Rytų Lietuvai – su meile

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tik ką išėjusioje Alfonso Kairio knygoje „Penkeri metai su Rytų Lietuva“* pateikta plati kultūrinio ir švietėjiško darbo panorama šiame Lietuvos kampelyje. Šio darbo įkvėpėjas ir organizatorius pats knygos autorius.
 
2005-2009 metais dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėju, autorius kartu su Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Ignalinos, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Vilniaus rajonų švietimo skyriais, Rytų Lietuvos ugdymo įstaigomis įvykdė daugybę projektų, konkursų, įvairių renginių, kuriose vienaip ar kitaip dalyvavo šimtai ir tūkstančiai žmonių. Apie tai rašoma pirmoje knygos dalyje.
 
Platesnei veiklai buvo reikalinga nemažai lėšų. Autorius teigia, kad reikėjo pastangų įrodyti, jog Rytų Lietuva – tai regionas, išskirtinis savo daugiakalbyste, kultūra, papročiais, o tautinei darnai ugdyti, lietuvybei puoselėti, renginiams organizuoti reikia didesnio finansavimo, negu buvo skiriama. Šios pastangos nenuėjo veltui. Lėšų apimtis per minimą laikotarpį išaugo ir pasiekė ketvirtį milijono litų. O per pastaruosius penkerius metus daugiau nei pusė milijono litų skirta vien bendruomenių (daugiausia ugdymo įstaigų) projektams. Atitinkamai padaugėjo ir pačių projektų. Knygoje pateikiami tokie skaičiai: 2006 m. projektų skaičius pasiekė 76, 2007 m. – 97, 2008 m. – 118, o 2009-aisiais pralenkė visus lūkesčius – pasiekė 127.
 
Viena iš prioritetinių Rytų Lietuvos programos poskyrio darbo krypčių – valstybinės kalbos populiarinimas šiame regione. Iš knygos matyti, kiek daug laiko ir pastangų buvo skiriama, kad priešmokyklinio ugdymo įstaigose, mokyklose vaikai  gerai išmoktų valstybinę lietuvių kalbą. A. Kairys drąsiai imdavosi darbų, kurių iki jo šiame krašte niekas nebuvo daręs. Pirmą kartą jis surengė Rytų Lietuvos gimnazijų, vidurinių mokyklų lietuvių kalbos kabinetų konkursą „Lietuvių kalbos kabinetas – tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo židinys“. Jo tikslas buvo padėti kabinetų ir mokyklų vadovams numatyti lietuvių kalbos kabinetų darbo tobulinimo kryptis specifinėmis kalbinės aplinkos sąlygomis, atsižvelgiant į daugiakultūres krašto tradicijas.
 
Didelio mokyklų kolektyvų susidomėjimo sulaukė ir kiti A. Kairio prižiūrimi projektai, aprašyti knygoje: „Tautiniai rūbai – tautos simbolikos dalis“, projektai, skirti Rytų Lietuvos mokinių ir kaimo bendruomenių edukacinėms pažintinėms kelionėms ir kt. Be jų, skaitytojai galės susipažinti ir su programa „Rytai – Vakarams, Vakarai – Rytams“. Jos esmė buvo ta, kad pagal Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, Klaipėdos miesto savivaldybės bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutartį daugiau kaip trys tūkstančiai Rytų Lietuvos mokyklų mokinių (tai maždaug dešimtadalis visų čia besimokančių) aplankė Mažąją Lietuvą, susipažino su jos istorija, kultūra, tradicijomis.
 
Minimu laikotarpiu buvo pažymimas Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejus. Jam buvo pašvęsti įvairūs poskyrio organizuojami konkursai ir kiti renginiai, skirti šiai datai ir aprašyti knygoje. Paminėsime tik vieną kitą: mokinių rašinių konkursas „Čia gimiau ir augu“, Rytų Lietuvos ugdymo įstaigų laikraščių konkursas ir kt. Šie konkursai padėjo ugdyti mokinių pilietiškumą, formuoti sąmoningus valstybės piliečius. Buvo remiami įvairūs projektai, skirti valstybinėms šventėms.
 
O kaip nepaminėti projekto „Žiūri spektaklį – mokaisi mąstyti ir kalbėti lietuviškai“. „Jį įgyvendindami, – rašo A. Kairys knygoje, – sudarėme sąlygas Rytų Lietuvos jaunajai kartai iš aktorių lūpų ne tik išgirsti nepakartojamai gražų lietuvišką žodį, praturtinti seniausios indoeuropiečių prokalbės žodyninį fondą, bet ir pabuvoti senojoje Lietuvos sostinėje.“ Net daugiau kaip 1 200 vaikų ir mokytojų 2006-2009 m. nemokamai galėjo žiūrėti spektaklius Nacionaliniame dramos, Valstybiniame jaunimo, Operos ir baleto teatruose.
 
Be renginių, skirtų mokinių gebėjimams, aktyvumui ugdyti, daug dėmesio buvo skiriama ir mokytojams, rūpinamasi jų profesinių įgūdžių tobulinimu, meninių gebėjimų atskleidimu. A. Kairys, pats būdamas pedagogas, gerai supranta mokytojų pašaukimą, jų nelengvą misiją bei poreikius. Kaip pažymima knygoje, šio krašto mokytojai buvo Rytų Lietuvos programos poskyrio nuolatiniame akiratyje. Jiems buvo rengiamos edukacinės pažintinės kelionės po Lietuvą, lietuviškas etnines žemes Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte, neužmiršti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vietos Ukrainoje.
 
Mokytojų kūrybiškumui skatinti, kaip rašoma knygoje, buvo rengiami konkursai „Rytų Lietuvos metų mokytojas“. A. Kairys mokėjo pastebėti darbščius, iniciatyvius pedagogus ir juos įvertinti. Per tuos penkerius metus šeši mokytojai apdovanoti departamento Garbės sidabro ir vienas Garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“, o Padėkos raštai už tautiškumo, pilietiškumo ugdymą įteikti beveik šimtui pedagogų.
 
A. Kairys, kaip matome iš knygos, rūpinosi ne tik mokytojų profesiniais reikalais, bet ir skatino juos domėtis savo krašto praeitimi, rūpintis jo kultūriniu paveldu. Jo iniciatyva buvo surengtas Rytų Lietuvos mokytojų fotografijų ir piešinių konkursas „Rytų Lietuvos kultūros paveldas mokytojų fotografijose ir piešiniuose“. Tai sukėlė susidomėjimą. Dvidešimties autorių darbuose užfiksuoti reti, kartais net Kultūros paveldo departamento valdininkams nežinomi objektai. Vėliau šių darbų paroda buvo eksponuojama Rytų Lietuvos ugdymo įstaigose, o Švietimo ir mokslo ministerija išleido 2008-ųjų metų kalendorių su konkurso nugalėtojų darbų iliustracijomis ir Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos posmais.
 
Beje, apie mokytojų kūrybą. Ne vienas jų savo laisvalaikį skiria literatūriniam darbui, rašo eilėraščius, prozos kūrinius ar kitaip įprasmina savo sugebėjimus. Iš knygos sužinome, kad mokytojų kūrybiniai polinkiai buvo skatinami ir palaikomi. 1996 m. buvo išleistas Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachas „Ties rugsėjo taku“, o 2006 m. – „Ties spalio taku“. Knygoje rašoma apie Nemenčinės Gedimino gimnazijoje (Vilniaus raj.) surengtą Rytų Lietuvos mokytojų meninės kūrybos ir saviraiškos šventę „Rytų Lietuvos mokytojų žiedas 2009“, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Šventė, kaip pažymima knygoje, parodė, kad Rytų Lietuvos mokytojai yra ne tik geri savo dalykų specialistai, bet ir įvairiausių rankdarbių, fotografijos, tapybos, juvelyrikos, kitų dailės žanrų meistrai.
 
Kiekvienas Lietuvos kraštas davė Lietuvos kultūrai, mokslui nemažai žymių žmonių. Deja, ne vieno jų vardas yra primirštas ar žinomas tik siauram specialistų ratui. Kaip nušluostyti nuo jų vardų užmaršties dulkes, pasiekti, kad jie būtų žinomi platesnei visuomenei. A. Kairys rašo, kaip kilo ir buvo įgyvendinta idėja įsteigti Stanislovo Rapolionio premiją, pagerbiant šį XVI a. eišiškietį lietuvių švietėją, dirbusį kartu su Abraomu Kulviečiu Karaliaučiaus Albertinoje, paraginusį Martyną Mažvydą parašyti pirmą lietuvišką knygą. Šios premijos tikslas – skatinti rašyti apie Rytų Lietuvą, jos švietimą ir su tuo susijusias problemas. Iki 2009 m. S. Rapolionio premija įteikta penkiems asmenims, savo kūryba, publicistine, švietėjiška veikla prisidedantiems sprendžiant Rytų Lietuvos problemas, populiarinant krašto istoriją.
 
Per savo darbo departamente metus A. Kairiui teko bendrauti su daugybe žmonių. Knygoje jiems paskirtas ne vienas puslapis. Su meile ir padėka autorius rašo apie tuos, su kuriais kartu dirbo, bendradarbiavo, tarėsi, sprendė įvairius klausimus. Deja, ne vieno jų jau nėra gyvųjų tarpe. Prisiminimų eilutės jiems bus kaip paminklas už gerus darbus.
 
Antroji knygos dalis pavadinta „Rytų Lietuvos projektinės veiklos vertinimas spaudoje“. A. Kairys, pats gerai valdantis plunksną, ragino ir kitus pasakoti apie savo darbą, dalintis patirtimi, kelti problemas, siūlyti, diskutuoti. Šioje knygos dalyje skaitytojas susipažins su žurnalistų, mokytojų, mokinių, visuomenininkų rašiniais apie Rytų Lietuvos programos poskyrio vykdytus projektus, konkursus, išvykas į spektaklius, edukacines pažintines keliones ir kt.
 
Knygos vertę padidina spausdinamos joje įvairios lentelės, sutarčių tekstai, statistiniai duomenys. Tokia medžiaga bus ypač įdomi mokytojams, visiems, kurie ateityje rengs panašius projektus savo mokyklose ir bendruomenėse.
 
Baigdamas trumpą A. Kairio knygos „Penkeri metai su Rytų Lietuva“ apžvalgą, norėčiau dar parašyti keletą žodžių apie jos autorių. Skaitydamas knygą, ne vieną kartą pagalvojau: ar tokia darbų apimtis įmanoma vienam žmogui? Prisipažinsiu – sunkiai patikėčiau, jei nebūtų tekę ne vienerius metus bendrauti su A. Kairiu ir jo darbą stebėti iš arti. Tai nepaprasto darbštumo žmogus, puikus organizatorius. Mokėjimas susikaupti, dirbti ne tik šiandienos darbus, bet ir galvoti apie būsimus, matyti perspektyvą – neįkainuojamos savybės, kurios leido A. Kairiui tiek daug nuveikti Rytų Lietuvos labui per penkerius metus. Dirbdamas Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėju, jis visada buvo kupinas idėjų, savo jaunatviška energija užkrėsdavo aplinkinius. Žmonės pas jį eidavo nenutrūkstama eilute. Jo kabineto durys visada būdavo atviros visiems. Matyt, jėgų teikdavo ir tai, kad A. Kairys kilęs iš šio krašto, nuo Adutiškio. Kaip rašo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, „knygos autorius – tikras Rytų Lietuvos atstovas“. Mes visi esame skolingi savo kraštui, iš kurio kažkada išėjome į platųjį pasaulį. A. Kairys šią skolą grąžino su kaupu.
 
*Alfonsas Kairys. Penkeri metai su Rytų Lietuva. Vilnius, Homo liber, 2010, 168 p.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra