Rytis Gurkšnys SJ. Galybės dvasia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią. /2 Tim 1, 7/
Šventasis Raštas nuolat drąsina mus nugalėti visus gyvenimo iššūkius. Jis primena, kad turime tą dvasią, kuri visada mus palaiko sunkumuose. Tačiau sutinkame žmonių, kurie jaučiasi kaip pralaimėtojai savo gyvenimo kovose. Jie susitaiko su tuo, ką jau pasiekė, nuveikė, išgyveno. Jie nebeturi didelių tikslų. Jie sako: „Nebeturiu jėgų kovoti su šia liga… Nebeturiu kantrybės auklėti savo vaiką… Nebetikiu, kad mano sutuoktinis pasikeis… Nekenčiu šito darbo…“ Jie seka ne tikėjimo ir galybės dvasia, bet baimės ir silpnumo dvasia.
Žinome, kad Dievas davė mums pakankamai stiprybės ne tik išgyventi, bet ir kilti aukštyn visose gyvenimo srityse. Tačiau tam reikia teisingo nusiteikimo: „Šis darbas yra sunkus, bet Dievas mane stiprina… Mano vadovas reikalauja vis daugiau, tačiau žinau, kad Dievas nori mane pakylėti aukščiau… Sunku gyventi šioje santuokoje, bet žinau, kad Dievas jau yra parengęs išeitį iš šios padėties.“ Kiekviena diena kupina visokių nemalonių akimirkų. Tačiau niekada neturėtume prarasti drąsos, ramybės ir ištvermės savo nusiteikime. Tokiu mąstymu galime viską pakreipti gera linkme.
Įsivaizduokime, kad važiuojame greitkeliu į Kauną vakare po darbo ir patenkame į automobilių spūstį. Kelių kilometrų ilgio automobilių ir sunkvežimių eilė juda žmogaus žingsnio greičiu. Dėl autoavarijos abi greitkelio juostos užtvertos. Visi turi lėtai apvažiuoti įvykio vietą kelkraščiu. Kokia mūsų reakcija į šią staigmeną? Tikriausiai visi susinervintume, supyktume ar net nusikeiktume. Pasiliktume nusiminę, nes reikės labai lėtai judėti greitkelyje vieną, dvi arba tris valandas. Bet tą pačią akimirką galime pasirinkti visiškai kitą nusiteikimą. Galime kartoti: „Dieve, tu mane stiprini. Dėkoju tau už ramybę, kurią man dabar dovanoji. Neleisiu, kad ši kliūtis atimtų mano džiaugsmą šiandien.“
Šventasis Raštas nuolat primena, kad Dievas mums duoda stiprybę sunkumų metu. Mes turime ją atskleisti ir ja naudotis. Mūsų tikėjimas Dievo gerumu padeda mums išlikti ramiems susidūrus su problemomis. Gal išgirdome blogas gydytojų išvadas apie mūsų ligą. Gal labai sunki šeimos finansinė padėtis. Gal darbe kiti apkalba mus, vengia mūsų, įžeidinėja ar apgaudinėja. Lengviausias kelias yra pasiduoti ir nebekovoti. Lengviausia jaustis įžeistam, silpnam, piktam ir nusivylusiam. Tačiau galime pasirinkti priešingą kelią. Galime ir toliau išlikti ramūs, drąsūs, kovojantys. Tuomet turime prisiminti, kad Dievas duoda stiprybę ten, kur mes esame.
Kartą vienas vyras su savo sūnumi ėjo pro policijos poskyrį ir sustojo ties lenta, kurioje buvo pakabintos nuotraukos tų žmonių, kurių ieškojo policija. Prie kai kurių iš jų buvo parašyta: „Ginkluotas ir pavojingas.“ Mažametis sūnus klausė, kas tie žmonės. Tėvelis paaiškino sūnui, kad policija ieško žmonių, kurie padarė nusikaltimus ir slapstosi nuo policijos. Sūnus paklausė: „Kodėl policija jų nesulaikė, kai ji darė šias jų nuotraukas?..“ Tai vaiko mąstysena. Tačiau pamąstykime, ar piktoji dvasia turi mūsų nuotraukas su užrašu: „Ginkluotas Dievo dvasia ir pavojingas.“ Ar tikime, kad tikrai esame ginkluoti ir pavojingi? Ar mūsų tikėjimas ir nusiteikimas sunkumuose yra pavojingas mūsų sielos priešui? Ar žinome, kad galime gyventi, kaip nugalėtojai? Ar tikime, kad galime pakelti, ištverti, nugalėti visas piktojo kliūtis?
Nemažai žmonių siekia išvengti kliūčių, nepatirti nesėkmių arba pabėgti nuo gyvenimo iššūkių. Jų siekiai menki, svajonės mažos, tikslai nereikšmingi. Žmogaus kūnas taip sukurtas, kad jis negali gintis nuo puolimo iš nugaros pusės. Rankos, kojos, akys ir kitos kūno dalys negali kovoti į nugaros pusę. Žmogus sukurtas ne tam kad gintųsi ir bėgtų nuo priešų. Jis sukurtas tam, kad pultų, kad eitų pirmyn, kad kovotų su priešais. Žmogaus dvasia siekia kovoti su ligomis, įžeidimais, trūkumais, priklausomybėmis, netektimis, konfliktais, nerimu ir kitais priešais.
 
Prieš keletą metų viena moteris man pasakojo, kad ji jau trečią kartą rengiasi priimti chemoterapijos gydymą. Tačiau jos balse nebuvo jokio nusivylimo ar silpnumo dvasios. Ji nesakė: „Kokia aš nelaiminga ir silpna! Kodėl man tokios bėdos?“ Ji buvo tvirtai apsisprendusi kovoti. Ji pasirinko nesusitaikyti su šia kliūtimi ir sukaupti visas jėgas kovai. Ji buvo nusiteikusi laimėjimui. Ji žinojo, kad Dievas teikia jai stiprybės šioje kovoje. Ji prarado daug svorio ir atrodė išblyškusi, tačiau jos veide buvo šypsena. Ją sutikęs, norėjau ją padrąsinti. Tačiau po susitikimo aš pats jaučiausi padrąsintas, sustiprintas dar labiau kovoti su savo sunkumais. Jos tikėjimas ir man teikė jėgų, tikėjimo ir vilties, kad ir mano svajonės išsipildys.
Turime kovoti ir nepasiduoti iki tos dienos, kai Dievas mus pasišauks namo. Gal ryte nesinori eiti į darbą. Turime mintyse kartoti: „Aš šiandien eisiu į darbą su gera nuotaika, padarysiu viską puikiai, panaudosiu visa tai, ką turiu geriausia savyje.“ Gal jūsų vaikas jus nervina ir nebežinote, kaip jį auklėti.
Dėkokite Dievui už tai, kad galite būti su savo vaiku, nes vieną dieną reikės melstis, kad tas vaikas jus bent kartais aplankytų. Kasdien kartokime: „Esu stiprus Viešpatyje. Siekiu didelių savo gyvenimo tikslų. Viską galiu tame, kuris mane stiprina. Esu nugalėtojas, nes galybės dvasia manyje. Turiu visa tai, ko reikia kliūtims nugalėti.“
Su tokiu nusiteikimu tampame stipresni. Tampame tuo, apie ką dažniausiai mąstome. Jei jausimės silpni, niekada nepakilsime iš vidutiniško gyvenimo ir iš problemų gausos. Jei dėkosime Dievui už galybės dvasią, jausimės kaip nugalėtojai, leisime jam pakylėti mus visose gyvenimo srityse.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje:
Kun. R. Gurkšnys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra