S. Mary Prema M.C. Motina Teresė – stebuklas pasauliui ir žmonijai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jėzus veda Dievo Meilės misionieres, lydi jas jų misionieriškame pašaukime ir veikloje: Motinos Teresės gimimo šimtmetis, kuris švenčiamas 2010 m. rugpjūčio 26 d., yra „pasitikėjimo Dieviškąja Apvaizda“ ženklas, tai vienas iš esminių seserų, „apsirengusių baltais sariais“, bruožų, kuriuo seserys remiasi gerbdamos ir prisimindamos savo įkūrėją, vadinamą „stebuklu žmonijos istorijoje“. Taip vokiečių kilmės sesuo Marija Prema, dabartinė ordino generalinė vyresnioji, sakė interviu agentūrai „Fides“, tarpininkaujant „Missio Austria“.
 
S. M. Prema, jūs esate atsakinga už religinę kongregaciją, kuri rūpinasi vargšais ir ligoniais. Kodėl, jūsų nuomone, Dievas leidžia egzistuoti kančiai?
 
Kančia negali būti bausmė. Ir vis dėlto Dievas leidžia jai egzistuoti. Kančia gali padėti mums priartėti prie jo ir paprašyti jo malonės padėti ją ištverti ir taip ją peržengti. Kančia dažnai būna mūsų sprendimų padarinys. Tačiau ji yra ir praeinančio pasaulio/trapios prigimties pasekmė. Žinoma, kančių sukelia ir daugybė nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių – stichinės gamtos nelaimės, tokios kaip žemės drebėjimas Haityje ar potvynis Pakistane. Tačiau esu įsitikinusi, kad Dievas leidžia egzistuoti kančiai, nes ji gali padaryti mus geresniais ir gilesniais žmonėmis. Tokiu būdu mes pajėgiame suvokti, kad šis pasaulis ir gyvenimas nėra galutinis tikslas, tačiau yra kai kas daugiau – dvasinis gyvenimas, kuris – jei žmogus išties priima kančią – yra išgryninamas.
 
Motina Teresė brėžė ribą tarp fizinės ir dvasinės kančios. Ar galite papasakoti, kaip jūsų veikla šiandien apima jas abi?
 
Didžiausia kančia yra dvasinė kančia, sielos kentėjimas. Kalkutoje matome, kad mums daug lengviau rūpintis fiziniais žmonių poreikiais, vykdyti gailestingumo darbus jų kūnams: prausti mirštančius žmones, suteikti medicininę pagalbą ligoniams, padėti benamiams.
 
Dvasinio gailestingumo tarnystėms reikia daug didesnio atsidavimo. Į sielos kančią galime atsiliepti visų pirma malda. Svarbu, kad per tokią kančią žmones paliečia Dievo malonė. Taip pat svarbu, jog meldžiamės dėl tos pačios priežasties. Kasdien stabtelime valandėlei pasimelsti prieš Eucharistiją. Tai esminis dalykas mūsų darbe. Iš tiesų mūsų darbas nėra socialinis pasiaukojimas, tačiau misionieriškas pasišventimas.
 
Kaip suprantate žodį „misija“? Ar Motinai Teresei tai reiškė „atvertimą“ į katalikų tikėjimą?
 
Motina Teresė norėjo, kad kiekvienas pažintų ir pamiltų Jėzų. Ji buvo įsitikinusi, jog kiekviena siela trokšta Jėzaus išganymo, sąmoningai ar nesąmoningai. Tačiau žmogaus atsivertimas išlieka Dievo darbas. Tai ne mūsų užduotis. Tik Dievas gali atversti sielą. Motina Teresė paskyrė savo gyvenimą mylėti Jėzų ir perduoti šią meilę kitiems, esantiems šalia jos. Tai buvo jos vienintelis tikslas. Ji stengėsi būti ištikima viskam, ko, kaip manė, Dievas tikisi iš jos. Ji jautė, jog Dievas ją kviečia vykdyti nuoširdžią ir pasiaukojančią tarnystę žmogui, atiduoti visą savo dėmesį kenčiančiam asmeniui. Ji visuomet 100% susitelkdavo į žmogų, su kuriuo tą momentą bendraudavo. Ji niekad nesidomėjo dideliais dalykais. Ji nesirūpino savireklama ar pan. Svarbiausia jai visuomet buvo asmeninis ryšys su žmogumi. Tai rodo jos gilią išmintį.
 
Kaip Motina Teresė gyveno savo aplinkoje? Kokį įspūdį jūs buvote susidariusi apie ją?
 
Ji tikriausiai pasakytų, kad jos tikslas buvo visuomet perteikti savo patirtį apie Jėzų aplinkiniams. Šį palikimą mes iš jos gavome. Savo gyvenimu, charizma, darbu ji vedė aplinkinius pas Dievą. Ji nepamokslavo, tačiau liudijo savo asmeniniu gyvenimu. Dar ir šiandien daug žmonių pasakoja man apie savo pirmąjį susitikimą su Motina Terese. Galbūt jie matė ją tik penkias minutes mūsų namų terasoje. Tačiau ši akimirka pakeitė jų gyvenimus visam laikui. Dažnai pakakdavo sakinio, malonaus žodžio. Daugelis iš tų žmonių yra induistai. Jie galbūt neatsivertė į krikščionybę, tačiau ėmė žvelgti į savo gyvenimus ir veiklas kitomis akimis ir tapo kitais žmonėmis, gyvenančiais kitu būdu, paremtu meile ir gailestingumu savo šeimose. Yra daugybė to pavyzdžių.
 
Minint 100 metų po Motinos Teresės gimimo, ką įvardytumėte kaip pagrindinius galimus iššūkius kongregacijai artimiausiu metu?
 
Dievo Meilės misionierės gali atrodyti kaip didelė organizacija, tačiau mes nesudarinėjame planų ateinantiems metams. Stengiamės išlikti atviros tam, kam Dievas mus kviečia. Tik Jėzus gali pasakyti man, koks bus kitas žingsnis. Taigi, pagal Motinos Teresės dvasią nekontroliuoju dalykų. Vienintelis Dievas sprendžia.
 
Ar Motina Teresė paliko kokių nurodymų ordino ateičiai?
 
Kažkas jos kartą paklausė, kas nutiks, kai jos nebebus tarp gyvųjų. Jos atsakymas buvo labai sausas: „Leiskit man iš pradžių ramiai numirti!“ Ji nepaliko mums jokių nurodymų ateičiai. Išskyrus tai, kad mes visuomet turime stengtis tapti dar šventesnėmis! Tai buvo jos nuolatinis patarimas. Šiandien ordino vadovavime dirbame kaip grupė: šia užduotimi su manimi dalijasi dar trys seserys. Tačiau galutinius sprendimus, kaip ordino generalinė vyresnioji, priimu aš. Šiai užduočiai atlikti turėjau nemažai progų pasimokyti iš mūsų steigėjos. Sprendimų priėmimo procesas vykdavo dviem etapais: pirma, aptariame ir apsvarstome visas galimybes ir pasekmes, tuomet – etapas pasirinkti, priimti sprendimą. Motina Teresė išklausydavo visų patarimus atidžiai, tuomet atsitraukdavo ir priimdavo sprendimą. Ji tai labai gerai atlikdavo.
 
Kaip sutinkate naujojo tūkstantmečio iššūkius?
 
Motina Teresė klausydavo Jėzaus ir visuomet buvo atvira naujiems iššūkiams bei problemoms, kurių kildavo visuomenėje, Pvz., devintajame dešimtmetyje, kilus ŽIV/AIDS bangai, ji atidarė namus Niujorke šios ligos aukoms, dėmesį skirdama pacientų globai paskutinėje ligos stadijoje. Tuo metu vaistų kontroliuoti šiai ligai dar neegzistavo. Kokia kančia! Motina Teresė klausė Jėzaus, tačiau tuo pat metu ji likdavo atvira pasaulio problemoms. Todėl mes turime klausyti Jėzaus ir būti kilnios. Ji buvo labai atvira Dievui ir tiems, kurie kentėjo šalia jos. Šiuo atžvilgiu mes norime ją imituoti.
 
Kokią formaciją gauna seserys, besiruošdamos šiai užduočiai?
 
Nuo formacijos pradžios novicės turi galimybę dirbti su vargšais lūšnynuose. Jos gauna nuorodų, kaip rūpintis ligoniais ir, žinoma, teologijos, Bažnyčios istorijos, katekizmo ir Šventojo Rašto pagrindus.
 
Kaip manote, kada Motina Teresė bus kanonizuota?
 
Visi kalba, kad kanonizavimo byla įgis pagreitį jos 100 metų gimimo jubiliejaus proga. Tačiau nemanau, kad tai yra taip svarbu. Kiekvienas žino, kad ji šventa – ir induistai, ir krikščionys – ir Kalkutoje, ir daugumoje vietų, kur mes esame. Kiekvienas tikisi stebuklo… tačiau pati Motina Teresė buvo tas stebuklas pasauliui ir žmonijai.
 
Žemiau skelbiame sesers M. Prema M.C. laišką Motinos Teresės 100-ojo gimtadienio proga
 
Kiek kartų tai padarėte mažiausiajam broliui, man padarėte“
 
Brangūs broliai ir seserys visame pasaulyje,
 
Motina Teresė gimė prieš 100 metų Skopje (dabartinėje Makedonijoje) 1910 rugpjūčio 26 d.
 
Jos gyvenimas ir veikla tebėra įkvėpimo šaltinis jauniems ir seniems, turtingiems ir vargšams įvairiuose jų gyvenimo tarpsniuose, kad ir kokiai religijai ar tautai jie priklauso. Jos žinia: „Dievas sukūrė mus didesniems dalykams – mylėti ir būti mylimiems“ leidžia žvelgti mums toliau nei kovos, vienatvė ir mūsų kasdien išgyvenamos nuoskaudos. Mes esame pakviesti kai kam didingesniam nei turtai, talentai, garbė ar praeinantys malonumai. Mūsų pašaukimas žiūrėti į Dievą, mylintį Tėvą, ir žinoti, kad Jis myli mus besąlygiškai švelnia, amžina meile; ir mes kviečiami dalytis šia meile su supančiais žmonėmis, pradedant šeimomis. Motinos sakė: „Šypsokitės vieni kitiems, raskite laiko vienas kitam savo šeimose. Mes niekuomet nežinome, kiek gero gali nuveikti paprasta šypsena.“
 
Mūsų „Shishu Bhavan“ (vaikų namuose) Kalkutoje buvo mergaitė, turinti fizinę negalią. Ji išgyveno iki 39 metų. Jos vardas – Sundari, kas reiškia „graži“. Ji nieko neturėjo, ir nieko negalėjo daryti, nes jos kūnas buvo visiškai nejudrus; ji tik galėjo gulėti lovoje. Tačiau vieną dalyką ji mokėjo puikiai – ji galėjo padovanoti plačią šypseną su didžiu džiaugsmu, kuris nušviesdavo visą jos veidą, pasakodamas apie meilę, kuri slypėjo mergaitės širdyje. Ji žinojo, kad buvo mylima ir ja rūpinamasi, jog ji brangi daugeliui. Sundari nebuvo labai graži, bet labai miela.
 
Švęskime Motinos Teresės gimimo jubiliejų, dalydamiesi džiaugsmu mylėti ir būti mylimam. Melskimės, kad geriau pažintume Dievo meilę mums.
 
Pripildyti Dievo meilės, mes tapsime Jo meilės nešėjais aplink mus esantiems žmonėms darydami mažus dalykus su didele meile, dovanodami šypseną, malonų žodį ir ištiesdami pagalbos ranką. Šie maži dalykai, padaryti su didžia meile, „padarys mūsų gyvenimus gražius Dievui“. Tokiu būdu ir pasaulis aplink mus keisis, nes „šypsena gimdo šypseną, meilė gimdo meilę“.
 
Telaimina jus Dievas.
 
Pagal „Agenzia Fides“, www.motherteresa.org parengė D. Žemaitytė
 
EPA nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Motina Teresė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra