedėjas, bet ir mokytojas, dėstė IV-V skyriuose. Mokytoju dirbo jau vienuoliktus metus ir buvo vedęs (žmona Ieva). Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų kalbas.

Jonas Zinkevičius gimė 1916 metais rugsėjo 17 dieną Dzūkijoje, Oniškio miestelyje. Baigęs Oniškio pradžios mokyklą, 1936 metais baigė Prienų „Žiburio“ gimnazijos visą aštuonių klasių kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu, išlaikė valstybinės egzaminų komisijos nustatytus pradžios mokyklos mokytojo – praktikanto vardo egzaminus. Iš einamųjų gimnazijoje dalykų labiausiai mėgo psichologiją, fiziologiją, istoriją. Gimnazijoje vadovavo literatų ir Raudonojo kryžiaus būreliams. Baigęs gimnaziją tarnavo kariuomenėje. Karinę tarnybą baigė 1938 metų spalio 27 dieną. 1938 metais rugsėjo 28 dieną įgijo pradžios mokyklos mokytojo – praktikanto vardą ir visas pradžios mokyklos mokytojo – praktikanto teises. Eišiškių pradžios mokykloje mokytojavo nuo 1940 metų. Prieš tai 1939 metais gruodžio 27 dieną Švietimo Ministerijos Pradžios mokslo Departamentas gavo Dainavos pradžios mokyklos (Trakų apskritis, Žaslių valsčius) jaunesniojo mokytojo J. Zinkevičiaus prašymą nukelti jį į Vilniaus srities mokyklą. Jis buvo 23 metų, dar buvo nevedęs, mokytojavo tik pirmus metus. J. Zinkevičius buvo baigęs gimnaziją ir išlaikęs pedagoginius egzaminus, kuriuos organizavo Švietimo ministerijos Valstybinė Egzaminų komisija. Pedagogas mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas.

Dominyka Kuliešaitė buvo kilusi iš Valkininkų apskrities. Eišiškių pradžios mokykloje mokytojavo kaip etatinė darbuotoja nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos.

1935 metais D. Kuliešaitė dirbo „Ryto“ draugijos skaitykloje Čaglikuose (Benekainių valsčius, Lydos apskritis). 1936 metais balandžio 9 dieną Lydos apskrities viršininkas skaityklą uždarė. 1936 metais D. Kulešaitė dirbo „Ryto“ draugijos skaityklos vedėja Ciesliukiškėse (Benekainių valsčius, Lydos apskritis). 1936 metais gegužės 10 dieną Lydos apskrities viršininkas skaityklą uždarė. Skaitykloje buvo 107 knygos, visos lietuviškos.

Ona Kubiliūtė, Vinco gimė 1917 metais rugpjūčio 24 d. Karasnavo valsčiuje, Suvalkų apskrityje. Tėvai buvo ūkininkai, ir su jais O. Kubiliūtė gyveno iki 1929 metų. Baigė pradžios mokyklos 4 skyrius. Po to išvažiavo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1935 metais baigė 6 gimnazijos klases. Vėliau Vilniuje lankė slaugymo ir auklėjimo kursus. Nuo 1937 metų iki 1939 metų dirbo „Ryto“ draugijos laisvai samdoma mokytoja Ulbinų kaimo mokykloje (Varėnos II valsčius) ir Kalesninkų bendrovėje (Eišiškių valsčius).

1939-1940 mokslo metais dirbo Eišiškių miesto pradžios mokykloje Nr. 1 mokytoja. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbą.

Dabartiniu metu Gilviniškių kaimas priklauso Dainavos seniūnijai. (2001 m. buvo 65 gyventojai, o 1942 m. – 199 gyventojai). Jie atkakliai priešinosi lenkinimui. Lenkijos viešpatavimo metu čia veikė lietuviškas vaikų darželis, kuriame dirbo mokytoja M. Keršytė.

Gilviniškių lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 10 km; iki Eišiškių autobusų stoties – 10 km) aplankyta ir tikrinta 1940 metais gegužės 1 dieną. Mokslo metai prasidėjo 1940 metais sausio 11 dieną. Mokyklinis namas buvo medinis, nuomojamas, statytas 1908 metais. Pastato stovis buvo blogas, reikėjo kapitalinio remonto. Mokykla nuosavo žemės sklypo neturėjo. Turėjo aikštelę, kurios dydis – 80 m².

Mokykloje buvo 4 skyriai, mokėsi 49 mokiniai. Tikrinimo metu buvo: I skyriuje – 1 mokinys, II skyriuje – 7 mokiniai, III skyriuje – 14 mokinių, IV sk. – 6 mokiniai. Tikrinimo metu mokykloje buvo 28 vaikai, nes kiti sirgo. Mokiniai mokėsi vienoje klasėje. Mokyklą lankė lietuvių ir gudų tautybės vaikai. Lietuvių tautybės mokiniai šioje mokykloje sudarė ⅔, o visi kiti buvo gudiškos kilmės ir lietuviškai kalbėti nemokėjo. 1940 metais vasario 16 dieną mokykloje buvo įsteigtas tėvų komitetas, kuris rūpinosi neturtingų mokinių šelpimu.

Vladas Skinkys buvo mokyklos vedėjas ir mokytojas. Vėliau jį pakeitė Stasys Savickas. Tam tikru metu vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo ir Antanas Eidukonis.

1941-1942 mokslo metais I-IV skyrių mokiniai taip pat mokėsi išnuomotoje medinėje troboje ir turėjo tik vieną klasę.

V. Skinkys gimė 1905 metais. 1926 metais baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Gilviniškių mokykloje mokytojavo pirmus metus, turėjo laisvai samdomo mokytojo teises.

S. Savickas dirbo vedėju ir mokytoju Zavišonių (Jašiūnų valsčius) lietuviškoje pradžios mokykloje. Gilviniškių lietuviškoje pradžios mokykloje buvo etatiniu darbuotoju. Šioje mokykloje S. Savickas dirbo nuo 1940 metų spalio 21 dienos. Nuo 1941 metų liepos 10 dienos jis mokytojavo Kavolių (Dieveniškių valsčius) pradžios mokykloje, o nuo 1942 metų vasario 1 dienos S. Savickas pradėjo dirbti vedėju ir mokytoju Vilniaus apskrities Dainavos pradžios mokykloje. Vėliau mokytojavo Dieveniškių lietuviškoje pradžios mokykloje.

A. Eidukonis buvo Gilviniškių mokyklos vedėjas ir mokytojas. Vėliau jis atsikėlė į Dieveniškių pradžios mokyklą. Dėl sunkaus darbo ir mažo atlyginimo ne visiems mokytojams užtekdavo patriotiškumo mokytojauti daugiau nei vienerius metus. Dėl nepriteklių, įtempto darbo šaltose klasėse, kuriose pamokos vykdavo ir su kelių skyrių mokiniais, pablogėdavo mokytojų sveikata. 1943 metais vasario 1 dieną A. Eidukonį reikėjo „atleisti iš tarnybos, kaip sergantį ir negalintį eiti savo pareigų“.

Janonių kaimas priklauso Butrimonių seniūnijai. Jame 54 gyventojai (2001 m.).

Janonių lietuviška pradžios mokykla (iki Butrimonių pašto agentūros stoties – 2 km; iki Eišiškių autobusų stoties – 15 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 29 dieną. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokslo metai mokykloje prasidėjo 1939 metais gruodžio 1 dieną, kai atvyko mokytojas. Nuomojama mokyklos troba buvo statyta 1934 metais. Mokykla buvo I laipsnio – vieno komplekto. I-IV skyrių vaikai mokėsi vienoje klasėje, kurios grindų plotas buvo 30 m². Lauko aikštės dydis – 800 m².

Tikrinimo metu mokykloje buvo 49 mokiniai (II skyriuje – 12 mokinių, III skyriuje – 29 mokinių, IV skyriuje – 8 mokiniai).

Inspektorius apyskaitoje pažymėjo, kad ,,visų skyrių mokiniai yra pramokę jau skaityti lengvus skaitymėlius iš elementoriaus. III-IV skyrių mokiniai pajėgia parašyti iš atminties trumpus ir lengvus lietuvių kalbos sakinėlius. Mokiniai moka atmintinai lietuviškai savaitės dienų ir mėnesių vardus. Mokiniai žino jau gan daug lietuviškų žodžių. Vyresniųjų skyrių mokiniai į lengvus klausimus bemaž pataiko jau atsakyti lietuviškai. Visi mokiniai moka lietuviškų eilėraščių ir keliolika gražių dainelių. Be to, jau mokinami mokiniai žaisti lietuviškus žaidimus.

IV skyriaus mokiniai supažindinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos faktais ir jos kunigaikščiais. Mokiniai šio skyriaus susipažinę su Lietuvos gyventojais, jų užsiėmimais, Lietuvos upėmis ir didesniais miestais. <…> Darbo vaisiai lietuviškumo ir auklėjimo žvilgsniu yra teigiami“. Kasdieninės pamokos pradedamos ir baigiamos lietuviška Romos katalikų malda.

1941-1942 mokslo metais Janonių (Butrimonių pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 12 km) lietuviškoje pradžios mokykloje I-IV skyrių mokiniai mokėsi taip pat vienoje klasėje.

Sofija Bukentaitė (Bukaitė) atvyko iš Petrapilio miesto. Ji nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos tapo Janonių lietuviškos pradžios mokyklos vedėja ir mokytoja. Tuo metu S. Bukentaitė turėjo 23 metus, netekėjusi. Buvo baigusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos 7 klases. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, gudų, lenkų ir vokiečių kalbas.

Kalesninkai – prie kelio Eišiškės – Varėna, Kalesninkų seniūnijos centras. Stovi Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, statyta 1931 metais. Miestelyje gyvena 618 žmonių (2001 m.).

1915 metais kunigas M. Rudzys įsteigė lietuvišką pradžios mokyklą. Lenkų okupacijos metais ji buvo uždaryta.

Kalesninkų lietuviška pradžios mokykla (iki Kalesninkų pašto stoties – 0,5 km; iki Varėnos geležinkelio stoties – 20 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 17 dieną. Mokyklą laikė ir mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykloje buvo I-IV skyriai. Mediniame mokykliniame name buvo savos dvi klasės, o trečioji klasė buvo nuomojamame pastate. Trobesys buvo statytas 1912 metais. Jo stovis buvo patenkinamas (klasių grindų plotas: 8,8 × 6 m²; 6,8 × 6 m²; 5,8 × 5,2 m²). Prie mokyklos buvo kiemas (aikštė), kurios dydis – 670 m². Mokykla turėjo 1 ha nuosavą žemės sklypą, malkinę, tvartelį.

Klasėse buvo 150 mokinių. 1939 metais gruodžio 11 dieną mokykloje prasidėjo mokslo metai.

1940 metais vasario 16 dieną mokytojai ir Šaulių būrys surengė paskaitą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės dienai.

1940 metais balandžio 14 dieną apie Lietuvos žemės ūkį surengė paskaitą Eišiškių pradžios mokyklos Nr. 1 vedėjas Jurgis Greblikas.

1940 metais gegužės 5 dieną mokykloje įvyko viešas vakaras. Jį surengė mokykla ir Šaulių moterų būrys. Įvyko lietuviškas vaidinimas ,,Be mamytės“.

Kalesninkų mokykloje tuo metu dirbo 3 mokytojai: 2 lietuviai (vedėjas, mokytojas – Kazys Morkūnas, jaunesnioji mokytoja – Magdelena Bagdonaitė) ir 1 lenkas (laisvai samdomas mokytojas Boleslovas Chelmovskis).

Mokyklos inspektorius apyskaitoje pažymėjo: „Mokytojai savo darbe dalinai laikosi dalykinės sistemos, nes mokytojas B. Chelmovskis nemoka lietuvių kalbos. <…> Mokyklą lanko lietuvių tautybės vaikai, kurių žymi dauguma yra smarkiai sugudėjusi arba sulenkėjusi“.

1941-1942 mokslo metais Kalesninkų lietuviškoje pradžios mokykloje vaikai taip pat mokėsi 3 klasėse (I-IV skyriai turėjo savas 2 klases, o V-VI skyriai turėjo 1 nuomojamą klasę.

Mokykloje mokytojavo: Kazys Morkūnas, Magdė Bagdonaitė, Natalija Sniegenaitė-Garnevičienė, Juozas Petrašiūnas, Sofija Surockaitė, Boleslovas Chelmovskis.

M. Bagdonaitė Kalesninkų lietuviškoje pradžios mokykloje mokytojavo kaip etatinė darbuotoja nuo 1940 metų vasario 1 dienos. Ji turėjo jaunesniosios mokytojos cenzą. Buvo 21 metų amžiaus. Mokykloje dirbo antrus metus, netekėjusi. M. Bagdonaitė buvo baigusi Šiaulių mokytojų seminariją. Be gimtosios lietuvių kalbos, truputį kalbėjo vokiškai.

Šiuo metu Kužių kaimas priklauso Butrimonių seniūnijai. Jame 46 gyventojai (2001 m.).

1941-1942 mokslo metų bėgyje Kužių (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 6 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai mokėsi vienoje klasėje. Ji buvo nuomojama medinėje troboje.

Mantviliškių kaimas šiuo metu priklauso Kalesninkų seniūnijai. Jame 180 gyventojų (2001 m.).

Mantviliškių lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 4 km; iki Varėnos II geležinkelio stoties – 27 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 16 dieną. Mokyklą laikė Švietimo Ministerija, o algą mokytojui mokėjo Trakų apskrities Pradžios mokyklų inspekcija. Mokyklos pastatas buvo medinis, nuomojamas, statytas 1936-1938 metais. Trobos stovis buvo geras. Mokykla turėjo 1 klasę (grindų plotas 36,25 m²), kiemą (aikštė) (dydis – 20m × 40 m), bet nuosavo žemės sklypo neturėjo. Joje buvo 4 skyriai. Mokykloje mokėsi 60 mokinių (II skyriuje – 15 mokinių, III skyriuje – 31 mokinys, IV skyriuje – 14 mokinių). Mokslo metai prasidėjo 1939 metais gruodžio 12 dieną. 1940 metais vasario 2 dieną Mantviliškių mokykloje suaugusiems lietuvių kalbos vakarinių kursų lankytojams buvo surengtas šokių vakarėlis. Pelno gauta – 6 litai ir 90 centų. Už juos pirkti lietuvių kalbos vadovėliai.

Mokykloje vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo Juozas Žiegždrinis.  

1941-1942 mokslo metais Mantviliškių (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 3 km) lietuviškoje pradžios mokykloje I-IV skyrių mokiniai taip pat mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Juozas Žiegždrinis – lenkų nacionalistų nužudytas po antrojo pasaulinio karo. Jis vedėjo ir mokytojo pareigas Mantviliškių lietuviškoje pradžios mokykloje ėjo nuo 1939 metų gruodžio 6 dienos. Jam buvo 31 metai, nevedęs. Mokytojavo 6-ius metus. Mokslo cenzas – 8 gimnazijos klasės. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų kalbas.

J. Žiegždrinis lenkų okupacijos laikais dirbo ,,Ryto“ draugijos lietuvių skaityklose. Mokytojavo Galčiūnuose (Varnionių valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis). Kai 1927 metais lenkų valdžia mokyklą uždarė, J. Žiegždrinis kartu su savo broliu Juliu Žiegždriniu švietėjišką darbą vykdė vėliau šiame kaime įsteigtoje „Ryto“ draugijos skaitykloje.

Gaigaliuose (Varnionių valsčius, Vilnius – Trakų apskritis) – nuo 1933 metų spalio 25 dienos taip pat veikė „Ryto“ skaitykla. J. Žiegždrinis buvo jos vedėju.

Naujadvario kaimas priklauso Dainavos seniūnijai. Jame gyvena 99 žmonės (2001 m.). Kaimas yra prie Versekos upės (kairysis Merkio intakas – 48,3 km ilgio). Senovėje buvo Versekos dvaras.

Kaimo gyventojai – apsišvietę lietuviai patriotai, jau 1915 metais buvo įsteigę lietuvišką pradžios mokyklą, vėliau išlaikomą Vilniaus „Ryto“ draugijos (nuo 1922 m.). Kai 1927 m. spalio 4 d. ji buvo uždaryta, buvo suorganizuota lietuviška skaitykla. 1932-1933 metais nelegaliai (slaptoje mokykloje) dirbo mokytojas Juozas Jonys. Mokytojaujant Rudnios mokykloje (dabar Šalčininkų rajonas, Butrimonių apylinkė ) 1943 metais lapkričio 1 dieną J. Jonį ir jo žmoną Janiną Jonienę (siuvėją) nužudė Armijos Krajovos (AK) kariai. Tuo metu J. Joniui buvo tik 42 metai.

Naujadvario lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 7 km; iki Varėnos geležinkelio stoties – 25 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais birželio 17 dieną. Mokyklą laikė ir mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykla turėjo nuomojamą medinį pastatą. Troba statyta 1925 metais. Jos stovis buvo vidutinis. Mokyklos kiemo dydis buvo 360 m². Mokykloje buvo 4 skyriai. Juose mokėsi 51 mokinys (II skyriuje – 18 mokinių, III skyriuje – 15 mokinių, IV skyriuje – 18 mokinių). Mokslo metai prasidėjo 1940 metais vasario 1 dieną, kai Švietimo ministerija paskyrė mokytoją. Mokyklą lankė ⅓ mokinių lietuvių tautybės, o visi kiti vaikai buvo gudų arba lenkų tautybės. Pastarieji nemokėjo lietuvių kalbos.

Mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo Petras Jankauskas. Vėliau jo pareigas ėjo laisvai samdoma mokytoja Jadvyga Miliūtė.

1941-1942 mokslo metais Naujadvario (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 6 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai turėjo dvi klases, išnuomotame name.

Mokykloje mokytojavo: Jadvyga Miliūtė ir Petras Jankauskas.

P. Jankauskas turėjo 25-ius metus. Buvo baigęs Alytaus valstybinės gimnazijos 8 klases. Mokėjo ne tik lietuvių, bet truputį ir vokiečių, prancūzų kalbas. Naujadvario mokykloje mokytojavo pirmus metus.

Navakonių kaimas priklauso Pabarės seniūnijai. Jame 100 gyventojų (2001 m.). Navakonys žinomi visoje Lietuvoje, nes čia 1971 metais įkurtas geologijos draustinis.

Navakonių kaimo lietuviška pradžios mokykla (iki Pabarės – Pašilio pašto stoties – 3 km; iki Valkininkų geležinkelio stoties – 28 km; iki autobusų stoties – 16 km ) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 30 dieną. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokyklos pastatas buvo medinis, nuomojamas. Trobesys, kurio stovis dar buvo tuo metu geras, statytas 1935 m. Prie mokyklos buvo 934 m² kiemas; 1,4 ha savos žemės sklypas. Navakonių mokykloje buvo 4 skyriai, kuriuose mokėsi 56 vaikai (II skyriuje – 27 mokiniai, III skyriuje – 24 mokiniai, IV skyriuje – 5 mokiniai). Tikrinimo metu buvo 35 mokiniai. Neatvykę į mokyklą mokiniai piemenavo, kiti samdiniais dirbo pas ūkininkus, o dar kiti – sirgo. Vaikai mokėsi vienoje klasėje, kurios dydis buvo – 37,2 m². Mokslo metai mokykloje prasidėjo 1940 metais vasario 15 dieną. Mokyklą lankė lietuvių, lenkų ir gudų tautybės vaikai.

1941-1942 mokslo metais Navakonių (Pabarės pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 13 km) lietuviškoje pradžios mokykloje I – IV skyrių vaikai taip pat mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Mokykloje mokytojavo: Vytautas Veršickas ir Agota Bagdonaitė.

V. Veršickas kilimo iš Valkininkų apskrities, Navakonių pradžios mokyklos vedėju ir mokytoju dirbo nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos. Jis buvo etatinis darbuotojas, turėjo 22 metus, nevedęs. V. Veršickas buvo baigęs naujo tipo gimnaziją, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų kalbas. Per darbų pamokas vaikus mokė siuvimo, audimo, pynimo; iš medžio ir popieriaus mokino įvairių dalykėlių pasidaryti. V. Veršickas buvo dirbęs Trakų apskrities Didžiųjų Lygainių pradžios mokykloje (Rūdiškių valsčius).

A. Bagdonaitė taip pat buvo mokyklos vedėja ir mokytoja. Ji turėjo laisvai samdomos mokytojos teises. Jai buvo 27 metai, netekėjusi, mokytojavo pirmus metus. A. Bagdonaitė buvo tuo metu baigusi mokytojų seminarijos pirmąjį kursą. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Navakonių kaime nuomavo butą.

Padvarionių gyvenvietė priklauso Eišiškių seniūnijai. Kaimas yra Šalčininkų rajono vakaruose. Jame gyvena 162 žmonės (2001 m.). 1986 metais pastatytas paminklas Eišiškių krašto mokslininkui Stanislovui Rapolioniui.

1941-1942 mokslo metais Padvarionių (iki Eišiškių pašto stoties – 2 km; iki Varėnos II geležinkelio stoties – 32 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai mokėsi vienoje klasėje. Mokykla turėjo nuosavą, medinį namą, statytą 1937 metais. Šalia mokyklos buvo maža sporto aikštelė.

Mokytoja dirbo Alina Jakavickaitė.

Papiškių kaimas priklauso Pabarės seniūnijai. Dabartiniu metu jame 14 žmonių (2001 m.). Šalia kaimo, miške yra senkapynas – archeologijos paminklas.

Papiškių lietuviška pradžios mokykla (iki Valkininkų pašto stoties – 10 km; iki Valkininkų geležinkelio stoties – 10 km) inspektoriaus lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 2 dieną. Mokyklą laikė Švietimo ministerija, o mokytojui algą mokėjo Trakų apskrities Pradžios mokyklų inspekcija. Pakenčiamo stovio mokyklinis pastatas buvo medinis, nuomojamas. Prie mokyklos buvo 320 m² kiemas, 400 m² aikštė. Mokykloje buvo I-IV skyriai. Mokėsi 36 vaikai (II skyriuje – 18 mokinių, III skyriuje – 11 mokinių, IV skyriuje – 7 mokiniai). Vaikai mokėsi 1 klasėje (grindų plotas – 24,7 m²). Mokslo metai Papiškių lietuviškoje pradžios mokykloje prasidėjo 1939 metais lapkričio 3 dieną. Mokyklą lankė lietuvių tautybės vaikai ir keli lenkų tautybės vaikai. Mokyklos vedėju ir mokytoju tuo metu dirbo Mykolas Abaravičius.

1941-1942 mokslo metais Papiškių mokykloje (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 10 km) taip pat buvo 4 skyriai. Vaikai mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Mokykloje mokytojais dirbo: Mykolas Abravičius ir Rozalija Bruzgelevičiūtė (nuo 1941 metų sausio 1 dienos).

M. Abravičius (Abaravičius) 1936 metais dirbo Dargužių kaimo (Valkininkų valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis) lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skaitykloje. Tais pačiais metais, kovo 12 dieną iš valdžios atėjo žinia, kad Dargužių skaitykla jau „gresia saugumui, ramybei ir viešajai tvarkai“. Kai ši skaitykla buvo uždaryta, „Ryto“ draugijos įsteigtoje naujoje skaitykloje Naniškės kaime M Abravičius vedėju dirbo nuo 1937 metų.

M. Abravičius Papiškių lietuviškoje pradžios mokykloje mokytoju dirbo 8 metus. Buvo baigęs humanitarinio tipo lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją ir valstybinius Pedagoginius mokytojų kursus Vilniuje. M. Abravičius turėjo 33 metus ir jau buvo vedęs. Jis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų, rusų, vokiečių kalbas.

Paraisčio kaimas priklauso Butrimonių seniūnijai. Jame 27 gyventojai (20001 m.). 1927-1929 metais kaime veikė legali „Ryto“ draugijos mokykla. Šią mokyklą lankė ir subaltarusėjusių šeimų vaikai.

Paraisčio lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių autobusų stoties – 12,5 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais birželio 5 dieną. Ją laikė Švietimo ministerija, o mokytojui algą mokėjo Trakų apskrities pradžios mokyklų inpekcija. Mokyklos namas buvo medinis, nuomojamas, statytas 1935 metais. Prie mokyklos buvo aikštelė (dydis – 720 m²); 0,43 ha savos žemės sklypas.

Mokykloje buvo 4 skyriai. Joje mokėsi 36 mokiniai (I skyriuje – 30 mokinių, IV skyriuje – 6 mokiniai). Buvo dvi klasės (bendras grindų plotas – 35,84 m²). Mokslo metai prasidėjo 1939 metais gruodžio 4 dieną. Kaip ir kitose mokyklose, pradėta tvarkyti mokyklos kronika, išrinktas tėvų komitetas. Mokyklą lankė lietuvių ir gudų tautybės mokiniai.

Mokyklos vedėju ir mokytoju buvo Antanas Zalenskas.

1941-1942 mokslo metų bėgyje Paraisčio (Butrimonių pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 10 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai turėjo dvi klases, kurias nuomavo.

A. Zalenskas vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos. Jis turėjo 28-ius metus, dirbo laisvai samdomo mokytojo teisėmis, nevedęs. 1939 m. buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją-licėjų Vilniuje. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, gudų, rusų kalbas. Pastarąsias dvi – tik žodžiu.

1941-1942 mokslo metais Pašilio (Pabarės pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 13 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai mokėsi vienoje klasėje. Ji buvo nuomojama medinėje troboje.

Elena Domeikaitė buvo mokyklos vedėja ir mokytoja nuo 1940 metų sausio 11 dienos. Ji naudojosi laisvai samdomos mokytojos teisėmis. E. Domeikaitė mokytojavo ir Pabarės (Eišiškių valsčius) pradžios lietuviškoje mokykloje. Mokytoja turėjo 25-erius metus. Jau mokytojavo 1,5 metų. Mokėsi pedagoginiame institute. E. Domeikaitė mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbas.

Purvėnų kaimas Šalčininkų rajono pietvakariuose, 4 km į vakarus nuo Eišiškių. Gyventojų – 330 (2001 m.). Lenkų laikais energingai kovojo dėl lietuvių kalbos teisių ir ypač dėl savosios lietuviškos mokyklos.

Purvėnų lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 5 km; iki Varėnos II geležinkelio stoties – 31 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais gegužės 4 dieną. Medinė mokyklos troba buvo nuomojama, statyta 1936 metais iš senos medžiagos. Jos stovis buvo labai blogas. Mokykla neturėjo nei savos žaidimų aikštelės, nei savo žemės sklypo. Mokykloje buvo I-IV skyriai, kuriuose mokėsi 65 vaikai (I skyriuje – 17 mokinių, II skyriuje – 16 mokinių, III skyriuje – 20 mokinių, IV skyriuje – 12 mokinių). Vaikai mokėsi vienoje klasėje (grindų plotas – 30 m²). Mokslo metai mokykloje prasidėjo 1940 metais sausio 29 dieną. Mokyklą lankė lietuvių ir gudų tautybės vaikai.

1941-1942 mokslo metais Purvėnų (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 5 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai turėjo vieną klasę, kuri buvo nuomojama medinėje troboje.

Jonas Norkevičius gimė 1889 metais lapkričio 6 dieną. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Vedėjo ir mokytojo pareigas Purvėnų mokykloje ėjo nuo 1940 metų sausio 1dienos. Mokiniams mokslo dalykus dėstė tik lietuvių kalba. Turėjo laisvai samdomo mokytojo teises. Mokytojavo pirmus metus, buvo vedęs, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbas. Buvo vargonininkas ir chorvedys.

Stavidonys – prie kelio Butrimonys – Pabarė, buvęs didelis lietuviškas kaimas (1942 metais – 274 gyventojai). Jo gyventojams taip ir nepavyko 1927 – 1928 m. išreikalauti, kad būtų įkurta ,,Ryto“ draugijos mokykla. Šiuo metu gyvenvietė priklauso Butrimonių seniūnijai. Stavidonyse – 79 gyventojų (2001 m.).

Stavidonių lietuviška pradžios mokykla (Butrimonių pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 13 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 30 dieną. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykla buvo medinė ir jos pastatas buvo nuomojamas, statytas 1923 metais, apysenis. Prie mokyklos buvo 450 m² aikštė, 1 ha žemės sklypas. Mokykloje buvo 4 skyriai. Joje mokėsi 38 vaikai (II skyriuje – 16 mokinių, III skyriuje – 15 mokinių, IV skyriuje – 7 mokiniai). Vaikai mokėsi vienoje klasėje (grindų plotas – 36 m²). Mokslo metai mokykloje prasidėjo 1939 metais gruodžio 1 dieną. Inspektorius apyskaitoje pažymėjo, kad: „Mokiniai supranta ir žino nemaža lietuvių kalbos žodžių. Mokiniai yra pramokę lietuviškų eilėraščių ir dainelių. Be to, mokiniai yra pramokę keletą lietuviškų žaidimų“.

1941-1942 mokslo metais Stavidonių (Butrimonių pašto agentūra; iki Eišiškių autobusų stoties – 12 km) lietuviškos pradžios mokyklos I – IV skyrių mokiniai samdomame name turėjo vieną klasę.

Adomas Mikna Stavidonių mokykloje vedėjo ir laisvai samdomo mokytojo pareigas ėjo nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos. Jis buvo baigęs Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijos trečią kursą. A. Mikna turėjo 47-ius metus. Mokytoju jau dirbo 16-tus metus. Buvo vedęs. Jis mokytojavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose. Kai dirbo Didžiųjų Kužių kaime (Benekainių valsčius, Lydos apskritis) – iš mokytojo A. Miknos rašytos anketos matyti, kad 1924 metais veikė ,,Ryto“ mokykla. Jis tuo metu buvo baigęs tik du mokytojų seminarijos kursus, bet prityręs ir jau mokytojavęs 7-ius metus. A. Mikna mokė ne tik vaikus, bet suorganizavo ir suaugusiųjų kursus. Mokykla buvo Vlado Parvicko namuose. A. Mikna ruošdavo mokinių vakarėlius. 1924- 927 metais jis dirbo Pamerkių kaimo(Valkininkų valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis) lietuviškoje „Ryto“ mokykloje. Mokytojavo ir Jurgonyse (Benekainių valsčius, Lydos apskritis).

Šaulių kaimas priklauso Butrimonių seniūnijai, išsidėstęs Šalčykščios upės kairiajame krante. 1942 m. – 254 gyventojai , o 2001 m. – tik 98. Kaimo gyventojai atkakliai kovojo 1920-1939 metais dėl lietuviškos mokyklos. XX amžiaus pradžioje veikė daraktorinės mokyklos. Šauliečiai 1923 metais išsikovojo iš lenkų valdininkų leidimo „Ryto“ draugijos mokyklai. Ji buvo uždaryta 1927 metais represijų metu. Po to vaikai buvo mokomi lietuviškai vadinamojoje tėvų mokykloje, kur nuolat grėsdavo policininkų antpuolio pavojai. Už vaikų leidimą į slaptą lietuvišką mokyklą daugelis Šaulių gyventojų buvo kalinami kalėjime.

Šaulių lietuviška pradžios mokykla (iki Butrimonių pašto stoties – 2 km; iki Stasylų geležinkelio stoties – 15 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 30 dieną. Mokyklą laikė ir mokytojui algą mokėjo Trakų apskrities Pradžios mokyklų inspekcija. Mokyklos namas buvo medinis, nuomojamas. Trobesys statytas 1928 metais. Prie mokyklos buvo aikštelė (24 m × 17 m), nuosavas žemės sklypas (1½ ha – 6 rūšies, nenaudojamas). Mokykloje mokėsi 54 vaikai (II skyriuje – 13 mokinių, III skyriuje – 32 mokiniai, IV skyriuje – 9 mokiniai). Vaikai mokėsi vienoje klasėje (klasės dydis – 6,4 m × 5,65 m). Mokslo metai mokykloje prasidėjo 1939 metais gruodžio 1 dieną. Mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo Vincas Dailidka (nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos). Jis buvo etatinis darbuotojas, buvo 39-ių metų, turėjo jaunesniojo pradžios mokytojo cenzą, vedęs. V. Dailidka mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų, rusų, o dalinai ir vokiečių kalbas. Mokykloje dėstė tik lietuvių kalba.

1941-1942 mokslo metais Šaulių (Butrimonių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 14 km) lietuviškos mokyklos I-IV skyrių mokiniai taip pat mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Apie savo tėvą V. Dailidką daug mums papasakojo dailininkas ir poetas, Stanislovo Rapolionio gimnazijos buvęs direktorius, dabartinis jos pradinių klasių ir piešimo mokytojas, kraštotyrininkas Vytautas Dailidka. Jis su žmona Margarita gyvena Eišiškėse.

Jo protėviai Lietuvos kunigaikščiams statė ir tvirtino pilis, tad Dailidė, Dailida suslavinta Dailidka, pavardės Lietuvos pietryčiuose labai paplitusios.

Vaikystėje V. Dailidka patyrė lietuviškos kalbos draudimą. Viename archyvo dokumente jis savo ranka rašo: „Gimiau 1901 m. balandžio mėnesio 5 dieną Samnikų kaime, Rodūnės valsčiuje Lydos apskrityje. Tikroji tėviškė – Puodžių kaimas, Žirmūnų valsčius, Lydos apskritis. 1913 m. baigiau rusų pradžios mokyklą Bastūnuose, o 1916 m. baigiau IV skyrių vokiškoje – lenkiškoje pradžios mokykloje Asavoje – Lydos apskr.“. V. Dailidka svajojo apie gimtosios kalbos atgimimą, jos puoselėjimą. Tapęs paaugliu, vasarą uždarbiavo miško darbuose. Vėliau keliavo į Vilnių siekti mokslo. Įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1925 metais baigė Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos Mokytojų seminarijos 3 kursus. Jo motulė Konstancija buvo bemokslė, tad visiems su pasididžiavimu sakydavo, kad „Vinculis mokinasi seminarijoje – bus kunigėlis“. Tačiau jos viltims nelemta buvo išsipildyti. Baigęs mokytojų seminariją dirbo „Ryto“ draugijos mokyklose ir skaityklose. 1926-1927 metais mokytojavo Keižiuose (Rimšės valsčius, Breslaujos apskritis). Jam, nepatvirtintam mokytojui, labai trukdė policija.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, už lietuviškos mokyklos veiklą V. Dailidkai buvo iškelta pirmoji byla. Dėl įkalčių stokos buvo išteisintas, bet neturėjo teisės dirbti šioje vietovėje, todėl „Ryto“ draugija jį nukreipė dirbti į gimtuosius kraštus. 1928-1938 metais dirbo Vigonių (Rodūnės valsčius, Lydos apskritis), o 1938-1939 metais Pavalakės (Rodūnės valsčius, Lydos apskritis) „Ryto“ švietimo įstaigose. 1937 metais V. Dailidkai buvo surengtos kelios bylos už švietėjišką veiklą. Policija pravedė 14 kratų, kurių metu buvo konfiskuojamos ir naikinamos lietuviškos knygos. Mokytojas buvo areštuojamas ir kalinamas Lydos ir Gardino kalėjimuose, žiauriai tardomas, moraliai niekinamas bei žeminamas. Sunku buvo gauti okupacinės valdžios leidimą steigti ir dirbti lietuviškoje mokykloje, bet jaunam, aktyviam mokytojui tie sunkumai buvo įveikiami. Jis būrė prie mokyklos jaunimą, rengė vaidinimus, o žinodamas, kad per knygą tiesiausias kelias į šviesą, propagavo lietuviškas knygas, mokė rašto ir vaikus, ir suaugusius kaimo žmones, rengė vakarones, organizavo „klojimo teatrą“, paruošė vaidinimą „Živilė“. Už tai buvo surengta eilinė krata ir vėl jis buvo areštuotas, nugabentas į Lydos kalėjimą. Už švietėjišką veiklą nuteistas kalėti dešimčiai metų. Žmona Emilija vargais negalais surinko 3000 zlotų, sumokėjo kaip užstatą už savo vyrą ir mokytojas buvo išleistas į laisvę.

1939 metais prasidėjus antrajam pasauliniam karui V. Dailidka buvo pašauktas į kariuomenę. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, atvyko mokytojauti į Šaulių kaimą (dabar Šalčininkų rajonas).

Pradedant naujuosius mokslo metus čia, Šauliuose, po ilgų priespaudos metų buvo keliama trispalvė vėliava. Visi susirinkę į mokyklos šventę giedojo valstybinį Tautos himną ir jų skruostais riedėjo ašaros.

V. Dailidka tapo Lietuvos Šaulių sąjungos nariu. Tuo pat metu mokė kaimo vaikus kalbos ir rašto.

Deja, neilgai truko laisvės džiaugsmas. 1941 metais birželio mėnesį prasidėjo didysis lietuvių tautos trėmimas. Mokytojo šeimai buvo paruoštas tremtinio likimas, ne tik jam, bet ir kitiems Šaulių ir Butrimonių kaimo gyventojams. Mokytojo įspėti žmonės, birželio 21 dieną pamatę sunkvežimius su enkavedistais, pasislėpė miškuose, o V. Dailidka su šeima, saulei nusileidus, išėjo į Kužių kaimą pas gimines. Ryte visus pažadino lėktuvų gaudesys ir žemės virpuliai nuo sprogstamų bombų. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Mokytojo šeima liko neištremta. V. Dailidka liko mokyti vaikus Butrimonių pradžios mokykloje (1941-1944 m.).

V. Dailidka savo prisiminimuose apie tėvą rašo: „Čia aš pažinau jį, savo pirmąjį mokytoją, tėtį Vincą Dailidką. Pradėjęs lankyti pirmąją klasę, pažinau kaip rūpestingą Mokytoją, didį Lietuvos patriotą, nuoširdų ir reiklų savo darbui. Jį ir mokytoją Mamą už jų nuoširdumą, dvasios taurumą, krikščioniškąjį dosnumą labai gerbė žmonės ne tik tuose kaimuose, kur jie gyvendavo ir mokė, bet ir aplinkinių vietovių gyventojai. Augindami ir ugdydami mus, šešetą vaikų (p. s. 3 dukros ir 3 sūnūs) pačiais sunkiausiais karo ir pokario metais, be jokio atpildo rado savyje galios užjausti, padėti įveikti sunkumus, paremti dvasiškai ir vaikus, ir suaugusius, skleisdami savo širdies šilumą ir gėrį. Savo gerumu, nuoširdumu padėjo nugalėti sunkumus tremtyje Naujadvario mokytojai Miliūtei, kuri buvo ištremta 1941 m. birželio mėnesį“.

Tarybiniais metais V. Dailidka mokytojavo Vėžonių (1944-1945 m.), Naujadvario (1945-1946 m.), Kalesninkų (1946-1951 m.), Jasuliškių (1951-1961 m.) pradinėse mokyklose. V. Dailidka buvo Kalesninkų valsčiaus liaudies švietimo skyriaus vedėju ir valsčiaus Tarybos deputatu. Žmona Emilija pradėjo mokytojauti nuo 1946 metų.

Gyvenimo pabaigoje V. Dailidka dirbo Gumbinės pradinėje mokykloje. Jis visą gyvenimą mėgo gamtą, augino bites. V. Dailidka tvirtino, kad jam „dirbti Rytų Lietuvoje prisakė tėvas. <…> Mano gimtinė dabar jau už Lietuvos ribų – etninėse lietuvių žemėse, Baltarusijos teritorijoje. Ten mano tėvas visą gyvenimą dirbo mokytoju <…>“. V. Dailidka išmoko piešti tada, tariant jo žodžiais, kai „tėvas imdavo į rankas teptuką ir piešdavo vaivorykštę, saulę arba griežė smuiku, mokė iš plastilino lipdyti žvėriukus“.

Palaidotas Eišiškių kapinėse.

Tausiūnų kaimas priklauso Eišiškių seniūnijai. Gyventojų – 292 (2001 m.).

Tausiūnų lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 4 km) švietimo inspektoriaus lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 16 dieną. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykloje mokėsi 43 vaikai (II skyriuje – 15 mokinių, III skyriuje – 21 mokinių, IV skyriuje – 7 mokiniai). Mokslo metai Tausiūnų mokykloje prasidėjo 1940 metais vasario 16 dieną.

Mokyklos vedėjos ir mokytojos pareigas ėjo Liudvika Šalnaitė.

1941-1942 mokslo metais Tausiūnų (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 5 km) lietuviškos mokyklos I-IV skyrių mokiniai mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Liudvika Šalnaitė Tausiūnų mokykloje mokytojavo nuo 1940 metų sausio 25 dienos. Ji buvo etatinė darbuotoja. Mokytoja dirbo trečius metus. Liudvika Šalnaitė buvo 34-erių metų amžiaus, netekėjusi. Baigusi lietuvių mokytojų seminarijos 3 kursus. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbą.

L. Šalnaitė mokytojavo lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos mokyklose: Paraistyje (Varanavo valsčius, Lydos apskritis), Strielčiuose (Benekainių valsčius, Lydos apskritis).

Tetėnų kaimas – 6 km į vakarus nuo Pabarės, prie Pirčiupių – Eišiškių plento. Už kelių kilometrų į šiaurę teka Šalčia. Gyvenvietė priklauso Pabarės seniūnijai. Kaime – 381 gyventojas (2001 m.), o 1942 metais buvo 450 gyventojų.

Mokykla buvo lankyta ir tikrinta 1940 metais gegužės 8 dieną. Mokslo metai prasidėjo 1940 metais sausio 15 dieną. Mokykla turėjo savo medinį pastatą, statytą 1910 metais. Buvo keturi skyriai ir dvi klasės (bendras grindų plotas – 62 m²). Prie mokyklos buvo aikštė (1167 m²), kiemas (323 m²), nuosavas žemės sklypas (2 ha 6514 m²), sandėlys.

1941-1942 mokslo metais Tetėnų (iki Eišiškių pašto stoties – 16 km; iki Valkininkų geležinkelio stoties – 20 km) lietuviškos mokyklos I – IV skyrių mokiniai savo mokykliniame pastate turėjo dvi klases.

Mokytojais dirbo: Vincas Minkūnas ir Ričardas Bareika.

V. Minkūnas dirbo šioje mokykloje ir mokytoju, ir vedėju. Mokytojavo 14 metų (dirbo nuo 1925 metų rugsėjo 1 dienos). Turėjo 33-us metus, buvo vedęs, baigęs Aukštadvario mokytojų kursus. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Buvo dirbęs Vievio pradžios mokykloje (Vievio valsčius, Trakų apskritis).

Vaidagų lietuviška pradžios mokykla (iki Kalesninkų autobusų stoties – 5 km; iki Varėnos II geležinkelio stoties – 17 km) tikrinta ir lankyta 1940-1941 metų rudenį. Mokyklinis namas buvo medinis, nuomojamas, statytas 1929 metais. Buvo keturi skyriai. Mokiniai mokėsi vienoje klasėje (grindų plotas – 36 m²). Lauko aikštės dydis – 720 m².   

1941-1942 mokslo metais Vaidagų (Kalesninkų pašto agentūra; iki Kalesninkų autobusų stoties – 6 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai taip pat mokėsi vienoje, nuomojamoje klasėje.

Juozas Bujanauskas Vaidagų mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo nuo 1939 metų gruodžio 1dienos, mokytojavo penktus metus, buvo etatiniu darbuotoju, turėjo 29-ius metus. Mokslo cenzas – 8 gimnazijos klasės. Jis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių kalbas.

J. Bujanauskas Leliušių kaime (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) dirbo vedėju „Ryto“ skaitykloje nuo 1935 metų. 1936 metais birželio 3 dieną skaitykla buvo uždaryta.

Versekos kaime – 26 gyventojai (2001 m.). Gyvenvietė priklauso Kalesninkų seniūnijai. Kaimo įžymybė – plačialapis ąžuolas 15 metrų aukščio, jo skersmuo – 1,2 metrai, ąžuolui daugiau kaip 500 metų ir jis, turbūt, mena Vytauto laikus.

Versekos mokykla (iki Kalesninkų pašto stoties – 4,5 km; iki Varėnos II geležinkelio stoties – 24 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais gegužės 3 dieną. Mokyklą laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė. Mokytojui algą mokėjo Švietimo ministerija. Mokykla turėjo savus mūrinius pastatus, statytus 1930 metais, kurių buvo geras stovis. Prie mokyklos buvo kitas trobesys – sargo būstas, lauko išvietės, šulinys, žaidimų ir sporto aikštė (2800 m²), kiemelis (180 m²), savos žemės sklypas (1,14 ha). Mokykloje buvo drabužinė, ventiliacija, spjaudyklės, boseliai virintam vandeniui laikyti, išeinamosios vietos ir kt. Mokykla turėjo daug mokslo priemonių. Ji buvo I laipsnio 3 – jų komplektų, turėjo tris klases (klasių grindų plotai: 54,44 m²; 42,56 m²; 42,56 m²;). I – IV skyrių mokiniai mokėsi dviejose klasėse, o V-VI skyrių mokiniai – vienoje klasėje. Mokytojavo du lietuviai ir lenkė: Alfonsas Markevičius, Mykolas Galatolis, Genovaitė Beržinskienė.

Mokykloje tam tikru laiku dirbo ir kiti mokytojai: laisvai samdomos mokytojos – Janina Mireckienė (nuo1939 metų gruodžio 1 dienos), Emilija Antiporavičienė (nuo 1940 metų spalio 1 dienos), Alfonsas Mickevičius (nuo 1940 metų), Mykolas Galatelis, Genovaitė Beržinskienė.

Darbas mokykloje buvo pradedamas ir baigiamas lietuviška malda. Versekos mokyklą lankė ir tikrino apskrities inspektoriai – J. Mudenas, J. Miškinis ir raštvedys J. Sava.

„Dabar Versekos istorijoje atsivertė naujas lapas. Vadinamoji „Sumurokų“, arba kaip kiti ją dažniausiai vadina „Stanevičiaus“ lenkiškoji mokykla su savo politine „Swietlica“ nustojo tarnauti vietos žmonių mulkinimui. Prasideda suklaidintų žmonių dvasinis atgimimas ir su tuo atgimimu – naujas gyvenimas. Kaip greit tas procesas įvyks, daug pareis ir nuo to, kiek parodys sveikos iniciatyvos naujieji Versekos mokyklos vadovai“

(Liaudies balsas. 1940, nr. 10.).

1941-1942 mokslo metais Versekos (Kalesninkų pašto agentūra; iki Kalesninkų autobusų stoties – 5 km) lietuviškos pradžios mokyklos mokiniai mokėsi savo mokyklos pastate. Joje buvo 5 klasės (I-IV skyrių mokiniai mokėsi dviejose klasėse, o V-VI skyrių mokiniai – trijose klasėse).

Alfonsas Markevičius buvo ne tik mokytojas, bet ir mokyklos vedėjas. Jis III skyriuje dėstė lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, dailės dalykus, rankų darbus ir kūno kultūrą. A. Markevičius buvo 22 metų amžiaus, mokytojavo antrus metus, nevedęs. Baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir pedagoginius kursus. Jam buvo suteiktas jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo vardas Ukmergėje. A. Markevičius mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, vokiečių kalbas.

Mykolas Galatelis II skyriuje dėstė lietuvių kalbą, tėvynės ir aplinkos pažinimą; III skyriuje – tėvynės ir aplinkos pažinimą, visuose skyriuose – dainavimą. Mokytojas buvo atvykęs iš Petrapilio miesto. Turėjo 42 metus, jau buvo mokytojavęs 15 metų, vedęs. M. Galatelis buvo baigęs Petrapilyje 7 gimnazijos klases ir 1926 metais pedagoginius mokytojų kursus Vilniuje. Jis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbas.

Versekėlės kaimas priklauso Butrimonių seniūnijai. Jame – 75 gyventojai (2001 m.)

Versekėlės lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių autobusų stoties – 9 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 29 dieną. Ją laikė Eišiškių valsčiaus savivaldybė, o algą mokytojui mokėjo Švietimo ministerija. Mokyklinis medinis pastatas buvo nuomojamas, statytas prieš 30 metų. Trobos stovis buvo blogas. Prie jos buvo 500 m² dydžio aikštelė. Mokykloje mokėsi 32 mokiniai (II skyriuuje – 10 mokinių, III skyriuje – 9 mokiniai, IV skyriuje – 13 mokinių). Vaikai mokėsi vienoje klasėje (grindų plotas – 39 m²). Mokslo metai prasidėjo 1939 metais gruodžio 6 dieną.

Mokykloje mokytojavo ir vedėjo pareigas ėjo Feliksas Miškinis.

1941-1942 mokslo metais Versekėlės (Kalesninkų pašto agentūra; iki Kalesninkų autobusų stoties – 5 km) lietuviškos mokyklos I-IV skyrių mokiniai samdomame name turėjo vieną klasę.

Feliksas Miškinis vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos. Jis turėjo laisvai samdomo mokytojo teises. F. Miškiniui buvo 23 metai, mokytojavo pirmus metus, nevedęs. Jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją ir mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių kalbas.

Vėžonių kaime 95 gyventojai (1942 m. – 352 žm.). Jis priklauso Dainavos seniūnijai.

1915 metais Vėžonyse buvo įsteigta lietuviška mokykla. Jos vedėju buvo Kazys Simanavičius. Gyvenvietė išlaikė lietuvybę iki pat 1939 metų.

Vėžonių lietuviška pradžios mokykla (iki Eišiškių pašto stoties – 11 km; iki Varėnos geležinkelio stoties – 24 km) lankyta ir tikrinta 1940 metais balandžio 16 dieną. Ją laikė Švietimo ministerija, o mokytojui algą mokėjo Trakų apskrities Pradžios Mokslo inspektorius. Mokyklinis namas buvo medinis, nuomojamas, statytas 1923 metais. Mokyklinės aikštės dydis – 160 m². Mokėsi 45 vaikai (II skyriuje – 9 mokiniai, III skyriuje – 17 mokinių, IV skyriuje – 19 mokinių). Buvo viena klasė (grindų plotas – 36 m²). Mokslo metai Vėžonių mokykloje prasidėjo 1939 metais gruodžio 2 dieną. Tuo metu mokyklą lankė lietuvių tautybės vaikai, bet sugudėję, sulenkėję.

Mokytojavo Julius Žiegždrinis.

1941-1942 mokslo metais Vėžonių (Eišiškių paštas; iki Eišiškių autobusų stoties – 6 km) lietuviškos pradžios mokyklos I-IV skyrių mokiniai mokėsi samdomame name, kuriame buvo viena klasė.

J. Žiegždrinis Vėžonių mokyklos vedėjo ir mokytojo pareigas ėjo nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos. Jis turėjo laisvai samdomo mokytojo teises. Buvo 38 metų, baigęs 6 gimnazijos klases, mokytojavo 14-us metus, vedęs. J. Žiegždrinis mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų, dalinai rusų, vokiečių kalbas.

Lenkų laikais J. Žiegždrinis dirbo lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos įsteigtose mokyklose ir skaityklose.

1924-1925 metais J. Žiegždrinis mokytojavo Plikių kaimo (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) „Ryto“ draugijos mokykloje. Ji buvo įsteigta 1923 metais.

1927 metais jis mokytojavo ir Piliakalnio kaimo (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) „Ryto“ draugijos mokykloje. Mokė apie 30 vaikų, bet 1927 metais spalio 4 dieną valdžia mokyklą uždarė.

1927 metais J. Žiegždrinis dirbo kartu su broliu Juozu Žiegždriniu Galčiūnų kaimo (Gervėčių valsčius, Vilniaus – Trakų apskritis) ,,Ryto“ skaitykloje.

1930 metais J. Žiegždrinis dirbo Dubinių kaimo (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) „Ryto“ draugijos mokykloje.

1932-1933 metais J. Žiegždrinis Pavalakės kaime (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) dirbo kaip namų mokytojas (daraktorius), suskirstęs vaikus grupėmis po 7. 1933 m. valdžia ėmė reikalauti iš tėvų, kad vaikus leistų į Piliūnų valdišką mokyklą. 1933 metais rugsėjo 3 dieną kaime įsikūrė „Ryto“ skaitykla. Buvęs mokytojas J. Žiegždrinis kreipėsi i draugiją „Rytas“, prašydamas, kad jam leistų vadovauti skaityklai, nes tada jis galėsiąs slaptai mokyti ir vaikus. Kurį laiką J. Žiegždrinis dirbo skaityklos vedėju.

Kai Leliušių kaime (Rodūnios valsčius, Lydos apskritis) 1933 metais spalio 12 dieną įsikūrė ,,Ryto“ draugijos skaitykla, J. Žiegždrinis čia dirbo vedėju.  

(A. Lesys)

Emilija Antiporavičienė buvo Versekos kaimo lietuviškos pradžios mokyklos vedėja ir mokytoja. Ištremta 1941 metais.

Jurgis Greblikas, Baltramiejaus gimė 1905 metais balandžio 21 dieną Narto kaime, Kvietiškių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Motina – Ona Vaitkevičiūtė. Vaikas buvo krikštytas Marijampolės Romos katalikų bažnyčioje. Jo tėvas turėjo 20 ha žemės.

1925 metais J. Greblikas baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1927 metais – Lazdijų 2 metų mokytojų kursus. 1927 m. lapkričio 6 dieną pašauktas į karinę tarnybą, pasiųstas į karo mokyklą. 1929 metais vasario 19 dieną ją baigė (III aspirantūros laida), suteiktas atsargos leitenanto laipsnis (vėliau pakeistas į atsargos jaunesniojo leitenanto). Nuo 1923 metų tapo Šaulių sąjungos nariu, nuo 1936 metų – Tautininkų partijos narys, nuo 1940 metų vasario 9 dienos – Eišiškių Šaulių būrio vadas. 1929-1939 metais mokytojavo Varėnos, Krokialaukio, Tolkūnų pradžios mokyklose. Buvo Volungių, o nuo 1939 metų – Eišiškių pradžios mokyklų vedėju. Gyveno Eišiškių miestelyje, Vilniaus gatvėje Nr. 79.

Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikę mokytojo J. Grebliko bylos dokumentai. Viename iš jų yra jo prašymas, rašytas Švietimo Ministrui (Ministeriui). 1939 metais spalio 22 dieną Volungių pradžios mokyklos vedėjas prašė, kad jis būtų nukeltas į Vilniaus miesto pradžios mokyklos vietą. J. Greblikas rašė, kad mokytojo darbą dirba nuo 1928 metų lapkričio 21 dienos. Apie jo pedagoginius sugebėjimus liudijo darbo įvertinimas pažymiu „labai gerai“ ir kad jis mokyklos vadybos praktikoje pastabų neturėjo. J. Greblikas savo prašyme rašė: „Lenkų kalbą laisvai nemoku, begyvendamas pramoksiu, jei bus reikalinga; be to, mano žmona šioje srityje padės, nes ji lenkų kalbą moka. Vilniaus mieste, kaip mūsų Tautos šventovėje, dirbti pedagoginį bei visuomeninį lietuvišką darbą turiu ypatingą patraukimą ir norą; jaučiu pareigą padėti savo darbu ir energija išvargintiems broliams vilniečiams. Kadangi esu atsargos karininkas, skaitau, kad būsiu labai reikalingas šauliniame darbe, nes turiu įgijęs praktikos, bedirbdamas 13 metų Šaulių vadovybėje. <…> manau, atgavus Vilnių, atsiras laisvų vietų.

Esu įsitikinęs, kad bedirbdamas mieste, produktingiau galėsiu sunaudoti savo pedagogines ir karines žinias krašto gerovei“.

J. Grebliko byloje yra Alytaus Šaulių rinktinės vado pažymėjimas, kuris datuotas 1939 metais spalio 22 dieną Švietimo Ministerijai: „Pažymiu, kad atsargos leitenantas Jurgis Greblikas yra 2 – os Miroslavo šaulių kuopos vadas, aktyvus šaulys ir, kaipo toks, būtų reikalingas Vilniuje organizuoti ir stiprinti Šaulių Sąjungos eiles“.

Alytaus apskrities Pradžios mokyklų inspektorius kitame dokumente, kuris datuotas 1937 metais rugpjūčio 26 dieną, liudijo: „Volungių mokyklos vedėjo Grebliko J. darbas iki 1937 m. sausio mėnesio 1 d. įvertintas labai gerai. Aukštesniam laipsniui išsitarnauti Tamstos tarnybos užskaityta – 8 metai“.

Eišiškių pradžios mokykloje dirbo ir mokytojas Boleslovas-Liudvikas Gurachas. Švietimo ministerijos Pradžios mokslo Departamentui apskrities inspektorius 1940 metais sausio 15 dieną slaptai rašė dėl šio mokytojo elgesio: „turimomis žiniomis, šis mokytojas yra aršus lenkas šovinistas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Todėl prašau Departamentą, minėtą mokytoją atleisti iš tarnybos“.

Mokyklos vedėjas, II laipsnio mokytojas J. Greblikas Valkininkų apskrities Pradžios mokyklų ponui inspektoriui 1940 metais sausio 3 dieną apie mokytoją B. L. Gurachą rašė: „šį mokytoją iš mano mokyklos iškelti šiais sumetimais:

1. Yra išgyvenęs šioje vietoje 17 metų, turi didelės įtakos į tėvus ir jų vaikus; mokiniai jį vadina vedėju, jo patarimų klauso, manęs gi vedėju nepripažįsta – tas pedagoginiu atžvilgiu sudaro keblią padėtį.

2. Lietuvių kalbos visai nemoka ir, kas svarbiausia, visai nesistengia pramokti; iki šiol nepasistengė pramokti pasakyti „Laba diena“.

3. Vaikai pradėjo prie mano buto durų klijuoti raštelius, kabinti visokius paketus su šiaudais ir šiukšlėmis, bet mokytoją Gurachą perspėjus, vaikai liovėsi; iš to matosi, kad jo inspiracija buvusi.

4. Esu įsakęs mokiniams nedėvėti lenkiškų uniformų, bet mokiniai neklauso; esu patyręs, kad mokiniai ėję pas mokytoją Gurachą klaustis patarimo ir, matyt, jo patarti, lenkiškų uniformų nepasideda“.

1940 metais liepos 23 dieną NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) darbuotojai J. Grebliką suėmė Eišiškėse, kalino ir tardė Vilniaus kalėjime Nr. 2. Į saugumo rankas pateko jo asmeninis dokumentas – pasas, kurio Nr. 1020832. Jam buvo primesti kaltinimai, kad 1924-1940 metais buvo aktyvus Tolkūnų ir Eišiškių šaulių organizacijų narys, ne tik organizatorius, bet ir jų vadas; 1934-1940 metais – Tautininkų partijos narys; skleidė antisovietinę propagandą prieš okupacinę raudonąją armiją.

J. Greblikas rašė prašymą saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkui: „Š. m. liepos mėn. 22 d. vakare mane suėmė ir patalpino kalėjime. Sėdžiu jau 10 dienų ir jokių rezultatų negirdėti.

Prašau Tamstą greičiau baigti tardymą, kad paaiškėtų mano padėtis. Esu palikęs sunkioj padėty šeimą, susidedančią iš žmonos ir trijų mažų vaikų. Šeima liko be cento – gresia jai badavimas. Žmona yra nesveika; šeimą išlaikiau aš vienas. Antras dalykas, tai aš esu valstybės tarnautojas – mokytojas. Rugsėjo mėn. 1 d. prasideda mokyklose darbas.<…> Visą laiką prie Smetonos buvau skriaudžiamas, iš vietos į vietą mėtomas, geresnės vietos negaudamas, 11 metų išmokytojavau kaime, atkirstas nuo didesnių centrų, tik dabar, atidavus Vilnių, pakliuvau į miestelio mokyklą, nes turėdami geresnes vietas mokytojai nesikėlė į Vilniaus kraštą. Todėl tikėdamas, kad aš kaipo išprovokuotas nežinomų asmenų, būsiu Tamstos išklausytas ir mano tardymas bus greičiau pravestas, kad galėčiau vėl dirbti liaudies gerovei, kaip po liaudies mokytojas“ (1940 metų rugpjūčio mėnesio 2 diena).

J. Greblikas 1941 metais kovo 8 dieną Ypatingojo pasitarimo nuteistas už antisovietinę agitaciją 8 metams, išvežtas į Pečioros lagerį Komijoje. Ten 1941 metais spalio 27 dieną jis žuvo (1942 m.?).

Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Šaulių žvaigždės ordinu (1936 m.).

Morkūnas Kazys, Simono gimė 1908 metais balandžio 21 dieną Mačiūnų kaime, Prienų valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Tėvas – Morkūnas Simonas gimė 1897 metais. 1945 metais K. Morkūnas buvo suimtas, kalintas Prienuose. Po dviejų mėnesių paleistas. Mirė 1970 metais.

K. Morkūnas turėjo brolių ir seserų. Jie buvo kilę taip pat iš Mačiūnų kaimo.

Antanas Morkūnas gimė 1913 metais. Jis buvo Lietuvos partizanas (slapyvardžiai: „Plienas“, „Svirplys“, „Miškas“). Žuvo 1945 metais gegužės 20 (13?) dieną Mačiūnų kaime.

Jonas Morkūnas gimė 1921 metais. Jis taip pat buvo partizanas. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Viesulo būriui (slapyvardžiai: „Akmuo“, „Uosis“). Žuvo 1945 metais birželio 13 dieną „Nuotakų kalne“, Prienų rajone.

Juozas Morkūnas gimė 1929 metais. Buvo Tauro apygardos Dešiniojo būrio partizanas (slapyvardis „Rambynas“). Žuvo 1946 metais sausio 2 dieną (rugsėjo mėn.?) Giniūnų kaime, Prienų rajone.

Vincas Morkūnas gimė 1925 metais. Jis taip pat buvo Tauro apygardos Dešiniojo būrio partizanas (slapyvardis „Audra“). Žuvo gyvenvietėje, kur ir Jonas Morkūnas – 1946 metais rugsėjo 14 dieną Giniūnų kaime.

Konstancija Morkūnaitė buvo gimusi 1927 metais. Ji buvo Tauro apygardos dešiniojo būrio partizanė (slapyvardis – „Ramutė“).  

Marija Morkūnaitė-Zeleniakienė buvo gimusi 1923 metais. Buvo partizanų rėmėja. Suimta 1945 metais gegužės 27 dieną. Kalinta Marijampolėje. Išvežta į lagerį 1945 metais birželio 29 dieną (Vorkutlagas, Komija – Viatlagas, Kirovo sritis). Ypatingojo pasitarimo 1948 metais balandžio 12 dieną buvo nuteista 8 metams lagerio. Išvežta 1950 metais rugpjūčio 6 dieną (Lugovoilagas, Karagandos sritis – Pečiora, Komija). Vėliau grįžo į Lietuvą. Mirė 1960 metais.

Mokytojas Kazys Morkūnas buvo partizanų rėmėjas. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją. 1930 metais komisijoje prie Švietimo Ministerijos išlaikė egzaminus mokytojo kvalifikacijai įgyti. 1930 metais lapkričio 7 dieną pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1931 metais spalio 29 dieną baigus karo mokyklą suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. 1938 metais lapkričio 23 dieną pakeltas į atsargos leitenantus. K. Morkūnas dirbo Alytaus apskrities Medžionių pradžios mokyklos vedėju. Buvo Lietuvos Šaulių sąjungos narys, Šaulių sporto vadovas ir būrio vadas. 1939 metais gruodžio 30 dieną perkeltas į Kalesninkų pradžios mokyklą. Mokytojavo 9 metus (mokytoju dirbo nuo 1931 metų gruodžio 10 dienos). Tuo metu jam jau buvo 32 metai. Vokiečių okupacijos metu mokytojavo pradžios mokykloje Varėnoje. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir dalinai vokiečių kalbą, dar buvo nevedęs.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje Kazys Morkūnas, mokytojaudamas Varėnos rajono Barščių kaimo pradžios lietuviškoje mokykloje, 1947 metais liepos 23 dieną suimtas ir kalintas Vilniuje. Jis apkaltintas partizanine veikla, kurią vykdė 1945 – 1947 metais, kad: „K. Morkūnas susitikinėjo su partizanų būrio vadu, kurio slapyvardis buvo „Merkys“; teikdavo jam informaciją apie sovietinę veiklą ir gaudavo iš jo antisovietinius laikraščius, kuriuos platino tarp gyventojų; K. Morkūno namai buvo partizanų ryšininkų susirinkimų vieta ir pan.“.

Ypatingojo pasitarimo 1947 metais lapkričio 22 dieną nuteistas 7 metams lagerio. Išvežtas į lagerį 1948 metais sausio 2 dieną Kniaž Pogostas ir Vesliana (Ustvymlagas), Železnodorožno r., Komija-Minlagas, Komija. Tremtis – 1954 metais liepos 23 dieną Pečiora, Komija. 1956 metais birželyje paleistas, 1957 metais grįžo į Lietuvą, gyveno Kebliškių kaime, Prienų rajone, dirbo brigadininku kelių statyboje. Vėliau perkeltas į Prienus, kur 1997 metais gegužės 30 dieną mirė (kitais duomenimis – 1999 metais).

Dirbo vedėja ir mokytoja nuo 1940 metų spalio 21 dienos. Ji turėjo 20 metų (gimusi 1921 m. Miliūtė Jadvyga, Antano buvo Naujadvario kaimo lietuviškos pradžios mokyklos metais) ir mokėjo tik lietuvių kalbą. Represuota su dviem dukrelėmis. Tremtis – 1941 metais birželio mėnesį, Syktyvkaro rajonas, Komija; Kortkeroso m. ū., Komija – Syktyvdinsko rajonas, Komija. Paleista 1958 metais birželio 12 dieną.

Į Sibiro platumas buvo ištremtas 47-erių metų ir J. Miliūtės tėvas, Lietuvos policininkas Milius Antanas, Antano (gimęs 1894 m. Represuotas 1941 metais birželio 14 dieną, lageris – Rešotai, Nižnij Ingašo rajonas, Krasnojarsko kraštas. Ypatingojo pasitarimo 1943 metais sausio 13 dieną buvo nuteistas dešimčiai metų. Tremtyje A. Milius ir mirė 1947 metais vasario 2 dieną (kiti duomenys: žuvo 1943 metais).

Lietuvos tremtinė buvo taip pat J. Miliūtės mama Sofija Miliuvienė, Prano (gimusi 1896 metais). Tuo metu ji turėjo 45-erius metus ir buvo namų šeimininkė. Tremtis – 1941 metais, Kortkeroso m. ū., Komija – Syktyvdinsko rajonas, Komija. Paleista 1958 metais birželio 16 dieną. 1961 metais grįžo į Lietuvą. Mirė 1970 metais.

Buvo ištremtas ir Jadvygos brolis Feliksas Milius, Antano (gimęs 1924 metais). Turėjo 17 metų. Ištremtas buvo į tą vietovę, kurioje kančias praėjo jo motina, seserys: Jadvyga Miliūtė ir Angelina Miliūtė. Feliksas Milius buvo paleistas į laisvę kaip ir mama, taip pat 1958 metais birželio 16 dieną. Jis į Lietuvą grįžo tais pačiais metais, kaip ir jo mama.

A. Miliūtė, Antano (gimusi 1923 metais) į laisvę buvo paleista 1958 metais birželio 12 dieną.

J. Miliūtė su savo tėvais, broliu, seserimis buvo ištremta iš Kretingos miestelio.

LVCB. F. 111-192 (Antanas Salys). 

Nuotraukose:1. Autoriai J. Niūniavaitė-Lesienė ir A. Lesys
2. Butrimonių kaime buvusi lietuviška mokykla
3. Dailidžių kaime buvusi lietuviška mokykla
4. Buvęs lietuviškos Eisiškių miestelio pradžios mokyklos pastatas. Dabartinė mokykla

Voruta. – 2009, birž. 20, nr. 12 (678), p. 15.

Voruta. – 2009, liep. 4, nr. 13 (679), p. 15.
Voruta. – 2009, liep. 18, nr 14 (680), p. 15.
Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 15.
Voruta. – 2009, rugpj. 22, nr. 16 (682), p. 15.
Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 15.
Voruta. – 2009, rug. 19, nr. 18 (684), p. 15.