Ruslan ARUTIUNIAN, Tautinių bendrijų tarybos narys, www.voruta.lt

Prieš 30 metų, 1990 m. sausio 13–19 dienomis, vyko armėnų pogromai Baku. Armėnų žudynės Azerbaidžano SSR vyko ir anksčiau – 1988 m. vasarį Sumgaite ir lapkritį visame Azerbaidžane, armėnų gyvenamosiose vietose kur tik jas pavyko organizuoti. Baku pogromai stebino savo mastu, žiaurumu ir organizuotumu.

Iki to laiko Baku mieste iš 1988 metais oficialiai gyvenusių 240 tūkst. armėnų (500 tūkst. neoficialiai) liko apie 35 tūkst. armėnų, kuriems dėl įvairių priežasčių nepavyko išvykti iš Baku. Tarp jų – senyvo amžiaus žmonės, ligoniai ir jų artimieji, kurie liko jų slaugyti. Kaip ir Sumgaite, Baku prieš pogromus centrinėje aikštėje vyko mitingas, kurio metu protestuotojai susiskirstė į 50-300 žmonių grupes ir ėmė persekioti armėnus, laikydami rankose armėnų gyventojų sąrašus ir žemėlapius, ant kurių buvo pažymėtos armėnų gyvenamosios vietos.

Pogromų metu apie 400 armėnų buvo žiauriai kankinami ir nužudyti, tūkstančiai sužeisti, apiplėšti ir ištremti iš Azerbaidžano SSR per jūrą. Naktį iš sausio 19 į 20 d. sovietų centrinė valdžia pasiuntė kariuomenę į Baku, kad šį įvestų tvarką. Iki to laiko buvo likę labai mažai armėnų. Armėnų gelbėjimu centrinė valdžia nesirūpino, veikiau, atvirkščiai. Praėjus kelioms dienoms nuo pogromų pradžios, sausio 15 dieną  centrinė valdžia  Kalnų Karabache įvedė ypatingąją padėtį, tarsi bandydama apsaugoti azerbaidžaniečius nuo „galimų“ armėnų atsakomųjų veiksmų. Į šį keistą žingsnį lietuvių skaitytojų dėmesį atkreipė SSRS Aukščiausios Tarybos narė Galina Starovoitova per telefoninį interviu su Audriumi Siaurusevičiumi (,,Kaukazo karas,“ laikraštis „Atgimimas“, 1990 01 26 – 02 02): „Keistai atrodo tas faktas, kad ypatingoji padėtis buvo įvesta Kalnų Karabache, – juk žudynės vyko Baku,“ – teigė ji sausio 18-ąją.

Pogromams vadovavo Azerbaidžano Liaudies Frontas, o oficialioji valdžia jį palaikė. Kažkuris liaudies fronto sparnas ragino azerbaidžaniečius nepulti armėnų, o kiti, praėjus kelioms dienoms nuo pogromų pradžios, pradėjo antivyriausybinius protestus. Nutarime dėl ypatingosios padėties įvedimo Baku mieste pagrindinėmis priežastimis buvo nurodyta smurtinio valdžios užgrobimo grėsmė ir piliečių saugumo užtikrinimas. Yra duomenų, kad po armėnų pogromų buvo smurtaujama ir prieš kitus krikščionis  ir žydus. Galbūt, buvo siekiama jų saugumo.

Įvedus kariuomenę žuvo daugiau nei 100 civilių gyventojų ir kelios dešimtys karių. Anksčiau minėtame straipsnyje A. Siaurusevičius pateikia dar vieną įrodymą. Šį kartą, 1990 m. sausio 23 d., apie įvykius Baku mieste pasakojo Azerbaidžano socialdemokratų partijos narys Aretas Junusovas: „Jo nuomone, liaudis priešiškai sutiko kariuomenės įvedimą į Baku todėl, kad nesuprato, kam ji reikalinga, jei Baku baigėsi pogromai, o visi armėnai evakuoti. Toks žingsnis būtų pateisinamas savaite anksčiau, kai vyko teroras. A. Junusovas mano, kad kariuomenė buvo įvesta tam, kad sugniuždytų demokratinius procesus Azerbaidžane ir įbaugintų Pabaltijo žmones“, – straipsnyje rašo A. Siaurusevičius.

Azerbaidžano valdžia reikalavo sudaryti jungtinę komisiją karių nusikaltimams tirti, kaip buvo pasielgta po 1989 m. įvykių Tbilisyje. Tačiau Maskvos centrinės valdžios  draugai Azerbaidžano valdžios atstovams pateikė nepublikuotų žiaurių faktų detalių  apie armėnų pogromus, tad jie nutarė komisijos nekurti, kad išvengtų viešumo apie pogromus. Apskritai, tais metais Maskva ir Baku dažnai bendradarbiavo. Pavyzdžiui, naujųjų 1990-ųjų metų išvakarėse Azerbaidžano Liaudies Frontas sunaikino šimtus kilometrų besidriekiančių konstrukcijų, įtvirtinimų SSRS–Irano pasienyje, o pasienio kariuomenė net nesikišo.

O sausio 21 d. Nachičevanės autonominės respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo nuspręsta išstoti iš SSRS, tad, akivaizdu, kad ir iš Azerbaidžano SSR taip pat. Pridėsim, kad Nachičevano ASSR teritorijoje po lapkričio pogromų armėnų nebeliko, gyveno tik musulmonai. Kalnų Karabache, kur pogromams užkirto kelią armėnų savigyna, Maskvos ir Baku valdžia didino represijas, kurios tęsėsi iki pat pučo Maskvoje.

Keistą Maskvos ir Baku bendradarbiavimą paliudijo ir tuo metu Baku tarnavęs lietuvis kareivis. Jo pranešimas telefonu išspausdintas anksčiau minėtame „Atgimimo“ numeryje šalia A. Siaurusevičiaus straipsnio. Jis pasakojo artimiesiems, kad jų „dalinys buvo perrengtas juodos spalvos uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų. Vakar […] kareivines atakavo azerbaidžaniečiai, prieš save išstatę moteris ir vaikus“. Jis šaudė „užsimerkęs, šalia krito draugas iš Saratovo… Ataka buvo atmušta padedant tankams“. Kareiviai vienas kitam perdavinėjo „namų adresus, kad, jei kas atsitiktų, namiškiai žinotų tiesą“. Taigi, akivaizdu, kad žuvusieji buvo pristatomi kaip civiliai gyventojai, kurie krito nuo kariuomenės šūvių. Stulbina ir Azerbaidžano Liaudies fronto elgesys paaukoti moteris ir vaikus savo tikslams pasiekti.

Labai keista ir tai, kad, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po šių įvykių, 1991 m. kovo 17 d., per referendumą dėl SSRS išsaugojimo, 93 % Azerbaidžano gyventojų balsavo už SSRS išsaugojimą. Referendume nedalyvavo Arcacho (Kalnų Karabacho) armėnai, Armėnijos, Gruzijos, Moldavijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai. Šios respublikos paskelbė nepriklausomybės referendumus, tad stovėjo kitoje barikadų pusėje.

Aretui Junusovui, kuris 1990 m. kalbėjosi telefonu su A. Siaurusevičiumi, liko daugybė neatsakytų klausimų, tad jis ir toliau rinko informaciją apie Baku įvykius. 2018 m., būdamas politiniu emigrantu Nyderlanduose, jis davė interviu Azerbaidžano kanalui „Obyektiv TV“ (https://regnum.ru/news/polit/2372878.html). Anot jo, M. Gorbačiovas ir Azerbaidžano komunistų partijos pirmasis sekretorius A. Vezirovas jau 1988 m. organizavo G. Alijevo nusikaltimų tyrimą. G. Alijevas sužinojo, jog 1990 m. sausio 15 d. SSRS Generalinė prokuratūra ruošėsi apibendrinti tyrimą Baku mieste, kur turėjo būti nuspręstas jo likimas. Todėl G. Alijevas, kartu su jį palaikančiais Azerbaidžano Liaudies Fronto nariais, organizavo armėnų pogromus Baku mieste, po kurio buvo įvesta kariuomenė ir vyko susirėmimai, pražudę daugybę žmonių. Tokiu būdu jis išvengė bausmės ir vėliau atėjo į valdžią.

Anot A. Junusovo, G. Alijevą palaikantys Liaudies Fronto nariai buvo Abulfazas Elchibey’as ir Nemat Panahli. Čia būtų tikslinga pacituoti Georgo Soroso žodžius: „Prielaidos, kad pirmieji armėnų pogromai buvo inspiruoti vietinės mafijos, kuriai vadovavo buvęs Azerbaidžano KGB vadovas G. Alijevas, nėra labai nutolusios nuo realybės“ („M. S. Gorbačiovo koncepcija“, laikraštis „Znamia“ 1989 m., Nr. 6, Maskva). Jei sujungtume G. Soroso ir A. Junusovo pasisakymus, galėtume teigti, jog visus Azerbaidžane vykusius armėnų pogromus organizavo patyręs politikas, TSKP Centro komiteto Politinio biuro narys, SSSR Ministrų Tarybos pirmasis pavaduotojas iki 1987 m. G. Alijevas. 1991 m. jis tapo Nachičevanės Autonominės Respublikos Medžliso pirmininko, o 1993-aisias metais – Azerbaidžano Respublikos prezidentu.

Lietuvos visuomenė jautė, jog tokie įvykiai Baku ir kituose Azerbaidžano miestuose kelia pavojų Nepriklausomybės atkūrimui ir dėjo didžiules pastangas, kad visiems būtų aišku – tautinėms bendrijoms Lietuvoje niekas negresia, kitaip sakant, Vilnius – ne Baku. Tai buvo paaiškinta ir M. Gorbačiovui, kai šis lankėsi Lietuvoje Baku pogromų išvakarėse.

Kad Vilnius – ne Baku, tautinės bendrijos įrodinėjo, kuomet su savo nacionalinėmis vėliavomis stovėjo Baltijos kelyje ar 1991 m. sausio 13 d. budėjo prie Lietuvos Parlamento.

Armėnijos visuomenė Azerbaidžano SSR pogromus suvokė kaip kadaise Osmanų imperijoje vykdytos armėnų genocido politikos tęsinį. Tarsi stipri ranka pastūmėjo Azerbaidžano visuomenę prisidėti prie genocidinės XIX a. pab. – XX a. pr. Osmanų imperijos politikos), o Maskvos valdžią sugrąžino į 1905 metus, kai Rusijos imperija organizavo tiurkakalbių musulmonų rankomis armėnų žudynes Baku ir kitose Pietų Kaukazo vietose. Apie šiuos įvykius rašė ir Lietuvos laikraščiai, atskirą straipsnį parašė V. Mickevičius-Kapsukas (,,Pirmieji revoliucijos žingsniai“, laikraštis ,,Draugas“ Nr. 4, 1905 m.). Svarbiausia, ko galėjo pasimokyti armėnų visuomenė – tai organizuoti savigyną ir siekti nepriklausomybės. Savigynos būrių kūrimas buvo paplitęs ypač Baku pogromų metu. Tai patvirtina ir G. Starovoitova savo interviu A. Siaurusevičiui.

Pogromai prieš armėnus Azerbaidžano SSR padarė didžiulę įtaką tolimesnei įvykių eigai,  jokiu būdu negalima jų ignoruoti ir sprendžiant konfliktą.