Rytprūsių karo operacija 1945 m. sausio 13-ąją – balandžio 26-ąją

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ar Rytprūsiuose [Karaliaučiaus krašte] vokiečių armijų grupuotės „Centras“ sunaikinimas turėjo strateginę reikšmę karo eigai, ar tai buvo Maskvos politinio plano karinė dalis, vykdant sąmoningą žmonių genocidą užgrobtose teritorijose? 

Į šį klausimą išsamiau galima atsakyti tik išnagrinėjus faktinę to meto politinę bei karo padėtį frontuose. Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsiu tik vieną karinį klausimą, koks Rytprūsiuose buvo jėgų santykis tarp kariaujančiųjų pusių prieš operaciją ir, ar buvo prasminga planuoti tokią operaciją?

Bendra 1945 m. karo eiga

1945 m. pr. sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti Hitlerio armijas ir artėjo prie Elbės. Iš rytų tarybinė armija jau buvo persiritusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą bei artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno, išėjo prie Oderio. Vermachto pajėgos buvo demoralizuotos, išskaidytos, praradusios vieningą vadovavimą, apsupamos masiškai kapituliavo. Vakarų fronto koalicinė vadovybė stengėsi suteikti galimybę vokiečiams kapituliuoti – vengė gyventojų bei karių iš abiejų pusių beprasmių aukų, mažino karo daromą žalą ūkiui. Ar taip elgėsi TSRS politinė ir karinė vadovybės Rytų fronte jau aiškiai žinodama pergalingą karo baigtį prieš hitlerinę Vokietiją?

Vermachto pajėgos ir būklė kautynių išvakarėse

Besiginančios Vermachto pajėgos Rytų Prūsijoje, t. y. Karaliaučiaus krašte, 1945 m. sausį jau buvo atkirstos nuo Vokietijos. Čia liko skaitlingos sausumos, oro, jūrų karinės grupuotės bei įrengta gynybinė giliai ešelonuota sistema su šešiais įtvirtinimų rajonais. Aplink Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Pirmąją poziciją tarpusavyje siejo 15 gynybinių fortų už 6-8 km nuo miesto centro. Antroji – ėjo miesto pakraščiu, 1-2 km pločio juosta supo miestą. Trečioji – su fortais buvo įrengta pagal seną miesto ribą. Taip miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus, ugnies mazgus.

Visa Karaliaučiaus žemių gynybos sistema buvo apie 200 km pločio. Gynybą buvo užėmusi šios sudėties „Centro“ armijų grupė: 3-oji tankų armija, 4-oji ir 2-ji lauko armijos. Iš viso apie 380 tūkst. karių, kelios dešimtys tūkst. faust. ir folks. šturmuotojų, 4200 patrankų ir minosvaidžių, 270 tankų bei šturmo patrankų, 115 lėktuvų. Baltijos jūroje gintis buvo pasiruošę trys linijiniai karo laivai, 5 sunkūs ir 4 lengvi kreiseriai, 30 minininkų, povandeniniai laivai, torpediniai kateriai.

Vokiečių gynybinė armijų grupuotė, kaip ir pati gynybinė sistema, buvo suformuota paskubomis, skelbiant vis naujas mobilizacijas. Armijas sudarė jau nebe gerai paruošti kariai kaip kad karo pradžioje, bet įvairių tautybių jauni, nepatyrę vaikinai, jėga pašaukti į tarnybą. Moralinė vadų ir kareivių būklė atitiko pralaiminčios armijos dvasią, ypač pralaimėjus Klaipėdos, Kurliandijos kautynes. Nors daug vietinių gyventojų buvo pasiryžę žūti už savo namus, žemę, šeimą – jie nutuokė, kas jų laukia pralaimėjus, bet mobilizuotieji iš kitų kraštų buvo pasiruošę viskam, kad tik išliktų gyvi, net kapituliuoti, ypač po tragiškos „Kurliandijos‘ grupuotės kapituliacijos.

Gynybos daliniuose buvo ir lietuvių įvairiais būdais iš visur patekusių į šį mirties katilą.

Sovietinės armijos pajėgos ir būklė prieš puolimą

Puolančiųjų tarybinės armijos karių ir vadų būklė, ypač atidarius sąjungininkams Vakarų frontą ir žymiai parėmus Sovietų sąjungą materialiais kariniais ištekliais, jau atitiko nugalinčios armijos karių dvasią.
Po pergalės Leningrado fronte, po vokiečių „Kurliandijos“ armijų grupės kapituliacijos, po Vilniaus ir Klaipėdos paėmimo, po pergalingų žygių per Europą, sovietinė karinė vadovybė Rytų Prūsijoje 1945 m. pr. sutelkė 2-ąjį ir 3-ąjį Baltarusijos frontus tokios sudėties: daugiau nei 1 500 mln. karių, 21 500 patrankų ir minosvaidžių, 3 300 tankų ir savaeigių pabūklų, 3 000 kovinių lėktuvų, įvairios paskirties karo laivų bei jūros aviacijos. Šios pajėgos kelis kartus viršijo vokiečių „Centro“ pajėgas.

Sutelkti čia buvo ir patys geriausi karo vadai: 2-jam Baltarusijos frontui vadovavo maršalas K. K. Rokosovskis, turėjęs kovinę užduotį ne vėliau kaip sausio 12 d., naikinat vokiečių grupuotes, staigiu, ryžtingu šturmu paimti Marienburgą ir tęsti puolimą; 3-jam Baltarusijos frontui vadovavo armijos generolas I. D. Černiachovskis, turėjęs užduotį nuo Priegliaus upės pagrindinėmis jėgomis pulti Keningsbergo tvirtovę; Baltijos laivynui vadovavo admirolas V. F. Tribucas, turėjęs užduotį naikinti vokiečių laivyną, pakrantėse išlaipinti jūrų desantą, o svarbiausia – neleisti pasitraukti ir skandinti pasitraukiantį priešą; karo oro laivyno 4-ajai armijai vadovavo generolas K. A. Veršininas, turėjęs kovinę užduotį dieną ir naktį bombarduoti vokiečių įtvirtinimus, negailestingai naikinti gyvąją jėgą bei visus priešo objektus. Visoms armijoms, divizijoms ir pulkams vadovavo labiausiai patyrę karo vadai, politdarbuotojai. Nežiūrint to, už puolančiųjų grandinių, kaip visuomet, jau buvo išsidėstę SMERŠ“o smogikai bei kitų spec. tarnybų žudikai.

Operacijos pradžiai sovietinės karo pajėgos disponavo užgrobtais gausiais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos bei jau ir kitų Europos valstybių materialiniais ištekliais, turėjo plačias manevrų galimybes teritoriniu atžvilgiu, ryškią materialinę, kovinę bei strateginę persvarą prieš šią apsuptąją Vermachto grupuotę. Sovietinės pajėgos sutelktos šiame fronte, viršijo vokiečių pajėgas daugiau nei 3 kartus gyvąja jėga ir artilerija, apie 6 kartus tankais ir aviacija, karo laivais ir dar daugiau kitomis priemonėmis, ypač represinėmis struktūromis. Tačiau pastebiu, kad tai tik populiariai oficialūs, prieinami duomenys. Argi lyg šiol viešai yra paskelbta, kiek buvo sutelkta „štrafinių“ dalinių, krauju turėjusių „išpirkti savo kaltę“, kiek nuteistųjų mirtininkų? O kiek NKVD, SMERŠ“o batalionų bei kitų spec. paskirties žudikų, kaip visuomet sutelktų už puolančiųjų pirmųjų linijų karių nugarų – nežūsi nuo priešo žūsi nuo savų atsigręžęs atgal? Visą tai slypi dar už kelių spynų slaptuosiuose Maskvos karo archyvuose.

Kovinės technikos bei ginkluotės vieno kilometro fronto ruože buvo sutelktos daug gausiau negu per kokią nors lygi tol vykdytą operaciją. Nebuvo nė metro laisvos Karaliaučiaus žemės, ant kurios nestovėtų kario koja, tanko vikšras, mina, artilerijos pabūklas.

Kautynių eiga

Sausio 12 d. sovietiniai frontai ir armijos pradėjo kovinę žvalgybą. Žvalgyba peraugo į pulkų puolimus – prasidėjo vadinamoji Rytprūsių karo operacija. Puolamoji jėga buvo iš tarybinės armijos pusės, o gynybinė – iš vokiečių. Sausio 19 d. 3-čiojo Baltarusijos fronto 43-oji armija užėmė Tilžę, sausio 22 d. 11-oji ir 5-oji armijos šturmavo ir paėmė Insterburgą. 2-asis Baltarusijos frontas užėmė Tanenbergą, kuriame1410 m. liepos 15 d. Vytautas Didysis sumušė kryžiuočius. Tačiau žaibiškas bei masiškas puolimas vis strigo, krito daug karių.

Sovietinė karo vadovybė pervertinusi savo jėgas ir sutikusi neįvertintą itin įnirtingą pasipriešinimą, dėjo pastangas apsupti visą vokiečių grupuotę, nes jėgos seko, žaibiškas Karaliaučiaus krašto užėmimas blėso, nežiūrint žiaurių represijų prieš savus karius. Vokiečiai ne tik aršiai gynėsi, bet ir sudavė ne vieną netikėtą kontrsmūgį, o kartu siuntė savo parlamentarus pas sovietinę karo vadovybę derėtis dėl kapituliacijos sąlygų. Antai, sausio 23 d. Vermachto 4-osios lauko armijos majoras, lydimas kapitono ir trijų karių, iškėlę baltas vėliavėles, pateko į sovietinės 43-osios armijos barą. Pristatyti į štabą, pranešė: „Mes sutinkame kapituliuoti, karas beprasmis, kokios jūsų sąlygos“. Apie tai buvo pranešta fronto vadui I. D. Černiachovskiui, kuris atrėžė: „Ne pirmi jie. Pavėlavo. Dabar patys nušluosime, nepaliksime fašistinės net sėklos. Jokių kapituliacijų. Nacistai nugalėti tik negyvi.“

Tarybinė karo vadovybė neįveikusi šturmu ir atsisakiusi nuo bent kokių derybų dėl vokiečių kapituliacijos užėmė žudiko, o ne kario poziciją – nutarė apsupti ir sunaikinti Karaliaučių. Po įnirtingų mūšių sausio 30 d. tai ir padarė – apsupo visą Rytprūsių grupuotę bei išdraskė į tris dalis. Tačiau vis vien neįveikusios visos vokiečių gynybos, sovietinės armijos buvo priverstos persigrupuoti, pasistiprinus iš rezervų naujomis pajėgomis. Maskva įsakė kuo greičiau žūtbūt sunaikinti šią vokiečių grupuotę ir pavedė 1-ajam Pabaltijo frontui užimti Keningsbergą, nes 3-asis Baltarusijos frontas, netekęs daug jėgų, įstrigo ir į priekį nebejudėjo.

Naujomis jėgomis apsuptų vokiečių grupuočių žiaurus naikinimas vyko nuo vasario 10 d. iki balandžio 26 d. žengiant per savus ir priešo lavonus, technikos kalnus, buvusių miestelių, miestų griuvėsius. Dabar jau ir vieni, ir kiti neturėjo kitos išeities – tik žūti mūšio lauke. Žuvo ir 3-iojo fronto vadas generolas I. D. Černiachovskis, puolęs Keningsbergą. Jį pakeitė kitas, dar žymesnis, karo vadas – maršalas A. M. Vasilevskis, į kurio rankas Maskva sutelkė visas čia esamas karines pajėgas.

Neįveikus šturmu šio įtvirtinimo, įsiutusi sovietinė karo vadovybė prieš Keningsbergą metė visas Rytprūsiuose sutelktas jėgas, kad nė akmens neliktų sveiko. Daugiau nei mėnesį tūkstančiai patrankų, tankų ir minosvaidžių be perstojimo daužė miestą, tūkstančiai lėktuvų mėtė dešimtis tūkstančių bombų. Pėstininkai, šarvuočiai ir tankai vienas po kito, miniomis kilo į atakas ir krito. Miestas akyse virto griuvėsiais, gyvais kapais.

Balandžio 9 d. vakare krito karališkoji pilis. Keningsbergo komendantas generolas O. Liašas buvo paimtas į nelaisvę. Žuvusiųjų skaičiai iš abiejų pusių stulbinantys – šimtai tūkstančių.
Įnirtingos kautynės tiek Kuršių Nerijos pusiasalyje, tiek Karaliaučiaus žemėse vis dar tęsėsi, net iki balandžio 26 d.

Karinės operacijos pabaiga ir pasekmės

Šios karo operacijos frontas buvo 455 km, gylis daugiau nei 200 km. Sovietinė karo vadovybė čia pirmąjį kartą kare dieną masiškai panaudojo tolimąją bombarduojančiąją karo aviaciją griaunant įtvirtinimus bei įvairius stambius objektus, ugniasvaidžius deginant kas gyva ir dega. Sovietinės karo vadovybės įsakymas „…paimti bent kokia kaina… nušluot nuo žemės…“ Karaliaučiaus krašte tai buvo vykdomas ir per karą, ir, deja, po jo. Visų rangų vadai įsakinėjo neimti belaisvių bei naikinti nacionalfašistinę sėklą.
Sovietiniai karo vadai žūtbūt, nesigailėdami savo karių gyvybių, stengėsi apsupti priešo teritorijas tam, kad vokiečiai negalėtų išlikti gyvi bei atsitraukdami gabentis grobio. Tada nugalėtojui atitekdavo visos materialinės vertybės, kovinė technika, ginkluotė, rūbai, maistas ir moterys – tokių aukų buvo tūkstančiai. Karų metais apie humaniškumą nekalbama, nebent iškreipta forma nugalėtojų lūpomis.

Įkandin frontui į išdegintą Karaliaučiaus žemę atvyko ne vienas itin slaptas užkaltomis durimis ešelonas. Jie atgabeno ne karo techniką, ne paruoštus karius, o kriminalinius nusikaltėlius – šimtais iš įvairių TSRS GULAG“o lagerių. Beje, tai irgi ne naujas metodas apgyvendinti pavergtuosius kraštus. Ir Vilniaus kraštas tą buvo patyręs. Atvykėliai turėjo visas sovietinio šeimininko teises – kur norėjo, ten apsigyveno, ką norėjo, tą darė. Aišku, stebint budriai NKVD akiai, vykdė planuojamas baigiamąsiąs genocido akcijas šiose žemėse. O pasibaigus karui, demobilizuojant sovietinės armijos karius, mažinant Pabaltijo, Baltarusijos frontus, reorganizuojant juos į karines apygardas, kariai buvo nukreipiami į Karaliaučiaus kraštą apsigyvenimui, neva, „kelti karo nualintą ūkį“. Frontų, vėliau karo apygardų, politinių tarybų sprendimu šiose žemėse taip pat buvo apgyvendinami išlikę sužeisti kariai bei reabilituoti likę gyvi drausmės batalionų mirtininkai. Maskva stiprino šios publikos politinę dvasią politdarbuotojais, įdėjiniais komunistais, o drausmę – represinėmis struktūromis, pasiruošusiomis su šaknimis naikinti nacionalistinius elementus – klasinius, politinius priešus ne tik šiose žemėse. Po daugelio dešimtmečių ši okupacinė genocido politika Karaliaučiaus krašte Maskvos buvo įvertinta kaip „iskonno ruskije zemli“.

Lietuviai Rytprūsių karinėje operacijoje

Kiek kariavo lietuvių karių Karaliaučiaus žemėje šios karinės operacijos metu sunku pasakyti, nes nėra susumuotų, oficialiai surinktų duomenų. Gal ir galima būtų juos surinkti atidarius Rusijos karo archyvus bei suradus vokiečių „Centro“ armijų. Beja, dar ir Lietuvos archyvai šimtmečiui užsidarė. Iš karinės pusės gerai yra žinoma viena, kad lietuviai kariai buvo koncentruojami Lietuviškoje 16-oje divizijoje Gorkio srityje nuo 1941 m. gruodžio 18 d. TSRS Valstybinio gynybos komiteto nutarimu. Divizija su kautynėmis per Polocką ir Tverečių atžygiavo į Lietuvą. 1944 m. rugpiūčio 2 d. susitelkė prie Šiaulių ir buvo papildyta mobilizuotais Lietuvos vyrais. Vos tik tarybinė armija užėmė Lietuvos teritoriją, buvo pradėti gaudyti 1918-1926 m. gimimo vyrai, jais papildomi Pabaltijo ir Baltarusijos frontų daliniai. Papildžius 16-ąją diviziją lietuviais [jų jau buvo apie 68 proc. asmeninės sudėties], ji buvo siunčiama į pačias nuožmiausis kautynes su vokiečiais. Vadu paskyrus generolą A. Urbšą [lietuvių jau buvo apie 75 proc.] divizija vadavo Kelmę, Kražius, Šilalę, priartėjo prie Nemuno. Spalio pabaigoje nuožmiose kautynėse prie Usėnų žuvo vos ne pusė divizijos karių. Iš Panemunės ji buvo pervesta į Kuršo kautynes. 1945 m. sausio pr. divizija kaudamasi per Mažeikius, Sedą, Plungę pasiekė Klaipėdą, prarastą 1939 m. kovo 22 d., Vokietijai pareikalavus. Netekusi daug karių vasario mėn. vėl buvo pervesta į Kuršą, čia ir baigėsi jos kovų kelias. Po Klaipėdos kautynių dauguma gyvų likusių divizijos karių lietuvių buvo išbarstyti po visus minėtų tarybinės armijos frontų dalinius taip, kad jie koncentruotai pasiskirstytų vienuose armijos daliniuose. Rytprūsių karinės opercijos metu junginiuosue jų jau nebuvo. 16-oji divizija iš Kuršo liepos 13 d. įžygiavo į Vilnių pastoviai dislokacijai. 

Vokiečių koviniuose daliniuose irgi kovėsi lietuviai. Jie buvo pašaukti iš visų kaimyninių valstybių, kurias iki tol buvo okupavę vokiečiai, kartu su tų valstybių vyrais, o taip pat su mobilizuotais lietuviais, gyvenusiais Karaliaučiaus žemėje. Kiek jų buvo vienoje ir kitoje pusėje, kiek kovėsi, kiek žuvo, kiek liko gyvų tikslių duomenų nėra ir vargu ar kada bus. Neoficialūs šaltiniai spėlioja, mini įvairius skaičius, dažnai labai jau prieštaringus – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių.

Įdėmiau pažvelgus į to meto politinius įvykius, padėtį karo frontuose, galima padaryti tokias išvadas:

 – karo baigtis Vakarų fronte 1945 m. Vokietijoje jau sprendėsi;

 – Rytų fronte tarybinė armija irgi jau buvo Berlyno prieigose;

 – bendromis sąjungininkų pajėgomis suderintomis su karinių operacijų pastangomis bei derinamais politiniais sprendimais neišvengiamai artinoVokietijos kapituliacijos dieną;

– 1945 m. sausį, apsupus Vermachto „Centro“ grupuotę Karaliaučiaus žemėse, išvengiant beprasmių aukų, buvo tikslinga priimti neišvengiamą priešo kapituliaciją, nevykdant nusikalstamo masinio naikinimo, žudynių ir niokojimų, abiejų pusių beprasmių aukų;

– stalininės Maskvos tuometinė politinė strategija buvo gerai apgalvota bei vykdoma speciali užgrobtų teritorijų sąmoninga genocido politika, nesigailint ir to meto tarybinių respublikų žmonių gyvybių;

– mūsų tautiečių karių, kaip ir mūsų visų, daug aukų pareikalavusius tolimesnius likimus nulėmėme ne mes patys, bet pasaulio galingieji – Stalino, Čerčilio, Ruzvelto trijulė – tai jų dėka karo nuniokotas Karaliaučiaus kraštas, mūsų protėvių žemės tapo „iskonno russkim krajom“, o Lietuva, kaip ir kitos išvaduojant užgrobtos valstybės, tapo tarybinėmis.

Pabaiga

Pasibaigus karui, didžiųjų valstybių – nugalėtojų politiniu sprendimu, pasaulis buvo pasidalytas. Mūsų Lietuva, kaip ir dalis Europos, atiteko Maskvai. Taip buvo ir po Napoleono 1812 m. pralaimėjimo, taip buvo ir 1918 m. po Pirmojo pasaulinio karo – didžiosios imperijos, susėdę prie stalo, dalijosi žemes, valstybes ir mus, kaip savo grobį. 

Imperijos dar neišnykę – tik keičiasi it figūros šachmatų lentoje. Kas ir kokią partiją žaidžia šiandien ir kur mūsų vieta atsakyti galime sau tik mes patys įdėmiau atsigręžę į savo istoriją, nuosekliau ir tvirčiau rūpindamiesi savo teritorijos gynyba.

Duomenis, vietovardžius bei kitus pavadinimus stengiausi palikti autentiškus to laikmečio, apie kurį rašiau.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra