Rytų Lietuva ir Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ grubūs pažeidimai*

Autorius: Data: 2011-11-22, 11:56 Spausdinti

Rytų Lietuva ir Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ grubūs pažeidimai*

Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Derybose dėl sutarties kaip referentas dalyvavau nuo pat pradžios. Posėdžiai vyko Vilniuje ir Varšuvoje. Pradėjome Vilniuje ir baigėme pasirašydami Varšuvoje. Mano padėtis buvo pusiau izoliuotas dalyvis.

Lietuvos URM delegacijos narių į problemų aptarimą ir bendrų nuostatų suformulavimą nekvietė, pozicijų neaiškino ir nederino. Derybose viskas buvo sprendžiama ekspromtu, nors, be abejo, delegacijos vadovas derindavo savo nuostatas su ministru ar Seimo užsienio reikalų komitetu. To nežinau.

Derybų metu mūsų delegacija pasiūlė sutarties preambulę, kurioje turėjo būti nurodoma, kad Lenkijos 1920 m. įvykdytas Suvalkų sutarties sulaužymas neturi jokių teisių ir negali būti precedentu išsaugoti jos reliktus ar formuoti iš jos išplaukiančias naujas tendencijas. Tokiai preambulei Lenkijos pusė nepritarė, kam esą nepagrįstai baimintis, nes Lenkija jokių aneksinių siekių neturi. Lenkai pasiūlė tai įforminti, berods, kaip atskirą sutartį. Tačiau jos rengimas nusikėlė ir pagaliau liko neįformintas.

Galbūt dėl to Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos 1994 m. balandžio 26 d. sutartyje „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ atsirado punktai, kuriuose teigiama, kad susitariančios valstybės, reikšdamos apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo, kai po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, bei smerkdamos smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose, iškilmingai abipusiškai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje, <…> siekdamos visapusiškai vystyti savo santykius ir draugišką bendradarbiavimą, pagrįstą geros kaimynystės principu, s u s i t a r ė :

1 straipsnis

Susitariančiosios Šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač pagarbos suverenumo, sienų neliečiamumo, ginkluotos agresijos uždraudimo, teritorinio vientisumo, nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

paisymo principams.

2 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys pripažįsta nepažeidžiama esančią tarp jų ir teritorijoje pažymėtą sieną ir abipusiai įsipareigoja besąlygiškai gerbti jų suverenumą ir teritorinį vientisumą.

14 straipsnis

Vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje;

16 straipsnis

2. Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.

Sutartis yra įregistruota Jungtinių Tautų Organizacijos sekretoriate.

***

Pacitavau tik kai kuriuos sutarties punktus. Dabar galime pasakyti, kas tą sutartį vykdo, kas laužo, klastoja. Ar pasitvirtino Lietuvos siekis įrašyti sutartyje minėtą preambulę ir Lenkijos tvirtinimas, kad jokių siekių Lietuvoje ji neturi. Kaip pilietis, susijęs su šia sutartimi, pagal galimybes stebiu, kaip laikomasi sutarties, kaip vyksta šios sutarties Lietuvai svarbių nuostatų realizavimas, ir kas kelia susirūpinimą. Pagaliau, kaip vyksta pačios Lenkijos delegacijos suformuluotas kalambūrinis teiginys apie valstybių teritorinį vientisumą su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva. Juk Lietuva niekada neginčijo, kad Varšuva yra Lenkijoje ir yra jos sostinė, o tuo pačiu tai nebuvo derybų klausimas. Tuo tarpu Vilnių ir Rytų Lietuvą Lenkija buvo okupavusi ir vengė tiesiai tai patvirtinti, išsisuko nuo mūsų siūlytos preambulės.

Pirmame straipsnyje paminėtas Lietuvos ir Lenkijos įsipareigojimas santykius formuoti tarpusavio pagarbos, lygiateisiškumo, o ypač pagarbos suverenumui principais, nesikišant į kitos vidaus reikalus. Antrame straipsnyje pakartota besąlygiškai gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Trečiame straipsnyje buvo įsipareigota nenaudoti jėgos ir net negrasinti ją panaudoti.

Suverenumo, lygiateisiškumo, nesikišimo į Lietuvos Respublikos reikalus, grasinimų nenaudojimo, globojamos mažumos lojalumo rėmimo normos Lenkijos valdžios dėka nukrypo nuo sutarties konteksto. Nepastebėjau, kad Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja aukščiausios valstybės institucijos, būtų mėginusi pažeisti Lenkijos suverenitetą, jos teritorinį vientisumą ar kurstę lietuvių tautinės mažumos anarchizmą, maištavimą prieš Lenkijos valdžią. Kaip pastebėjau, buvo nemažai negarbingo pataikavimo.

Tuo tarpu Lenkijos valdžia ignoruoja sutartį, pažeidinėja joje išdėstytas normas dėl tarpvalstybinės pagarbos, lygiateisiškumo, o ypač pagarbos Lietuvos suverenumui, nesikišti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus, nenaudoti prieš ją grasinimų ir tautinės lenkų mažumos kurstymo prieš Lietuvos valstybę.

Tai pasireiškė sutarties pasirašymo metu ir vėliau aktyviu Lenkijos siekimu valdyti dalį Lietuvos piliečių, destabilizuoti Lietuvos pilietinę visuomenę ir ardyti Lietuvos teritorinį vientisumą. Šios tendencijos pritilo, kai Lenkijos ambasadore Lietuvoje buvo Eufemija Teichman. Man atrodo, kad tuo metu buvo plėtojami lygiateisių valstybių santykiai. Sutarties pažeidinėjimo procesas ypač sustiprėjo 2006 m. gruodžio 3 d. Varšuvos merijoje, vadovaujamoje būsimo prezidento a. a. Lecho Kačynskio, įkūrus valstybės finansuojamą Pakraščių institutą (Instytut Kresowy), kurio tikslas buvo tirti prieškarinės Lenkijos okupuotas teritorijas, tarp jų ir po Suvalkų sutarties sulaužymo užgrobtą Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi. Šios institucijos struktūra ir pavadinimai keitėsi. Dabar jis vadinasi Pakraščių organizacijų federacija (Federacja Organyzacji Kresowych). Ją išlaiko Lenkijos valstybė.

Instituto steigėjas Lechas Kačynskis tapęs prezidentu, numojo ranka į Lietuvos ir Lenkijos sutartį ir atvirai ėmė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, sustiprino dalies Lietuvos piliečių valdymą iš Lenkijos: įsteigė ir per Lenkijos ambasadą ėmė platinti „lenko kortelę“ (karta polaka). Lietuvos prezidentūros globojamas L. Kačynskis Lietuvoje, nenutoldamas nuo Vilniaus, lankėsi, berods, 16 kartų, žiniasklaidos užfiksuotuose susitikimuose dviprasmiškai artikuliavo sąvokas tai „naše“, tai „vaše“, nežinia ką jis dar veikė, tik tuo laiku staiga ir išdygo ta „lenko kortelė“. Tuo metu pradėta žeminti lietuvių tautą, niekinti Lietuvos valstybę, lietuvių kalbą, primygtinai imta reikalauti pakeisti lietuvišką raidyną ir papildyti jį lenkiškomis raidėmis, lenkiškai rašyti išverstus iš lietuvių kalbos gatvių pavadinimus, vietovardžius.

Praktiškai dviejuose Pietryčių Lietuvos rajonuose tai buvo daroma per Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partiją, kuri tapo vienvalde Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse. Šios partijos atstovas, tapęs Šalčininkų meru, pirmiausia nuvyko į Varšuvą instrukcijų. Neatsitiktinai Lietuvos žiniasklaidoje LLRA vadinama Lenkijos penktąja kolona.

Tuo pat metu imta kurstyti antilietuviška isterija, pasigirdo nepagrįsti skundai prieš Lietuvą ES parlamente, net už Atlanto. Varšuvoje ir kitur buvo rengiamos antilietuviškos manifestacijos. Melagingus kaltinimus skleidė LLRA deleguotas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis drauge su Lenkijos europarlamentarų grupe, siekiančia valdyti Lietuvos piliečius. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis pareiškė, kad jis nelaiko okupacija 1920 m. Lenkijos karine agresija užgrobtos Lietuvos valstybės teritorijos su sostine Vilniumi. Lenkijos žiniasklaidoje pasigirdo kaltinimai Lietuvai už 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nepriklausomybę ir valstybės atkūrimą. Net sovietiniai čekistai šitaip netraktavo Lietuvos valstybės atkūrimo.

Apie kokį lojalumą ir nesikišimą į kitos valstybės reikalus buvo galima kalbėti, kai buvo keliamas Lietuvos valstybinio raidyno pakeitimas ir papildymas lenkiškomis raidėmis. Nors ir keista, šitokiai muravjoviškai akcijai, primenančiai XIX amžiaus vidurį, uoliai pritarė kai kurie pilsudskinio imperializmo koncepcijos apologetai Lietuvoje – žurnalistai, politikai ir politologai, istorikai, lituanistai, įvairių aukštųjų mokyklų profesoriai, docentai ir pan. Svarstant šią „reformą“ Lietuvos Respublikos Seime į Vilnių atvyko ir pats Lenkijos prezidentas. Tai buvo aiškus spaudimas ir lygiateisiškumo principo pažeidimas. Tačiau žemus reitingus turintis mūsų Seimas pasirodė kaip aukščiausios kondicijos pilietinė institucija (1). Šios rūšies Lenkijos kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus buvo sustabdytas, o pačioje Lietuvoje ciniškas lietuvių knygnešių atminimo paniekinimas atmestas.

Naują nesikišimo į Lietuvos vidaus reikalus principo ir lygiateisiškumo nuostatos pažeidimą, lenkų mažumos nelojalumo Lietuvai akciją organizavo Lenkijos valdžia ir jos skatinama V. Tomaševskio vadovaujama LLRA, priešindamasi švietimo įstatymo pataisoms, kurių tikslas sustiprinti lietuvių kalbos mokymą mažumų mokyklose. Varšuvoje buvo paskelbtas Lenkijos politikų pareiškimas, kad jie padarė viską, kad nebūtų priimtas Lietuvos švietimo pataisų įstatymas(!). Šią akciją Varšuva tęsia toliau, grubiai pažeisdama sutartį. Lietuvoje į priešinimosi įstatymui mitingus iš mokyklų buvo suvežti lenkiškų ir rusiškų mokyklų mokiniai, net nepilnamečiai. Lenkijos žiniasklaida su pasitenkinimu, užmiršusi lojalumo Tėvynei skatinimą, filmavo mitingą ir su patosu informavo Sutarties signatarę Lenkiją apie priešinimąsi Lietuvos įstatymui, koks Lenkijoje veikia jau daugelį metų.

Sunku suprasti ir pateisinti, kodėl abu paskutiniai Lenkijos prezidentai ir dabartinė Lenkijos vyriausybė pažeidžia sutartyje kelis kartus patvirtintą Lietuvos suverenitetą, valstybės teritorinį vientisumą, abiejų valstybių lygiateisiškumą ir savo elgsena kursto pilietinės visuomenės teritorinį skaldymą, supriešinimą, siekia valdyti dalį Lietuvos piliečių. Taip Bronislovas Komorovskis, pakviestas į Vasario 16-osios minėjimą, pažeisdamas elementarią diplomatijos etiką, pirmiausia slapta paryčiais susitiko su Lenkijos ambasados sukviestais, anarchizmą demonstruojančiais Lietuvos piliečiais Maišiagaloje. Kitą kartą nekviestas į Lietuvą atvykęs premjeras Donaldas Tuskas mūsų šventovėje Vilniuje atvirai kurstė tautinę nesantaiką ir anarchizmą, viešai įsipareigojo valdyti kai kuriuos Lietuvos piliečius.

Lenkijos Užsienio reikalų ministras R. Sikorskis klastodamas istoriją, nepripažįsta 1920 m. Lenkijos invazijos ir dalies Lietuvos okupacijos, nepripažįsta, kad Lenkija buvo Lietuvos okupantė, kad smurtu vertė priimti 1938 m. ultimatumą, o Lietuvos okupacinių režimų (išskyrus sovietinį) ir jų kolaborantų veiklą tapatina su Lietuvos valstybe. Jo vadovaujama ministerija žemino ir terorizavo Lietuvos ambasadorę Varšuvoje. Tuo pat metu Lietuvą už jos vidaus politikos mentalitetą viešai kaltino Lenkijos URM pavaduotoja Gražina Bernatovič, Lenkijos senato pirmininkas Borisevičius. Sutartyje akcentuotą suvereniteto abipusį gerbimą ir abiejų valstybių lygiateisiškumą, draudimą vartoti grasinimus atvirai ignoruoja Lenkijos prezidentas B. Komorovskis, kuris (2011 09 08) priekaištavo Lietuvai, kad nepateisino Lenkijos vilčių ir reikalavimų, kad nesusiviliojo jos „ėdžiomis“, apgailestavo, kad Lietuva buvo nepakankamai spaudžiama ir, kaip Michailas Gorbačiovas 1991 m. grasino blokada, taip Komorovskis pagąsdino, kad Lenkija be Lietuvos bus, o Lietuvai be Lenkijos bus sunku. Signataras Romualdas Ozolas šį Komorovskio pareiškimą pavadino ultimatumu. Mūsų Vyriausybė patylėjo, anot lenkų žurnalistės, išsaugojo angelišką kantrybę. Pastaruoju metu Lenkijos vyriausybė pradėjo naujos atmainos „karta polaka“ akciją – ėmėsi mokėti Lietuvos piliečiams, leidžiantiems vaikus į lenkišką mokyklą, po 1 000 zl. (780 Lt). Pasak Lenkijos oficialios informacijos, finansinę paramą gaus maždaug tūkstantis Lietuvos lenkų šeimų. Jų sąrašą sudarė Lenkijos ambasada Vilniuje, padedant lenkų mokytojų draugijai „Macierz Szkolna“. Šis negarbingas lenkiškų „žąsiukų“ pirkimas yra naujas būdas valdyti, skaldyti, supriešinti Lietuvos piliečius. Gal tai ir yra įgyvendinimas B. Komarovskio metų pradžioje Lietuvai adresuoto būsimo dalies piliečių valdymo su ultimatyviu įspėjimu: „Svarbūs klausimai anksčiau ar vėliau turės būti išspręsti tautinių mažumų naudai.“

Postkomunistinė Lenkija eina vakarietiškos demokratijos link, tačiau kelyje į ją yra nemažai šovinizmo, karingo revanšizmo, imperinės arogancijos, nepagarbos kitoms, ypač mažesnėms, tautoms ir valstybėms duobių ir akmenų. Juos reikės pašalinti, bet dabar jie veikia politinį gyvenimą. Susidaro įspūdis, kad Lenkijoje Lietuvos atžvilgiu valdžią paėmė nusikaltėliai, kurie valstybę naudoja kaip įrankį Lietuvos ir Lenkijos sutarties ir Lietuvos suvereniteto pažeidinėjimui. Panašus kaltinimas buvo suformuluotas Niurnbergo tribunole Antrojo pasaulinio karo režisieriams ir vykdytojams.

Lietuvoje LLRA taip pat yra prieš sutartį, nes kaip tautinės mažumos delegatė nevykdo valstybės įstatymų, kursto antilietuvišką isteriją. Atvirai meluodamas sutarties turinį iškraipo lenkų sąjungos vadas Edvardas Trusevičius. Kaip minėjau, sutarties neperskaitę, demagogija užsiima Lietuvos politikai, žurnalistai, politologai, istorikai, nepagrįstus pažadus Lenkijai žarstė iki šiol neišaiškinti valstybės atsakingi pareigūnai.

Tuo metu, kai Lenkijai remiant LLRA Vilniuje rengia lenkų mokyklų mokinių ir mokytojų protestus dėl lietuvių kalba dėstomų dalykų išplėtimo, Seinų ir Punsko krašte vyksta lietuvių tautinės mažumos švietimo diskriminacija, neskiriamos reikalingos lėšos mokyklų išlaikymui, neleidžiami vadovėliai. Žiniasklaida skelbia, kad „septynios (lietuvių) mokyklos uždarytos per pastaruosius dešimt metų, dar tris ruošiama uždaryti, liks vos kelios visame Punsko ir Seinų krašte“ (Lietuvos žinios, 2011 10 26, Nr. 248, p. 5). 35 mln. Gyventojų turinti Lenkija nepajėgia išlaikyti Seinų Žiburio gimnazijos, apie 40 % reikalingų lėšų skiria Lietuvos valstybė, kuri savo teritorijoje pilnai išlaiko vos ne 100 lenkiškų įvairaus lygio mokyklų.

Lietuvos valdžia yra atsakinga už avantiūristų skleidžiamą antivalstybinę antilietuvišką neapykantą, už leidimą jiems ir jų grupuotei užimti valstybines pareigas ir nebaudžiamumą. Mūsų valstybės teisinės institucijos yra atsakingos už dabarties ir ateities stabilumą. Demokratija turi tarnauti visos valstybės pilietinės visuomenės gerovei, o ne grupuočių avantiūroms.

Per visų rūšių XX a. okupantų režimus Lietuva sudėjo tiek aukų ir pasiryžimo valstybei atkurti, lietuvių kalbai apginti ir plėtoti, o dabar taip lengvabūdiškai leidžiame avantiūristams žaisti Lietuvos nepriklausomybe, jos teritoriniu vientisumu, ateities stabilumu, lietuvių kalbos saugumu. Niekas neturi teisės žaisti mūsų sukurtu ir atkurtu valstybingumu. Kaip žinome, istorija už tai baudžia.

Norint užtikrinti mums reikšmingos Lietuvos ir Lenkijos sutarties vykdymą, pirmiausia reikia Lietuvoje paleisti nelojalias visuomenines organizacijas, LLRA, laikinai įvesti tiesioginį valstybės valdymą labiausiai Lietuvos ir Lenkijos sutarties vykdymui kenkiančiuose anarchistiniuose Vilniaus iš Šalčininkų rajonuose ir išaiškinti, kas iš Lietuvos valstybės veikėjų dalino savavališkus provokacinius pažadus Lenkijos politikams. Išaiškinus juos patraukti atsakomybėn, o Lenkijai pranešti, kad tie pažadai buvo savavališki ir yra niekiniai. Ir dar kartą Lenkijai priminti, kad ji sąžiningai laikytųsi 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“. Sutartis, kaip minėjau, įregistruota JTO, todėl jos pažeidėjai turi būti traukiami atsakomybėn.

Lietuva neieško preteksto nesutarimams, nesikiša į Lenkijos vidaus reikalus, net nebando daryti įtakos, nes gerbia jos suverenitetą. To negalima pasakyti apie Lenkiją ir jos penktąją koloną Lietuvoje. Tad kam to reikia? Rusijos strategas Aleksandras Duginas veikale Geopolitinė Rusijos ateitis moko: „Etninė įtampa lenkų–lietuvių santykiuose yra ypatingos vertės elementas, kurį reikia panaudoti ir, kiek tik įmanoma, gilinti.“ Gal čia ir yra to reiškinio šaknys. Reikėtų giliau paanalizuoti, kas iš inteligentų, panaudodami lenkų radikalų reikalavimus, iš tikrųjų pila vandenį ant Rusijos divide et impera malūno.

* Pranešimas skaitytas konferencijoje-diskusijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, vykusioje 2011 09 21 LR Seime.

Nuotraukoje: Prof. A. Tyla

Voruta. – 2011, lapkr. 12, nr. 21 (735), p. 1, 10.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra