Rytprūsiški motyvai Thomo Manno festivalyje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

(Neobjektyvūs pastebėjimai)

Jau kaip man šiemet knietėjo pakliūti į Thomo Manno festivalį! Gi tema – „Kultūros kraštovaizdžiai. Miestai po lūžio: Klaipėda, Kaliningradas, Gdanskas“ – žadėjo žvilgsnį į Rytprūsius, į neatskiriamą jų dalį – Mažąją Lietuvą; nes: nuo ko šie trys miestai „nulūžo“, nors ir ne vienu metu, ir skirtingų likimų ištikti?  Iškart galima pasakyti, jog nuosekliausiai, plačiausiai („istoriškiausiai“ – o tai juk tolygu: „sąžiningiausiai“) buvo pristatytas Kionigsbergas/Karaliaučius/Kaliningradas. Tai, kad tokio istorinio žvilgsnio pritrūko kalbant apie Klaipėdą (Gdanską/Dancigą kiek išleidžiu iš akiračio, orientuodamasi būtent į visai Lietuvai brangių kultūrinių ištakų mažlietuvišką arealą), tapo, mano galva, temos pristatymo spraga (baksnoju Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininką, „Žodžio“ programos sudarytoją Antaną Gailių, ne pranešėją).
Karaliaučiui buvo skirti du (iš keturių) teoriniai „Žodžio“ programos pranešimai, toli gražu, nesidubliuojantys, o prasmingai vienas kitą papildantys. Vokiečių istorikas dr. Juergenas Manthey pagarbiai pažvelgė į šio Rytprūsių kultūros centro istoriją, pranešime „Karaliaučius. Pasaulio piliečių respublikos istorija“ /“Koenigsberg. Geschichte einer Weltbuergerrepublik“/ pateikdamas solidžios savo istorinių studijų knygos santraukas. Pirmiausia pranešėjas prisiminė, kaip knygą pristatant dabartiniame Kaliningrade, jo  buvo paklausta: „Ar jūs gimęs Kionigsberge?“, ir jis atsakęs: „Ne, mano knyga objektyvi“ (taigi pats metas prisipažinti, jog mano kritiškumas yra neobjektyvus). Pačiame pranešime atsispirta nuo „bene garsiausio šio miesto gyventojo Emanuelio Kanto“, kurio „gyvenimas prasidėjo ir baigėsi Karaliaučiuje“ (citatos –iš Daivitos Jackevičienės vertimo). Šis, regis, uždaro namisėdos „įvaizdžiu“ mums žinomas filosofas dabar atsiskleidė kaip spalvinga asmenybė, puoselėjusi tiek bičiulišką bendravimą, tiek miestelėnų (ir, žinia, ne kokio kito miesto, o Karaliaučiaus gyventojų) bendrystę. Stabtelėjęs ir ties kitais iškiliais vardais (Theodoras Hippelis, Johannas Georgas Hamannas, E.T.A.Hoffmannas ir kt.), pranešėjas akcentavo ypatingą paties miesto fenomeną, paliudytą ne tik Karaliaučiaus gyventojų; štai „garsusis filosofas Hegelis 1828 m. <…> rašė, kad Vokietijoje yra tik du miestai, kuriuose „gali klestėti dvasia, genialumas ir išmintis“ – tai Karaliaučius ir Veimaras“… 1544 m. „pirmojoj protestantiškoj valstybėj“ įkūrus universitetą, Karaliaučius net iki 20 a. tuo atžvilgiu buvo pranašesnis už kitus „Baltijos jūros pakrantės prekybos miestus“: Hamburgą, Bremeną, Liubeką ar Rygą…  Pažymėta, jog „19 a. Karaliaučius buvo vokiečių liberalizmo ir respublikonų lopšys“, o vėliau,  žydų kilmės politiniam veikėjui Johannui Jacoby vadovaujant, „tapo vokiečių demokratinio judėjimo centru“.  Pranešėjo teigimu, Karaliaučiui antisemitizmas buvo svetimas iki 1933 m., kai naciams perėmus valdžią, šeimininkauti ėmė „be galo žiaurus gauleiteris“ Erichas Kochas.
Vokiečių istoriko pasisakymas logiškai buvo pratęstas ne tik „tolimesne įvykių chronologija“, bet ir  kita „diagnoze“: „Koenigsbergas/Kaliningradas po 1945 m. : prūsiškos dvasios išvarymas“. Savo pranešime Kaliningrado universiteto istorikas prof.
Jurijus Kostjašovas be didelių užuolankų įvardijo, jog Kaliningradas – Josifo Stalino „kūdikis“, beje, nemylimas (dėmesingo rūpesčio stokos prasme, gi šiaip šis „kūdikis“, regis, didžiai brangintas, neatskiriama savo kūno dalimi laikytas – pranešėjas priminė ir Stalino teiginį, išsakytą Teherano konferencijoje, jog „istoriškai nuo amžių čia buvo slavų žemes“). Prūsiška dvasia iš krašto „išvaryta“, anot pranešėjo, kompleksu šabloniškų sovietizacijos priemonių. Ilgiau kaip metus „Ypatingosios karinės apygardos“ statusą  turėjusio krašto ekonomiką ir civilinį gyvenimą reguliavo karinė valdžia, kuriai, regis, labiau rūpėjo „Didžiosios Tėvynės“ gerbūvis: aktyviai veikė trofėjiniai būriai – „jie rinko ir vežė į metropoliją medžiagas, stakles ir kitas vertybes“ (citatos – iš Irenos Tumavičiūtės vertimo). 1946 m. balandžio 7 d. valdžią perėmė civilinės institucijos; netrukus kraštą imta masiškai apgyvendinti. Pranešėjas pažymėjo, kad į naująją sritį buvo keliami ne kaimyninių Baltijos šalių gyventojai, kurių „gyvensena, užsiėmimai, kultūros tradicijos“ buvo artimi rytprūsiečių tradicijoms, bet žmonės iš tolimųjų Rusijos sričių. Tų pačių metų liepos 4-oji tapo naujo Rusijos miesto „krikšto“ diena, jam „suteiktas Michailo Kalinino vardas – dieną prieš tai šis Stalino bendražygis mirė“. Garbingą kaliningradiečio profesoriaus objektyvumą paliudijo ir  tai, jog pokariu vykusią viso krašto vietovardžių keitimo kampaniją jis įvardijo kaip „precedento neturinčią“ bei akivaizdžiai ironizavo pokarinių miesto architektų siekį „tiesinti gatves“ ir „platinti aikštes“, nugriauti ir „utilizuoti“ senuosius statinius. Kostjašovas apgailestavo, kad Markso raštuose teigiamu žodžiu nepaminėta  Karališkoji pilis – tai būtų galėję šį statinį išgelbėti (kaip išliko Katedra, kadangi prie jos sienų palaidotas marksizmo klasikų vertintas Kantas). Prasidėjus „chruščioviniam atšilimui“, anot pranešėjo, odiozinių priemonių „išvarant Prūsijos dvasią“ atsisakyta, į valstybės saugomų paminklų sąrašą įtraukiama vis daugiau vokiškų pastatų.
Reiktų, matyt, pažymėti, kad pranešėjas, objektyviai kritišku žvilgsniu pažvelgęs į Karaliaučiaus sovietizaciją, visgi nesimušė į krūtinę, nedemonstravo „falšyvos“ atgailos. Atsakydamas į auditorijos klausimus, jis skeptiškai įvertino galimą šio krašto statuso pakeitimą ateityje, pridurdamas: mes jaučiamės komfortiškai, priklausydami Rusijai. Mielai būčiau pažvelgusi ir į Lietuvos istoriko bešališkai „preparuotą“ Klaipėdos/Memelio rytprūsietišką situaciją, smagiai būtų atsišaukę ir, tarkim, tokie reziumuojantys žodžiais: „Vadinamasis 23-ųjų metų sukilimas toli gražu neišreiškė krašto gyventojų valios, bet, po galais, aš džiaugiuosi, kad Lietuva turi Klaipėdą“…
Klaipėdiečio rašytojo (gimusio 1966 m. – tai akcentavo renginį vedęs A.Gailius) Gintaro Grajausko žaisminga „personalinė“ esė „Mano miestas“ būtų buvęs puikus antrasis pranešimas, pratęsiantis istorinį žvilgsnį į Klaipėdos kraštą, tą Mažosios Lietuvos dalį, kurioje per keletą šimtmečių lietuvininkiškoj dvasioj įsispaudė ir „prūsiškas pėdsakas“… Pripažindami, kad kraštas po įvairių peripetijų laimingai priklauso Lietuvai, regis, turėtume savo istorinėj atminty įrašyti ir skaudžius puslapius: krašto žmonių lemtis nebuvo laiminga. Tačiau istoriniai klausimai „Mano miesto“ autoriui, nupiešusiam spalvingą sovietinės vaikystės Klaipėdoje paveikslą, išprovokuoti moderatoriaus (tuo nusidėjo ir šių eilučių autorė), kelti, regis,  „ne tuo adresu“; laikas „prieš mano erą“  nebuvo šio pranešimo tema ir tikslas. Vis dėlto ir auditorijos pranešėjui išreikštas   „palaikymas“ – pokarinės Klaipėdos skriaudos buvusios „kaip visoj Lietuvoj“ – dar kartą paliudijo sąmoningą ar nesąmoningą siekį šio krašto žmonių tragediją ištirpdyti bendrame sovietinės praeities katile.
Zbigniewo Szymanskio pranešime „Miestas po lūžio“ taip pat buvo kalbama tik apie pokario Gdanską, dar  ir apsiribojant vienu aspektu – architektūriniais jo atstatymo sprendimais. Garbaus amžiaus autorius rėmėsi savo asmenine – architekto, pokario išeivio iš Vilniaus – patirtimi. Matyt, kaip tik metas išreikšti savo susižavėjimą pozityviomis Vokietijos ambasadoriaus Volkerio  Heinsbergo nuostatomis – aktyviai dalyvavęs kone visuose festivalio renginiuose,  jis gebėjo be kritiško priekabiavimo, tik šiltu žodžiu atsišaukti į kiekvieną pranešimą; šiuo atveju ambasadorius asmeniškai padėkojo pranešėjui už praeities palikimo saugojimą, atstatant Gdanską.
Gdansko temą „dancigiškais“ motyvais papildė naktinėje kino programoje pademonstruoti du filmai pagal Guenterį Grassą: Volkerio Schoendorffo „Skardinis būgnelis“ bei Roberto Glinskio „Rupūžės kurkimai“. Regis, šiame kontekste būtų tikę ir lietuviškai-rytprūsiški kino motyvai, tarkim, Algimanto Puipos „Elzė iš Gilijos“ pagal Ernstą Wichertą ar jau archyvinė Arūno Žebriūno „Kelionė į Rojų“ (pagal Hermanno Sudermanno „Kelionę į Tilžę). Organizatorių valia mažlietuvišką tematiką atspindėjo Kornelijaus ir Dianos Matuzevičių dokumentinis filmas „Šičionykštė“ (gal- „Šišioniškė“?), iš dalies – Justino Lingio „Nuskendęs pasaulis“ (apie 1938 m. nuskendusį Klaipėdos bendrovės krovininį garlaivį „Neringa“); trečiasis dokumentinių filmų vakaro „dėmuo“ – keleto jaunų lietuvių autorių trumputė juosta „Miestas K“- buvo skirtas Kaliningrado gyventojų identiteto paieškai.
„Rytprūsiškais“ akcentais teorinius pranešimus papildė dauguma „meninės programos“ renginių. Štai kitą rytą po festivalio atidarymo iškilmių visu būriu nukeliavome Juodkrantėn, kur pristatyta Romano Borisovo akvarelių paroda „Mano Rytprūsiai“. Į dar išlikusių Karaliaučiaus krašto griuvėsių  pasaulį lankytojus palydėjo Klaipėdos universiteto istorikė dr. Nijolė Strakauskaitė – tiek gyvu žodžiu, tiek ir įvadiniu parodos straipsniu (o pastarasis pradedamas Jacques‘o Le Goffo teiginiu: „Sugebėjimas pažvelgti tiesiai į veidą savajai istorijai yra tiek tautos, tiek individų pareiga, o amnezija yra tragedija, mėgavimasis amnezija – nusikaltimas“…). Pats akvarelių autorius akcentavo dokumentinę-pažintinę savo darbų reikšmę, atkreipdamas dėmesį ir į po paveikslais įrašytus komentarus (pavyzdžiui: „Šiais laiptais anksčiau į Dievo namus magistrai vaikščiojo“…)
Vienas iš labiausiai intriguojančių festivalio momentų, ko gero, buvo susitikimas su vokiečių rašytoja, dokumentinių filmų režisiere Ulla Lachauer bei jos knygos „Rytprūsiški likimai“ pristatymas (dar pavasarį toks susitikimas buvo numatytas Vilniuje, deja, nelinksmos gyvenimo aplinkybės tuokart rašytojai sutrukdė atvykti – tad turime dėkoti Goethe‘s institutui už praturtėjusią festivalio programą). Rašytoja savo pasisakymu bei perskaityta ištrauka (pokalbis su Erdmute Gerolyte) dar kartą paliudijo esanti dėmesinga įsiklausytoja į „keistus“, netipiškus likimus, meistriška jų fiksuotoja. Tik „neoficialiojoje dalyje“ šių eilučių autorei buvo proga susivokti, ko jai šiame festivalyje, jo ir intelektualioje, ir geranoriškai bičiuliškoje atmosferoje pritrūko – diskusijų dvasios. Neatrodė, kad po tokių susitikimų, pranešimų būtų laukta kritiškesnių pasisakymų, tiesiog – kitokios nuomonės. O šiai priekabiautojai kirbėjo išsakyti dvejonę, kilusią beskaitant knygą: ar galima „rytprūsišku“ įvardinti likimą žmogaus, tarpukariu atsikėlusio į Klaipėdą iš „Didžiosios Lietuvos“ (autorė tokių atvejų negalėjo atsiminti, bet štai dabar atsiverčiu skirsnelį „Michelis Rabinowitzius iš Klaipėdos“: herojus „išvydo šį pasaulį 1921 metais Lietuvos miestelyje Plungėje“, Michelio tėvas Hirschas į Klaipėdą persikėlė 1924-aisiais; taigi tai jau nebuvo Rytprūsiai…).
Būta ir dar vieno knygos pristatymo, šįkart, kaip įvardijo Thomo Mano kultūros centro bei festivalio direktorė Vitalija Jonušienė – „siurprizo“. Kartu su J.Kostjašovu iš Kaliningrado atvyko mūsų kultūros atašė Arvydas Juozaitis, tad po pranešimo buvo improvizuotas ir susitikimas su knygos „Karalių miestas be karalių“ autoriumi. Juozaitis, regis, tikrai entuziastingai imasi minti šio miesto „mįslę“; anot jo –  dabartinės „Mažosios Rusijos“ bei buvusios Mažosios Lietuvos sąsajos įkvepia (perskaičiusi tik knygos ištrauką, berods publikuotą „Metuose“, susilaikau nuo šios „Baltoslavijos“ idėjos komentavimo).
Beje, ir turiningoje muzikinėje programoje atsirado vietos „rytprūsiškiems motyvams“ –  vėl  „laimėjo“ Karaliaučius, bet šįkart natūraliai: kas buvusiuose Rytprūsiuose galėjo rungtis su šiuo kultūros centru? Tad vienas (iš kas vakarą  Nidos liuteronų evangelikų bažnyčioje vykusių) koncertas vadinosi „Neringos peizažai (Iš Karaliaučiaus archyvų)“. Muzikos programos sudarytoja ir vakaro vedėja Ona Narbutienė pirmiausia padėkojo Ruth Leiserowitz, Berlyno archyvuose suradusiai kompozitorių, vienaip ar kitaip susijusių su Karaliaučiumi, kūrinių natas. Buvo pristatyti Heinzas Tiessenas, Otto Beschas („tikras Rytprūsių kompozitorius“; muziką studijavęs Berlyne, grįžo į gimtą miestą, deja, senatvės šiame mieste nebuvo lemta sulaukti, mirė – dabar jau: „laimei“ – 1966 m. Kaselyje), Paulis Scheipflugas; prisimintas ir Liudvikas Rėza- keletą jo užrašytų liaudies dainų atliko choras „Aidija“.
O juk negalima pamiršti ir „rytprūsietiškų“ Nidos motyvų, nepriklausančių specialiai festivaliui, bet sudarančių tokį puikų jo „kontekstą“. Juk ne tik kasvakar muzikos klausytasi  liuteronų bažnytėlėje – pakeliui akiratin neišvengiamai įsiterpdavo ir senosios kapinaitės su jau tręštančiais, lūžtančiais krikštais; į jas užsukęs nekart turėdavai baugščiai stabtelti: tau po kojų ne šiaip dykros plotai, ne, išdegusi žolė ant vos ženklių kauburėlių liudija į  nebūtį nugrimzdusius „rytprūsiškus likimus“, o užrašai ant išlikusių kryžių ar krikštų dar kartą persergėja nuo aiškios perskyros „mūsų“ ir „ne mūsų“ (gi širdis atsišaukia į kiekvieną „vienatįjį likimą“:
 „Hier ruhen in Gott die am 13. Novbr. 1930 in den Sturmesfluten den Tod gefunden haben. Mein lieber Mann, unser guter Vater, unsere lieben Soehne und Brueder
     Joh. Sakuth
     30.12.1889
     Martin Sakuth
     11.6.1897“…)
Čia, kapinaitėse, festivalio dienomis galėjai pirštais pro maršką, apgaubusią ąžuolo  drūtmenį, įskaityti: Hermann Blode (ir išgirsti nidiškės paaiškinimą; „Bliodės paminklas restauruojamas“), tada dar kart sau priminti, jog būtina aplankyti ir mažytį Hermanno Blodes muziejų, įkurtą buvusio viešbučio (kadangi autentiškas jo pastatas neišsaugotas) buvusių arklidžių kampelyje, stabtelti ties iš „Būtojo laiko“ žvelgiančiais veidais, ak, juk tai garsieji „Menininkų kolonijos“ dalyviai, juk tai ne mažiau garsūs viešbučio svečiai…
… Ne, nemanau, kad Thomo Manno festivalio priedermė – gvildenti, skleisti, saugoti rytrūsišką ar bent mažlietuvišką paveldą. Nors ir kaip buvo miela per festivalio „Bičiulių susitikimą“ girdėti prof. Viktorijos Daujotytės raginimą – atsigręžti į šios žemės likimus, jos žmones (primintos Birutė Baltrušaitytė ir Eva Labutytė), visgi pripažįstu – rengėjų valia, į ką kreipti žvilgsnį – Thomo Manno kūrybą ir asmenybę, globalius kultūros reiškinius,  tautų kultūrines sąsajas ar pant. Išsakytosios „priekabės“ išreiškia tik nuostatą: tema įpareigoja. Vienąkart ją įvardijus, neturi būti nutylėjimų…
Bet reziumuojant telieka pasakyti: išgyventa intensyvi kultūros savaitė.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra