Rytprūsių mistika – kur velnias linki labos nakties

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rytų Prūsija – kraštas, turintis kone magišką savybę įtraukti menininkų mintis ir ilgam įsikurti jų galvose. Ir nesvarbu, kam panaudojama Rytprūsių mistika, kartumas ar beprotnamio spalvų žavesys, rezultatas visada atsiduoda nostalgija.

Būtent nostalgija, kurios Romanas Borisovas net nebando slėpti, kalba autoriaus lūpomis, sunkiasi iš jo naujojo akvarelių albumo „Rytprūsių mistika“, Klaipėdos publikai pristatyto gegužės 26 d. jaukioje, smuiko muzika dabintoje Gerlacho palėpėje.
„Kartais gailiuosi, kad negimiau truputį anksčiau, prieš 15-20 metų, tuomet būčiau galėjęs pasivaikščioti po Karaliaučių 1945-aisiais“, – sako R. Borisovas ir prisimena matytas to meto nuotraukas, atvirukus, kurių ne vienas paties dailininko pertapytas.

Pasakaitės iš rūsio
Pasak akvarelių albumo pristatyme žodį tarusio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo dr. Jono Genio, mes jau nebesuformuojame savyje kitokios Prūsijos nei šitokią – griūvančią, nykstančią.
„Manau, kad šis leidinys yra paminklas išeinančiai, žūstančiai senajai Prūsijos kultūrai. Kaip istorikas įžiūriu čia dar vieną reikšmę. Kas būtų su problematine Žemutine pilimi, jeigu ne dailininkas R. Smuglevičius? Akvarelė gali būti ir istorinė medžiaga, šaltinis istorikams, – sakė J. Genys, pavadindamas R. Borisovo akvareles dokumentinėmis.
Neseniai iš Vilniaus į uostamiestį persikėlusio R. Borisovo akvarelės – tai nebylūs pasakojimai apie susprogdintas Rytų Prūsijos bažnyčias, vienišas lemputes skylėtuose negyvenamuose namuose, dvarus, kurių aklinai tamsiuose rūsiuose auginamos kiaulės, menėse ganomos vištos.
Kiekviena akvarelė turi savo keistenybių istoriją, ir jas R. Borisovas, pažįstantis Karaliaučiaus kraštą kiaurai, galėtų pasakoti ištisas valandas.
Dailininkas siūlo įsivaizduoti miestelį, jame – bažnyčią su prieš penkiolika metų nugriuvusiu stogu, aptrupėjusiu bokštu, stebuklingai išsilaikiusi arka. Už kelių metrų stovi autobusų stotis, kurioje stoviniuoja žmonės. Žengi kelis žingsnius į bažnyčios vidų – žolė iki kelių ir padvėsusi karvė kojomis į viršų.
Albumo viršelyje įsikūrusi pilaitė taip pat turi savo „pasaką“. Iš pradžių joje nakvodavo riteriai keliaudami iš vienos didelės pilies į kitą. Vėliau pakankamai gerai išsilaikiusiame statinyje buvo gyventa, po to sekė dvi dešimtys metų vienatvės. Visai neseniai pradėti remonto darbai, iš pilaitės vidaus iškrapštė kelis šimtus sunkvežimių šiukšlių…

Kankinių stebėtojas
Pasak dailininko, akvarelėse atsidūrę Prūsijos architektūros paminklai savaime nėra kažkuo ypatingi ar išskirtiniai – paprastos kaimo bažnytėlės, statytos paprastų žmonių rankomis, tarnavusios šimtmečius. Štai tada atėjo „barbarai“.
„Bažnyčia Karaliaučiaus srityje nebuvo traktuojama kaip statinys, greičiau – kaip plytų sandėlis, iš kurio galima lengvai pasiskolinti statybinės medžiagos savo reikmėms. Bažnyčios paskirtis tiesiog nebuvo žinoma, – pasakoja R. Borisovas. – Ir iš kur galėjo žinoti? Suvažiavę iš visos sąjungos platybių, atvaryti kaip avių banda ir įsakyti gyventi čia“.
Iki 1991 metų Kaliningrado srityje nebuvo nė vienos bažnyčios ar cerkvės. Absoliutaus ateizmo teritorija. Pasak R. Borisovo, pirma lietuvių katalikų parapija atsirado pačiame Kaliningrade. Aplinkiniai žmonės ir toliau gyveno ateistinėje erdvėje.
Taigi, kaip neišskirtiniai griūvantys objektai tampa tokiais? R. Borisovas Rytų Prūsijos statinius lygina su kankinais, o kančia visais laikais buvo savotiškai patraukli:
„Daug metų su šiais statiniais elgiamasi nederamai, jie tapo kankiniais, subjektais, kaip ir kankinami žmonės. Tuo jie įdomūs“, – sakė dalininkas.
Galbūt dėl tos pačios priežasties R. Borisovas vis grįžta prie savo akvarelių herojų – skirtingais metų laikais, kitame apšvietime, tam, kad būtų pastebėta kiekviena besikeičiančio pastato „raukšlė“.

Gyvenimas peržengus ribą
 
Dailininko žodžiais, Rytprūsius, o tiksliau Kaliningrado sritį, geriausiai apibūdina vieno lenkų istoriko pasakyti žodžiai – tai vieta, kur velnias sako labanakt.
„Tai tarsi naktis, per kurią gali įvykti bet kas. Šioje srityje yra tokių vietų, kur žmonės į tave reaguoja taip, lyg nežinotų, kad karas pasibaigė jau prieš šešiasdešimt metų. Vokiečių kalba veikia lyg elektros šokas – tu automatiškai tampi žmogumi iš kitos stovyklos“, – savo įspūdžiais dalinosi R. Borisovas.
Visai kitokiomis nuotaikomis spalvinama lenkiška Rytprūsių teritorija, kur bažnyčios iš pat pradžių buvo atiduotos bažnyčiai, ir gyvenimas, anot R. Borisovo, čia niekada nebuvo už proto ribų.
„Aš esu parašęs keletą straipsnių apie tai, kad dar sovietų laikais, keliaujant į Rytprūsius, tavo jachta ar automobilis virsdavo laiko mašina, iš dabarties perkeliančia į nesuvokiamo laiko plotmę, – prisiminė R. Borisovas.
Gal todėl dailininkas dažnai likdavo nesuprastas – daugelis Rytprūsiuose matydavo tik purvą ir nieko daugiau.
„Jeigu iki kokios bažnytėlės ar pilies griuvėsių tekdavo važiuoti asfaltu, kuris ištisai padengtas karvių mėšlu, žmogus paprastai galvodavo – kam tą mašiną gadinti? O pasiekus reikiamą vietą nuo smarvės ir viso kito jam jau nebesinorėdavo nieko“, – pasakojo R. Borisovas.

Kartos „odisėją“
Rytų Prūsijos statiniai, metų, žmonių, nesusipratimų ženklinti, į savo pasaulį panirti traukia toli gražu ne kiekvieną.
R. Borisovas, daugybę metų besidomintis savotiškais Rytų Prūsijos stebuklais sako, jog bendražygių šioms kelionėms tarp lietuvių dažniausiai neatsirasdavo. Tačiau būta amerikiečių, vokiečių, net garsus švedų profesorius Svenas Ekdahlis, pernai iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavęs ordiną už savo ilgų studijų metų rezultatą – įrodytą faktą, jog lietuviai nebėgo per Žalgirio mūšį, tai buvęs taktinis manevras.
„Yra labai daug lenkų kurie tuo užsiima. Tačiau lenkai, priešingai negu pas mus, netraktuoja Prūsijos istorijos kaip svetimos, nes labai daug jų dar gyvena Prūsijoje ir tęsia savo tradicijas. O pas mus Klaipėdoje iš esmės situacija blogesnė negu Karaliaučiuje. Tik tiek, kad esame Europos sąjungoje, „Maxima“ aprūpina prekėmis. Bet miestas neturi savo istorijos ir ta istorija niekam nereikalinga“, – įsitikinęs R. Borisovas.
Puikiu lenkų priėmimu Olšeno pilyje, pristatant Rytų Prūsijos akvarelių parodą, pasidžiaugęs autorius neslepia, jog iš pastarųjų sulaukė ne vieno įdomaus pasiūlymo.
„Buvo toks žmogus, žinomas paminklų konservatorius, kuris prieš 161 metus apvažiavo visą rytų Prūsiją, įskaitant Memelį, ir padarė krūvą darbų. Lenkai man siūlo tai pakartoti ir išleisti albumą“,apie ateities galimybes užsiminė dailininkas.
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukoje: R. Borisovo akvarelių albumas „Rytprūsių mistika“.
 

Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 3, 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra