Indrė ANSKAITYTĖ, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Holokaustas nepalyginimas su eiliniu genocidu, tvirtina Kanadoje gyvenanti litvakė Sara Rubinson-Ginaitė, kategoriškai pasisakanti prieš dvigubo genocido teoriją. „Ar žuvo lietuvių kalba? Ar žuvo tauta? Kultūra? Labai smarkiai nukentėjo. […] Gal yra ryšių su žydų Holokaustu, galima palyginti, kad sovietai irgi prisidėjo prie to. Bet abi tragedijos negali būti sudėtos į vieną knygą“, – įsitikinusi ji.

Lietuvoje viešėjusi S. Rubinson-Ginaitė pasakoja, kad jos visa šeima – litvakai. Ji, kaip ir jos tėvai bei seneliai, gimė ir užaugo Kaune. Iki Holokausto moters šeima niekada neplanavo palikti Lietuvos, tačiau 1941–1944 metais Lietuvoje įvykusi tragedija negrįžtamai pakeitė viską. Iki šiol paskaitas apie Holokaustą skaitanti moteris sako, kad Lietuvoje vis dar neatliekami išsamūs tyrimai, o oficialūs tyrimų centrai vengia visai Lietuvai skaudžios Holokausto temos.

– Kaip Jūsų šeimą palietė Holokaustas?

[1941 m.] birželio 23 d. buvo paskelbta laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri ne tik kad negynė savo piliečių (juk mes buvome Lietuvos piliečiai), bet nemažai pasitarnavo, kad žudynės vyktų nuo pat pirmos dienos. Pirmosiomis karo dienomis į mūsų namus įsibrovė trys ar keturi baltaraiščiai ir suėmė vyrus – tris mamos brolius ir du kaimynus. Net neklausė, kai sakėme, kad mes ne komunistai, kad vienas šeimos narys išvežtas į Sibirą. Nieko neklausė, tik sakė „visi jūs žydai – komunistai“. Savo akimis mačiau, kaip jie nuvedė tuos penkis vyrus į kiemą. Už kiemo prasidėjo Vytauto Didžiojo parkas, ten buvo aikštelė. Toje aikštelėje jie ir sušaudė visus vyrus. Po visų šitų nelaimių, kai šeimoje nebeliko vyrų, buvome priversti persikelti į Kauno getą. Tada prasidėjo organizuotos vokiečių [vykdomos] žudynės.

– Baisiausios žudynės įvyko 1941 m. spalio 28 d., kai beveik pusė geto gyventojų buvo atrinkti, nuvesti į IX fortą ir sušaudyti. Tai buvo 9 200 Kauno žydų, iš jų – apie 4 tūkst. vaikų. Matydama tai, ko negaliu savo žodžiais atpasakoti, nutariau, kad tuo keliu neisiu, kad kovosiu. Jei lemta mirti –  mirties nebijau, nors noriu gyventi. Per penkis šešis mėnesius man pavyko (ieškojau labai intensyviai) surasti pogrindinę organizaciją.

– Tai vyko slapta?

– Labai slapta. Net tada, kai susisiekiau su žmogumi, kuris galėjo man padėti, dar apie porą mėnesių mane tikrino. Tai buvo antifašistinė kovos organizacija, prokomunistinė. Ten susipažinau su savo būsimu vyru – vienu iš tos organizacijos vadovų. Vienas svarbiausių mūsų tikslų buvo kaip nors susisiekti su partizanais, kovotojais. Žinoma, kovotojai tuo laikotarpiu galėjo būti tik prokomunistiniai, prorusiški (dar tiksliau – protarybiniai). Kai buvo susisiekta, buvo gautas leidimas iš geto pabėgti į Rūdninkų girią, kur buvo susikūręs protarybinis partizaninis judėjimas. Pirmą grupę sudarė tik penki žmonės. Deja, jiems nepasisekė – vienus sužeidė, kitus suėmė.

Tada vienas mūsų pogrindinės organizacijos narys sugebėjo organizuoti mašinas, kad mes iš Kauno geto į miškus galėtume nuvažiuoti sunkvežimiu. Šitoje 11 žmonių grupėje buvau ir aš su vyru. Žinoma, be žydų policijos, žydų administracijos paramos ne taip lengva būtų pabėgti. Man atrodo, kad iš Kauno geto į partizanus pabėgo apie 300 geto kalinių. Tai buvo vadinamas Kauno būrys „Mirtis okupantams“. Aš ir mano vyras Miša Rubinsonas buvome ir širdyje išlikome šito būrio nariai.

– Kada pasitraukėte į miškus?

– 1943 m. gruodžio 15 d. Išbuvau ten septynis mėnesius. Noriu pabrėžti, kad ne su draugais kovojome ir ne su vietiniais gyventojais, o pirmiausia – prieš nacistus, paskui – prieš kolaborantus. Vokiečių gestapas apginklavo kai kuriuos kaimus ir įsakė šaudyti į pro kaimą praeinančius partizanus. Bet koks karas labai žiaurus, juo labiau partizaninis karas. Visuomet karo metu žūva ne tik kariai, tiesioginiai kovotojai, bet ir civiliai. Taip buvo ir pas mus.

Paskui pradėjau prašyti sudaryti keturių penkių žmonių grupę, leisti mums grįžti į getą ir atkurti nutrūkusį ryšį. Trys vyrai ir aš sausio pirmosiomis dienomis ėjome 160 km. Žiema buvo labai šalta, ėjome keturias naktis, o keturias dienas atsargiai ilsėjomės, miegojome. Į Kauną įžengėme labai sunkiai. Apsirengę buvome partizaniškai, o tada, kaip mums pasakė, vyko gaudynės – vokiečiai kariuomenei gaudė jaunus žmones.

Tada paguldėme tuos tris vyrus į vežimą, lyg jie būtų ligoniai iš Kėdainių koncentracijos stovyklos, o aš, kaip medicinos sesuo vokietė, juos vežiau. Priėjusi prie vokiečio sargybinio, pradėjau aiškinti, kad atvežiau tris ligonius žydus, kad reikia juos priimti į brigadą, o vakare nuvežti į geto ligoninę. Jam paklausus, kas tokia būsiu, atsakiau, kad vietinė vokietė iš Šančių. Pradėjau su juo flirtuoti ir pažadėjau, kad juos atiduosiu ir ateisiu pas jį.

– Vis dėlto Jums pavyko išgyventi. Po septynių mėnesių atsidūrėte Vilniuje.

– Kadangi iš esmės buvome tarybiniai partizanai, gavome įsakymą palikti savo bazę ir eiti prie pat Vilniaus, prie Rasų kapinių. Vienoje Rasų kapinių pusėje stovėjo dalis mūsų būrio ir keli rusų kareiviai. Mes turėjome iš karinės bazės išvyti vokiečius. Buvau vienintelė moteris ir vadas pasakė, kad manęs neims. Pradėjau dejuoti, reikalauti, kad mane paimtų, nes yra lygybė. Karininkas atsakė, kad aš nebe partizanė, o karys ir turiu vykdyti įsakymą – stovėti čia ir saugoti.

– Jūs nemažai rašėte ir tyrinėjote Holokaustą. Kuo skiriasi Lietuvos ir Vakarų tyrimai?

– Yra skirtingų tyrimų. Ir Vakaruose yra skirtingų interpretacijų, todėl negalima apibendrinti. Tačiau noriu pabrėžti, kad, pirmiausia, Lietuvos žydų istorija ir Lietuvos žydų atmintis yra dalis Lietuvos istorijos, jos išbraukti negalima, kad ir kaip stengtųsi atskiri tyrinėtojai. Tai yra faktas, kurio paneigti negalima. Antra, tai tamsus Lietuvos istorijos puslapis. Šito paneigti irgi negalima. Tačiau vertinimų yra gana skirtingų ir prieštaringų. Kalbėkime apie valstybines ir nevalstybines organizacijas, o ne apie atskirus tyrinėtojus.

Niekas pasaulyje negali įsivaizduoti, kad Lietuvoje esantis Genocido ir rezistencijos institutas netiria Holokausto. Institutas sako, kad „tai žydų reikalas, tegu jie tyrinėja, o mes tyrinėjame mūsų genocidą ir mūsų rezistenciją“. To būti negali. Prieš kelerius metus gal pradėjo truputį tą klausimą gvildenti. Jų vertinimas prieštaringas, nes jie stengiasi apeiti aštrius, galbūt prieštaringus to laikotarpio Lietuvos istorijos klausimus. Bet toks apėjimas, siekis neanalizuoti, išvengti tolygus Holokausto paneigimui. Jie neneigia, negalima, dabar Iranas jau neneigia Holokausto egzistavimo, bet tokia manipuliacija yra.

Kaip aš galiu vertinti instituto atstovo pasakymą, kad jie neturi duomenų, kas atsitiko nuo birželio 23 d. iki liepos 10 d., kai vadovavo laikinoji Lietuvos Vyriausybė ir kai Kaune per tas dvi savaites buvo nužudyta 30 proc. Kauno žydų. Taigi tyrimų institutas, kol neturi archyvinių, patvirtintų duomenų (o to niekada ir negali būti), tuo klausimu nerašo, jo nevertina ir iš esmės paneigia faktus.

Antra, [vienas Lietuvos] universitetas įkūrė Humanizmo ir laisvės (ar pasipriešinimo ir laisvės) studiją, pavadintą Adolfo Damušio vardu. O jis buvo pramonės ministras, kai jo arba komisijos, kuriai jis vadovavo, nutarimu buvo denacionalizuotas visas turtas, nutarta žydų turto negrąžinti. Yra ir daug kitų potvarkių (išlikę dokumentai), pvz., kad žydai neturi teisės grįžti į darbą, kad neturi teisės iš taupomosios kasos pasiimti savo pinigų. Tačiau per atidarymą A. Damušis buvo garbinamas kaip didžiausias Lietuvos humanistas, didžiausias kovotojas už laisvę.

Yra gatvė ir alėja, pavadintos Kazio Škirpos, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje, kuris įsteigė LAF (Lietuvos aktyvistų frontą), vardu. Jo iniciatyva iki liepos 10 d. buvo sušaudyta daugiausia žydų. Juozo Ambrazevičiaus, kuris buvo laikinosios Vyriausybės pirmininkas, vardu pavadinta kažkokia auditorija Kauno universitete.

Kiekvienas žmogus turi teisę vertinti ir rašyti. Štai neseniai išėjo Vidmanto Valiušaičio knyga „Kalbėkime patys, girdėkime kitus“. Tai liečia Holokausto periodą. Aš jam galėčiau pasakyti tik viena – mes girdėjome, ką jūs sakote, bet jūs girdėkite ir mus. V. Valiušaitis cituoja A. Damušį, kuris sakė, kad gal tik keli lietuviai šaudė. Vokiečiai pačią pirmą karo dieną atvežė 10 tūkst. vokiečių, kurie šaudė. Tai A. Damušio požiūris. Didesnio cinizmo negali būti. O autorius yra laisvas žmogus laisvoje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, ir išreiškia savo nuomonę. Aš galiu sutikti, galiu nesutikti.

Bet kitas dalykas, kai universitetas įsteigia tokią studiją, kai miesto savivaldybė pavadina to žmogaus vardu gatvę, o valstybė toleruoja, nepasako savo žodžio. Galbūt negali uždrausti, bet patarti ar pasakyti, kad nepritaria… Tačiau valstybė dėl tokių išpuolių, į kuriuos tikrai turėtų reaguoti, nieko nedaro. Bent man asmeniškai neteko matyti. Tai tam tikri prieštaravimai. Tikrai tikiu ir galvoju, kad prieštaravimai, susiję su vertinimais, faktų išaiškinimu, gali būti įveikti, turi būti įveikti ir gal bus įveikti. O tam reikia mokytis iš praeities ir mokyti ateitį.

– Prieštaringai vertinama ir komisija, skirta nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti, ir Genocido ir rezistencijos tyrimų centras. O kaip Jūs vertinate dvigubo genocido teoriją?

– Esu kategoriškai prieš, nes tai nepalyginama. Netiriu šito klausimo ir nenoriu politikuoti, bet matau, kad Holokaustas nepalyginimas su eiliniu genocidu, nes nė vienas genocidas nesunaikino tautos. Skirtumas nepalyginamas. Lietuvoje, įskaitant Vilniaus kraštą, buvo apie 200 tūkst. žydų. Žydų tauta žuvo, jos daugiau nėra Rytų Europoje. Religija išliko, mano atmintis išliko, bet tauta išnyko, žuvo kultūra, išnyko jidiš kalba. Kaip mokomasi lotynų kalbos, taip dabar mokomasi ir jidiš kalbos.

Mes kalbame gražiais žodžiais, kad palaikomos tradicijos, bet palaikomos tik tam tikros tradicijos. Ar žuvo lietuvių kalba? Ar žuvo tauta? Kultūra? Nukentėjo. Labai smarkiai nukentėjo. Viskas yra teisybė. Reikia nagrinėti, kodėl vyko, kaip vyko, kodėl nukentėjo. Gal yra ryšių su žydų Holokaustu, galima palyginti, kad sovietai irgi prisidėjo prie to. Bet iš esmės abi tragedijos negali būti sudėtos į vieną knygą.

– Ko trūksta Lietuvai, kokius darbus dar reikėtų atlikti, kad Holokausto tyrimai būtų baigti?

– Pirmiausia, mokytis iš praeities ir mokyti ateitį. Istorijos vadovėlyje turi būti paragrafas, kuriame papasakota Holokausto istorija. Tai svarbiausia. Eilinis jaunas žmogus šiandien neįsivaizduoja, kas yra žydas, nes bendruomenė labai mažai. Daug kalbama, bet iš esmės žmonių nedaug. Taigi svarbiausia pripažinti, kas buvo, ir tai turi būti studijuojama, turi būti pasakojama, kas įvyko, kad nepasikartotų. Lozungo „never again“ (liet. – daugiau niekada) nemėgstu. Jis gražus, bet neįgyvendinamas. Žmonės yra žudomi. Bet būtina, kad toks dalykas, kaip Holokaustas, nepasikartotų. O tam, kad nepasikartotų, reikia auklėti, šviesti, pasakoti, mokyti ir mokytis.