Sąjūdžio ištakos

Autorius: Data: 2012-03-13, 11:55 Spausdinti

Sąjūdžio ištakos

Edmundas SIMANAITIS, Jonava

Baltos lankos išleido 440 psl. knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Dvidešimt dviejų autorių straipsnius tvarkė mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė. Tyrėjų komandą sudarė trijų universitetų mokslininkai: politologai, istorikai, sociologai. Tyrimui atlikta daugiau kaip 300 interviu.

Pratarmėje rašoma: „Šios knygos sumanymas buvo brandintas ne vienerius metus, tačiau jį įgyvendinti tapo įmanoma tik susiklosčius palankioms aplinkybėms ir sutelkus dideles tyrėjų pajėgas trejus metus trukusiam tyrimo projektui „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija.“ Tyrėjų komandoje dalyvavo ne tik trijų universitetų mokslininkai – politologai, istorikai, sociologai, bet ir gausus būrys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų, kurie entuziastingai padėjo rinkti medžiagą bei atlikinėjo interviu.

Tautų atgimimo pavasaris

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir nusilpus imperinių valstybių galiai, Europos pavergtosios tautos, tarp jų ir Lietuva, atkūrė agresorių sutryptą valstybingumą, o kitos Baltijos šalys: Latvija, Estija, Suomija paskelbė pasauliui žinią apie naujų demokratinių valstybių susikūrimą. Jau buvo neįmanoma sustabdyti Europos tautų atgimimo. Visais atvejais tautinės valstybės statusas buvo būtinas, kaip teisinis pamatas, laiduojantis nevaržomą tautinės savimonės brendimą ir etninės kultūros raidą.

Per dvidešimt dvejus Nepriklausomybės metus (1918-1940) Lietuvos ekonomika, švietimas, kultūra pasiekė Vakarų Europos demokratinių valstybių lygį. Totalitarinių režimų vadeivų Stalino ir Hitlerio 1939 m.rugpjūčio 23 d. suokalbis pradėti Antrąjį pasaulinį karą ir pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas parodė, kad imperinė politika bus tęsiama. 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą, o sekančiomis dienomis Latviją ir Estiją.

Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, okupacija truko pusę amžiaus. Okupantas mėgino agresyvią rusinimo politiką pridengti skylėta sovietizmo marška. Pavergtųjų tautų siekis atkurti valstybingumą niekada nebuvo užgęsęs.

Okupacijos pusamžis neištrynė iš tautos atminties laisvo nepriklausomo gyvenimo pasiekimų ir nespėtų pasinaudoti galimybių. Kalbant apie šį demokratinės Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės periodą (1918-1940) privalu atsižvelgti į kaimynystės veiksnį. Lietuva gyvavo prašieptų nasrų apsuptyje: trys ženkliai galingesni kaimynai: Lenkija, Vokietija ir Sovietų Rusija gviešėsi Lietuvos žemių.

Komunizmo utopija ir perestrojka

Kremlius ieškojo būdų kaip Sovietų Sąjunga galėtų išbristi iš krizės. Pseudomoksliniai paistalai apie „brandaus socializmo“ visuomenės perėjimą į „komunizmo epochą“ visuotino chroniško deficito sąlygomis geriausiu atveju buvo priimami su atlaidžiu humoru. Tačiau Sovietų imperijoje paskelbtoji Perestrojka sudarė sąlygas Lietuvoje išsirutulioti Sąjūdžiui. Sąjūdis savo ruožtu neilgai trukęs, paskelbė vykdąs Tautos valią ir siekiąs atkurti okupanto sutryptą valstybingumą.

Kovo 11-osios Aktas pademonstravo visam pasauliui lietuvių Tautos apsisprendimą nusimesti visus okupacijos pančius. Komunizmo utopijos bankrotas ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo dėsningi reiškiniai, iš esmės pakeitęs Rytų Europos politinį žemėlapį. Baltijos šalys atkūrė valstybingumą ir tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tai buvo ženklus ir labai reikšmingas pilietinės visuomenės laimėjimas. Lietuvos gyventojai referendumu atkūrė valstybingumą, patvirtindami demokratijos pasaulio tiesą, jog Valstybingumas yra aukščiausioji vertybė, o Nepriklausoma demokratinė Valstybė – vieninteliai saugūs Etninės Tautos ir tautinių mažumų namai.

Pilietinės visuomenės samprata

„Pilietinės visuomenės samprata Lietuvoje per 20 metų neįgavo aiškaus, apibrėžto, stabilaus turinio nei politikos praktikoje nei intelektualiniame diskurse.“ (23p.)

Kovo 11-osios akto vaidmuo šalies gyvenime vertintinas dar vienu požiūriu. Lietuvos Respublikos vadovybės ir pilietinės visuomenės siekis okupacijos sąlygomis NKVD divizijomis užtvindytame krašte neduoti dingsties panaudoti karinę jėgą tariamu „rimties atkūrimo“ tikslu, buvo įžvalgios politikos vaisius.

Teko girdėti, kad tomis įtempto nerimo dienomis į Vilnių buvo atsiųsti šeši okupacinės kariuomenės Pabaltijo apygardos generolai. Jie buvo pasirengę, gavus įsakymą, karine jėga nutildyti lietuvių siekį pasitraukti iš Sovietų Sąjungos. Lietuvos Respublika niekada savo noru nebuvo atsisakiusi nepriklausomybės ir demokratijos laisvių.

Pusę amžiaus trukusi okupacija, genocido politika ir represijos neištrynė iš Tautos atminties Nepriklausomybės laikotarpio patirties. Pilietinės visuomenės atsakomybės samprata už gimtosios šalies likimą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo gyva. Kovo 11-osios Aktas akivaizdžiai patvirtino šios tiesos tikrumą.

Savaimios visuomenės sąvoka

„Siekiant įprasminti tokių ideologinei sistemai nepalankių ar besipriešinančių darinių reikšmę totalitarinio režimo laikais, šioje knygoje siūloma „savaimios visuomenės sąvoka. „Savaimus reiškia laisvas, ne priverstinis“ (24p.). Savaimios visuomenės pradmenys išsikristalizavo Pirmosios Lietuvos Respublikos metais. Ryškų vaidmenį tada suvaidino Mokykla, Bažnyčia, Kariuomenė, Visuomeninės organizacijos. Sovietmečiu šio pilietinio įdirbio nepajėgė sunaikinti nei genocido politika, nei masinės represijos, nei Kremliaus pučiama propaganda apie pavergtųjų tautų draugystę.

„Pagrindinė mūsų hipotezė, kurią norime patikrinti, yra tokia: Sąjūdžiui atsirasti buvo reikalingi ne bet kokie, o būtent savaimios visuomenės tinklai, nes jie buvo palankiausia dirva bręsti režimo opozicijai“ (24 p.).

Sovietmečiu labai ryškiai išsikristalizavo savaimios visuomenės pranašumai, lyginant su okupanto atnešta ir brukama utopinio komunizmo „statybos“ praktika. Nei tariamo socializmo kultūra nei ekonomika neprilygo laisvos Lietuvos pasiekimams. Teroras ir masinės genocido akcijos (trėmimai, areštai) labai greit atskleidė tikruosius okupanto tikslus.

Paralelinės visuomenės užuomazgos okupacijoje

„Šioje knygoje išsikėlėme tikslą paaiškinti kaip atsirado Sąjūdis, tikėdamiesi aptikti jo šaknis totalitarinio režimo nesurežisuotame ir nesuvaldytame sociume – savarankiškoje visuomenėje. Tačiau ar įmanoma atrasti sovietinio režimo laikais buvus nesovietinę visuomenę. Ar totalinio režimo sąlygomis įmanomas ne tik vidinis moralinis pasipriešinimas, kurį išgyvena tik pats žmogus, ne tik pavienė herojiška kova prieš sistemą, bet ir alternatyvus visuomeninis būvis? Jeigu taip, kur jo ieškoti?“ (33 p.) Autoriai mėgina atsakyti į šį klausimą.

Jie teigia, kad „didesnį nei Lietuvoje visuomeninį svorį turėjusi Lenkijos ar Čekoslovakijos opozicija manė kitaip – jų strateginis tikslas buvo ne griauti sistemą, o atsiriboti nuo jos ir kurti alternatyvą jai. Totalitarinis režimas nuo autoritarinio skiriasi ne cenzūros ir netgi ne teroro lygiu, o tuo, kad jis verčia žmones dalyvauti ideologiškai surežisuotame visuomenės pertvarkymo projekte, neleidžia būti pasyviu stebėtoju, neleidžia gyventi kitoniškai. Todėl bet koks komunistiniam žmogui nederamas elgesys (arba deramo elgesio stoka) rodė sistemos negebėjimą iki galo įgyvendinti savo tikslų.“

Etnokultūrinis sąjudis

„Pirmame knygos skyriuje pristatomi du skirtingi, tačiau, glaudžiai susiję judėjimai – etnokultūrinis sąjūdis ir bažnytinis pogrindis.“ (28 p.) „Etnokultūrinis sąjūdis Lietuvoje ėmė formuotis maždaug XX a. Septintajame dešimtmetyje ir bene aukščiausią paklimo tašką pasiekė 1988-1992 m. Šį sąjūdį, antropologų įvardijamą kaip subkultūra, sudaro trys glaudžiai susiję dėmenys: žygeivių klubai, kraštotyrininkų ramuva bei kiti kraštotyros būreliai ir nuo 1968 m. Vilniuje ir kitur pradėję kurtis folkloro ansambliai. A. Streikus nurodo tris priešinimosi režimo suvaržymams sroves: hipių subkultūrą, etnokultūrinį sąjūdį ir katalikiškąjį pogrindį.“ (34 p.)

Žygeiviai siekė geriau pažinti kraštą, rūpinosi gamtosauga, istorinių paminklų išlikimu, užrašinėjo dainas, padavimus. Žygeivių tvirta nuostata – žygiuose nė lašo alkoholio veikė naujokus drausminančiai ir buvo veiksminga jaunimo auklėjimo priemonė.

Katalikiškojo Sąjūdžio jungiamoji ašis

Sovietinis režimas stengėsi suardyti institucinę Bažnyčios struktūrą ir atriboti ją nuo visuomenės. Tuo tikslu buvo uždarinėjami vienuolynai ir bažnyčios. Kunigai buvo persekiojami, jų veikla varžoma, seminarijoje kunigų rengimas buvo labai ribojamas, o visų katalikiškų visuomeninių organizacijų veikla sustabdyta. Sovietų valdžia, vykdydama Kremliaus direktyvas, uždraudė katalikišką spaudą ir religinės literatūros leidybą.

Vienas iš svarbiausių šio Sąjūdžio dėmenų aštuntajame dešimtmetyje – labai stipriai išaugęs pogrindinės katalikiškos spaudos tinklas. Be abejo, didžiausią reikšmę turėjo 1972 m. pradėta leisti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“(LKBK). Ji tapo ne tik katalikiškojo sąjūdžio, bet ir visos savarankiškos visuomenės jungiamąja ašimi. Į LKBK leidimą ir platinimą buvo įsitraukę nepaprastai daug žmonių įvairiose Lietuvos vietose“ (38 p).

KGB pastangos sustabdyti LKBK leidybą buvo bevaisės. Šis faktas liudija išskirtinę katalikybės ir pilietiškumo sąsajos svarbą okupacijos sąlygomis. Į Sąjūdžio Seimą buvo išrinkti pogrindinio judėjimo lyderiai kunigai P. Račiūnas, V. Aliulis, A. Keina, o miestų ir rajonų atstovai pasiūlė dar šešis kunigus. Kunigų vaidmuo buvo labai reikšmingas svarstant etikos, kultūros, moralės ir pilietiškumo klausimus.

Filosofai – Sąjūdžio ideologai

Antroje knygos dalyje aptariamas filosofų grupės vaidmuo intensyviai sovietinamoje Lietuvoje. „Filosofai buvo viena aktyviausių ikisąjūdinės visuomenės grupių, turėjusių tiesioginės įtakos Sąjūdžiui įsikurti. Šeši filosofai – Bronislovas Genzelis, Arvydas Juozaitis, Bronislovas Kuzmickas, Jokūbas Minkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas buvo išrinkti į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę, vėliau į Sąjūdžio Seimo tarybą. Po 1990 m. keturi iš jų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, B. Kuzmickas – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, o R. Ozolas – atkurtos valstybės pirmosios Vyriausybės vicepremjeras.“ (163 p.).

Kyla natūralus klausimas – kodėl filosofai tapo viena iš veikliausių Sąjūdžio grupių? Ir kitas – kokios filosofų išdiskutuotos, aptartos idėjos ne ką trukus tapo Sąjūdžio ideologijos pagrindu. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrėsi profesionali kultūros filosofija. Pokario metais po sovietinės reokupacijos Lietuvos filosofų žiedas: K. Ambrozaitis, P. Dovydaitis, P. Mantvydas, I. Skrupskelis, V. Sezemanas L. Karsavinas pateko į „Stalino kurortus“ išbarstytus po visą GULAG‘o imperiją. Okupacijos metais buvo brukte brukama politinio atspalvio dialektinio materializmo utopija, kuria buvo mėginama pagrįsti genocido politiką ir praktiką.

Žinoma, tokiomis sąlygomis mokslininkai negvildeno tarptautinėse konferencijose filosofijos problemų, tačiau pokalbiai filosofijos temomis vyko, bet ne konferencijų salėse, o zekų (politinių kalinių) barakuose, rečiau – vergiško darbo vietovėse, net kasyklų kirtavietėse. Jaunieji filosofai neignoravo pradininkų patyrimo, o atvirkščiai – juo pasinaudodami rutuliojo savitą požiūrį į Sąjūdžio genezę, pradėdami nuo mįslingo klausimo – kaip sovietinėje visuomenėje galėjo kilti Sąjūdis? Kaip susiformavo didelis ir galingas visuomeninis judėjimas nušlavęs į istorijos savartyną okupacinę kolaboracinę valdymo sistemą ir išklibinęs Sovietų Sąjungos pamatus?

Savaimios visuomenės išskirtinumas

„Apibendrinant galima teigti, jog mūsų knygoje keltos teorinės prielaidos apie savaimios visuomenės svarbą pasitvirtina. Nors mūsų analizės išskirti centriniai savaimios visuomenės tinklo veikėjai nesudaro Sąjūdžio iniciatyvinės grupės daugumos, vis dėl to kaip tik jie tapo Sąjūdžio įkūrėjais ir nulėmė, iš kokių žmonių buvo suformuota pirmoji Sąjūdžio vadovybė. Jei ne mūsų šioje knygoje aptarti nesovietinės visuomenės židiniai – su pogrindžiu susiję etnokultūrininkai, ideologinių štampų nepaisantys mokslininkai ir filosofai, hipiška laisvės dvasia gyvenę jaunieji menininkai, Sąjūdis nebūtų įsikūręs arba būtų buvęs visai kitoks.“ (317 p.).

Lietuvoje sovietinio režimo oponentės buvo Katalikų Bažnyčia ir disidentų organizacijos: Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas, Lietuvos Laisvės Lyga, Tremtinių ir politinių kalinių bendruomenė – tai okupanto vykdytos planinio genocido politikos rezultatas. Okupacijos sąlygomis šis sunkus genocido nusikaltimas buvo vardijamas kaip sudėtinė „komunizmo statybos“ dalis. Išgyvenusieji NKVD represijas ir genocido akcijas sudarė žymią gyventojų dalį, kuri buvo palankiai nusiteikusi Sąjūdžio atžvilgiu ir dalyvaudavo daugelyje Sąjūdžio organizuojamų mitingų, švenčių, išvykų. Žymi dalis įsiliejo į Sąjūdžio struktūras, o kai Sąjūdis persiformavo į politinę organizaciją – Tėvynės Sąjungą, daugelis piliečių, patyrusių okupanto represijas, vaisingai darbavosi kartu su bendrapiliečiais ekonomikos, verslo, kultūros, pedagogikos baruose.

Ši visuomenės dalis jau yra garbingo amžiaus, tačiau pilietinėje ir kultūrinėje veikloje dalyvauja ir darbuojasi pagal išgales. Politiniai kaliniai ir tremtiniai, vaizdžiai kalbant, baigusieji GULAG‘o „universiteto“ kursą, buvo patikima, atraminė Sąjūdžio struktūra. Ši lietuvių visuomenės dalis visada tikėjo, kad antihumaniška komunizmo santvarka, dengusi rusiškojo imperializmo kėslus, neišvengiamai sugrius ir rasis galimybė pavergtoms tautoms nusimesti okupacijos jungą. Taip ir įvyko – Lietuvos valstybingumas buvo atkurtas 1990 m. kovo 11 d.

Lietuviškiausias miestas

„Kaunas buvo vadinamas lietuviškiausiu ir vakarietiškiausiu miestu, o sovietinis režimas žvelgė į Kauną kaip į galimą neramumų ir priešinimosi valdžiai židinį. Siekiant sunaikinti Kauno išskirtinumą ir „laikinosios sostinės“ dvasią, miestas buvo dirbtinai „technokratinamas“ nepaliekant nė vienos humanitarinės aukštosios mokyklos. Taip pat buvo palaikomas mitas, kad vakarietiškas, nepriklausomas ir verslus miestas – nedvasingų spekuliantų sostinė“. Nepaisydamas valdžios siekių ir pasipriešinimo Vilniui, Kaunas išliko kultūros miestas, kur domėjimasis vakarietiškomis tendencijomis derėjo su tautiniu pasididžiavimu.“ (318 p.)

Kauno Sąjūdžiui įkurti lemiamos reikšmės turėjo legalūs kultūriniai tinklai, visų pirma architektų terpė, pats faktas, kad politiniai kaliniai V. Povilionis ir A. Patackas buvo išrinkti į iniciatyvinę grupę, rodo Kauno Sąjūdžio skirtingumą.“ (319 p.)

Sąjūdžio Kaune radikalumą lėmė ir tai, kad palyginti su Vilniumi, sąjūdininkai ne taip stipriai institucionalizuoti, o nariai į Sąjūdžio iniciatyvinę grupą buvo renkami ne tik pagal jų žinomumą, bet ir pagal demokratines, patriotines nuostatas, nusiteikimą veikti.“ (344 p.)

Kauno sąjūdininkai pirmieji iškėlė perestojkos turinio svarbiausiąjį dėmenį – nuosekliai rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu.

Vilniuje Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros, daugiau ar mažiau sovietinės inteligentijos viršūnių – žodžiu, viršūnėse, iš viršaus. Kaune viskas kyla iš apačios, savaime, kaip ilgai kauptos energijos proveržis. (…) Taigi praėjus vos savaitei po Vilniaus Sąjūdžio įsikūrimo, gimsta Kauno Sąjūdis.“ (336 p.)

Eucharistijos bičiuliai

Ryški ir svarbi Eucharistijos bičiulių klubo veikla. Klubas neapsiribojo vien dvasine veikla. Itin svarbu buvo rengti, leisti ir platinti pogrindinę spaudą: Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką: kultūrinį žurnaląRūpintojėlis“, „Pastogė“, „Aušra“, „Ateitis“ ir kitus. Platintojai telkėsi apie aktyvius kunigus: Juozą Zdebskį, Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską, Ričardą Repšį, Joną Borutą.

Iš 220 Sąjūdžio Seimo narių devyni buvo kunigai. Tai rodo, jog Bažnyčia buvo gana aktyviai įsitraukusi į Sąjūdį (399 p.). „Į Sąjūdžio Seimą buvo išrinkti pogrindinio judėjimo lyderiai, Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbiai kun. Pranas Račiūnas ir kun. Algimantas Keina.“

Tiek su vienu, tiek ir su kitu teko ir man kurį laiką vaisingai darbuotis sąjūdininkų gretose. Kunigų įžvalga ir patarimai etikos, moralės, pilietiškumo ir kultūros klausimais visada buvo išsamūs, motyvuoti ir stiprinantys krikščioniškąją bei pilietinę savivoką.

„Pats Sąjūdis, kaip liudija daugelis dalyvių, žvelgė į Bažnyčią pozityviai. Sąjūdžio aktyvistai suprato, jog Bažnyčios autoritetas yra svarbus visuomenei mobilizuoti (…) Visų pirma, Bažnyčios kaip institucijos parama skatino įsitraukti į Sąjūdį reikšmingą visuomenės dalį – tikinčiuosius (…) Antra, Bažnyčios tinklas buvo labai svarbus informacijos sklaidai, ypač atokesniuose kaimuose – bažnyčiose per pamokslus parapijiečiai būdavo informuojami apie Sąjūdžio renginius, o Sąjūdžio renginiai dažnai būdavo derinami prie šv. Mišių laiko. Ypač svarbi Bažnyčios parama per rinkimus – vyskupams leidus ir padėjus kunigai prisidėjo prie Sąjūdžio rinkiminės agitacijos.“ (401 p.)

Gana panašus į Bažnyčios buvo ir tremtinių bei politinių kalinių santykis su Sąjūdžiu. Viena vertus, tremtiniai ir ypač poltiniai kaliniai jautė tam tikrą nepasitikėjimą Sąjūdžiu ir baimę. Kita vertus, visuose mūsų nagrinėtuose rajomuose tremtiniai sudarė vieną iš svarbiausių ir didžiausių Sąjūdžio sparnų, nors pirminiame – grupės kūrimosi – etape nedalyvavo. (401 p.)

Klaipėdietiško Sąjūdžio tapatybė

„Tautinio atgimimo idėjos Klaipėdoje skleidėsi silpniau negu sostinėje.(…) Čia nebuvo istorinių šaknų, gilesnės intelektualinės tradicijos kaip Vilniuje, nebuvo ir tokio tautinio atsparumo kaip Kaune.“ (350 p.) Dažniausiai atskirus socialinius ratus cementuojantis pagrindas buvo bendra tautinio atgimimo idėja ar subkultūrinės maišto formos, būdingos Vilniui ir Kaunui, o veikiau institucinė profesinės veiklos terpė (Klaipėdos Vydūno klubas buvo išimtis). Kaip tik čia susiformavo kultūrinio nepasitenkinimo pozicija, Sąjūdžio transformuota į naują pilietiškumą.

Nerimastingumo židinių tinklo kuriama ankstyvoji klaipėdietiško Sąjūdžio tapatybė, nors ir margaspalvė, per konfrontaciją buvo formuojama tuo metu vyravusio „tarybinio miesto“ tapatybės diskurso ir miesto plėtros sukeltų problemų: pramonės įmonių taršos, urbanistinės plėtros, naikinant istorinį paveldą, miesto (ir Mažosios Lietuvos) istorinės Atminties slopinimo ir jos materialių apraiškų naikinimo. Akivaizdus ir profesionalus susidūrimas su šiomis problemomis veikė kaip tam tikras katalizatorius, skatinęs pirmuosius sąjūdininkus burtis į tai, ką galima pavadinti klaipėdišku Sąjūdžiu.“ (374 p.)

Sovietmečiu, prisidengiant sovietizacijos iškaba, Klaipėda buvo gana stipriai rusinama. Sovietizmo paveldas kurį laiką trukdė uostamiesčio sąjūdininkams aktyviau įsijungti į Atgimimo veiklą. Vykdant Kremliaus tariamą „internacionalinę politiką“ Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose, buvo brukama rusų kalba. Sąjūdžio politika nebuvo nukreipta prieš rusų kalbą, tačiau atkūrus valstybingumą lietuvių kalba tapo valstybine. Taip byloja Konstitucijos 14 straipsnis. Sovietizmo paveldas kurį laiką trukdė uostamiesčio sąjūdininkams aktyviau veikti Atgimimo pradžioje.

Tremtinių pritarimas nekėlė abejonių

„Tremties tema, ilgą laiką buvusi tabu, buvo iškelta per Sąjūdžio renginius – daug kam tuo metu nežinomos istorinės tiesos atskleidimas mažino sovietinio režimo legitimumą, o kartu sutvirtino Sąjūdžio pozicijas. Patys tremtiniai vienur bijojo, kitur patys norėjo pasinaudoti proga viešai prabilti apie savo ilgai slėptus išgyvenimus. (401 p.)

Šiek tiek vėliau, bet gausiai į Sąjūdį įsiliejo tremtinių ir buvusių politinių kalinių banga. Šie okupanto represijas patyrę žmonės pritarė Sąjūdžio idėjoms ir siekiui atkurti okupanto sutryptą Lietuvos valstybingumą. Jų pilietinė pozicija nekėlė abejonių. Didelę grupę į Sąjūdį atvedė ir Katalikų Bažnyčios parama. Sąjūdžio veiklon įsitraukę politiniai kaliniai ir tremtiniai rėmėsi savo patirtimi okupacijos metais. Daugelis iš jų dalyvavo ginkluotame ir pilietiniame pasipriešinime sovietizacijai. Ši politinio veikimo patirtis okupacijos metais pogrindžio sąlygomis stiprino sąjūdininkų dvasią ir padėjo pasiekti beveik neįtikėtiną Sąjūdžio veiklos sėkmę, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę.

Nuotraukoje: E. Simanaitis

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 6.

Voruta. – 2012, bal. 14, nr. 8 (746), p. 6, 15.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra