S.Daubaraitė. Neįtikino, tik paliko kartėlį

Autorius: Data: 2021-04-07 , 13:37 Spausdinti

S.Daubaraitė. Neįtikino, tik paliko kartėlį

S. Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, Vilnius, www.voruta.lt

Apie aptariamą temą nesinorėjo kalbėti Šv. Velykų dienomis, nors įvykiai pradėjo klostytis anksčiau, o atomazga įvyko balandžio 1-ąją, Kristaus nukryžiavimo dieną.  Ir  sutapo su balandžio 1-ąja, pas mus  vadinama melagių diena. Taigi, tą  dieną  prie Seimo rinkosi protestuotojai, norėdami dar kartą atkreipti Seimo narių dėmesį ir išreikšti protestą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  generalinio direktoriaus, prof. A. Jakubausko atleidimo. Tą dieną ir vyko balsavimas.

LR Seimo narius, besirenkančius į darbo vietą, pasitiko  šaižus, ilgai besitęsiantis garsas, kuris turėjo atkreipti jų dėmesį, ir neleisti apsimesti, jog nepastebi protestuotojų. Protesto akcijoje buvo skaitoma J. Marcinkevičiaus ,,Katedra”, dainas atliko G. Storpirštis. Visi kalbėjusieji pabrėžė, kad  tai – atviras susidorojimas su pareigas einančiu prof. A. Jakubausku. O  priežastys yra daug gilesnės – tai siekis klastoti, nutylėti mūsų istoriją. Ypatingas dėmesys  tiems nutylėjimams sutelktas  laikotarpiui, kai  šalis  buvo okupuota iki pat valstybės atkūrimo. Protesto akcijoje kalbėjo V. Sinica, J. Burokas, V. Radžvilas, Seimo nariai ir kt.  Asmenys.

Susirinkusieji didelių vilčių pakeisti valdančiosios koalicijos  nuomonę  šiuo klausimu nebeturėjo. Tai rodė šios bylos  eiga. Bet jų sprendimas pagrįstai atleisti prof .A. Jakubauską  neįtikino  visuomenės. Ir jei ne socdemų balsai, tas farsas jiems nebūtų pavykęs. Prisiminkime kai kurias detales.

Prof. A. Jakubauskas Centro direktoriumi  buvo patvirtintas praėjusių metų liepos mėnesį. Vadinasi, už jį balsavo ir TS-KD. Skiriant į  šias pareigas buvo pateikta atitinkamų tarnybų išvada apie asmens patikimumą ir  galimybę dirbti su slaptais dokumentais. Nepamirškime, jau tada buvo dirbama karantino sąlygomis. Tad jis pareigas ėjo tik kelis mėnesius, bet, anot atleidimo iniciatorių, pakako laiko įrodymui, kad nesusitvarko  su kolektyvu. O su kolektyvu  pradėjo ,,nebesusitvarkyti”, kai susicementavo koalicija. Tada dr. M. Jurkutė su kitais 15 asmenų kreipėsi  į Seimą, ir juos palaikė kai kurių su istorija susijusių institutų direktoriai (Nikžentaitis ir kt). Kokiais vandens indais jie susisiekia? Būna bendri kolektyvų posėdžiai? Juk tai net atskiro pavaldumo  įstaigos. Bendri pažįstami? Sutinku. Bet dar labiau pažįstamas buvo  Seimo narys   A. Anušauskas. Kaip žinia, nebuvo lengva duona ir šiose pareigose buvusiai T.B. Burauskaitei. Dirbo kaip supamoje valtyje. Ir jos  ,,kuratorius “ buvo  A. Anušauskas. Manoma, kad jo vaidmuo šioje  byloje ne paskutinis. Tokią prielaidą galima įžvelgti iš jo pasisakymo Seimo posėdyje. Tai rodė ir jo balso intonacija. O iš to pasisakymo, galima suprasti, kad  prof. A. Jakubauskas nelojalus valstybei. Ir kaip nauja korta, kaip liudininkas  minimas I. Melianas.  Bet į visus tuos  klausimus prof. A Jakubauskas buvo  atsakęs viešai. Bet kam to klausyti, kam kreipti dėmesį į kitus parašus, pateiktus Seimo valdybos sudarytai darbo grupei. Pasirašiusieji, per 60 žmonių, teigė, jog vidines įstaigos problemas jie pajėgūs patys įveikti. TS-KD frakcijos  darbo grupės pirmininkė R. Morkūnaitės- Mikulėnienės pagrindinis  pasisakymų motyvas viešoje erdvėje buvo: generalinis direktorius nesusitvarko su kolektyvu, o konkrečių faktų jokių, išskyrus vienos darbuotojos atleidimą.

S. Daubaraitės nuotr.

Artėjant balsavimo dienai buvo  praplėsta  frazė, kad reikia atsižvelgti į vidaus ir tarptautines organizacijas Taigi, man atrodo, kad  iki šiol  niekada nebuvo oficialiai įvardintos tos vidinės ir tarptautinės organizacijos. O visuomenei būtų  naudinga žinoti, gal  mažiau sklandytų mitų, dėl kurių Centras  tapo ideologinės, politinės istorinės atminties kovos lauku. Yra istorikų tame pačiame Centre, su istorija susijusių institutų  žmonių, kurie pasiruošę turimus  dokumentus,  gyvų žmonių liudijimus,  paversti niekiniais, tai vadinant mitų griovimais, formuojant naują požiūrį  į istoriją. Mums, ne istorikams , tai atrodytų faktų klastojimu. Tai ne meno sritis, kur  vietoje žmogaus galvos pavaizduosi obuolį, ir kiekvienas, žiūrintis į tą meno kūrinį, gali suprasti  jį pagal savo vaizduotę, gyvenimo patirtį ir t.t. Istorijoje yra faktas, kuris  neturi būti išplautas interpretacijose. Ir tas faktas  egzistuoja konkrečiame laike, konkrečiomis aplinkybėmis.

Konkrečiau kalbant, šit A. Nikžentaitis susitikime su  LR Seimo pirmininke V. Čmilyte-Nielsen siūlė išlyginti disbalansą tarp mokslo ir politikos. Ir sako reikia vieną kartą atsikratyti problemos (Centro), kuris tapęs vidaus ir tarptautine problema. Ar galima aiškiau ir suprantamiau pasakyti apie siekiamą tikslą? Bet, prieštaraujant šio  istoriko minčiai, yra kitas reikalavimas – tai visuomenės reikalavimas – atverti mokslininkams ir visuomenei įslaptintus dokumentus ir neslėpti nuo tautos tų,  kurie bendradarbiavo su tautai priešiškomis struktūromis ir netmestina prielaida, kad ir dabar įtakoja mūsų demokratinės visuomenės raidą. Ir užbėgant už akių, tai nebūtų joks argumentas, kad  toks veiksmas sukiršintų visuomenę. Gal tiesa ir būtų sunkiai išgyvenama, bet tiesa niekada  nekiršina visuomenės. Visuomenes  griauna melas.

O štai LR Seimo narys E. Zingeris, nebūdamas  sudarytos komisijos nariu, komisijai  dar nepriėmus išvadų,  spaudoje jau skelbė, kad Centro darbuotoja, kuri kreipėsi į Seimą, turi būti grąžinta į darbą ir teigė, kad Centras neskyrė pakankamai dėmesio Holokausto tyrimams Lietuvoje. Ar tuo galima kaltinti  Centro direktorių, dirbusį vos keletą mėnesių? O toliau dar gražiau. Tada jau klausiama, ar ankstesnės vadovybės  padaryti pareiškimai, nėra bandymas neigti Holokaustą?

Į tai atsako tos pačios partijos LR Seimo narys A. Ažubalis tekste ,,Kompanija prieš Centrą: iššūkis Lietuvos politikai”. Tai netiesa. Tame pačiame rašinyje  E. Zingeris gviešiasi daugiau: „Jeigu paaiškėtų, kad LGGRTC vadovybė prieš įstaigos istorikų valią bandė į valstybingumui nusipelniusių asmenų sąrašus įrašyti asmenis, susijusius su Lietuvos ir užsienio piliečių žudynėmis arba represijomis Antrojo pasaulinio karo metais, tektų pradėti tirti Centro veiklą iš esmės“. Iš šios minties A. Ažubaliui peršasi vienas klausimas – ar tik kažkas nebando visu rimtumu legalizuoti NKVD tardymų protokolų? Besidomintys šia byla E. Zingerio mintis gali suprasti ir taip: mes jums leidome perlaidoti  ir pagerbti partizaną, Sąjūdžio gynybos vadą A. Ramanauską-Vanagą, bet daugiau to nebus. Naujų vardų nekelsite ir negerbsite. Prisiminkime, kiek erzelio buvo ir dėl minėto partizano, kol, tariamai buvo prieita ,,vieningos” nuomonės. Ir tuo metu E. Zingeris turėjo ,,savo” nuomonę.

 To vajaus metu  ne mažiau įdomų laišką parašė Vilniaus universiteto istorikai, kurie teigė, kad, ,,kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, (20 a.)   norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais.“ Taigi konsensusas istorijos moksle reikštų susitarimą; liaudiškai kalbant, susitarsime, ką dažysime baltai, ką juodai, o ko visai neminėsime. Tai  skelbia mokslininkais besivadinantys žmonės. Ne veltui jie pyksta ant kiekvieno, kas nepriklauso jų gildijai, nes ten jau, matyt, dirbama pagal projektus, pagal konsensusus. Prisiminkim  istoriko  A. Bumblausko įsižeidimą, nusistebėjimą ir piktus žodžius, kai Lietuvos Nepriklausomybės Aktą atrado ne istorikas. Panašių išpuolių būta ir daugiau.

Negalima nepaminėti ir dar vieno iš Centro gyvenimo fakto, kurį detaliau atskleidė surengę nuotolinę spaudos  konferenciją LR Seime, Nepriklausomybės Akto signatarai: I. Andriukaitienė, A.  Butkevičius, prof. B. Genzelis, Z. Vaišvila. Prisimename, kai  buvo paskelbta žinia, kad   antrasis po 400 metų Lietuvos kardinolas V. Sladkevičius, kuriam buvo nuvežtas saugoti  Atkuriamos Valstybės Nepriklausomybės Aktas,  D. Banionis, S. Sondeckis buvo paskelbti kaip asmenys, bendradarbiavę su KGB. Prašymą ištirti šią bylą gavo ir Centro generalinis direktorius, prof. A. Jakubauskas.

Pasirodo, kai šiais metais žmonės karantino sąlygomis minėjo  Kovo 11-ąją, LR Seimo  pirmininkė įteikė  Valstybės Nepriklausomybės stipendiją ir Trispalvę M. Ėmužiui. Stipendija skiriama humanitarinių ir socialinių  mokslo sričių jauniems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus. Stipendija teikiama kiekvienais metais Kovo 11- ąją. Būtent šis  jaunasis mokslininkas ir surašė tą šmeižikišką, anksčiau minėtą pažymą ir ją paskelbė. Tuo tarpu kaltinimą pripažinti gali tik liustracijos komisija. Bet ji nėra padariusi jokio sprendimo dėl šių asmenų. 2018 metais darbo grupės posėdyje jaunasis mokslininkas pripažino, kad  kardinolą V. Sladkevičių kaltinti dėl bendradarbiavimo su  priešiškomis tarnybomis nėra jokio pagrindo. Tai padaryti buvo skatinamas vadovybės. O buvusi Centro vadovė T.B. Burauskaitė pripažino, kad tai padaryta politikų spaudimu. Kol kas pavardžių neminėjo. Bet ši avantiūra nebaigta. Jeigu pasieks teismą, manoma, jog sužinosime ir pilkuosius kardinolus. Tad kuriam vagiui kepurė dega?

Visi konferencijos dalyviai pabrėžė, kad tai gėdingas veiksmas, kad tai akibrokštas tautai ir valstybės nepriklausomybės idėjai. Stipendija teikiama valstybės institucijos vardu. Kalbėjusieji atkreipė dėmesį, kad visuomenė vis atkakliau reikalauja  paviešinti kolaborantus, nelaukiant dešimtmečių. O paskelbta  pažyma tai – diversija, lyg preliudija į būsimą žingsnį, sakant, pažiūrėkit, kokie garbingi žmonės neišvengė  anų pinklių, tad  neverta judinti, to, kas buvo. Bet judinti ir parodyti reikia. Kitu atveju tai paskata rastis kitiems ėmužiams, vanagaitėms, ivaškevičiams. Juk už šmeižimą dabar dar ir skatinama. Gauni net valstybines premijas. Bet tiesos  reikia tiems, kurie nebuvo ir dabar nėra patekę į ,,pinkles”. Tai būtų įrodymas ir paskata kitiems, kad  ir blogiausiu laiku galima išlikti ištikimam tam, ką  deklaruoji. O  komisija, skyrusi stipendiją, ir Seimas, tai lyg didelis puvinys, sakė kalbėjusieji. Ir siūlė M. Ėmužiui pačiam atsisakyti nepelnytos stipendijos. (Komisijoje, kurią skiria LR Seimo valdyba yra 7 asmenys, 4, jų tarpe ir komisijos pirmininkas, atstovauja Vilniaus universitetui . – S.D pastaba).

Nors buvo sutelkta ir didelė kampanija siekiant įrodyti visuomenei, kad prof. A. Jakubauskas atleidžiamas iš pareigų pagrįstai, to nepavyko. Tai rodo TS-KD frakcijos Seime seniūnės R. Morkūnaitės-Mikulėnienės laiškas partiečiams, kuriame aiškinama, kaip reikia suprasti prof. A. Jakubausko atleidimą. Sustiprindama tą paaiškinimą, prideda A. Anušausko kalbą, pasakytą LR Seime, kuriame labiausiai akcentuojama, kad disidentai, tremtiniai, partiečiai buvo suklaidinti. Pasirodo, tokias gyvenimo patirtis turintys  žmonės, iškentę tremtį, kalėjimus, psichiatrines ligonines, nebesuvokia realybės. Jie suvokė daug sudėtingesnius KGB  ėjimus ir darbus, o šiandien nebesuvokia partiečių veiksmų. Bjauroka. Apie suklaidintus žmones esame tiek prisiklausę, o ir šiandien visi tie ,,vatnikai, atsilikėliai, nesuprantantys naujų iššūkių, megztos beretės”- tai tęsinys suklaidintų žmonių.

Belieka šypsotis šioje tragikomedijoje, kurios  pagrindinis veikėjas yra LR Seimas. Ir gerai, kad vienas šios tragikomedijos veiksmas įvyko balandžio 1-ąją, melagių dieną.

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra