S. Kutas: be atominės elektrinės nebus energetinio saugumo

Autorius: Data: 2012-04-24, 11:32 Spausdinti

Vladimiras LAUČIUS

Pagrindinė priežastis, dėl kurios turime statyti savo atominę elektrinę, yra Lietuvos energetinis saugumas, tvirtina branduolinės energetikos specialistas Saulius Aloyzas Bernardas Kutas. Jo teigimu, „energetinė nepriklausomybė“ yra išgalvotas ir nesuvokiamas daiktas: Lietuvai reikia ne energetinės nepriklausomybės, kurios praradimu visuomenę gąsdina kai kurie atominės elektrinės priešininkai, bet energetinio saugumo.

„Antai vokiečiai nutiesė dujotiekį Baltijos jūros dugnu ir šitaip susijungė su Rusija. Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos dujų padidėjo, tačiau kartu kur kas labiau padidėjo Vokietijos energetinis saugumas. Ta pati logika galioja ir Lietuvai“, – DELFI tvirtino S. Kutas.

- Ir atominės elektrinės šalininkai, ir priešininkai naudoja tą patį argumentą: bus pastatytos atominės elektrinės Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Vieni sako, kad tai – paskata Lietuvai ištrūkti iš rusiškos energetikos apsupties, o kiti tvirtina, kad Lietuvai kaip tik neapsimoka dalyvauti šiose atominėse varžybose. Ką manote apie šį ginčą?

- Žiūrint į žemėlapį, šitokia atominių elektrinių koncentracija galbūt ir neatrodo pagrįsta – ypač atominės elektrinės atsiradimas šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Bet mes iš dalies patys esame kalti dėl šios koncentracijos. Juk pirminis sumanymas buvo – uždarius Ignalinos AE statyti kitą energetinį darinį, kuris būtų ir pažangesnis, ir pigesnis. Tačiau mes nusikalstamai delsėme įgyvendinti šį projektą. Atsirado įvairių prieštaravimų, tarp jų ir akivaizdžių mėginimų trukdyti naujos AE statybai.

Šiais stabdymais sudarėme sąlygas savo kaimynams statyti atomines elektrines. Juk išnykus Ignalinos AE, Baltarusijai tapo aktualu šiame regione turėti energijos šaltinį. Na, o Karaliaučiaus AE yra statoma pirmiausia politiniais sumetimais. Nė kiek neabejoju, kad rusai yra apsisprendę tiekti elektros energiją į Vakarus.

Šiaip ar taip, net ir statant regione tris atomines elektrines, paklausa rinkoje yra. Nėra pagrindo tikėti, kad ekonominiu požiūriu rusų ir baltarusių atominės elektrinės bus daug geresnės už lietuviškąją atominę elektrinę. Teiginys, kad Lietuvoje atominės elektrinės pagaminta energija bus brangi, o Baltarusijoje ir Kaliningrade – pigi, yra ekonomiškai nepagrįstas. Taip nebus: elektros energija kainuos maždaug tiek pat. Mano supratimu, šiame regione bus galima parduoti net ir trijų atominių elektrinių pagamintą energiją, todėl grįsti Visagino AE statybų nepagrįstumą tuo, kad šalia vyksta kitų dviejų atominių elektrinių statybos, yra neįmanoma.

- Minėjote trukdžius, iškilusius įgyvendinant lietuviškosios atominės elektrinės projektą. Kas ir kodėl, Jūsų manymu, trukdo?

- Trukdis buvo tai, kad Lietuva, net ir apsisprendusi dėl atominės energetikos, vis sugrįždavo prie to paties klausimo. Juk buvo priimti net keli sprendimai, kartojantys, kad Lietuva po Ignalinos AE uždarymo išlieka atominės energetikos šalimi. Tačiau kaskart, kai pradedame iš naujo svarstyti, ar Lietuva turi likti atominės energetikos šalimi, mes sukeliame abejonių dėl savo ankstesnio apsisprendimo ir užsienyje, ir tarp savo šalies piliečių. O juk demokratinėje valstybėje neįmanoma pastatyti atominės elektrinės, jei tokio projekto neremia visuomenė. Todėl visuomenės požiūris – labai svarbus, ir mes turėtume argumentuotai įrodinėti, kad atominė elektrinė Lietuvai yra reikalinga ir kad mes neabejojame savo ankstesniu apsisprendimu šiuo klausimu.

- Kodėl taip ilgai trypčiojame vietoje?

- Manau, reiktų mesti akmenuką į politikų daržą. Partijų požiūrio į atominės elektrinės poreikį kaita neretai sutapdavo su Seimo rinkimų ciklais. Panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Vokietijoje, kur politikai taip pat blaškosi, svarstydami atominės energetikos perspektyvą. Lietuvoje mes iš pradžių buvome nutarę įgyvendinti „Leo LT“ projektą, paskui jo atsisakėme ir ėmėmės kitokio projekto, o dabar jau ir šis projektas vadinamas blogiu. Mano manymu, „Leo LT“ projekto atsisakymas nustūmė atominės elektrinės statybą Lietuvoje ne mažiau kaip penkerius metus į ateitį.

- „Leo LT“ projekto sustabdymas buvo klaida?

- Manau, tai buvo klaida. Jei tas projektas turėjo trūkumų, tai reikėjo trūkumus šalinti, pasitelkus atsakingas valstybės institucijas. Juk dabar Visagino AE projektas tam tikru atžvilgiu yra „Leo LT“ atitikmuo. Iš pradžių griauname, po to vėl imame kurti kažką panašaus, ir taip viso labo patys save nuskriaudžiame, sukurdami sąlygas kaimynams mus pralenkti. Tiesiog prarandame laiką.

- Lietuvoje, ko gera, vėluoja visi didieji energetikos projektai: ir elektros jungčių bei naujos atominės elektrinės statybos, ir suskystintų dujų terminalo, ir perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Ar tai lemia tik vidaus, ar ir išorės veiksniai?

- Pagal parafuotą sutartį įrangą naujai atominei elektrinei teiksiantys japonai ir amerikiečiai yra nuoširdžiai suinteresuoti, kad projektas būtų tinkamai įgyvendintas. O suskystintų dujų terminalo istorijoje buvo matyti tam tikras neapsisprendimas: trys Baltijos valstybės niekaip negali susitarti. Užsieniečiai tai mato ir darosi atitinkamas išvadas. Neapsisprendimas – ar bus tik vienas terminalas ir kur jis bus statomas – turi neigiamų ekonominių padarinių.

Visuomenės nuomonės formavimuisi labai kenkia dirbtinis, nepagrįstas įvairių pirminių energijos išteklių vartojimo supriešinimas. Ir vėjo, ir upių, ir saulės, ir biologinio kuro energijos panaudojimas yra labai svarbus: kiekviena energijos rūšis turi savo gan aiškiai apibrėžiamą vietą energetikos ekonomikoje. Gaila, kad kartais diskusijos šiuo klausimu virsta Europos paramos ir Lietuvoje sukuriamo visuomenės poreikius atitinkančių sąnaudų fondų dalybų antklodės tempimo į savo pusę varžybomis.

- Galbūt galėtumėte išvardyti svarbiausias priežastis, dėl kurių Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės?

- Pagrindinė priežastis – energetinis saugumas. Ne nepriklausomybė: „energetinė nepriklausomybė“ yra išgalvotas ir nesuvokiamas daiktas. Antai vokiečiai nutiesė dujotiekį Baltijos jūros dugnu ir šitaip susijungė su Rusija. Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos dujų padidėjo, tačiau kartu kur kas labiau padidėjo Vokietijos energetinis saugumas. Ta pati logika galioja ir Lietuvai.

Jei kalbame apie elektros energetiką, tai saugumui užtikrinti yra būtini trys dalykai: elektros generavimas, naudojant galimai įvairesnius pirminės energijos šaltinus, perdavimo sistema ir šios integravimas į europinius tinklus. Jei neturime bent vieno iš šių trijų elementų, tai negalime sakyti, jog mūsų vartotojai yra saugūs energetiniu požiūriu. Žinoma, galime nusipirkti elektros energijos, bet tai nebus saugu, ir tikrai niekas jos neparduos pigiau nei kainuoja pasigaminti.

Neturėdami galimybės patys gamintis elektros energiją, tampame smulkiais vartotojais labai didelėje rinkoje. Kaip vienas pirkėjas, nueinantis į didelį prekybos centrą nusipirkti prekių už 10 litų. Toks pirkėjas prekybos centrui nieko nereiškia. Todėl geriau yra patiems turėti bazinius elektros energijos gamybos šaltinius.

- Nejau nebūtume energetiškai saugūs, jei turėtume jungtis ir galėtume rinktis, iš kur pirkti elektrą?

- Jungčių nepakanka, nes liktume priklausomi nuo pardavėjo. Kai gaminame patys, turime daug daugiau galimybių priimti sprendimus kad ir pelno sąskaita. Sutinku, kad jungčių turėjimas lemia pasirinkimą ir galimybę ieškotis mažesnės kainos. Tačiau energetika yra kompleksas – ne tik pardavimas arba vartojimas.

- AE statybos kaštai gali augti ir gerokai perkopti 17 mlrd. litų kartelę. Ypač jei ekonomika augs ir kartu brangs naftos produktai, statybinės medžiagos, technika, statybininkų darbas, galbūt – bankų paskolos. Jei didės statybų kaštai, tai augs ir elektros savikaina, ir kaina. Ir būsime pajėgūs tokią kainą mokėti?

- Jei brangs nafta, tai ji brangs visiems. Jei brangs statybiniai darbai, tai ir jie brangs visiems. O mes juk esame tos visumos dalis. Juk nebus taip, kad Lietuvoje nafta brangs, o pasaulio rinkoje – pigs. Sutinku: statybų kainų augimas yra ir galimas, ir neapibrėžtas. Ir kaip tik todėl reikalauti atsakymo į klausimą, kiek kainuos Visagino AE pagaminama energija, yra nekorektiška.

Šiandien juk niekas negali pasakyti, kiek po 20 metų kainuos litras benzino. Turi lemti analitiniai lyginamieji skaičiavimai. Maža to, atominės elektrinės savikainoje branduolinio kuro kaina sudaro tik apie 10 proc., todėl šio kuro kainų pokyčiai menkai lemia gaminamos elektros energijos savikainą. Nepamirškime, kad atominė elektrinė statoma 60-čiai eksploatacijos metų.

- Tačiau statybų kainos augimas vienu ar keliais milijardais litų gali atrodyti smulkmena didelei valstybei, tokiai, kaip Prancūzija, bet ne Lietuvai. Ar mums tie papildomi milijardai netaps girna po kaklu?

- Žinoma, reikia įvertinti galimybes. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nors pasistatyti vieną elektrinę Prancūzijai arba Japonijai yra daug paprasčiau nei Lietuvai, ji tokioms valstybėms būtu nelabai reikšmingas objektas. O jei būtų ne viena, o dešimt atominių elektrinių, tai ir kainos skirtumas būtų ne vienas kitas milijardas, o dešimtys milijardų. Maža to, norėčiau priminti, kad Lietuva atominę elektrinę stato ir investuoja ne viena, o drauge su partnerėmis, kurių, jei dalyvautų Lenkija, būtų net keturios.

- Bet ar kiti projekto dalyviai yra patikimi? Juk jau ne sykį yra nuskambėjusios abejonės dėl lenkų, latvių ir estų dalyvavimo. Kitų projektų – jungčių, suskystintų dujų terminalo statybos – taip pat nepavyksta suderinti.

- Labiausiai nepatikimi esame mes patys, siųsdami prieštaringus signalus – tai norime, tai nenorime, renkamės tai vienus partnerius, tai kitus. Dėl elektros jungčių su Lenkija nebuvimo kalta pirmiausiai Lietuva. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jau buvo parengta sutartis, lenkai atvyko į Lietuvą jos pasirašyti, o mūsų valdžia ūmai nusprendė nepasirašyti. Ir lenkai išvažiavo. Tuometis ministras Vincas Babilius staiga pareiškė, kad elektros tiltas su Lenkija apsimokės tik su sąlyga, kad Lietuva galės parduoti atliekamus 6 mlrd. kilovatvalandžių. Lenkai nematė reikalo prisiimti įsipareigojimą pirkti elektrą. Ir apskritai tarpsisteminių elektros jungčių prasmė juk yra visai kita: jų pagrindinė funkcija – integracinė.

- Ar galime remtis prielaida, kad elektros poreikis regione augs? Juk gyventojų Lietuvoje sparčiai mažėja, ir nepanašu, kad iki 2021 metų ši tendencija kis. Latvijoje gyventojų taip pat mažėja. O elektros poreikis regione didės?

- Pastaruoju metu elektros poreikis auga – tiesa, lėčiau, nei buvo planuojama, bet nuosmukio šiuo metu tikrai nėra. Maža to, neturėtume pamiršti to fakto, kad Lietuvoje vienas gyventojas elektros energijos suvartoja keliskart mažiau, nei tenka vienam gyventojui Švedijoje ir keliolika kartų mažiau, nei tenka vienam gyventojui Norvegijoje ar Suomijoje. Palyginti su Lenkija, elektros energijos vienam gyventojui suvartojame pusantro karto mažiau. Juk visą laiką negyvensime jei ne akmens, tai žalvario amžiuje? Elektros poreikis turėtų didėti.

Kita vertus, pažvelkime į mūsų užsienio prekybos balansą: jis yra neigiamas ir visą laiką blogėja. Apie 60 proc. energijos mes importuojame. Reikia stengtis kažką parduoti, ne tik pirkti. Savos gamybos vystymas yra svarbus šalies pažangai visomis prasmėmis.

Šarūno Mažeikos nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: S. Kutas

Atominė elektrinė , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra