Sakalas Gorodeckis. Tautos sukilimas 1941 m. birželį Vilniuje: eiga ir reikšmė

Autorius: Data: 2021-06-16 , 10:00 Spausdinti

Sakalas Gorodeckis. Tautos sukilimas 1941 m. birželį Vilniuje: eiga ir reikšmė

Sakalas Gorodeckis. Algimanto Lekevičiaus nuotrauka.

Sakalas Gorodeckis, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2021 Nr. 2 (36)

„Ko negalėjo Lietuva padaryti 1940-ais, tą ji padarė 1941 metais.“

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1903–1974),

Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas

Parengti išsamesnį straipsnį apie 1941 metų birželio sukilimo eigą Vilniuje paskatino tai, kad iki šiol nebuvo publikacijos, net tik konstatuojančios žinomus, tačiau plačiai neviešinamus įvykius, bet kartu ir apibendrinančios sukilimo reikšmę sostinėje ir aplinkybes, kuriomis Lietuvos patriotai demonstravo valią priešintis ir siekti atkurti Lietuvos valstybę.

Rengiant šį straipsnį remtasi majoro Vytauto Bulvičiaus, Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus štabo nario dukros Dalios Sadzevičiūtės-Vabalienės, sukilimo dalyvių diplomato pulkininko Kazio Škirpos ir eilinio Stasio Gorodeckio, ginkluotos rezistencijos tyrinėtojų paminklosaugininko istoriko Valdo Striužo, istoriko dr. Arūno Bubnio, istoriko Juozo Jankausko, publicisto Vidmanto Valiušaičio, atsargos pulkininko Arūno Dudavičius, istoriko Petro Stankero, žurnalisto Aro Lukšo, istoriko dr. Valentino Brandišausko publikacijose ir kituose įvairiuose šaltiniuose minimais faktais, liudininkų atsiminimais.

Straipsnyje skelbiama informacija, kuri buvo žinoma autoriui ir projekto talkininkams jo rengimo metu, t. y. 2021 m. kovo–gegužės mėnesiais. Būtume dėkingi visiems, kurių pastabos, tikslesnė informacija ir atrasta medžiaga galėtų prasmingai praturtinti šiuo metu viešai prieinamas istorines žinias apie Tautos sukilimą 1941 metų birželį Vilniuje ir jo apylinkėse. Atsiradus naujiems istoriniams šaltiniams ir faktinėms aplinkybėms, taip pat esant galimybėms, būtų siekiama šį straipsnį atnaujinti.

Ryžtingas kelias į Tautos sukilimo pergalę Vilniuje

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF’as) įsteigtas 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje plk. Kazio Škirpos iniciatyva. LAF’o pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas. Skaidant demaskavimo pavojų greta buvo steigiami Vilniaus ir Kauno štabai, kurie sudarė Vyriausiąjį LAF’o štabą, o kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF’o vadovybę. Viso Lietuvių aktyvistų fronto vadu buvo laikomas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo mjr. V. Bulvičius, rezidavęs Vilniuje.

Jau 1941 m. sausio 25 d. LAF’as turėjo parengtą planą, kaip, vos prasidėjus karo veiksmams, Lietuvoje pradėti sukilimą, suformuoti šalies vyriausybę ir taip pastatyti vokiečius prieš faktą, kad jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, o turi reikalų su suverenia Lietuvos Respublika. Rengiant Birželio sukilimą buvo numatyta, kad būtent Vilniaus grupė bus svarbiausias kovinis sukilėlių centras. 1941 m. vasario–balandžio mėnesiais mjr. V. Bulvičius kartu su kapitonais Kazimieru Antanavičiumi, Juozu Kiliumi ir gen. štabo plk. Juozu Vėbra parengė Lietuvių aktyvistų fronto sukilimo planą[1]. Kauno ir Vilniaus centrų vadovų tarpusavio susitarimu Kaune turėjo būti sprendžiami pasipriešinimo organizaciniai, o Vilniuje – kariniai ir politiniai klausimai, nes Vilniuje ir jo apylinkėse sovietų okupantai buvo dislokavę daugumą likviduotos Lietuvos kariuomenės, įtrauktos į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, padalinių.

Planuojant sukilimą ir suaktyvinus LAF’o veiksmus, sovietų saugumo pajėgos dalį aktyvo demaskavo ir jau nuo balandžio mėnesio pradėjo suiminėti LAF’o narius. Ypač nukentėjo Vilniaus štabas: birželio 7–21 d. iš 22 jo narių, veikusių šiame mjr. V. Bulvičiaus vadovaujamame antisovietinio pasipriešinimo centre, buvo suimta ir įkalinta 15 asmenų. Sukilimo organizatoriaus Pilypo Naručio-Žukausko teigimu, Vokietijos Abveras (karinė žvalgyba) ar gestapas (slaptoji policija) galėjo bendradarbiauti su NKGB (sovietiniu saugumu) ir teikti informacijos apie organizuotą savarankiškai veikiantį lietuvišką pogrindį, ir tai privedė iki Vilniaus štabo demaskavimo[2].

Likvidavus štabą vadovavimą Lietuvių aktyvistų frontui perėmė Kaunas, o pačiame Vilniuje į vadovavimą būsimam sukilimui turėjo įsitraukti areštų išvengę ir į sovietų saugumo akiratį nepatekę pogrindžio nariai. Vienu iš vadų tapo tuometis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas. Jo ryžtingomis pastangomis nesuimti aktyvistai sugebėjo susiburti ir atgaivinti vadovavimą sukilimui Vilniuje ir taip išlaisvinti sostinę nuo sovietų. Sukilimo metu perimta miesto kontrolė iki Vokietijos Vermachto dalinių įžengimo, sugebėta atkurti lietuviškų valdžios institucijų veikimą[3].

Stasys Žakevičius, Danutės Mažeikienės asm. archyvas

Jau kilus sukilimui okupacinės sovietinės valdžios suimtus ir kankintus LAF’o Vilniaus štabo narius sovietai spėjo evakuoti į Rusijos gilumą. Neiššovę nė vieno šūvio, aštuoni štabo nariai buvo sušaudyti 1941 m. gruodžio 17 d. Rusijoje, Gorkio (dab. Žemutinis Naugardas) miesto kalėjime. Be jų darbų ir pasiaukojimo rengiant sukilimą nebūtų buvusi įmanoma tokia sėkminga jo baigtis. Nėra žinoma, kad būtų išlikę mjr. V. Bulvičiaus suburtos grupės rengti sukilimo karinių veiksmų planai, tačiau visa jo eiga Rytų Lietuvoje, kur buvo dislokuoti „lietuviškieji“ Raudonosios armijos daliniai, rodo, kad šių planų direktyvos buvo pasiekusius lietuvių karius, tarnavusius Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse, ir buvo įgyvendinamos.

1941 m. birželio mėnesį sovietų represiniai organai suėmė daugiau nei du šimtus patriotiškai nusiteikusių lietuvių karininkų, keisdami juos sovietiniais kadrais, tačiau tarp karių tai neišnaikino jau pasėtų pasipriešinimo nuotaikų. Daugelyje sukilimo židinių vietoj prarastų karininkų iniciatyvos ėmėsi puskarininkiai ar net paprasti kariai, rodydami valią priešintis. Išlikę gausūs vokietmečio lietuviškoje spaudoje viešinti karių atsiminimai liudija, kad prasidėjus karui aiškiai buvo siekiama kiek įmanoma organizuotai atsipalaiduoti nuo sovietų kontrolės ir priešintis ginklu. Analizuojant sukilimo eigą Rytų Lietuvoje galima konstatuoti, kad buvo vykdoma dabar žinoma plano dalis telktis prie Valkininkų, Rūdininkų girios pašonėje, ir kiek įmanoma greičiau judėti link sostinės Vilniaus, kur sukilimo židiniai suliepsnojo daugiau nei 15 vietų.

Sukilimo eiga birželio 22–25 dienomis

 Birželio 22 d., sekmadienis, pirmoji karo diena. Paryčiais Vokietijos karinių oro pajėgų Luftvafės lėktuvai bombarduoja Vilnių: Šnipiškių kareivines, Antakalnio siaurojo geležinkelio tiltą, Kirtimų aerodromą, geležinkelio stoties rajoną ir kitus strateginius objektus. Dieną bombardavimai kartojami dar kelis kartus.

Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso štabas, įsikūręs dabartiniame Krašto apsaugos ministerijos pastate, birželio 22 d. vakare skubomis pasitraukia iš Vilniaus Minsko link. Dauguma sovietinių valdžios ir karinių įstaigų iš Vilniaus pradeda evakuotis į Rusiją naktį iš sekmadienio į pirmadienį (iš birželio 22-osios į 23-iąją), netiesiogiai parodydami, kad sovietai užleis miestą vokiečiams be didesnio pasipriešinimo.

Birželio 23 d., pirmadienis, antroji karo diena. Iš Kauno, Alytaus, nuo Varėnos per Vilnių masiškai traukiasi sovietų kariuomenės motorizuoti ir pėstininkų daliniai. Prie jų prisideda civiliai sovietų valdžios pareigūnai ir aktyvistai. Tai neslepiamas, paniškas sovietinių aktyvistų ir jų šeimų narių bėgimas iš Vilniaus miesto rytų kryptimi – pėsčiomis, gurguolėmis, automobiliais ir traukiniais. Pasirodę vokiečių lėktuvai bombarduoja miestą, tačiau didesnės žalos nepadaro.

Antisovietinio pogrindžio nariai, pajutę sovietų valdžios paniką ir pasimetimą, ima rengtis aktyviems veiksmams. Birželio 23 d. Vilniaus universiteto pagrindiniuose rūmuose doc. S. Žakevičius, dalyvaujant studentams, dėstytojams, milicininkams (buvusiems policininkams), sukviečia sukilėlių partizanų štabo pasitarimą. Sukilimą nutariama pradėti 19 valandą: numatoma užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir iš traukinių Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete tampa Teisės mokslų fakulteto dekanatas. Vienu iš sukilimo vadų tame pasitarime esą buvo išrinktas studentas Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis). Sukilėlių slaptažodžiu buvo pasirinktas Gedimino kalnas.

Jau nuo ryto, nederinus su civilių partizanų štabu, prasideda lietuvių karių veiksmai skirtinguose kariniuose daliniuose. Pirmos rimtesnės kovos kyla apie trečią ketvirtą valandą po pietų T. Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse, o šiek tiek vėliau – Pranciškonų vienuolyne Trakų gatvėje. Netrukus mieste spontaniškai įsiplieskia keletas sukilimo židinių, sukilę kariai užmezga ryšius tarpusavyje ir su pradėjusiais veikti civiliais partizanais, tiekia jiems ginklų ir amunicijos.

Vakare sukilėliai pradeda užiminėti valdžios įstaigas: užimamas paštas Kardinalijos rūmuose kartu su telefono centrale (dab. Didžioji g. 23), milicijos skyriai, radiofonas, įvairios įstaigos. Šūviai aidi Gedimino prospekte, Didžiojoje, Trakų, Pylimo gatvėse, Antakalnyje ir nuo Trijų Kryžių kalno. Nuo pat vakaro visą naktį tęsiasi kovos dėl geležinkelio stoties – siekiama išlaisvinti ešelonuose uždarytus suimtuosius.

Birželio 24 d., antradienis, trečioji karo diena. Iš pradžių lietuviai kariai ir partizanai kaunasi atskirai, skirtingose vietose, nederindami veiksmų, vietomis susijungdami, tačiau taip veikdami tuo pačiu metu sukelia sovietus išgąsdinusią pasipriešinimo bangą. Naktį iš birželio 23 į 24-ąją tarp kovojusių karių ir partizanų būrių jau veikia telefono ryšiai, kitur taktiniai veiksmai derinami per pasiuntinius, taip pat ir motorizuotus. Įnirtingiausios kovos vyksta naktį tarp dvyliktos ir antros valandos. Rytą, pusę keturių, pralekia pirmieji vokiečių žvalgų motociklai ir lengvieji tankai. Sukilėlių susišaudymai su raudonarmiečiais kai kur tęsiasi iki penktos valandos. Aštuntą valandą Vermachto 7-osios tankų divizijos priešakiniam būriui įžengus į Vilnių, besipriešinančių raudonarmiečių ten nebebuvo. Miestą faktiškai visiškai ima kontroliuoti sukilėliai. Iš visų svarbesnių strateginių vietų gaunama žinių, kad sukilimas pavyko. Vilniaus lietuviai vokiečių karius gatvėse sutinka ovacijomis, iškeldami gatvėse lietuviškas trispalves.

Jau birželio 24 d. Dailės muziejaus rūmuose (senoji rotušė, Didžioji g. 31) pradėjo veikti LAF’o Vilniaus štabo įkurtas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Komitetas imasi tvarkyti keblius administracinius miesto reikalus ir atvykęs vokiečių karo komendantas sutiko jį pripažinti civiline miesto valdžia. Komiteto pirmininku buvo išrinktas prof. S. Žakevičius, pavaduotoju – Vilniaus universiteto prof. Vladas Jurgutis, nariais – lietuviškų pradžios mokyklų inspektorius Mykolas Gudėnas (Vilniaus srities aktyvistų vadas), Kostas Kalendra (buvęs Vilniaus apskrities viršininkas), plk. Petras Masiulis, Adolfas Valeška (muziejaus direktorius), Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja Emilija Putvytė, lietuvių karių daliniams atstovavo plk. ltn. Karolis Dabulevičius. Vilniaus miesto laikinuoju burmistru komitetas paskyrė Antaną Krutulį.

Tautos sukilimo veiksmai Vilniuje 1941 m. birželio 23-24 d. Autorius Sakalas Gorodeckis, dailininkas Vaidotas Skolevičius, 2020-2021

Sukilusių Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių karių veiksmai

Vokietijos ir SSRS karo išvakarėse Vilniaus mieste buvo paliktos tik nedidelės Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių kareivių grupės turto apsaugai ir įvairioms sargyboms, o pagrindinė karių dalis buvo perkelta į vasaros stovyklas poligonuose šalia Varėnos, Pabradės, Švenčionėlių ir įkurdinta „nelietuviškų“ Raudonosios armijos dalinių priežiūroje.

179-osios šaulių divizijos dalinius Vilniuje sudarė: štabas, Arsenalo g. 1 (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus), 1 žyma žemėlapyje; 234-asis šaulių pulkas, T. Kosciuškos g. 1 ir 3, 2 žyma žemėlapyje; 259-asis šaulių pulkas, Olandų g. 21A, T. Kosciuškos g. 5, 3 žyma žemėlapyje, kuriuos saugojo likusios sargybos.

Šiose greta esančiose T. Kosciuškos ir Olandų gatvių kareivinėse iniciatyvos birželio 23 d. ėmėsi 259-ojo šaulių pulko psk. J. Grigaliūnas. Sukilusieji lietuvių kariai nušovė politruką ir kuopos vadą, kiti raudonarmiečiai iš pradžių mėgino priešintis, bet netrukus pasidavė. Sukilėliai nuginklavo ginklų sandėlius saugojusius sargybinius ir gerai apsiginklavo, psk. V. automobiliu išvežiojo ginklus partizanams ir kitų dalinių kariams mieste, aprūpino juos amunicija.

234-ojo šaulių pulko kareivinėse buvo palikta 5-oji kuopa, vadovaujama ltn. Jono Abraičio, ji veikė savarankiškai. Birželio 23 d. vakare prie pulko sargybinių posto atvyko grupė enkavėdistų, jie ketino sargybą pakeisti raudonarmiečiais. Sargybos vadas atsisakė tai padaryti, kilo konfliktas. Budintys lietuvių kariai visus atvykėlius nukovė.

Sukilėliai užmezgė ryšius su Vilniaus karo ligoninėje (dab. Sapiegos parkas) susibūrusia grupe, kuriai ėmėsi vadovauti sanitarijos viršila Juozas Žvirblis. Šios ir kitos sukilėlių grupės susijungė į bendrą rinktinę ir užėmė kovines pozicijas tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Vilnelės, frontu į T. Kosciuškos gatvę. Sukilėliai turėjo ir sunkiųjų kulkosvaidžių, kurie buvo išdėstyti Trijų Kryžių, Altarijos ir Gedimino pilies kalnuose, Olandų gatvės šlaituose prie Politechnikos mokyklos (dab. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), o arčiau pozicijų, dabartinio Kalnų parko kalno šlaite virš stadiono po buvusiu slidininkų tramplinu, įrengė ginklų ir šaudmenų sandėlį.

J. psk. A. Jezio vadovaujami lietuviai kariai sudarė patikimą būrį, kuris įsitvirtino Trijų Kryžių kalne, j. ltn. P. Terezo vadovaujami – Altanos kalne, j. psk. A. Staugaičio – Pervažos g. (dab. M. Dobužinskio g). Prie Vilnelės plento kryptimi veikė ir prieštankinis pabūklas (spėjama – šveicariška „Oerlikon“ patrankėlė). Po susišaudymų supratę, kad nesugebės visiškai užtverti kelio besitraukiantiems sovietams, san. psk. Juozo Vaičio vadovaujami sukilėliai automašina apgaule privažiavo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir su sunkiuoju kulkosvaidžiu (spėjama – vokišku MG-08) įsitvirtino šventoriaus bokštelyje ir vartuose. Iš visų šių pozicijų tiesiogine ir flankuojančia ugnimi buvo apšaudomi T. Kosciuškos gatve besitraukiantys raudonarmiečių daliniai, kuriems buvo padaryta nemažai nuostolių, nukauta ir aukštesnio rango vadų. Aukų turėjo ir lietuviai. 259-ojo šaulių pulko kariai tiekė ne tik šaudmenis, bet ir teikė medicininę pagalbą. Važinėdamas motociklu miestą žvalgė j. psk. V., ariegardą sudarė palaikomi ryšiai su sukilėliais per Užupį.

Mūšio vieta, dab. Olandų ir Antakalnio gatvių žiedas. S. Gorodeckio internete rasta nuotrauka.

Dab. Nacionalinio muziejaus patalpose įsikūrusio 179-ojo šaulių divizijos štabo sukilę kariai suėmė politruką, komisarą. Gavę kulkosvaidžių iš 259-ojo šaulių pulko sandėlių Olandų g., užėmė pozicijas Gedimino kalne ir aplink jį. Turėdami šarvuotį jie visą naktį iš birželio 23 į 24-ąją kovėsi su sovietais.

Birželio 23 d. vakare T. Kosciuškos gatve važiuojantis sovietų tankas pradėjo šaudyti į kareivinių rajoną. Sukilėliai atsitraukė aukščiau į kalnų šlaitus. Naktį besitraukiančių raudonarmiečių dalinių gerokai sumažėjo ir susišaudymai šiame rajone aprimo. Kautynių vietoje raudonarmiečiai paliko du sunkiuosius ir du lengvuosius motorizuotus artilerijos pabūklus, penkis sunkvežimius, dešimt lengvųjų mašinų ir aštuonis motociklus, buvo daug nukautųjų.

Ši ad hoc rinktinė, sudaryta iš 259-ojo šaulių pulko, zenitinės artilerijos diviziono, 179-osios šaulių divizijos štabo ir atskirojo pionierių bataliono, 234-ojo šaulių pulko 5 kuopos karių ir 29-ojo korpuso ligoninės sanitarų, sėkmingai kovėsi ir gynėsi nuo birželio 23 d. 15 val. iki birželio 24 d. 5 val. ryto, kol pasirodė vokiečių kariuomenė.

297-asis šaulių pulkas, Raudonojo Kryžiaus (buv. Sapiegos) ligoninė, Antakalnio g. 17, 4 žyma žemėlapyje. Vykdydami psk. A. Ruškio nurodymą, lietuviai kariai pastato sargybą prie ginkluotės sandėlių, atsikrato sovietų karininkų. Sanitaras vršl. J. Žvirblis visus ligonius, karius iš įvairių dalinių, sanitarus sukelia priešintis ir kautis su sovietais. Įveikus pasipriešinimą, apsiginkluojama vietos sandėliuose. Vėliau ši grupė persikelia į Olandų gatves kareivines, ten papildomai apsiginkluoja ir prisideda prie susidariusios rinktinės.

Vilniaus pėstininkų mokykla, kareivinės Sapiegų rūmuose, dab. L. Sapiegos g. 13, 5 žyma žemėlapyje. Prasidėjus karui Švenčionėlių poligone buvusiems kariūnams nurodoma grįžti į Vilnių. Birželio 23 d. visa gurguolė (apie 40 vežimų), akylai sovietų prižiūrima, neduodant amunicijos kariūnams, grįžta į mokyklos kareivines, esančias Antakalnyje, Sapiegų rūmuose ir gretimuose pastatuose (dab. Lietuvos karo akademijos apylinkės). Apie 15–16 val. prasidėjus kautynėms Vilniuje, sukyla psk. Povilo Ožiūno ir ltn. Jurgio Zemeckio vadovaujami kariūnai. Mokykloje išduodami ginklai. Traukiant į kalvas Saulės gatvėje pasaloje būrys išblaškomas, žūva pats psk. P. Ožiūnas ir dar du kariūnai. Jo vienintelio kapo antkapis išlieka nesunaikintas Antakalnio karių kapinėse per visą sovietmetį. Vėliau dalis kariūnų prisideda prie rinktinės, veikusios Olandų ir T. Kosciuškos gatvėse.

Kariūno psk. Povilo Ožiūno kapas Antakalnio kapinėse. K. Driskiaus nuotrauka, 2020.

Atminimo lenta žuvusiems kariūnams žūties vietoje M. Paco ir Saulės gt. sankryžoje. 2021-06-15

Zenitinės artilerijos divizionas, Nazaretiečių vienuolyno mokykla ant Tauro kalno, dab. M. Valančiaus g., 6 žyma žemėlapyje. Kilus karui diviziono kariai, buvę Varėnos poligone, traukiasi į Vilnių, kur prisijungia prie jau sukilusių kitų dalinių karių. Birželio 23 d. 18 val. sukyla viršilos N. vadovaujami lietuviai kariai: nuginkluoja raudonarmiečius ir politrukus, apsiginkluoja patys, pasirengia gynybai kareivinėse ir Gedimino kalne, kur iš skirtingų dalinių sukilusių lietuvių karių susiformuoja rinktinė, stojusi į kovą su raudonarmiečiais.

306-asis atskirasis pionierių batalionas, Pranciškonų vienuolynas, Trakų g. 9, 7 žyma žemėlapyje. Prasidėjus karo veiksmams pionierių batalionas, buvęs Varėnos poligone, gauna nurodymą trauktis į rytus. Birželio 22 d. vakare sovietų prižiūrimi atvyksta į Vilnių, savo dislokacijos vietą Pranciškonų vienuolyne tarp Trakų, Kėdainių ir Lydos gatvių. Birželio 23 d. apie pietus, lietuviai kariai sukyla. Sukilimą pradeda psk. Makackas – nušauna politruką, vadovauti imasi j. ltn. Jurgis Janulevičius, prie jų prisideda ltn. A. Baltikauskas, psk. Žemelis, vršl. Balkys, gr. Mikelionis, j. ltn. Ignas Talanskas ir kiti kariai.

Ltn. J. Janulevičius paskirsto gynybos grandis: dviem kulkosvaidžiais ginkluotos grandys Pranciškonų g., viena – Lydos ir Kėdainių g., kita – Pranciškonų bažnyčios šventoriuje, kad galėtų blokuoti sovietinius karius viduje. Sukilę kariai išsiskirsto po kareivines, jų rūsiuose užsibarikaduoja raudonarmiečiai, viena grupė pasiduoda, kiti – besipriešinantys – sunaikinami kartu su bataliono vadu. Perimamas viso korpuso automobilių garažas ir taip sutrukdoma sovietams pabėgti. Tilto pontonais užbarikaduojamos Lydos ir Kėdainių gatvės. Prie karių dedasi civiliai partizanai, jie apginkluojami ir dalyvauja kovose. Nuo birželio 23 d. vakaro Kėdainių ir Trakų gatvėse priešais šventorių užverda mūšiai: kulkosvaidžiais apšaudomi ir granatomis apmėtomi gatvėmis besitraukiantys raudonarmiečiai. Kontratakuojant sovietams būta artimo mūšio epizodų, pereinant į durtynes. Raudonarmiečiai Trakų gatvėje palieka apie 20 pašautų sunkvežimių su įvairiausiu turtu. Daug žuvusių sovietinių karių, tačiau yra žuvusiųjų ir tarp sukilėlių. Lietuviai kariai vykdo aktyvią žvalgybą aplinkui, aiškinasi kovinę situaciją ir pradeda patruliuoti miesto gatvėse.

303-iasis ryšių batalionas, Totorių g. 25, dab. Krašto apsaugos ministerijos pastatų kompleksas, 8 žyma žemėlapyje. Birželio 23 d. 11 val. išgirdę pranešimus iš Kauno radiofono, lietuviai kariai, vadovaujami eil. V. Jurkėno ir j. psk. Juozapavičiaus, pradeda organizuoti pasipriešinimą, uždainuoja lietuviškas dainas. Nukaunamas politrukas, bandęs susprogdinti amunicijos sandėlius, sudraikomi korpuso štabo ryšiai. Vakare, norėdami susijungti su partizanais, veikusiais Vilniaus universiteto pagrindiniuose rūmuose, juos skyrusioje sienoje (manoma – dab. prezidentūros tvora) pramuša trijų metrų aukščio skylę. Jungtinis karių ryšininkų ir Universiteto partizanų būrys apšaudo naktį gatvėmis besitraukiančius sovietus, nemažai jų nukauna.

615-asis artilerijos pulkas, Šnipiškių kareivinės, dab. kvartalas tarp Šeimyniškių, Raitininkų ir Sporto g., 9 žyma žemėlapyje. Kariai iš Varėnos poligono traukia į Vilnių, ten prisijungia prie jau sukilusių to paties pulko, taip pat greta esančių Tuskulėnų dvarelyje ir kitų dalinių karių. Kaunasi Vilniuje, jį išvadavus, automobiliais ir pėsčiomis vyksta į Aukštaitiją, Linkmenis, Saldutiškį padėti partizanams, kovojantiems su besitraukiančiais iš apsupimo 11-osios sovietų armijos dalinių likučiais. Sovietų karinėse suvestinėse šis artilerijos pulkas minimas kaip visiškai sunaikintas ir praradęs visą ginkluotę – 31 patranką, iš tikrųjų jo atiteko sukilėliams.

184-osios šaulių divizijos pionierių batalionas, Tuskulėnų dvarvietė, dab. Žirmūnų g. 1, 10 žyma žemėlapyje. Sukilę lietuviai kariai apsiginkluoja ir kartu su greta dislokuoto 615-ojo artilerijos pulko kariais priešinasi raudonarmiečiams, nemažai jų nukauna.

294-asis šaulių pulkas, Misionierių vienuolynas Subačiaus g. 26, 11, 12 žymos žemėlapyje. Sukilę lietuviai kariai apsiginkluoja ir susiremia su raudonarmiečiams, dalį jų nukaudami.

Kiti 29-ojo teritorinio šaulių korpuso daliniai Vilniuje. Tuo metu Vilniuje buvo dar ir kiti „lietuviški“ Raudonosios armijos daliniai: 184-osios šaulių divizijos atskiri batalionai ir divizionai, dislokuoti Vizitiečių vienuolyne (dab. Rasų g. 6) ir milicijos mokykloje, 179-osios šaulių divizijos žvalgybos batalionas Verkių dvare (dab. Žaliųjų Ežerų g. 49), 473-iasis atskirasis ryšių batalionas. Juose tarnavę lietuviai kariai sugebėjo išsigelbėti nuo sovietinių vadų priežiūros.

Siekiai atkurti Lietuvos kariuomenę

1941 m. birželio 24 d. jau veikė Laikinoji karinė vadovybė, įsikūrusi Jėzuitų g. 3 (dab. Totorių g. 25, Krašto apsaugos ministerijos pastatas). Vilniaus įgulos viršininku tapo vyriausias laipsniu ir pareigomis buvęs 259-ojo šaulių pulko vadas gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius[4]. Birželio 28 d. jo įsakymu sudaromas įgulos štabas, kuris, vadovaujamas plk. ltn. K. Dabulevičiaus, parengė buvusių 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dalinių perorganizavimo į Lietuvos savisaugos dalinius planą[5]. Buvo sudaryti penki apsaugos šaulių pulkai, artilerijos pulkas ir grupė, inžinerijos, ryšių batalionai. Juose užregistruoti 506 karininkai ir 4 190 viršilų, puskarininkių ir eilinių, sėkmingai sugrįžusių į Vilnių, kai jis buvo išvaduotas iš sovietų kontrolės. Tuometinė Lietuvos laikinoji vyriausybė, aukšti karininkai planavo suformuoti nacionalinius karinius junginius, kurie rūpintųsi krašto apsauga. Turėta vilčių neužtrunkant atkurti Lietuvos kariuomenę.

Deja, jau 1941 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto posėdyje, vokiečių okupacinei karinei administracijai spaudžiant, teko išleisti įsakymą dėl LAF’o būrių išformavimo ir nuginklavimo. Iki liepos antros pusės vokiečių karinės valdžios įsakymu Vilniaus aktyvistų štabas ir sukilėlių būriai buvo išformuoti, o dalis savisaugos kariuomenės dalinių performuota į policijos ir apsaugos batalionus, kurie turėjo būti vokiečių policijos ar Vermachto pavaldume.

Lietuvių karių rikiuotė Katedros aikštėje 1941 m. birželio 28 d.. Petro Stankero asm. archyvas

LAF’o vadovybė laikėsi pozicijos, kad jeigu nėra atkuriama Lietuvos valstybė, jokių lietuviškų karinių dalinių vokiečių pusėje neturi būti. Anaiptol ne visi lietuviai paisė šios LAF’o politinės nuostatos, o gal ji jiems ir nebuvo žinoma, juo labiau kad daugelis net nebuvo demobilizuoti, o tiesiog įtraukti į steigiamas sukarintas tarnybas, pavaldžias vokiečių okupantams.

Sukilimo organizatorių prisiminimai

Vienas iš sukilimo vadovų, Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto pirmininkas prof. S. Žakevičius, Vilniaus universitetas, 13 žyma žemėlapyje:

„/…/ Įvykę suėmimai, ypač teritorinio korpuso karių tarpe, skaudžiai palietė visą LAF vadovybę ir pačią organizaciją ir sugriovė visus ligi tol ruoštus sukilimo planus. /…/ Vokiečiams nesulaikomai veržiantis Lietuvon ir lietuviams visame krašte sukilus, parodyti didvyrišką bent tarybinės respublikos sostinės gynimą reikalavo pats bolševikinis prestižas, o atsirėmimas nelietuvišku ir lietuviams priešišku komunistiniu Vilniaus miesto aktyvu tokiam okupantų pasipriešinimui teikė daugiau vilties, negu bet kur kitur Lietuvoje. /…/ Šaltai ir logiškai protaujant, labai menkai teginkluotų, o dažnai ir visai beginklių, netekusių vadovybės ir neturinčių iš anksto paruošto aiškaus plano, be jokio ryšio su artėjančiais prie Vilniaus vokiečių kariuomenės daliniais, negausių Vilniaus pogrindininkų sukilimas iš anksto turėjo būti pasmerktas nepasisekti. Jis lengvai galėjo sukelti gatvių kautynes ne vien su sovietų okupantais, bet ir su komunistuojančiais lenkų ir žydų aktyvistais ir, užuot apsaugojęs miestą nuo sunaikinimo, tik jį pagreitinti ir padidinti. /…/ Buvo svarbu, kad jis būtų baigtas prieš vokiečiams užimant Vilnių. Jei per anksti, sovietai lengvai galėjo susigriebti ir kontratakuoti. Tai būtų katastrofa. Kas buvo sukilėliai? /…/ daugiausia jaunimas, studentai, milicininkai, kariai, karininkai, laiškininkai, darbininkai lietuviai… O praktiškai visi. Apie skirtingas pasaulėžiūras buvo pamiršta /…/, gal nuosaikiau kairieji laikėsi, bet ir jie reiškėsi labai patriotiškai. Aktyvūs buvo vilniečiai.“

Vilniaus dailės muziejaus direktorius, apsaugos būrio vadas A. Valeška, rotušė, 14 žyma žemėlapyje:

„Būrys kūrėsi birželio 22 d., sukilo – 23-iąją. Sukilėlių būrio štabaviete pasirinkta rotušė. /…/ Apie 16 val. į Senąją rotušę ėmė didesniais kiekiais rinktis žmonės. Galėjai čia pamatyti ir valdininką, ir studentą, ir gimnazijos mokinį, ir karį. Ypatingą kategoriją sudarę buvę [atleisti Lietuvos] saugumiečiai, kurių nemaža bolševikų laikais bus įsitaisę kelneriais restoranuose; atsiskubino jie tiesiog iš darbo – frakuoti ir smokinguoti.“

Vienas iš sukilimo Vilniuje vadų A. Gustaitis, Totorių g. 1, 15 žyma žemėlapyje:

„Smarkūs šaudymai prasidėjo apie 18–19 val. (23 d.), kuomet mūsų smogiamieji vienetai perėmė milicijas, užėmė skirtus pastatus. Tuo laiku Vilniuje dar buvo įvairiaginklės bolševikų kariuomenės gausūs, nors jau ir pakrikę, būriai. Jie turėjo tankų, sunkvežimių, kulkosvaidžių, pabūklėlių, granatų, didelį skaičių automatinių brauningų, šautuvų. Lietuviai partizanai – tiktai šautuvus ir brauningus, retai kurie granatų, kulkosvaidžių.

Įtempčiausiai kovimaisi vyko 24–2 val. Spiegiančiai kaukdamos kulkos draskė sienas, raižė langus, vertė nuo kojų karius. Kadangi lietuvių kovėsi palyginti visiškai mažas skaičius, ir neturint tikrų žinių apie vokiečių įžengimą, daugeliui kilo neaiškumų: mūsų partizanai išsilaikys ar bus žiauriųjų bolševikų išskersti.“[6]

Trispalvės virš Vilniaus

Norėdami išvengti bombardavimų ir apšaudymų, taip pat vokiečių aviacijai ir kariuomenei parodyti aiškius ženklus apie prasidėjusį pasipriešinimą, matomose vietose sukilėliai kėlė Lietuvos vėliavas.

Pirma trispalvė sukilimo metu buvo iškelta virš Vilniaus universiteto pagrindinių rūmų.

 Gedimino pilies bokšte (16 žyma žemėlapyje) lietuviška trispalvė buvo keliama bent kelis kartus. Pirmą sykį sukilę lietuviai kariai trispalvę iškėlė birželio 23 d. apie 16 val., persikėlę per Vilnios upę iš kareivinių T. Kosciuškos bei Olandų gatvėse ir įsirengę pozicijas Trijų kryžių kalno šlaituose. Kitomis žiniomis, antrą sykį trispalvę iškėlė sukilėliai, buvę policijos valdininkai Justas Mažrimas ir Mikas Apinys. Pirmasis parūpino vėliavą, o antrasis nutaikė momentą, nukovė paskutinį raudonarmietį sargybinį ir apie 19.50 val. iškėlė trispalvę. Lietuviai kariai Gedimino pilies kalne įsirengė kulkosvaidžio ugnies pozicijas ir sėkmingai tęsė sovietinės kariuomenės apšaudymą. Gal vėliava ir neišsilaikė iki birželio 24 d. ryto, gal ją kas nors vėl nuplėšė, nes, anot partizanų vado S. Žakevičiaus, „grafas Aleksandras Pliateris[7], teisininkas, buvęs asistentas, iškabino vėliavą Gedimino kalne birželio 24 dieną“.

Dar viena aiškiai matoma trispalvė ant aukšto stiebo buvo iškelta virš Geležinkelių valdybos Basanavičiaus gatvėje (dab. Mindaugo g. 2), tuo metu aukščiausio pastato Vilniuje.

J. Basanavičiaus, Pylimo ir Trakų gatvių sankryža 1941 m. birželio 24-25 d.. S.Gorodeckio internete aptikta nuotrauka.

Lietuvių policininkų (tuo metu – sovietinių milicininkų) veiksmai sukilimo metu

1-oji milicijos nuovada, Aušros vartų g. 16, 21, 22 žymos žemėlapyje. Birželio 24 d. 4 val. ryto grupelė raudonarmiečių dar saugo radijo stotį Liepkalnyje. Trylikos sukilėlių iš 1-osios milicijos nuovados būrys susidoroja su sargybiniais ir be nuostolių užima stotį. Sukilimo štabas rengia programą, tačiau nepasiseka sujungti sukilėlių užimtos radiofono studijos, buvusios Gedimino pr. 22 (dab. Vilniaus mažasis teatras), su radijo stotimi. Tada prabyla garsiakalbiai – transliuojama tik miesto gatvėse ir aikštėse, kviečiama laikytis rimties ir iškabinti tautines lietuviškas vėliavas. Tai gausiai užfiksuota to meto Vilniaus nuotraukose. Vėlesnėmis dienomis Vermachto karinė lauko radijo stotis leidžia transliuoti apylinkėms Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto informacinius pranešimus.

3-ioji milicijos nuovada, Totorių g. 1, 23 žyma žemėlapyje. Veiksmų įkarštyje stipriausiai kaunasi sukilę 3-iosios nuovados policininkai ir prie jų prisijungę sukilėliai: jie užiminėja valstybės įstaigas ir apšaudo raudonarmiečius, ypač Totorių g. ir Gedimino pr. sankryžoje, taip pat prie tuometinio miesto savivaldybės pastato Gedimino pr. 9.

5-oji milicijos nuovada, Domininkonų g. 1 / Vokiečių g. 1 (namas sugriautas mūšių metu 1944 metais), 24 žyma žemėlapyje. Sukilusi milicijos nuovada, dėl kurios kautasi atkakliausiai, kelis sykius eina iš rankų į rankas, nes greta gatvėmis traukia iš visų pusių apšaudomi raudonarmiečiai.

Lietuvis policininkas reguliuoja eismą Gedimino pr. pradžioje 1941 m birželio 24 d. Bundesarchiv nuotrauka.

Kalinių gelbėjimo operacijos

Vilniaus geležinkelio stotis, 18, 19, 20 žymos žemėlapyje. Prasidėjus karui NKVD/NKGB vadovybė, apimta panikos, nurodo deportuoti į Sovietų Sąjungos gilumą Lietuvos kalėjimuose laikomus suimtuosius, o nesant galimybių tai padaryti ar priartėjus priešui – „evakuoti pagal 1 kategoriją vietoje“, t. y. nužudyti. Iš Lukiškių kalėjimo birželio 22–23 dienomis suimtieji gabenami į Vilniaus geležinkelio stotį, ten buvo formuojami ešelonai tolesnei deportacijai. Net ir tomis dienomis dar suimami žmonės.

Tuo metu Lietuvoje buvo įkalinta apie šeši tūkstančiai suimtųjų, iš jų vien Vilniaus apskrityje apie 2 900, Vilniuje apie 1 700. Vilniaus ir Naujosios Vilnios geležinkelio stotyse susigrūda ešelonai su suimtaisiais ir bėgančiais sovietiniais aktyvistais, tarp jų atvykusiais ir iš Kauno. Luftvafės lėktuvai kelis sykius bombarduoja stoties rajoną.

Tarp geležinkeliečių veikusios LAF’o grupės nariai sabotuoja traukinių išvykimą. Birželio 23 d. vakare ir naktį sukilę partizanai kelis sykius šturmuoja NKVD dalinių ginamą Vilniaus geležinkelio stotį ir jos prieigas. Kai kuriems ešelonams pavyksta išsprūsti, tačiau be dalies vagonų – juos atkabina sukilėliai geležinkeliečiai. Tik birželio 24 d. paryčiais mūšis baigiasi: išvaduojama ir nuo raudonojo teroro išgelbėjama daugiau nei 500 suimtųjų, tačiau dalis sovietų aktyvistų ir karių pabėga. Deja, pirmuose neatkabintuose vagonuose išgabenama visa suimta LAF’o Vilniaus karinio štabo vadovybė kartu su mjr. V. Bulvičiumi priešakyje, taip ir neišvydusi Gedimino pilies bokšte jau plevėsuojančios trispalvės. Mūšyje nukaunama bandę ištrūkti NKVD ir NKGB pareigūnai, kuriuos išlaisvinti kaliniai atpažįsta kaip savo kankintojus.

1941 m. birželio 22–28 dienomis vykdydami tik žodinius nurodymus ar veikdami savo iniciatyva NKVD ir NKGB pareigūnai ir kariai Lietuvoje nužudė per 400 kalinių ir 700 civilių gyventojų. Jau išlaisvintame Vilniuje, kitose Lietuvos vietovėse žudynės tęsėsi ir birželio 24–30 dienomis: ne kautynėse, o per egzekucijas buvo nužudyta daugiau kaip 500 suimtųjų. Sukilėlių neišgelbėti 606 kaliniai iš Vilniaus liepos 3 d. buvo nuvežti į Žemutinio Naugardo (Gorkio) MGB kalėjimą Rusijoje. Iš jų 417 buvo tardyti NKGB ir vėliau nužudyti.

Sukilėlių partizanų veiksmai Vilniaus apylinkėse ir Rytų Lietuvoje

Prasidėjus karui Lietuvoje dislokuotą okupacinę Raudonąją armiją puolė Vokietijos Vermachto armijų Šiaurės ir Centro grupės. Šiaurės grupės strateginės puolimo kryptys buvo Kalvarija–Kaunas–Daugpilis, Raseiniai–Šiauliai–Ryga, Klaipėda–Liepoja, o Centro grupės šiaurinis flangas atakavo ašimi Suvalkai–Varėna–Vilnius–Minskas. Taip Lietuvos ir lietuvių gyvenamos teritorijos pakliuvo į dviejų grupių veikimo erdves, kurių ribos ėjo Prienų–Žiežmarių–Širvintų–Molėtų–Dūkšto linija. Sukilimui laimėjus Vilniuje ir Kaune birželio 24 d. Gaižiūnų–Ruklos poligone dislokuoti sovietų 11-osios armijos daliniai dar priešinosi, net bandė kontratakuoti Kauno kryptimi ir kėlė rimtą grėsmę. Birželio 25–26 dienomis sukilėlių partizanų ir Vermachto dalinių atkirsti nuo tiesiausių pasitraukimo kelių per Jonavą ir Vilnių ir siekdami išvengti apsupimo, raudonarmiečiai buvo priversti keltis per Neries upę Čiobiškio apylinkėse. Šie daliniai, įsiterpę tarp Vermachto armijų Šiaurės ir Centro grupių, bėgdami nuo persekiojimo ir sėdami terorą, keliomis lygiagrečiomis kolonomis per Aukštaitiją judėjo link Polocko, Gudijos, pakeliui sutikdami aktyvų partizanų užkardų ir sukilusių karių pasipriešinimą, privertusį ne kartą keisti atsitraukimo maršrutus.

Karo veiksmai Rytų Lietuvoje 1941 m. birželį. Autorius Sakalas Gorodeckis, dailininkas Vaidotas Skolevičius, 2020-2021.

Kitaip negu Šiaurės grupė, kuriai buvo pavesta okupuoti Lietuvą, Centro grupė buvo užsiėmusi aktyviai besipriešinančių Raudonosios armijos Vakarų fronto dalinių apsupimu prie Minsko Gudijoje ir mažiau kreipė dėmesį į, anot Vokietijos filmuotos kronikos, „prie taikaus gyvenimo spėjusio sugrįžti Vilniaus miesto“ reikalus[8]. Tai sudarė sąlygas atkurti lietuviškos valdžios institucijas ir leido lietuviams partizanams kurį laiką Vilnijoje veikti savarankiškai. Tačiau pirmąją karo savaitę jie vieni turėjo kovoti su besitraukiančia sovietine kariuomene, o jos buvo gausu visoje Rytų Lietuvoje.

Čia derėtų pažymėti, kad lietuvių karių veiksmai Rytų Lietuvoje griauna formuojamus nedraugų stereotipus, neva partizanai kovojo tik savo apylinkėse. Birželio 27 d. pavakare karinė LAF’o Vilniaus vadovybė už Vermachto užimtų pozicijų ir veikimo atsakomybės ribų siunčia motorizuotą daugiau nei 200 karių pastiprinimą jungtinei partizanų ir karių Pabradės įgulai, kovojančiai su besitraukiančiais sovietiniais daliniais. Lietuviai kariai, veikdami net bataliono dydžio formuotėmis, patys persekioja sovietus net tankais ir naudodami artileriją. Pavyzdžiui, apie kovų frontą ir judėjimo mobilumą liudija faktas, kad sukilusių 18 lietuvių karių būrys iš 615-ojo artilerijos pulko, bežygiuodamas iš Varėnos į Vilnių, susirado automobilį ir persekiodamas sovietus atvažiavo į Linkmenis, taip įveikdamas daugiau nei 200 kilometrų kelią ir siekdamas padėti vietos sukilėliams partizanams, atsiradusiems pagrindiniame besitraukiančios raudonarmiečių 11-osios armijos dalinių kelyje[9].

Paneriai, 1 žyma žemėlapyje. Vilniaus pėstininkų mokyklos kariūnų kuopa, vadovaujama j. ltn. J. S., prižiūrint NVKD būriui, nuo birželio 22 d. saugo geležinkelio tiltą Paneriuose. Tačiau birželio 23 d. 12 val. gavę įsakymą trauktis, lietuviai kariai pabėga ir veikia kaip atskiras partizanų būrys Panerių apylinkėse. Tunelis lieka nesusprogdintas.

Turniškės, 2 žyma žemėlapyje. Birželio 23 d. patriotiškų pažiūrų Turniškių hidroelektrinės statybos darbuotojai susiburia į sukilėlių būrį, jam vadovauja šaulys Jurgis Žilinskas ir vyr. inžinierius Česlovas Šalkauskas. Susisiekus telefonu su Vilniumi, kariai sunkvežimiu atveža ginklų ir šaudmenų ir apsiginklavęs būrys saugo ten įrengtą medinį tiltą per Nerį ir kitus objektus. Būrio vadavietė įsikuria Turniškių g. 25, kur šiuo metu yra Lietuvos Respublikos ministro pirmininko rezidencija.

Nemenčinė, 3 žyma žemėlapyje. 234-ojo šaulių pulko kariai, dislokuoti Laurų dvare (dab. Laurų g. Vilniuje apylinkės), vadovaujami psk. S. Urbanavičiaus, raudonarmiečius nuginkluoja birželio 23 d. rytą. Kitą dieną šie kariai kartu su vokiečiais dalyvauja kautynėse dėl Nemenčinės. Išlaisvinus miestelį sudaromas trylikos partizanų būrys, jis drąsiai kaunasi su raudonarmiečiais, 178 paima į nelaisvę.

Bezdonys, 6 žyma žemėlapyje. Vietinių partizanų sukilėlių būrys, vadovaujamas geležinkeliečio kelio meistro Velviko, birželio 24 d. blokuoja geležinkelį, garvežiu nusigauna į Vilnių, iš ten atsigabena dar šiek tiek ginklų. Tačiau birželio 26 d. nemažas būrys raudonarmiečių ima veržtis Bezdonių geležinkelio stoties link, tikėdamiesi pabėgti traukiniu. Paprašius pagalbos, sunkvežimiu iš Nemenčinės atvyksta psk. S. Urbanavičiaus vadovaujamas partizanų būrys, ginkluotas lengvaisiais kulkosvaidžiais, ir Bezdonių geležinkelio stotyje nuginkluoja 73 raudonarmiečius.

Lentvaris, 5 žyma žemėlapyje. Lentvaryje veikiantys LAF’o nariai rengėsi iš anksto: dar prieš karo pradžią parduotuvėje šalia geležinkelio stoties buvo paslėpę ginklų, šaudmenų, kariškos aprangos. Iniciatyvą parodo girininko Stasio Survilos vadovaujami miškininkai. Veikia apie 30 sukilėlių būrys, kurio nariai vilki išsaugotą lietuvišką karišką uniformą. Jie perima ir kontroliuoja geležinkelio stotį, sulaiko ir nuginkluoja sunkvežimiu bėgančius raudonarmiečius.

Trakai, 6 žyma žemėlapyje. Sukilėlių būriui vadovauja buvęs karo mokyklos san. vršl. Petkus. Ginklai gauti iš milicijos būstinės. Sužinoję apie sukilimą birželio 23 d., prie jo prisijungia Žydiškėse vasaroję Vilniaus universiteto studentai. Būrys patruliuoja apylinkėse, tačiau su sovietais nesusiduria.

 

Trakų vaistinė 1941 m.

Dieveniškės. Lietuviško Pliustų kaimo mokykloje mokytojavęs neseniai tarnybą Lietuvos kariuomenės ryšinininkų batalione baigęs ats. psk. Stasys Gorodeckis, turintis ryšių su LAF’o Vilniaus štabu, jau 1941 m. birželio 23 d. suburia 50–70 sukilėlių kuopą, kuri apsiginkluoja iš besitraukiančių sovietinių karių atimtais ginklais. Sukilėliai užima Dieveniškių miestelį. Dviračiais būriai pasiekia Norviliškių ir Kauneliškio (dab. Gudijos teritorija) bažnytkaimius, visur įkurdami lietuvišką valdžią. Kitą dieną sukilėlių kontroliuojamas gyvenvietes kerta Vokietijos Vermachto 12-osios tankų divizijos priešakiniai būriai ir dėl sukilėlių aktyvių veiksmų jau birželio 24 d. rytą užima Ašmeną, perkirsdami vieną iš sovietų pasitraukimo iš Vilniaus Minsko kryptimi kelių. Netikėtai pačių vokiečiams planams sukilėlių užnugaryje taip greitai pasistūmėjus į rytus, Dailydžių kaime birželio 25 d. apsistoja 12-osios tankų divizijos štabas[10]. Tuo pačiu metu nuo Lydos pusės į rytus, atsiremdami į sukilėlių Kauneliškio–Dieveniškių–Norviliškių ginamą liniją, plūsteli besitraukiantys iš apsupties prie Gardino prasiveržę Vakarų fronto 13-osios sovietų armijos daliniai. Kai kurie, netikėtai vėl sutikę pasipriešinimą pasitraukimo kelyje, manydami esantys apsuptyje, masiškai pasiduoda, kiti bando ieškoti išeities kelių, apsisuka atgal pietryčių kryptimi ir pakliūna į didelį apsupimo katilą piečiau Minsko. Vokiečių karinė vadovybė, turėdama aiškias strategines direktyvas judėti link Minsko, negaišdama vietinį veiksmų frontą palieka trofėjinių ginklų nestokojantiems sukilėliams, tačiau siekdama pajungti juos savo pavaldumui, įsako judėti kartu į rytus ir saugoti jų užnugarį nuo besiblaškančių sovietinių karių būrių. Sukilėlių vadas S. Gorodeckis vokiečių karininkams tvirtai pareiškia, kad vykdys tik lietuviškos administracijos nurodymus ir veiks tik lietuviško valsčiaus teritorijoje. Kylant įtampai su atvykusia vokiečių karine vadovybe, S. Gorodeckis po kelių dienų liepia visiems sukilėliams nakčia grįžti į savo sodybas ir tvarkingai paslėpti kovose įgytus ginklus ir amuniciją, o pats slapčia pasišalina į Vilnių ir prisideda prie atkurtos lietuviškos administracijos[11]. Taip Lietuvos valstybės sienos dabar yra tenai, kur jas sugebėjo ginti ginklu lietuviai.

Lietuvių karių saugomi sovietų karo belaisviai Rytų Lietuvoje. LGGRTC nuotrauka.

Sovietų pasiteisinimai dėl nesėkmių Vilniuje

Ieškodamas pasiteisinimo dėl žaibiško Vilniaus praradimo per vieną dieną, SSRS Raudonosios armijos Šiaurės Vakarų fronto štabas operatyviniame plane yra pažymėjęs, kad 1941 m. birželio 24 d. rytą piečiau Vilniaus neva „atsirado“ Vermachto oro desantas. Taip istorijai buvo užfiksuotas visiškas nesigaudymas tuometinėje kovos situacijoje, nes desantas tuo metu jau būtų buvęs vokiečių fronto linijos užnugaryje. Birželio 25 d. Sovietų kariniuose veiksmų žurnaluose nurodoma, kad Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso, kurio lietuviai kariai, net ir NKVD suėmus didelę dalį patriotiškų karininkų, sukilo nuo Varėnos iki Švenčionių, buvo sutriuškintas. Vertinama, kad iš daugiau nei 16 tūkstančių šio korpuso karių sovietų užnugarį liepos pradžioje pasiekė tik 1–2 tūkstančiai raudonarmiečių, tarp kurių neišsigelbėjusių nuo sovietų kontrolės lietuvių buvo labai mažai[12].

Kaip rašo Juozas Girnius, apie lietuvių sukilimo pergales žinojo ir aukščiausia sovietų politinė ir karinė vadovybė: „Sovietų Sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Molotovas pats pirmas užsipuolė lietuvių sukilimą. Birželio 23 d. jisai grasino Lietuvos „fašistams“ per Maskvos radiją. Per neapdairumą Molotovas pripažino ir išreklamavo sukilimo faktą visam pasauliui. Porą dienų vėliau Molotovo padėjėjas Lozovskis aiškino spaudos konferencijoje, jog, girdi, svetimųjų korespondentai nesupratę radijo pranešimo, jog sukilimas Lietuvoje nenukreiptas prieš sovietus, bet prieš vokiečius.“ [13]

Sukilimo laimėjimai Vilniuje

Nuvalius vis gausiau pučiamas neosovietinės ir neoliberalios propagandos siekiant nuslėpti Tautos sukilimo sėkmę dulkes, galima teigti, kad Vilniaus išvadavimas 1941 metų birželio sukilimo metu yra viena sėkmingiausių lietuvių karinių operacijų XX amžiuje:

– netekus LAF’o vadovybės sostinėje, pogrindžio struktūra veikė savarankiškai ir Kaune, ir

 Vilniuje;

– mjr. V. Bulvičiaus vadovaujamo štabo parengti koviniai sukilimo planai buvo vykdomi;

– kartu kovojo civiliai, studentai, profesoriai, kariai, kariūnai, policininkai, medikai, paštininkai, dailininkai, vėliau buvo suregistruota per 600 aktyvių dalyvių, iš viso galėjo būti daugiau nei 1 000 kovotojų;

– veikė per 15 sukilimo būrių ir židinių, ir nors jie kilo nutolusiose vietose ir skirtingu metu, bet buvo atvejų, kai civiliai partizanai veikė kartu su sukilusiais lietuvių kariais, keitėsi su jais informacija ir koordinavo kovos veiksmus;

– Lietuvos sostinė buvo išvaduota trumpiau nei per parą nuo kovų pradžios;

– lietuviška trispalvė vėliava jau birželio 23 d. popietę iškelta Gedimino bokšte, virš Vilniaus universiteto pagrindinių rūmų, aukščiausio sostinės pastato Geležinkelio valdybos, kitą dieną Vilniaus gatvės jau pasipuošusios trispalvėmis;

– dar iki vokiečių kariuomenės įžengimo į miestą birželio 24 d. sukilėliai į savo rankas paėmė svarbiausias miesto įstaigas, kontroliavo padėtį mieste ir palaikė viešąją tvarką;

– sukilimo kovose sostinėje žuvo apie 100 sukilėlių (remiantis istorikės Vidos Girininkienės tyrimais šiuo metu nustatyti 79 palaidojimo atvejai[14]), jie palaidoti Antakalnio karių ir Naujųjų Rasų kapinėse, patirta daug mažiau nuostolių nei kovose Kaune;

– nuo deportacijos ir mirties sovietų lageriuose buvo išgelbėta daugiau nei 500 įkaltintųjų ir taip išvengta kitose Lietuvos vietose tuo metu ir vėliau dar vykdytų kruvinųjų raudonojo teroro akcijų;

– sukilimas prasidėjo pačiu tinkamiausiu momentu – nei per vėlai, nei per anksti, išvengta beprasmių aukų;

– sukilėliai užėmė Vilniaus radiofoną ir transliavo pranešimus, Lietuvos himną;

– Vilnius nuo sovietinių okupantų buvo išvaduotas anksčiau nei Kaunas ir daugelis kitų Lietuvos vietovių, t. y. jau trečią karo dieną;

– pirmomis dienomis po sukilimo pergalės Vilniuje susirinko per 5 tūkstančius lietuvių karių, išsivadavusių iš sovietų armijos ir išsigelbėjusių nuo žūties karo fronte, sutriuškinant Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, pradėtas vokiečių nutrauktas Lietuvos kariuomenės atkūrimas;

– sostinės LAF’o kariniai vadai pasiuntė karinę pagalbą sukilusiems lietuvių karių daliniams Pabradėje, kur mūšiai blokuojant besitraukiančią iš apsupties sovietų 11-ąją armiją tęsėsi iki birželio 30 d., kovos vyko be Vermachto dalinių, kurie šias vietas pasiekė tik liepos 1–2 dienomis;

– tik dėl staigių ir drąsių sukilėlių veiksmų buvo išvengta didelių sugriovimų ir pozicinių mūšių tarp abiejų agresorių Vilniaus miesto gatvėse ir išsaugotas Senamiestis, visi tiltai bei strateginiai objektai;

– lietuviška valdžia, atkurta dar iki Vermachto dalinių įžengimo į Vilnių, realiai funkcionavo ilgiau nei kitur Lietuvoje, susisiekdama su Kaune veikusia Lietuvos laikinąja vyriausybe, nors ir buvo trikdžių iš vokiečių okupacinių struktūrų;

– laimėjus Tautos sukilimui jau birželio 24 d. buvo suformuota ir pradėjo veikti vyriausia politinė institucija – S. Žakevičiaus vadovaujamas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, jis pradėjo atkurti lietuviškas valdžios įstaigas ir vokiečių kariuomenę pasitiko kaip teisėta valdžia, kurią pripažino ir su kuria skaitėsi okupacinės vokiečių valdžios įstaigos ir pareigūnai;

– greitas lietuvių sukilėlių Vilniaus užėmimas sudarė palankiausias sąlygas Vokietijos Vermachto armijų Centro grupei jau birželio 28 d. apsupti Baltarusijos sostinę Minską ir pasiekti pirmąją strateginę pergalę kare su Sovietų Sąjunga, apsuptyje sutriuškinant pagrindines Vakarų fronto pajėgas ir taip atveriant kelią į Smolenską ir toliau į Maskvą.

Paneigdamas Vermachto generolų sau priskiriamus nuopelnus dėl greito Vilniaus užėmimo, LAF’o iniciatorius ir sukilimo organizatorius plk. K. Škirpa rašo: „Išsimokslinusiems karo vadams negali būti nežinomas karo istorijos ir didžiųjų jos karvedžių pripažintas principas, jog vienas šūvis į priešo nugarą atstoja 10 šūvių, paleistų į jį puolant iš priešakio.“[15]

 

Epilogas

1941 metų birželio sukilėliai ir jų vadai – pavojingiausi sovietinės santvarkos priešai

Sugrįžę į Lietuvą 1944 metais Sovietai visų pirma puolė ieškoti, persekioti ir tardyti nepasitraukusius į Vakarus 1941 metų birželio sukilimo dalyvius, nes negalėjo pakęsti didžiausios patirtos gėdos, kai lietuvių tauta sėkmingai su ginklu rankoje išsilaisvino iš sovietinės vergijos. Net praėjus nemažai metų, dar 1958-aisiais, LSSR KGB tęsė agentūrinę veiklą ir ieškojo Lietuvos laikinosios vyriausybės narių ir kitų aktyvių sukilimo dalyvių Lietuvoje ir užsienyje, laikydama juos pavojingiausiais sovietinės santvarkos priešais. Vengdami nacių ir sovietų persekiojimo, daugelis į Vakarus pasitraukusių aktyvių Birželio sukilimo dalyvių buvo priversti pasikeisti tikrąsias savo pavardes tapatybės dokumentuose į kovinius slapyvardžius. Įdomiausia tai, kad daugelis rezistentų, sulaukusių Lietuvos valstybės atkūrimo, nebuvo sovietinių represinių organų nustatyti kaip Birželio sukilimo dalyviai. Nuslėpti kovos faktai daugeliui išgelbėjo gyvybę, sutrumpino įkalinimo metų stažą. Iš dalies tai paaiškina liudininkų žinių stoką apie sukilimo eigą ir aplinkybes dabar, nes sovietinės okupacijos metais tai buvo kruopščiai slepiama net nuo pačių artimiausių šeimos narių.

Štai šio straipsnio autorius apie savo tėvo S. Gorodeckio vadovavimą LAF’o sukilėlių kuopai Dieveniškėse detaliau sužinojo tik 1992 metais, kai rudenį atkurtos Lietuvos kariuomenės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Trakų batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Romo Chodosevičiaus, steigė savanorių kuopą Šalčininkuose. Tėvas, išgirdęs apie mūsų planus ir veiksmus, tiesiai šviesiai priminė, kad praėjus daugiau kaip 50 metų mes, Lietuvos kariai savanoriai, kartojame jų tuometinį žygį, ir metas apie tai jau atvirai ir drąsiai prabilti.

Daugelis pokario lietuviškos antisovietinės rezistencijos dalyvių ir vadų buvo Birželio sukilimo patikrintos mokyklos absolventai ir puikiai žinojo jo pergalės skonį. Štai kpt. Jono Noreikos (gen. Vėtros) ir S. Gorodeckio (S. Radžiūno) 1945 m. pabaigoje organizuotos Lietuvių tautinės tarybos, veikusios Vilniuje ir siekusios tapti Lietuvos pogrindžio centru, aktyvo pagrindą sudarė Birželio sukilimo dalyviai: patys J. Noreika ir S. Gorodeckis, plk. Petras Masiulis, į būsimos vyriausybės sudėtį buvo numatytas prof. Vladas Jurgutis ir kiti. Pačios Tarybos vadovybė kūrė sukilimo planus sostinėje ir daugeliu atvejų rėmėsi tuo, ką pavyko įgyvendinti 1941 metų birželį Vilniuje ir Kaune.

Lietuvių pergalė Tautos sukilime 1941 metų birželį prieš sovietinius okupantus ir sukilimo masiškumas atskleidė tautos gyvybingumą ir visam pasauliui parodė valią priešintis, pradėjo ginkluotą rezistenciją, trukusią ilgiausiai Europoje XX amžiuje. Šios ginklu pasiektos pergalės laimėjimai, kovose užgrūdinti kovotojai ir sugrąžinta valia priešintis gąsdino sovietinius okupantus iki pat Atgimimo. Sukilimo pergalės skonis teikė vilčių visam pokario pasipriešinimui turint pavyzdį, kai pakilusi tauta gali laimėti net ir tada, kai Lietuvos valstybės priešai skleidžia abejones apie šių siekių tyrumą ir aukų beprasmiškumą.

 

***

Trumpinimai

ats. plk. – atsargos pulkinikas

eil. – eilinis

gen. – generolas

gen. št. – generalinis štabas

  1. – grandinis
  2. ltn. – jaunesnysis leitenantas
  3. psk. – jaunesnysis puskarininkis

ltn. – leitenantas

mjr. – majoras

plk. – pulkininkas

plk. ltn. – pulkininkas leitenantas

psk. – puskarininkis

san. – sanitarijos

vršl. – viršila

Projektas “1941 birželio sukilimo kovų vietų istorinis įamžinimas Vilniuje“, © 2020-2021

Istorinę atmintį atkuria ir saugo Užupio bendruomenė

 

Remia LR Krašto apsaugos ministerija

[1] Grabauskas-Karoblis G. Birželio sukilimas – pasipriešinimas okupacijai // „XXI amžiaus“ leidinys „Už laisvę“, 2011 m. birželio 23 d., nr. 3 (22).

[2] Pilypas Narutis apie 1941 m. sukilimą ir nacių kacetus. Prieiga per internetą: https://vimeo.com/21563452, 2011.

[3] Rimkus V. Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais. Londonas, 1984.

[4] Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-spokevicius/.

[5] Jankauskas J. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje. Vilnius, LGGRTC, 2011, p. 298–303.

[6] Kitoje šio straipsnio dalyje ketinama išsamiau pristatyti čia paminėtų ir kitų Tautos sukilimo organizatorių bei vykdytojų, primirštų ir nežinomų didvyrių, įsitraukimą į pasipriešinimą ir jų likimus.

[7] 1831 metų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis.

[8] Die Deutsche Wochenschau, nr. 566, 1941 m. liepos 9 d. Bundesarchiv Filmarchiv.

[9] Eil. Juozas Kindurys. Iš karių anketų // Karys, 1942 m. vasario 21 d., nr. 9.

[10] Vermachto 12 PD kovų žurnalas, 1941 // Roberto Čerškaus asmeninis archyvas.

[11] Stasio Gorodeckio atsiminimai, pasakoti sūnui Sakalui Gorodeckiui, 1993–1998.

[12] Журнал боевых действий войск СЗФ с 18.6.41 года по 31.7.41 года. Описывает период с 18.06.1941 по 02.08.1941 г. Журналы боевых действий. № документа: 1, Дата создания документа: 02.08.1941 г. Архив: ЦАМО, Фонд: 221, Опись: 1351, Дело: 202.

[13] Algirdas M. Budreckis, Lietuvių sukilimas 1941 (The Lithuanian National Revolt of 1941). 1968.

[14] Girininkienė V. 1941 metų birželis Antakalnio ir Rasų kapinėse. Prieiga per internetą: Respublika.lt, 2020-06-22, 2020-06-27.

[15] Škirpa K. Vokiečių kariuomenės prasiveržimas į Lietuvos sostines // Karys, 1971, nr. 5–6.

 

Istorija Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra