Rūta Vainienė. Pašalpų rojus

Autorius: Data: 2014-11-12, 09:48 Spausdinti

V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kai lankausi Lietuvos miesteliuose, man dažnai sako: o kodėl jūs neparašote apie kaimo žmogaus problemas? Gerai. Kl
ausiu ūkininkės, kartu su vyru laikančios apie 30 melžiamų karvių: o kokia didžiausia problema kaime? Mintyse sau galvoju – turbūt nėra darbo. „Taigi tos pašalpos, – atsako. –Per jas neįmanoma žmogaus darbui pasamdyti“.

Ir tęsia toliau: „Gauna tuos 350 litų, matytumėt, kokios linksmybės kaime prasideda. Iš tolo girdėt. Ir kaip tu juos tada prisišauksi dirbti? Aš daugiau mokėčiau. Valdžia sutaupytų. Bet nieks nenori dirbti.“

Atsiverčiu statistiką. Šių metų sausio–rugsėjo mėnesiais Utenos rajone socialinę pašalpą gavo 3,8 proc. šio rajono gyventojų. Tai, palyginus su kitomis savivaldybėmis ir visa Lietuva, puikus rodiklis. Ir, palyginus su praėjusiais metais, žymiai pagerėjęs. Yra savivaldybės – pašalpų „lyderės“, kur kas dešimtas gyventojas gauna išmokas. Lietuvoje pinigines pašalpas šiemet gavo 5 proc. arba virš 147 tūkst. gyventojų. Tai – gerokai mažiau nei pernai, kai tokių buvo 190 tūkst. Bet vis dar katastrofiška, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu, kai pašalpų gavėjų skaičius nesiekė nė 50 tūkst. Vis dėlto žvelgiant į bendrus skaičius, padėtis – tikrai gerėjanti. Statistika guodžia, o konkretus ūkininkas skundžiasi. Kur nesusikalbame?

Į pagalbą atėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jos duomenimis, šių metų trečią ketvirtį iš visų pašalpų gavėjų net 62,7 proc. buvo, galima sakyti, darbingi asmenys. Kone 80 tūkst. pašalpų gavėjų yra ne vaikai, ne pensininkai ir ne neįgalūs asmenys. O tai reiškia, kad tipinis pašalpos gavėjas yra truputį kitoks, nei būtume linkę įsivaizduoti.  Tai, kad daugiau nei pusė pašalpos gavėjų yra darbingi, rodo, jog tai – ne tik vargstanti daugiavaikė šeima, kurioje dirba abu tėvai, bet padalinus kelioms burnoms neišeina po valstybės remiamą sumą. Tai – ne pajamų neturintys ar labai mažą pensiją gaunantys senoliai. Štai apie kuriuos kalba ūkininkė, negalinti surasti darbininko mažiausiai savaitę po pašalpų mokėjimo dienos. Ir  tada ji pasako tiesiai šviesiai – valstybė remia „lodorius“!

Gerai, kad dabar pašalpų skyrimą organizuoja savivaldybės, ir jos turi labai aiškų interesą mažinti pašalpininkų skaičių. Gerai, kad teikiant socialinę pašalpą gali būti reikalaujama už ją atidirbti. Gerai, kad pašalpa mažinama ilgalaikiams bedarbiams. Tik viena akivaizdu – visos šios priemonės piktybinius gyventojus iš pašalpų prigriebia nepakankamai. Paradoksalu, prigriebti sutrukdo patys ūkininkai, o juos taip verčia elgtis ne kas kita, o per dideli mokesčiai – kur suksi, kur nesuksi, daug kelių į juos veda.

Juk ne paslaptis, kad bent jau kaime net pats didžiausias piktybinis pašalpininkas kažkiek kažkur pas kažką dirba. Ir taip uždirba. Tik viskas – iš kišenės į kišenę. Grynais, be mokesčių, be deklaracijų. Nes bet kokia veikla –  biurokratija plius mokesčiai. O taip pat – grėsmė pašalpai ir savaitei garantuotų atostogų.

Štai taip ir sukasi poroje šešėlis ir pašalpa – du geriausi draugai. Du rimti valstybės finansų priešai. Šešėlis – mokesčių politikos kūdikis, pašalpa – socialinės politikos kūdikis. Ūkininkė plačiąja prasme su tuo nei kiek nesusijusi  – tik dvi nevykusias politikas surišusi grandis.

Komentaras buvo skaitytas per LRT Radiją

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra