S. Pilinkus: Žaliojo tilto skulptūros – istorijos pėdsakai miesto veide

Autorius: Data: 2013-06-01, 10:16 Spausdinti

 Rūta Grigolytė, LRT.lt

Ar skulptūros ant Žaliojo tilto yra įžeidimas kovojusiems už laisvę, ar šalies istorijos, kurios neištrinsi, dalis? Vieningos nuomonės pasiekti nelengva. „Galbūt tuomet ir stalininius pastatus imkime griauti?“, – stebisi menotyrininkas Saulius Pilinkus.

Jis kelia klausimą, ar, pavyzdžiui, ir žiaurių Romos imperatorių atvaizdai turėtų būti sunaikinti.

Seimo narys Kęstutis Masiulis įregistravo įstatymo pataisą, kuria neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai simboliai. Ši įstatymo pataisa leistų nukelti ant Žaliojo tilto nuo 1952-ųjų stovinčias keturias skulptūrų grupes: „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“, „Žemės ūkis“.

K. Masiulio teigimu, 2008 m. Seimas jau priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti sovietinius ar nacistinius simbolius, taigi objektai su tais simboliais negali būti paskelbti saugomais valstybės.

„Šalyje gyvena daug žmonių, kurie patys savo akimis yra regėję ir išgyvenę sovietinį terorą. Beveik nėra šeimos, kurios giminaičiai nebūtų nukentėję nuo sovietinių represinių tarnybų, todėl propagandinių objektų saugojimas yra priminimas apie patirtas skriaudas. Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo dėl laisvės, yra įžeidimas, kad nepriklausoma Lietuva dėl kurios jie liejo kraują, saugo budelių simbolius“, – savo pranešime pataisos pateikimą komentavo Seimo narys.

K. Masiulis taip pat pažymėjo, kad menininkai, kurie kūrė sovietinius ideologinius objektus, nebuvo laisvi – iš jų buvo reikalaujama, kad kūriniai tarnautų komunistinės visuomenės kūrimui. „Laisva Lietuva niekur ir niekam nėra įsipareigojusi saugoti ideologizuotą meną. Ar rodyti ir kaip rodyti atskirus objektus, turi nutarti vietos bendruomenė, tačiau ne paveldosaugininkai“, – argumentavo K. Masiulis.

Menotyrininkas, Vilniaus rotušės ceremonmeistras S. Pilinkus mano, jog toks požiūris yra savo silpnumo pripažinimas.

„Jeigu manome, kad esame nestiprūs, tai bijome įvairių simbolių ir pakankamai kokybiškų, nors ideologizuotų meno kūrinių. Jeigu jaučiamės labai tvirti, mūsų negąsdina nei žvaigždės, nei svastikos. O dar jeigu tai turi tam tikrą meninę vertę, ne tik istorinę, tai kodėl gi ne? Šiandien mums visai nesvarbu, kad Neronas (Romos imperatorius 54-68 metais – red. past.) buvo žvėris. Žiūrime į jo skulptūrą ar jo epochos bareljefus kaip į labiau ar mažiau pavykusius meno kūrinius. Tai kam paskutinius pėdsakus išnaikinti? Turiu omenyje, kad net jaunimui turėtume, ką parodyti, neveždami prie Baltarusijos sienos, o tiesiog pačiame Vilniuje, ir būtų žymiai stipresnis įspūdis: ar galite patikėti, kad buvo šitaip?“, – įsitikinęs S. Pilinkus.

Vilniaus istoriją gerai išmanantis menotyrininkas sakė, jog ir kulkų pėdsakus Spaudos rūmų sienoje galima užtinkuoti, tačiau yra daug rimtesnių dalykų, kuriuos reikia spręsti. „Vadinasi, mes nepasitikime savimi. Neturėsime kaip parodyti jaunai kartai, kaip gyvenome, kokį padarėme stebuklą. Labiau pasitikėsime tais, kurie aiškins, kad viskas buvo nuostabu, gerai?“, – kalbėjo S. Pilinkus.

Paklaustas, kas, jeigu skulptūros būtų nukeltos, kuo būtų galima jas pakeisti, ir kas geriausiai atspindėtų teritorijos istoriją, S. Pilinkus taip pat atsakė klausimu: „Tuomet galbūt reikėtų perstatyti tiltą? Jeigu tiltas yra epochos architektūrinis kūrinys, tai galima demontuoti jį, pastatus? Taip juk darydavo: nebemadinga gotika – viską darome renesansiškai, nebemadingas renesansas – statome barokiškai. Būtų amžinai jaunas ir šviežias Vilniaus veidas. Galime nuotraukas muziejuose pasilikti. Manau, jog stebuklas, kad kai kurie epochos liudininkai išlieka, ar erzinantys, ar ne. Kuo mes pasauliui įdomūs, jeigu patys sau neįdomūs? Negi dabar visą stalininę architektūrą perstatyti?“.

S. Pilinkaus manymu, vadinamųjų epochos liudininkų saugojimas nėra nostalgija – tai istorijos pėdsakai miesto veide.

„Jeigu žinome, kad esame teisūs, ir visi tie, kuriuos mes ugdome, supras tą žinią, tai kokie simboliai gali ką nors pakeisti? Jau bolševikai tą darė. Juk jeigu nupjausi kryžių, tai tikėjimas išnyks? Nesąmonė“, – mano S. Pilinkus.

Parlamentaro K. Masiulio pranešime primenama, kad per sovietinę ir nacistinę okupaciją Lietuva neteko per 1 mln. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje Šiaurėje. Nacionalsocialistai nužudė beveik 200 tūkst. Lietuvos piliečių, daugiausiai žydų kilmės. Bėgdami nuo komunistinio teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

Vilnius , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra