Rusnės metai su Erčiumi Jurgenaičiu

Autorius: Data: 2013-11-04, 23:14 Spausdinti

„Joks žmogus nėra atskiras padaras. Daug siūlų ir saitų sieja su visa tauta. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aprašymas yra mažas savo tautos kultūrinės padėties veidrodis. Ir mano tautos, berods mažytėlis, bet vis dėlto veidrodis kuriame atsispindi jos būvis ir buitis.“

Bernardas Kodatis

Šie mano bendravardžio, Kauno universiteto astronomijos observatorijos įkūrėjo prof. Bernardo Kodačio (1879 -1957) pasakyti žodžiai mane, tris dešimtmečius (1963–1992) dirbusį ELTA fotokorespondentu ir gyvenusį tarp šišioniškių, tarsi įpareigojo visur ir visada užrašinėti mažlietuvių prisiminimus ir jų pasakojimus apie kraštą, kuris savo tautos kamienui yra davęs ne tik pirmąja lietuvišką knygą, bet ir pirmąjį mūsų grožinės literatūros kūrinį Kristijono Donelaičio „Metus“. Per ta netrumpą laiką susikaupė ir per pusantro šimto Mažosios Lietuvos tipažą nuotraukų rinkinis, kurias sumontavau į leidinį pavadindamas „Gyvenimas tarp šišioniškių“, kuris jau ne vieneri metai laukia leidėjo. Ir jeigu atsirastu leidėjas, tai „Gyvenimas tarp šišioniškių“ taps unikaliu mažosios Lietuvos fotografiniu paminklu.

Įsimenantys išliko rašytojos Evės Simonaititės. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choristės Lidijos Bajoraitės, dar likęs Lidijos Meškaitytės, mokytojos Onos Zemtūrytės–Jarienės, visuomenininko Emillo Karštinaičio, pamario žvejų, pulkininkų, kopininkų, laukininkų pasakojimai. Viena jų ir pateikiu mieliems „Voruta“ skaitytojams.

Bernardas Aleknavičius

Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Mažoji Lietuva kunkuliavo. 1918 m. lapkričio 30 d. susirinkę į Tilžę Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, Didžiosios Lietuvos pavyzdžiu, priėmė apsisprendimo Aktą gyventi su tikrais savo broliais aukštaičiais ir žemaičiais vienoje valstybėje. Tik Rusnės salos žmonės dar tebegedėjo kare kritusių savo sūnų. Prie bažnyčios meistrai statė granitinį paminklą tiems kurie išėjo ir nebegrįžo.

Jeigu dar taip neseniai rusniškiai, sekmadieniais išėję iš bažnyčios po pamaldų būriuodavosi prie kun. Kristupo Jurkšaičio (1852–1915) kapo ir kalbėdavo: „Ir kokio to bimbalo būta, kad kapinėse kunigui sakant pamokslą, atskristų šis nevidonas ir įgeltų, o kunigas tuoj pat mirtų?“

Nuo šios rusniškius sukrėtusios tragedijos praėjo ketveri metai. O dabar (1919 10 31) išėję iš bažnyčios jau būriuojasi prie naujai pastatyto paminklo. Paminklo – atminimo, kuriame iškaltos artimųjų, brolių, vaikų, sužadietinių pavardės, kurie 1914 bei vėlesniais metais pašaukti į karą išėjo ir nebegrįžo. Vien iš Skirvytėlės kaimo paminkle iškaltos žuvusiųjų Jono Bertulaičio, Jurgio Beržinio, Viliaus Juozelio, Erčiaus Jurgenaičio, Frico Labaičio, Miko Strumskio, Jurgio Trumpaičio, Jono Važaičio, Endriaus Žemaitaičio pavardės.

-          Tokie vyrai, tokie ąžuolai, – kalba seni Rusnės žvejai ir močiutės…

Kiek atokiau nuo rusniškių stovi jaunuolis. Kas jis? Nepažystamasis žengia dar keletas

žingsnių arčiau susirinkusių ir klausia.

-          Tai ką?  Nepažįstat. Aš Erčius Jurgenaitis, Jono Jurgenaičio iš Skirvytėlės sūnus ir tik vakar (1919 10 30) garlaiviu „Rusnė“ į namus sugrįžau

-          Jaunuoli, su tokiais dalykais nejuokaujama. Karo metais Erčius gyvas prie Verdeno po smėliu buvo palaidotas, o ir šiame paminkle jo pavardė iškalta.

-          Netiesa, – sušuko nepažįstamasis, – Aš gyvas ir tik prie Verdeno buvau pakliuvęs priešui į nelaisvę. O vakar grįžtanti mane tėvelis su sesute Marta Tilžėje išlipantį iš traukinio pasitiko

Su šiais žodžiais rusniškiai atpažino Erčių. O jis toks pasikeitęs, gražiai nuaugęs, suvyriškėjąs, tik gerokai suliesėjo. Per žiemą Erčius „atsistojo ant kojų“. Todėl padedant Erčiui ir pakalbėkime apie praeitį. Tik neprisiminkime tų Verdeno kautynių kuriuose žuvo 600 tūkstančių kaizerinės Vokietijos rinktinių karių, kurių tarpe buvo ir ne vienas šimtas mažlietuvių. Tai štai kur tikroji vergija kai tenka žūti už pavergėjo interesus. Kartu su Erčiumi Jurgenaičiu prisiminkime 1920 metus ir kaip tuomet rusniškai rengėsi naujam gyvenimui. Kartu su Erčiumi užsukime į Zurano karčiamą. Patalpa pilnutėlė. Ir kiek šį kartą čia jaunimo. Visi pasitempę, rimti, o ir alaus dar niekas neragauja.

-          Karas tai baigėsi, – porina vienas Erčiaus pažįstamas plačiapetis žvejas, – o kam atiteksime? Norėjome būti Lietuvos valstybėje. Krašto politikai šias mūsų mintis jau prieš metus Tilžės Akte išsakė, bet taip ilgai delsiama? Dabar mūsų likimas lyg ir didžiųjų valstybių reikalas…

-          O kas mes jiems? – į pašnekesį įsiterpia kitas augalotas žvejys. – Jie mūsų tikrai neklaus, ką su mumis daryti. O ir padarys tai, kas pirmiausiai ant seilės ateis. Tikriausiai jau matėt Šilokarčiamoje Oto Sekuno spaustuvėje monetų vietoje pfeningų banknotus išspausdintus. ir juose – nė vieno lietuviško žodžio. Taigi kraštas lietuviškas, o pinigai – vokiški. Atrodo, jog ir tos galingosios pasaulio valstybės mus vėl į vokiškąjį maišą įkiš. Pažiūrėsime , kokius pfeningų banknotus išleis Rusnės savivaldybė. Gal ir ant šių nebus nė vieno lietuviško žodžio?…

Zurano karčiama sausakimšai prisigrūdusi ne tik Skirvytėlės, Pakalnės, Rusnės, Žalgirių, bet ir Juodųjų Krantų jaunimui tiesiog klega. Atvažiavo ir kažkokių svečių. Tikriausiai tai Juodųjų Krantų kaimo žmonės Miko Tirinto arba Rusnės siuvėjo Anso Lekšo pakviesti. Praėjusią ištisą savaitę siuvėjas sutiktus vaikinus ir mergikes ragino šiam šeštadieniui susirinkti į Skirvytėlės Zurano karčiamą.

Jau seniai Rusnės salos jaunimas nori lietuvišką veiklą pradėti, bet, matyt, trūksta ryžto. Tiesa, ne karta jie jau bandė šį tą veikti, bet susirinkę pašnekėdavo, pašnekėdavo ir vėl išsiskyrdavo.

-          Kurkim giedotųjų draugiją, tą vakarą kažkas prasitarė. Ir tuo metu visų žvilgsniai nukrypo į atvykusius svečius.

Vienas iš svečių, kaip vėliau sužinota, Jurgis Brūvelaitis tarė:

-                    Gėda jums, rusniškiai. Gėda. Toks gražus jūsų būrys, bet neorganizuoti. O kuo jūs blogesni už kitus mūsų krašto jaunuolius ir merginas?

Ilgai kalbėjo Jurgis Brūvilaitis. Jis suminėjo visą eilę draugijų kurios dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą susikūrė ir jau nemažus darbus nudirbo. Svečias paminėjo Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, kuriai nuo pat susikūrimo pradžios vadovauja Vydūnas, Pagėgių „Rūtą“, Rūkų „Ąžuolą“, Vainočių „Dobilą“, Kulmių „Spindulį“, Katyčių „Vainiką“, Grėžpelkių „Žiedą“, kurios vienokiu ar kitokiu būdu susijusios su chorinia veikla, vaidinimų rengimų ir lietuviškų tautinių šokių mokymu.

Po svečio tokio įspūdingo pasisakymo rusniškiai tylėjo. Bet kažkam juk reikėjo padaryti pradžią. Pirmuoju išsijudino Erčius Simonaitis iš Pakalnės.

-                    Tikrai mums gerokai gėda, kad tokie liurbiai esame, bet mes tai ne žuvys, kad visą laiką tylėtume. Jeigu jau mokykloje mokytojas mus vokiškai dainuoti išmokė, tai kodėl motinos kalba nepabandžius. Manau, jog Ansas su savo skripka ką doro iš mūsų ir ištaisys.

-                    Išmoksim, išmoksim, – savo kaimynui pritarė Marytė Gailytė, – ir kuo mūsų dainos blogesnės už vokiečių!? Ką ten, jos juk labai, labai gražios.

-                    Tikrai išmoksim, – pritarė ir Jurgis Liutkus, – o štai Erčių Jurgenaitį ir giedotojų draugijos seniūnu išrinksime, nes jis dar nuo paštininkavimo laikų visus rusniškius geriausiai pažįsta.

Taip žodis po žodžio Skirvytėlės karčiamoje jaunimas ir nutarė burtis į giedotojų draugiją. Choro pirmininku išsirinko Juodųjų Krantų kaimo žvejį Miką Tirintą, dainas ir lietuviškus žaidimus mokyti sutiko siuvėjas Ansas Lekšas, o seniūnu, kaip siūlė Jurgis Liutkus, taip ir buvo išrinktas Erčius Jurgenaitis.

Vyrai dar alaus bokalą ištuštiną jau ir į namus ruošėsi kilti.

-                    O kaip pavadinsime tą mūsų giedotojų draugiją? – staiga paklausė Augustė Malonikė iš Žalgirių.

Ir tik dabar jaunimas susigriebė, kad jų įkurta giedotojų draugija neturinti vardo.

-                    „Rusnė“, – siūlė rusniškiai.

-                    O kodėl ne „Skirvytė“? – nenusileido Skirvytėlės kaimo jaunimas.

-                    Paprasčiausiai tai reikėtų pavadinti „Pakalne“, – kažkas šūktelėjo iš karčiamos galo. – Turime Pakalnės upę, turime Pakalnės kaimą, tai ir draugija lai Pakalnės vardu tesivadina.

-                    Kam čia ginčytis? Matosi kad nei su kaimų nei su upių pavadinimais nieko neišeis. Mums visiems reikalingas per Atmatą tiltas, todėl ir draugiją pavadinkime „Tiltu“, – sako Augustė Malonikė.

-                    Niekas tau daugiau nerūpi, kaip tiltas, – bandė prieštarauti rusniškiai. – Jeigu ne tiltas, tai ir į namus nepraeitum, tektų Rusnėje nakvoti. Kas čia tamstelę naktį per Atmatą bekilnotų?…

-                    Nagi Adomas, – kažkas bandė juokauti.

Gražiai nuaugęs jaunas žvejas Adomas Goberis akimis dėbtelėjo į nevykusį pokštininką. Šis ir nutilo.

-                    Teisingai sako Augustė. Tegul mūsų draugija būna „Tiltu“. Juk mes be tilto kaip be rankų, – pritarė geltonkasės merginos pasiūlymui ir rusniškiai.

Taip Rusnės giedotojų draugija ir tapo „Tiltu“.

O Adomas Goberis pirmą kartą tą vakarą per Atmatos tiltą lydėjo Augustę į namus; į patį Žalgirių kaimą.

Lauke jau buvo tamsu. Tik broliai Erčius ir Jurgis Liutkai, Vilijus Žemaitaitis ir Erčius Jurgenaitis dar aptarinėjo būsimo sekmadienio planus. Ir tuo metu kaimo centre pasigirdo dūdos garsas. Vyrai nutilo. Balzgano rūko šydu apsigaubusios Pakalnės pakrantėmis aidėjo nakties melodija. Vyrai klausėsi kaimo naktinio sargo traliavimo protrūkį.

-                    Dvylika, – sako Vilnius. – Pats laikas namo.

Giedotojai skirstėsi neskubėdami, o Skirvytėlės kaimo naktinis sargas Erčius Beržinis lėtai vaikštinėjo Pakalnės pylimu, retkarčiais sustodamas, apžvelgdamas ir kas valanda iš tos pačios vietos pūsdavo dūdą. Ir kaimas žinojo, kuri valanda. Šitaip iki gaidžių giedojimo iki Aušrinės užtekėjimo.

Rusnės giedotojų draugija „Tiltas“ „kalnų“ nenuvertė. Susirinkdavo giedotojai šeštadieniais Rusnėje, prie siuvėjo Anso Lekšto ar prie Skirvytėlės karčiamos, kur ratelį „Eisim pavaikščioti, meilės paieškoti“ sušokdavo, o kai daugiau choristų susirinkdavo, tai dirigentas Ansas Lekšas smičiumi tik brūkštelėdavo per smuiko stygas ir paduodavo toną dainai „Plauk laivelis Nemunu“ ar „Išbėgo išbėgo ir Rusnės kaimo“. Kiek vėliau choras ir akompanimentas atsirado. Nedidele savo armonikėle Francas Urbonas mielai akompanuodavo choristams. Po repeticijų vienas kitas choristas dar ir alaus bokalą išlenkęs į namučius pakildavo. Kas pakeliui merginą palydėdavo, o kas ir su naktiniu kaimo sargu dar pusvalandį paplepėdavo…

1977 metais iš Rusnės giedotojų draugijos „Tiltas“ jau buvo likę tik Fricas Urbonas, gyvenantis Karklės kaime (Karaliaučiaus kraštas), kuris vakarais dar prasigėrusių atvykėlių armonikėlę virkdė, ir rusniškiai Adomas Goberis su savo moterimi Auguste Malonike – Goberiene, kurie ne vienoje respublikinėje dainų šventėje Rusnei atstovavo, ir buvęs choro seniūnas Erčius Jurgenaitis. Dabar jie jau visi amžinybėje.

Kažkada Rusnėje Erčius Jurgenaitis buvo seniausias Nemuno deltos žvejas. Gimė jis tada, kai žmonės rašė tūkstantis aštuonis šimtus devyniasdešimt ir dar devynis. Taigi, Erčius – iš XIX amžiaus. Ir daugel metų Rusnėje jis buvo tarsi tiltas, jungiantis du šimtmečius. Bet Rusnėje Erčių Jurgenaitį gerbė ne už brandžius jo metus, ne už solidžią išvaizdą, bet už sąžiningą darbą, duotojo žodžio laikymasį. Ir kai 1974-ųjų rudenį per Atmatą į Rusnę buvo nutiestas naujas tiltas, su didžiuliu obuolių krepšiu svečius pasitiko ne kas kitas, bet Erčius Jurgenaitis.

Erčius Jurgenaitis buvo ir aktyvus tautosakos pateikėjas, nes nemažai žinojo senoviškų dainų, su malonumu pasakodavo įvairius nutikimus ir jaunystės dienas. Puikus jis buvo ir pašnekovas su žurnalistais, o man kaip fotografui tai ir nepakeičiamu pozuotoju. Nemėgo prieš fotokamera pozuoti mažlietuviai, bet būta ir išimčių. Otas išimtys, bent man, buvo rašytoja Evė Simonaitytė ir Erčius Jurgenaitis.

Karta su Erčiumi Jurgenaičiu įsikalbėjome apie vokiečių rašytoja šilutiški Hermana Zudermana (1857–1928) ir jo kūrinį „Kelionė į Tilžę“. Įsiminęs šio rašytojo pavardę Erčius pagyvėja.

-                    Tai buvo ne H. Zudermano fantazija, bet tikras atsitikimas, bet šiek tiek rašytojo pagražintas. O visa tai nutiko ne kur nors kitur, bet mano gimtajame Skirvytėlės kaime. Tuomet čia gyveno ūkininkas Jakams Šukis. Jo moteris Bušė jau buvo pagyvenusi ir prie savęs turėjo nusisamdžiusi merga, kuri padėjo ūkio darbuose. Ta merga pristojo prie gaspadoriaus ir juodu susimylėjo. Taigi ta merga ir įkalbėjo Šukį, kad šis nugalabytu savo moterį ir tai padaręs vestu ją. Atėjus rudeniui Šukis su Buše išsiruošė Tilžėn. Prikrovė laivą įvairiausių gerybių ir išplaukė. Tilžėje viska brangiai pardavė ir jau buvo begrįžtą namo. Kaip gaspadorius su merga iš anksto buvo susimokę, Bušę Šukis turėjo nuskandinti ties Tatamiškėmis. Laiva teko žėgliuoti prieš vėją. Taigi Šukis žegliuoja, o jo moteris Bušė vis kilnoja švarta tai į vieną, tai į kitą laivo šoną. Priplaukus Tatamiškes, moteris buvo mirtinai nuvargusi. Perkelant Bušei švartą  Jakams Šukis pastūmė savo moterį ir ši nugarmėjo į vandenį…  Iki paskutinio siūlo permirkęs Šukis be savo moters, gal tik po vidurnakčio paržėgliavo į Skirvytėlę. Sugyventinė džiaugėsi, kad taip lengvai sene atsikratė. Bet Šukis savo niekšybės niekaip negalėjo pamiršti. Ir guldamas ir besikeldamas vis apie savąją Bušę galvojo. Atėjo pavasaris. Nemuno deltos upės ir upeliai išsilėjo. Viena ryta Jakams pažvelgė pro langą į vandeniu aplieta soda ir mato kažkokį prie tvoros pūpsanti daiktą. Jakams su valtele nusiyrė  ir apstulbo. Nagi jo Bušė grįžo namo…

Skirvytėlėje Šukis žmonai surengė iškilmingus šermenis, o ją palaidojas, sugyventinę išvarė iš namų. Tikriausiai Zudermanas šį nutikimą buvo girdėjęs iš žmonių ir jį gerokai pagražinęs aprašė. Ir dabar mes turime „Kelionę į Tilžę“, o kad panašiai buvo tai mano vaikystėje visa Rusnė apie tai žinojo. Aš pirmą kartą šį nutikimą iš savo motinos byvoau išgirdęs, o ji sakiusi, kad iš savo motinos visa tai buvo girdėjusi. Taigi seniai tai buvo, gal jau kokie du šimtai metų bus praėje, bet tokie dalykai žmonių atmintyje ilgam išlieka.

Užrašęs šį Erčiaus Jurgenaičio pasakojimą pasiūliau tuometiniai spaudai. Deja niekas nespausdino, nes „Glavlitas“ rašinyje įžvelgė mistiką.

Su Erčiumi Jurgenaičiu mane dar 1963-jų metų vasara supažindino tuometinis Rusnės žuvininkystės ūkio direktorius ir pasakė:

-                    Tėvuk, tai geras žmogus, paglobok jį – pasakė tuomet direktorius.

Ir globojo Erčius Jurgenaitis mane iki 1982 m., kol iškeliavo amžinybėn. Atvažiuodavau pas Erčių ne taip jau dažnai. Kartais ir į marias su dore išplaukdavome, ir žuvienės mariose išsivirdavome. Patikau šiam Nemuno deltos žvejui todėl, kad į „velnio lašelius“ nesižvalgiau, o tik jo pasakojimus apie žvejų gyvenimą užrašynėjau. Nebuvo Erčius Jurgenaitis šykštuolis. Nesigailėjo jis ir pilną butelį svečiui tauraus gėrimo pastatyti, bet jeigu šis išdažęs gėrimą butelį išmesdavo į vandenį, tai Erčius nepaisydamas svečio rango šiam tokią paskaitą atskaitydavo, kad šis visą gyvenimą prisimindavo.

-                    Ne dviliko kapeikų man gaila, – sakydavo Erčius, – man gaila gamtos. Jeigu visi į marias butelius mėtys, tai kas bus pi dešimties, dvidešimties metų?

Po panašių Erčiaus Jurgenaičio žodžių ir apkvaitėlis susimąstydavo.

Mylėjo Erčius Rusnę, mylėjo marias, Nemuną. Mėgo gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, nes buvo gamtos vaikas ir sakydavo, jog be dorės ir žvejybos gyventi negalėtų.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra