Sąjūdis orientuoja tautą pasirinkto tikslo link

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Turbūt didžioji dauguma žmonių, kurie Sąjūdį kūrė iki Sąjūdžio kaip struktūros gimimo, tai yra kurie dalyvavo dvasinėje rezistencijoje, pogrindžio spaudos leidime, už tai kentėjo Sibire ir tie, kurie ar tiesioginiu darbu rizikuodami savimi, ar moraline parama, vidiniu solidarumu šitaip rėmė dauguma žmonių, turbūt yra tos pačios nuomonės, kas Sąjūdis prasidėjo, gimė ne 1988-aaaisiais metais, o turbūt gerokai anksčiau.

Jeigu kalbėsime plačiąją prasme, – Sąjūdis ir etimologine prasme jau savaime reiškia judėjimą, dvasios veržimąsi.Kai koks nors sąjūdis tautoje turi nuolat būti, vykti, jeigu tauta yra gyva. Dvasinis tautos gyvastingumas, gyvumas reiškiasi sąjūdžiais. Nepriklausomoje Lietuvoje, jai kuriantis, jai susikūrus žinome daug puikių, gilių dvasinių kultūrinių, literatūrinių, politinių sąjūdžių. Bet visai kitokią reikšmę ir prasmę, šitai įgyja tautai netekus savarankiškos egzistencijos, netekus laisvės. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis svarbiausia – kultūros dalimi ir religijos, ir politikos užduotimi tampa laisvės kilimas.

Negalima turbūt taip pasakyti, nes religijos tikslas yra žmonių vedimas į Dievą, bet kadangi nelaisvė, užgniauždama žmogaus dvasią, stengiasi pakirsti ir sužaloti prigimtinio žmogaus religingumo šaknis, taigi natūraliai, kaip ir yra įvykę mūsų katalikiškoje tautoje, pokario metais tikroji, neiškreipta religija, valstybės nepavergta religija, natūraliai šlyja laisvės pusėn, ir taip pat kiekvienas kitas nesuvaržomas reiškimasis, sąjūdis kultūrinis ar meninis ar netgi kaip yra įvykęs ir muzikinis sąjūdis, stoja laisvės pusėn, tampa tautos laisvės, jos atimtų teisių reiškėju ir gynėju. Plačiąją prasme sąjūdis, laisvės gyvenimo, nepriklausomybės atstatymo sąjūdis prasidėjo turbūt su pirmąją okupacijos diena ir tęsiasi, keisdamas formas, bet išlaikydamas tikslą, neužgniauždamas iki lemtingųjų 1988-ųjų birželio 3-osios.
 
Kam kelia nuostabą ir netgi tam tikrą įtarimą, kad daugelis žmonių, kurie pasirodė kaip tikri idealistai, nesavanaudiški, tautos laisvės gynėjai, atsidūrė tarsi nuošaly nuo Sąjūdžio struktūros. Ją kūrė formaliai ne tie žmonės, kurie sėdėjo lageriuose, arba kurie rizikavo leisdami pogrindžio spaudą, organizuodami įvairias persekiojamos visuomenės reiškimosi formas, taip turbūt yra taip pat natūralu, nes tomis sąlygomis, kada gimė sąjūdžio organizacija, kada represijų letena dar labai stipriai slėgė mūsų tėvynę, turbūt nebuvo įmanoma, kad žmonės, kurie buvo Nijolės Sadūnaitės žodžiais tariant, KGB akiratyje būtų galėję patraukti mases, ypač akademinę inteligentiją, mokslo, meno pasaulio viršūnes. Vis dėlto tie žmonės, kurie niekam nežinomi, o rizikuodami labai daug kuo buvo sąjūdžio pradininkai.

Paprastai jie, nejaučia tame skriaudos, ir viską priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir viena ir kita mūsų tautiečių kategorija atliko Apvaizdos skirtąjį uždavinį: vieni represijų metais palaikydami tautos dorą, tai ypatingas katalikiškosios visuomenės nuopelnas, žadindami laisvės troškimą, siekimą neleisdami užmigti pasaulio sąžinei vedė tautą iki to momento, kada siekimas galėjo įsikūnyti konkrečiomis truktūromis, kiti, išlaikę nepaprastą sąžinę, gal ir labai nepalankiomis sąlygomis, užimdami gal ir aukštus postus, arba naudodamiesi tarybinio elito privilegijomis, pajutę galimybę, vienintelį šansą savo tautai, pasirinko ir nuėjo su savaisiais. Viena ir kita mūsų tautos dalis savo darbu, savo pastangomis susijungusi nepriklausomybės, laisvės siekime, tėvynės labui, savo uždavinį atliko. Norėtųsi, kad toks bendradarbiavimas, o ne nuopelnų svarstymas, svėrimas tęstųsi ir toliau.

Apie Sąjūdį šiandien, jo uždavinius, arba jo darbą po Kovo 11-osios. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą kalbama labai daug. Jis ir laidojamas, ir visais kitais būdais koneveikiamas. Jūsų supratimu koks šiandien turėtų būti Sąjūdis, arba koks jis yra šiandien ir ką`jis turėtų daryti?

Iš tikrųjų, lyginant praėjusius Sąjūdžio apogėjaus metus su šiandiena, galima pasiduoti tam tikram nusivylimui. Bet matyt tokia įvykių raida neišvengiama, tą pastebime ir buityje, kasdienybėje. Masiniai susižavėjimai paprastai būna trumpalaikiai. Tuo metu, kada Sąjūdis išreiškė 50 metų slėptą ir niekintą vienintelį teisėtą tautos troškimą, suprantama, kad visi, kuriuose buvo gyvas teisingumo suvokimas, gyva lietuviška sąmonė, besąlygiškai stojo šios organizacijos pusėn. Tai buvo juk vienintelė opozicinė, vienintelė nevaldiška organizacija, kuri reiškė žmonių, o ne sustabarėjusios, svetimųjų primestos valdžios tikslus. Bet tai buvo savęs ieškojimo, laisvės šūkių savo idėjų formulavimo metai. Buvo pasakymas balsu to, kas dešimtmečiais buvo paslėgta kalėjimo plyta. Dabar kalėjimo durys, bent jau tos, kurios dengė, slėgė žmogaus, piliečio sąmonę, išlaužtos. Visi, kurie anksčiau laisvę saugojo, brangino savo dvasioje dabar gali, turi pareigą padėti ją įgyvendinti, kurti konkrečiais pavidalais. Taigi vis tiktai nuo labai svarbaus, labai reikalingo romantinio revoliucingumo, kuris irgi nėra vertas pašaipos, nes atlieka visuomenės sąmonėje labai svarbų uždavinį.

Bet atėjo laikas pereiti prie konkretaus darbo. O visur, kur pradedamas darbas, mes žinome, atsiskleidžia ir parodo mums tos kasdieniškos, dažnai neišryškintos, gaal net mums patiems nežinomos savybės, kurios su mumis gyvena, mus lydi. Būtų nesuprantama, jeigu 50 kalėjimo metų nebūtų palikę savo pėdsakų kaip kūne, taip ir dvasioje. Jie liko ir tai, su kuo susiduria Sąjūdis ir Lietuvos visuomenė šiandien: didelės gyventojų dalies baimė, netikrumas dėl pablogėjusių materialinių gyvenimo sąlygų, abejonės, ar pasirinkti laisvės deklaraciją, kuri išoriškai iš tikrųjų nieko neduoda, ir negali duoti ar pasirinkti sugrįžimą, į patogų, savotiškai „saugų“ ir „ramų“ kalinio būvį.

Šitos abejonės rodo, ką su mumis padarė okupacijos, vergijos dešimtmečiai. Naturalu, kad Sąjūdžio autoritetas, populiarumas yra akivaidžiai sumažėjęs, kritęs, juk ir anksčiau didelei daliai mūsų žmonių laisvė turbūt asociavosi kažkuria prasme su ekonomine gerove, su Vakarų „rojum“. O kada buvo aiškiai pasakyta ir patys aiškiai supratome, kad laisvė iš mūsų pareikalaus atsakomybės, kruopštaus darbo, ir neužpils mūsų gėrybėmis kaip iš gausybės rago, o atvirkščiai, galbūt net pareikalaus nenumatytam laikui ir nežinia kokio laipsnio atsisakyti daugelio įprastų dalykų buitinių patogumų, ar net pirmojo būtinumo dalykų, labai greitai atsirado nemažai abejojančių sprendimų vertingumu ir reikalingumu tautiečių. Pačiame Sąjūdyje išėjus daliai žmonių, jo pradininkų, kūrėjų, į konkretų valstybės kūrimo darbą, mes irgi turbūt pajutome tam tikrą intelektualinių gal net ir moralinių jėgų nutekėjimą, pasijutome ne tokie tvirti, pasijutome sutrikę.

Tai irgi suprantama, tačiau, nepaisant viso šito, įvairių visuomeninių Lietuvoje įsikūrusių ir besikuriančių jėgų fone Sąjūdis, nepaisant viso jo ideologinio margumo, vis tiktai, atrodo, lieka jėga, kurį lemiamais momentais moka, išdrįsta ištarti aiškų apsisprendimo žodį: už laisvę, nepriklausomybę. Ir tai tautai, jos išlikimui, valstybingumo siekimui yra labai svarbu. Sąjūdis, aišku, negali duoti ekonominių garantijų ir galbūt šiandien negali daryti įtakos tarptautiniams santykiams Lietuvos pripažinimo reikalui. Tačiau ir tai, kad yra jėga, kuri taautą orientuoja pasirinkto tikslo linkme, kuri skatina nesugniužti ir kreipia žvilgsnį nuo materialistinių išskaičiavimų į principines, moralines vertybes ir tai turi nepalyginamą, neišmatuojamą vertę.

Vis dėlto kokią Jūs matote Sąjūdžio ateitį?

Turbūt iš mūsų aptartųjų pats sudėtingiausias klausimas. Sąjūdyje, atrodo, šiuo metu reiškiasi labai
įvairios tendencijos. Ir nuo to, kokia taps vyraaujanti, reikia manyt, priklausys ir Sąjūdžio ir galbūt net tautos ateitis. Nesu profesionalas politikas, kad galėčiau apie tai spręsti, bet kiek leiddžia numatyti bendražmogiškas patyrimas, labai norėtųsi linkėti ir siekti, kad Sąjūdis išlaikytų pasirinktąjį kelią, pagrindines kryptis, kurios sutelkė, pakėlė žmones 1988-aisiais, 1989-aisiais metais. Atrodo, kad tos pagrindinės tendencijos buvo Sąąjūdžio kova su korupcija, kova už žmogaus teises, ir specifiškai Lietuvoje už pamintas, sutryptas religijos teises, už katalikybės pozicijų teisėtų reikalavimų pripažinimą sugrąžinimą ir Sąjūdžio varomoji jėga nacionalinių teisių gynimas. Atrodo, kad šis paskutinis terminas kunigo lūpose galėtų skambėti, galėtų susilaukti priekaištų iš šalies, bet mes žinome, kad bažnyčia, kaip ir jos Steigėjas, Mokytojas visą laiką buvo silpnųjų, mažumų gynėja. Ta mintimi bažnyčia, tikintieji žmonės ir pokarinės vergovės dešimtmečiais puoselėdami dvasingumą apskritai moralines vertybes, be kurių neįmanomas tautos atsparumas, jos etninis kultūrinis išlikimas, ta mintimi palaikė ir nedviprasmiškai prisidėjo prie nacionalinio savitumo išlaikymo. Prisidėjo tyliu pasipriešinimu, okupacinių įsakymų nuorodų ignoravimu, ir savo išugdytais žmonėmis-asmenybėmis, kaip kunigais, vyskupais, taip ir pasauliečiais, vienuolijų veikla, kuri, matydama prieš akis svarbiausiąjį tikslą – žmogaus dvasią, Kristų žmogaus dvasioje, ir kaip vieną iš švenčiausių teisių gynė ir mūsų tautos teisę išlikti savim ir gyventi prie Nemuno.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

„Voruta“, 1990 m. rugpjūtis, Nr. 9 (12).

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra